Atviras laiškas Algimantui Čekuoliui apie VAE ir jos reklamą

Gerbiamas p. Algimantai Čekuoli, ilgai laikiau Jus padoriausiu Lietuvos žurnalistu (pirmą kartą atkreipiau dėmesį, kai Lisabonoje komentavote "gvazdikų revoliuciją"). Bet kam reikėjo reklamuoti AE statybą, kai Jūs nieko toje srityje nenusimanote? Liūdna, bet tie, kas Jums paruošė tekstą, taip pat tolimi nuo energetikos arba dėl savo siaurų ekonominių interesų atvirai meluoja. Ar verta žmogui, sulaukusiam 80 metų, taip išsidirbinėti?

Jūsų teiginys apie tai, kad pinigų skolintis (ir atiduoti) nereikės, o juos "duos" Hitachi, yra, atleiskite, idiotizmo viršūnė - pasirodo, yra žmonių, kurie dar tiki Seneliu šalčiu ir dovanomis. Na, bet pakalbėkime apie energetiką. Pirmiausia leiskite prisistatyti - aš esu energetikas (skirtingai, nei absoliuti dauguma Energetikos ministerijos darbuotojų) ir dirbu pastaruosius 20 metų termofikacinėje elektrinėje. Taigi, kaip man atrodo atominės elektrinės statyba.

Atominė elektrinė.

Atominės elektrinės statybos šalininkai nuolat kartoja šiuos argumentus:

1. Bus pigi elektra
2. Bus energetinė nepriklausomybė (nuo Rusijos)
3. Į Lietuvą ateis investicijos ir bus sukurtos darbo vietos
Ir dar reikėtų paminėti
4. AE patikimumas
--------------------------------------

1. Pigi elektra

Atlikime primityvų skaičiavimą (primityvų, nes neįvertiname visų neigiamų faktorių ir skaičiuojame supaprastintai – AE statybos šalininkų „naudai“). Numatoma AE kaina - 17 milijardų litų. Elektrinės galia - 1350 MW. Tarkime, kad „investicijų“ atsipirkimo laikas – 10 metų.

Taigi, AE per 1 metus pagamins:

1350x8760 = 11,826 TWh, per 10 metų – 118,26 TWh
Čia 8760 – valandų skaičius per metus.

Realiai AE tiek nepagamins pardavimui, kadangi a) ne visą laiką elektrinė dirbs pilnu pajėgumu (techniškai neįmanoma), b) bus prastovos dėl remontų, c) dalį energijos sunaudos „savo reikalams“ – AE tai yra apie 10%. Todėl tariame, kad elektrinės išnaudojimo koeficientas bus 0,8 (80%, o tai yra labai optimistiškas vertinimas).

Todėl AE per 10 metų parduos elektros energijos:
118,26 x 0,8 = 94,61 TWh.

Daliname AE statybos kainą (“investijas”) iš parduodamos energijos ir gauname elektros energijos kainos “investicijų dedamąją” (t. y. nustatome, kokią dalį elektros kainos sudarys investicijų grąžinimo kaštai):
17 milijardu Lt : 94,61 TWh = 0,1791Lt/kWh = 18ct/kWh

Čia tik investicijų dedamoji. Gautas skaičius yra gerokai mažesnis už būsimą tikrą, kadangi jau kalbama, kad AE kainuos ne 17 milijardų, o gerokai brangiau (lyg ir 4 milijardais?).

Mes neįvertinome palūkanų už paskolintus pinigus, o tai bus milžiniška suma – jeigu palūkanos bus 5% (labai „geras“ sandėris – valdžia užsimena apie 9%), tuomet nuo 1 milijardo litų per metus vien palūkanų bus 50 milijonų litų, o pasiskolintų milijardų bus ne vienas. Ir dar – paskolos bus imamos iš karto, palūkanas reikės mokėti, o elektrą AE pradės gaminti tik po 10 metų.

Bandykime supaprastintai suskaičiuoti, kiek kainuos ta „pigi“ AE elektra vartotojui.

AE elektros kainoje bus ir „eksploatacinės sąnaudos“ – tai yra kuro kaina (neprognozuojama už 10 metų, bet tikrai nepigs), darbo užmokestis darbuotojams ir t. t. Eksploatacinės sąnaudos AE yra 7-8 ct/kWh.

AE tikriausiai dirbs pelningai (žadamas pelnas valstybės biudžetui, dividendai akcininkams). Tarkime, kad pelnas bus kuklus – tik 12%.

Taigi, į elektros tinklus parduodamos elektros kaina bus:

(18 +8) x 1.12 = 29,12 ct/kWh.

Tai nepaprastai “kukli“ kaina, nes realiai, įvertinus palūkanas, amortizacinius atskaitymus (8%) ir kitas išlaidas, ši kaina turėtų būti apie 35-40ct/kWh. Bet tebūnie “pigi” kaina 29,12ct/kWh.

Kiek gi ši elektra kainuos vartotojui? Spręskime pagal šios dienos realijas – šiandien Lietuva biržoje perka elektrą iš Rusijos už 15ct/kWh. Aš, eilinis vartotojas, moku už elektrą 47,6ct/kWh (dieninė) ir 36ct/kWh (naktinė). Tai yra, koeficientas 47,6 :15 = 3.17. Šis pabrangimas (3 kartus) yra dėl objektyvių techninių priežasčių – nuostoliai tinkluose, eksploatacinės sąnaudos, ir dėl pasipelnymo – visi tarpininkai, šiuo atveju biržos dalyviai ir elektros tinklų savininkai, gauna pelną. Tiekiant vartotojui AE pagamintą elektrą išlieka tie patys tarpininkai ir - jei tarsime, kad jų “apetitai” nepadidės - tuomet AE elektra vartotojui kainuos:

29,12 x 3 = 87,36 ct/kWh.

Įvertinus tai, kad realiai bus ir palūkanos, ir amortizaciniai atskaitymai remontams, ir visų dalyvių pelnas, kaina bus ne mažesnė kaip 1 Lt/kWh, o gal ir dar didesnė. Štai tokia „pigi“ AE elektra.

2. Energetinė nepriklausomybė

AE (jeigu bus pastatyta) gamins tik elektros energiją. Miestus šildys, kaip ir iki šiol, termofikacinės elektrinės ir katilinės, kurių kuras yra gamtinės dujos. Šildymo srityje niekas, pastačius AE, nepasikeis, gal tik termofikacinėms elektrinėms bus blogesnis darbo režimas. Taigi, dabar dujos perkamos iš vieno šaltinio – Rusijos „Gazpromo“ - ir iš šių dujų gaminama šiluma bei elektra, o po to, kai galbūt bus pastatyta AE, bus perkamos dujos šilumos gamybai, ir jų kiekis sumažės nežymiai. Be to, pagrindinis atominio kuro tiekėjas yra Rusija. Kur čia nepriklausomybė nuo Rusijos?

3. Investicijos ir darbo vietos

Tai yra tiesioginis piliečių mulkinimas. AE bus statoma už paskolas, kurias reikės grąžinti su palūkanomis. Finansinė tokio lygio paskolų našta bus milžiniška – nukentės visos kitos valstybės biudžeto dalys – nebus pinigų švietimui, mokslui, sveikatos apsaugai ir Sodrai, nebus pinigų kitiems, galbūt reikalingesniems, projektams. Galbūt bus sukurtos laikinos darbo vietos statybininkams ir transportininkams AE statybos metu. Sakau „galbūt“, kadangi Ignalinos AE statybą vykdė atvažiavę iš visos TSRS žmonės (man teko asmeniškai trumpai dalyvauti). Dabar tame krašte tūkstančių statybininkų ir iš viso darbingų tinkamų žmonių nėra. Ar važiuos lietuviai statybininkai iš Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų į Visaginą keleriems metams? Abejotina. Dar dėl darbo vietų. Lietuvoje nėra specialistų, galinčių eksploatuoti AE. Tie, kas dirbo Ignalinos AE, jau nebetinkami.

Paaiškinsiu plačiau – energetikoje yra taikomos tokios taisyklės, kad operatyvinis personalas (tie žmonės, kurie valdo katilus, reaktorius ir turbinas), netgi trumpai nedirbę, turi pradėti savo darbą nuo stažuotės darbo vietoje. Išėjai atostogų – grįžęs turi stažuotis, nes galėjai prarasti darbo įgūdžius ir darbo vietoje galėjo atsirasti nauja įranga. Žmogus, nedirbęs tokio darbo metus ar dvejus, visiškai praranda įgūdžius ir turi mokytis iš naujo. Todėl drąsiai galima teigti, kad specialistų, galinčių dirbti AE operatyvinį darbą, šiuo metu nėra. Naujų specialistų paruošimas kainuoja didelius pinigus (dar papildomos „investicijos“).

4. AE patikimumas (saugumas)

Pasaulyje šiuo metu yra beveik 500 energetinių reaktorių. Iš jų 6 (Three mile island, Čenobylis, 4 Fukušimos Daiči) ištiko pati didžiausia avarija, kokia tik gali ištikti – aktyvinės zonos išsilydymas. Taigi, tokios avarijos tikimybė yra (6 :500) x 100 = 1,2% Jeigu iš tūkstančio skrydžių lėktuvu 12 nukristų, niekas į lėktuvą kojos nekeltų.

Dabar pasakysiu kaip energetikas. Vis neišmanėliai, tarp jų ir fizikai (prisimenu p. A. Kubilių), tvirtai įsitikinę, kad atominis reaktorius yra nepaprastai patikimas įrenginys. Bėda, kad tie žmonės niekada nedirbo elektrinėje. Pats atominis reaktorius yra tikrai paprastas ir patikimas įrenginys – tokia bačka su daug skylių, į kurias įkišami ir ištraukiami strypai. Problema tai, kad reaktorius išskiria milžinišką kiekį šilumos ir jį reikia nuolat aušinti (nuimti šilumą). Aušinti reikia ir tuomet, kai reaktorius „užgesintas“ – tada jis vis dar išskiria apie 10 proc. savo galios - ir tuomet, kai pilnai sustabdytas, dar gana ilgai. Jeigu aušinimas nutrūksta nors labai trumpam, reaktorius įkaista, išsilydo ir toliau procesas tampa nebevaldomu – išsilydžiusi reaktoriaus masė toliau kaista, pradegina apsauginį apvalkalą, išsilieja ant žemės, užteršia viską šimtams metų. Panašiai yra ir su panaudoto kuro saugykla – ten strypai yra pamerkti į vandens baseiną, kur palaikoma 65 C temperatūra. Jeigu baseinas intensyviai neaušinamas, vanduo užverda, išgaruoja, ir strypai užsidega. Dūmai – pilni radioizotopų, nuo kurių labai lengva gauti galą netgi esant toli nuo nelaimės vietos.

Tai va – nors pats reaktorius yra patikimas įrenginys, visa kita elektrinės įranga yra tokia pati, kaip paprastoje šiluminėje elektrinėje: šimtai vamzdžių, sklendžių, reguliatorių ir siurblių. Šios įrangos gedimai ir dėl to kilę sustojimai yra bet kurios šiluminės elektrinės kasdienybė.

Tik jeigu šiluminėje elektrinėje sugedus maitinimo siurbliui užgęsta katilas, kuris po to labai greitai vėl užkuriamas ir toks įvykis net nelaikomas avarija, tai įvykus tokiam sustojimui AE net kelių sekundžių užtenka, kad reaktorius perkaistų ir įvyktų labai didelė avarija. Avarija gali įvykti dėl įrangos (ji nėra ypatingai patikima) gedimų, klaidingų personalo veiksmų, klaidingai suveikusios apsaugos, programinės įrangos sutrikimo ir pan. Truputį mažesnė avarija – kai pavyksta prasidėjusį procesą „sugauti“ ir suvaldyti, kai įvyksta dalinis reaktoriaus aktyvinės zonos išsilydymas, Rusijos elektrinėse vadinamas „malyj koziol“. Jų, nors tokie duomenys labai slepiami, yra įvykę kiekvienoje AE. Tai yra, daug kartų „per plauką“ neįvyko Černobylio tipo katastrofos.

Ir dar – Fukušimos avarija nėra likviduota, o vis dar tęsiasi ir kasdien į aplinką išmetami milžiniški kiekiai radioaktyvių medžiagų (www.enenews.com). Japonija nepajėgia suvaldyti tokio masto avarijos ir pastatyti „sarkofago“. Tiesą pasakius, Rusija dabar irgi nepajėgtų taip likviduoti Černobylio katastrofos. O štai Lietuva – pajėgtų. Ar ne?

Linkiu Jums sėkmės, bet ateityje gal taip nemeluokite savo klausytojams.

Vytautas Kabišaitis

ENENews.com – Energy News

www.enenews.com, radikaliai.lt