|
|
Austrija dar visai neseniai turėjo neonacius valdžioje ir savo Haiderį, kuris vėliau žuvo autoavarijoje.
Austrijos kairiosios jėgos kiekvieną ketvirtadienį išeidavo į masinio protesto taikos maršą per Vieną, kartais tas maršas baigdavosi ne visai taikiai – riaušėmis, suiminėjimais. Viename iš šių maršų ir man yra tekę dalyvauti. Neįtikėtino susitelkimo yra austrų tauta – jie nenori nacizmo, priešinasi bet kokioms užuominoms apie tai, gal per radikaliai – štai kad ir pabėgėlių įsileidimas yra priešinimasis nacizmo, kuris vieną tautą ar rasę iškelia aukščiau kitų, idėjoms. Tačiau tokia yra Austrijos realybė.
NACIŲ KOLABORANTŲ AINIAI LIETUVOJE
Kad buvo galima nekolaboruoti su naciais, aiškiai atvaizduota filme „Muzikos garsai“, kur laivyno kapitonas von Trapas pabėga iš Austrijos su visa šeima, kai gauna šaukimą vykti tarnauti trečiajam reichui.
Ne tokie herojiški, kaip minimas filmo herojus, yra mūsų Lietuvos didvyriai.
Garsiojo Dėdulės Landsbergio tėvas – nacių kolaborantas, nacių Vyriausybei dirbęs, projektavęs Kauno getą.
Garsiojo Dėdulės brolis – komunistavo („teisingasis“ naratyvas prisiplakant prie sovietų ir aiškinant, kokia teisinga šeima), todėl buvo suimtas nacių ir laikomas Vokietijos kalėjime. Garsiojo dėdulės tėvas buvo toks įtakingas, kad sugebėjo ištraukti sūnų komunistą iš nacių kalėjimo.
Tai yra geriausias nacių kolaboravimo pavyzdys. Toliau Dėdulės tėvas pasidarė reikšmingas sovietinei propagandai – pas mus taip gerai gyventi, kad net emigrantai grįžta: ir Dėdulės šeima, praeities nacių kolaborantai, (tačiau mama išgelbėjo žydą, taigi, užsidėjo riebų pliusą, kad „teisingi“) – tampa sovietinės propagandos tarnais – mūsų šalyje raketos lekia kaip sosyskos, o štai iš „buržuazinių imperialistinių Vakarų“ grįžta emigrantai.
Dėdulė, aišku, šitą tėvo grįžimą derino su visom tarnybom ir žvalgybom, dėl to gavo bilietą į Vakarus pats: važinėjo kur nori ir kada nori, ypatingai mėgo Indiją – ne Vakarai, ale vis tiek faina.
Tuo pačiu metu kito nacių kolaboranto anūkė Naša Daša darė nomenklatūrinę karjerą. Situacija šeimoje labai panaši – tėtušis NKVD‘istas, o senelis išvežtas už pagalbą naciams. Taigi, vienas: vienas – vienas nacis, ir vienas raudonasis. Tiesa, Naša Daša sugebėjo dabar viską taip su savo inžiniere Burauskaite (jokia ji ne istorikė) „išvartyti“, jog jau ir tėvas gaisrininkas NKVDistas, infiltrantas į Lietuvos miško brolių judėjimą, ir senelis nacių kolaborantas – TREMTINIAI.
Nenustebčiau, jeigu Dėdulė Landsbergis prieš savo mirtį net ir sau išsiimtų TREMTINIO statusą – juk tėvas bėgo dėl kolaboravimo su naciais į Australiją, o kuo ne tremtinys? (Prieš mirtį bando atbuline data save Prezidentu padaryti – o tremtiniu pasidaryti dar lengviau – mačiau, jog teismai sprendimus priimdavo pagal dviejų liudininkų parodymus...Ateitų Naša Daša ir kokia Rasytė Trečioji komjaunimo sekretorė į liudytojus (dabar abi jau tremtinės) – ir viskas, sprendimas yra, o teismų sprendimai aukščiau archyvų.)
Šlepetinis Adamsas iš viso spalvinga asmenybė. Tarybiniais metais sugebėjo atvažiuoti į uždarytą po kalantinių Kauną, ir nueiti į savo butą, kuris jam buvo kaip ir pažadėtas, jeigu dirbs TSRS valdžiai. KGB failuose galima rasti „Fermerį“, tačiau, atrodo, nelabai pavyko jį palenkti į savo pusę, tačiau jis buvo stebimas, ir siejamas su CŽV.
Vėliau Fermeris tampa šlepetiniu Lietuvos vadovu, o į Baltarusiją nevyksta, nes baisusis diktatorius Lukašenka turi kažkokius failus iš jo jaunystės, kai jis su Impulevičiaus batalionu kažkokiame „piknike“ Baltarusijos kaime dalyvavo. Žydai apie tai išleidžia knygą, bet nacių kolaborantų ainių Lietuvoje įmanoma juk knygas nupirkti ir supjaustyti.
|
Association „Global Gaze Network“
