I dalis ČIA. II dalis ČIA. IV A dalis ČIA. IV B dalis ČIA. Išvados ČIA. V dalis ČIA.
Kokios Baltarusijos protestų ir mitingų priežastys ir jų dinamika? Kokios vidinės jėgos lėmė Baltarusijos protestus, kurie išprovokavo Baltarusijos jėgos struktūrų atsakomuosius veiksmus? Kodėl Baltarusijos „Spalvotoji revoliucija“ buvo nulemta pralaimėjimui?
 |
| Baltarusijos revoliucijos akimirka. Nuotr. themoscowtimes.com |
„Spalvotoji revoliucija“ yra grynai žiniasklaidos plačiai naudojamas terminas reiškiantis visuomeninį judėjimą pagrįstą teisėtais lūkesčiais, kuris nukreipiamas ir išnaudojamas vykdant valstybinės santvarkos (ang. regime change) pakeitimo operaciją slapta ar atvirai remiant Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir jų vasalams.
Tikriausiai niekada nesužinosime, kaip Baltarusiai balsavo Baltarusijos prezidento rinkimuose 2020 rugpjūčio 9 dieną. Niekas neabejoja, kad rezultatai buvo suklastoti, tačiau taip pat niekas neįrodė, kad Aleksandras Lukašenka pralaimėjo rinkimus, nes niekas nežino tikrųjų rinkimų rezultatų. Turimi rezultatai neleidžia mums nustatyti, kas iš tikrųjų laimėjo Baltarusijos 2020 metų prezidento rinkimus.
Tačiau Aleksandras Lukašenka nesutiko iš naujo perskaičiuoti balsų ar surengti naujus rinkimus, nes šie veiksmai reikštų jo pralaimėjimą, kaip Viktoro Janukovičiaus atveju po „Oranžinės revoliucijos“ Ukrainoje 2004 metais.
Aleksandro Lukašenkos pozicija yra kategoriška – jis siūlo naujų rinkimų galimybę tik pakeitus Baltarusijos Konstituciją, kuri susilpnintų kito prezidento galias. Visa tai prezidentui Lukašenkai suteiktų šiek tiek laiko ir leistų gauti tam tikras garantijas. Tačiau protestuotojus vienijo reikalavimas nedelsiant atsistatydinti prezidentui Lukašenkai. Tuo protestuotojų smurtinis radikalėjimas baigėsi.
Baltarusijos protestai neperaugo į Ukrainos „Euromaidaną“
Decentralizuotas ir prastai koordinuotas jaunų protestuojančių žmonių smurtas pirmą naktį po rinkimų netapo panašiu į 2014 metų ginkluotą sukilimą Ukrainoje. Kad tai būtų įmanoma, turi būti ne tik labai pasipiktinę žmonės. bet ir stipresnės organizacijos turinčios patirties smurto ir smurto strategijos srityje.
Baltarusijoje pirmųjų protestų dienų metu Molotovo kokteilių ar bet kokių kitų smurtinių priemonių vartojimas buvo labai retas atvejis, bandymai statyti barikadas buvo labai dvejojantys ir nebuvo sukurtos nei vienos sukarintos organizacijos. Tuo tarpu riaušių milicija OMON‘as buvo gerai pasirengęs, o tais atvejais, kur milicijos buvo mažiau, ją sustiprindavo kariuomenės daliniai. Pagal dydį sužeistų milicininkų skaičius yra mažesnis, nei valstybinio perversmo „Maidane“ Ukrainoje metu, o sulaikytų protestuotojų skaičius didesnis. Protestuotojai nesugebėjo užimti ir užsibarikaduoti jokioje konkrečioje vietoje, todėl nebuvo įmanoma sukurti autonominių zonų, kurios galėtų sutrikdyti valstybės tvarką ir kurios galėtų būti mobilizacijos veiklos kontrolės punktas.
Protestuotojų kova jau trečią naktį po prezidento rinkimų sumažėjo. Tada protestų veiksmai persijungė į nesmurtinį scenarijų, kuriame pirmose protestuotojų gretose buvo matomos moterys raginančios nutraukti smurtą šalyje. Protestų eitynės ir mitingai nebuvo provokaciniai ir paprastai netrukdė eismui net esant dideliam žmonių aktyvumui, todėl buvo išvengta didelių represijų. Nesmurtiniai protestai pasiekė aukščiausią tašką 2020 rugpjūčio 16 dieną.
Pagrindinės žmonių dalyvavimo protestuose priežastys
Klastoti prezidento rinkimų rezultatai, milicijos OMON smurtas, masiniai suėmimai ir kankinimai buvo pagrindinės žmonių dalyvavimo protestuose priežastys. Per didelis pirmosios protesto nakties milicijos smurtas prieš protestuotojus atsisuko prieš Baltarusijos valdžią, o tai paskatino prezidento Lukašenkos priešininkus susitelkti. Tačiau protestuotojams vis dėlto nepavyko į savo stovyklą pritraukti nemažą skaičių prezidento Lukašenkos šalininkų ar dvejojančių piliečių.
Dauguma dalyvaujančių protestuose ir streikuose žmonių neturėjo aiškaus supratimo, ką jie iš tikrųjų nori pasiekti ir kokia yra ateitis, dėl kurios kovoja protestuotojai ir streikuotojai. Iš esmės protestuotojų reikalavimai susivedė į kažkokią neaiškią viltį, kad pakanka nuversti savo šalies prezidentą Aleksandrą Lukašenką ir viskas bus gerai.
Daugumoje protestų nebuvo keliami socialiniai ir ekonominiai reikalavimai, o dėmesio centre buvo daugiausia bendri opozicijos politiniai reikalavimai, kurių vienas iš jų – „Lukašenka turi atsistatydinti!“
Darbininkija į politinius protestus atėjo ne kaip socialinė klasė suvokianti savo atskirus interesus, bet kaip prieš prezidentą Lukašenką nusiteikę piliečiai, kurie protestuotojų strateginėse pozicijose atsidūrė atsitiktinai.
Griuvus Tarybų Sąjungai prezidentas Lukašenka labiausiai išsaugojo tarybinę pramonę ir jos specifines savybes. Todėl sukoncentruoti pramoniniuose miestuose ar pramonės rajonuose darbuotojai į savo darbo vietas atsinešė daugiau ir problemų susijusių su milicijos smurtu ir spontaniškai atrado jėgą, kuri įpareigojo valdžią pradėti dialogą su jais.
Nors tarp Baltarusijos darbininkijos yra ir politiškai aktyvių opozicijos šalininkų, tačiau Baltarusijoje jų nebuvo ir nėra dauguma. Problema ta, kad milicijos brutualumas iškart po rinkimų privertė inertišką apolitišką piliečių (darbininkijos) dalį palaikyti labiau politiškai aktyviau nusiteikusius protestuotojus.
Kai milicijos brutualumas nuslopo, aktyviai opoziciją palaikančios darbininkijos skaičius smarkiai sumažėjo. Nors daugelis darbininkų dalyvavo demonstracijose ir grasino streikais, tačiau opozicijos viltys paversti darbininkijos streikus masiniu socialiniu judėjimu, kokie buvo Lenkijoje vadovaujant Lenkiškam profesinių sąjungų susivienijimui „Solidarność“ judėjimui Baltarusijoje žlugo.
Žmonių nepasitenkinimas valdžia buvo dėl senesnių socialinių problemų
Baltarusijos vyriausybė dar prieš protestus priėmė daug labai nepopuliarių sprendimų ir padarė tiesiog akivaizdžių klaidų. Svarbiausias iš jų buvo bandymas 2015 metais įvesti bedarbio „veltėdžiavimo mokestį“, kuris iššaukė didelį Baltarusijos gyventojų nepasitenkinimą, Prezidentas Lukašenka bandė pakartoti tarybinio laikotarpio praktiką, kai buvo verčiami dirbti tie, kurie vengia socialiai naudingo darbo, tačiau naudojosi socialiai orientuotos valstybės teikiamomis paslaugomis. Šis 2015 metais įvestas „veltėdžiavimo mokestis“ užtraukė baudą tiems, kurie nedirba ilgiau, nei šešis mėnesius. Jei bauda nesumokėta, o asmuo ir toliau nedirba, asmeniui grėsė net šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
2018 m. Baltarusijoje įsigaliojo prezidento Lukašenkos dekretas „Dėl gyventojų užimtumo skatinimo“, kuris faktiškai panaikino „Veltėdžiavimo mokestį“, tačiau pagrindinės „bedarbio mokesčio“ sąvokos ir „socialinės priklausomybės“ apibrėžimai pasirašant naują dekretą įgijo kitas formas ir toliau kėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą.
Baltarusių pyktį sukėlė įvesta darbuotojo Darbo sutartis, kuri iš esmės atėmė iš darbuotojų daugybę teisių (darbo kodekso liberalizaciją). Nuo 2017 metų Baltarusijoje taip pat buvo padidintas pensinis amžius (iki 2016 m. pensinis amžius vyrams buvo 60 metų, o moterims – 55 metai). Galiausiai prezidentas Lukašenka juokavo ir neigė „Covid-19“ pandemiją ir taip supykdė daugelį žmonių.
Darbininkų ir viešojo sektoriaus darbuotojų „streikai“ nebuvo tikri streikai
Didžiuliai Baltarusijos viešojo sektoriaus streikai, kuriuos palaikė didžiosios valstybinės įmonės, galėjo smarkiai smogti Baltarusijos vyriausybei. Baltarusijos politinių protestų kontekste streikai jau tapo naujove. Priešingai nei smurtiniai protestai, valstybinių įmonių streikai yra problema su kuria Baltarusijos vyriausybė nėra pasirengusi kovoti. O tai savo ruožtu tikriausiai prisidėjo prie vyriausybės žingsnio mažinant represijas prieš protestuotojus.
Tačiau šie darbininkų streikai vis dar toli gražu nebuvo „bendras streikas“. Dauguma valstybinių įmonių darbininkų ir tarnautojų streikų net negali būti laikomi streikais tikrąją prasme. Tai daugiausia peticijos, susitikimai su įmonių vadovais ir mitingai kiemuose šalia darbo vietos ir įmonių prieigose. Kartais tam tikros darbuotojų grupės organizuotai prisijungdavo prie opozicijos protestų.
Vis dar neaišku, kokius pokyčius atneštų ilgai trunkantys streikai, jei juos koordinuoja tik spontaniški streikų komitetai ir opozicija, kurią sudaro viduriniosios klasės elitas taip pat nutolęs nuo darbininkijos gyvenimo.
Oficialios profsąjungos yra vyriausybės šalininkės ir netgi sutelkė žmones prezidentą Lukašenką palaikantiems mitingams. Yra daugybė būdų, kaip suskaidyti darbuotojus ir nutraukti streikus. Verslininkų ir išeivijos pinigai, protestuotojų finansavimas organizuojamas per „Telegram“ kanalus susietus su opozicija ir solidarumo komitetu negalės pakankamai ilgai finansiškai palaikyti tūkstančių darbuotojų streiko metu, o tai gali tik diskredituoti streikus, kurie gali būti suvokiami kaip korumpuoti.
Protestų neformalus lyderis S. Tichanovskaja nebuvo adekvatus protestų pasekmėms
Iš pradžių decentralizuotai vykę protestai vėliau buvo struktūrizuojami. Protestų pradžioje buvo matomos įvairios žiniasklaidos, medicinos darbuotojų, solidarumo ir streikų komitetų iniciatyvos. Tačiau vėliau gatvių protestų vadovavimą perėmė į Vilnių pabėgusi kandidatė į prezidentus Svetlana Tichanovskaja ir jos rinkimų komandos nariai.
Tad protestų pradžioje neformalus opozicijos lyderis Svetlana Tichanovskaja su savo interesais ir siekiais pretenduojanti perimti valdžią iš Lukašenkos nėra adekvatūs protestų pasekmėms, nes dauguma protestuojančių nežinojo ir nežino kas iš tikrųjų galės dalyvauti potencialiuose naujuose rinkimuose ir kas galės finansuoti ar kitaip remti šiuos „tikrus pokyčius“ pasikeitus valdžiai.
Tuo labiau, kad Svetlanos Tichanovskajos valdžios perėmmo Koordinacinę Tarybą daugiausia sudaro nacionalinės „demokratijos“ inteligentija, verslininkai ir kovotojai iš marginalių opozicinių partijų, bei neo-liberalių pažiūrų nevyriausybinės organizacijos, ir nacionalistai.
Prasidėjus masiniams protestams ir jų vadovavimą perėmus opozicijos neformaliai lyderei Tichanovskajai, opozicija iš karto atsiribojo nuo „Baltarusijos Reformų Paketo“, kurį prieš prezidento rinkimus palaikė įvairios Nevyriausybinės organizacijos (NVO), o vėliau ir kai kurių partijų nariai esantys opozicijos Koordinacinėje Taryboje.
Žmonės, kurie protestų laimėjimo atveju ateitų į valdžią, labai aiškiai supranta, kad būtų vykdomos socialinės ir ekonominės „laisvosios rinkos“ reformos - valstybės turto privatizavimas, deindustrializaciją, sveikatos ir švietimo sistemos „optimizavimas“ ir panašios reformos.
„Spalvotoji revoliucija“ Baltarusijoje nepavyko
Po to, kai protestų įkarštyje Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pats pasiūlė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įgyvendinti Sąjungos valstybės planą, kuris sujungs Baltarusiją su Rusija, mainais prezidentas Lukašenka gavo visišką Rusijos palaikymą - politinę, ekonominę ir karinę parama slopinant JAV ir ES remiamą Baltarusijos valstybinį perversmą. To pasekoje užsitikrinus visišką Rusijos paramą Lukašenka gavo garantiją, kad gali imtis reikiamų veiksmų riaušėms slopinti ir kad nebus teisiamos jėgos struktūros slopinančios protestus, o Rusija rūpinsis Sąjungos valstybės kūrimu. Todėl protestuotojams bandant šturmuoti prezidento rūmus prezidentas Lukašenka davė tvirtą atkirtį.
Įvairūs prezidento Lukašenkos pareiškimai, taip pat dažni telefono skambučiai ir susitikimai su Rusijos vadovais rodo, kad Lukašenka taip pat bando pritarti Rusijos vyriausybei. Tokia politinė, ekonominė ir karinė parama greičiausiai turės reikšmingų nuolaidų Lukašenkai.
NATO pripažino, kad jos „spalvotoji revoliucija“ Baltarusijoje nepavyko
Protestuotojai, kuriuos policija anksčiau įvardijo kaip „turtingus miesto vaikus, turtingų tėvų vaikus, kuriems atsibodo gerai maitinamas gyvenimas“, neturėjo pakankamai ryžto užpulti gerai ginkluotas ir motyvuotas Baltarusijos milicijos pajėgas.
NATO idėjų kalvė Atlanto Taryba 2020 rugpjūčio 20 taip pat pripažino faktą, kad revoliucija Baltarusijoje pralaimėjo ir dėl to labai apgailestavo, kad „demonstracijose nėra kovingo sparno. Iš tiesų ši revoliucija yra tokia aksominė, kad kartais ji jaučiasi teigiamai mieguista. Gerai ar blogai, akivaizdu, kad nėra grubių ir tvirtų jaunų vyrų, galinčių sukelti pasipriešinimą... Be nacistų šturmuotųjų, tokių kurie JAV buvo naudojami per 2014 metų Maidano riaušes Ukrainoje, nėra galimybės nuversti Lukašenką.“
Susiskaidymo Baltarusijos valdžios ir kariuomenės elite nebuvo
Nepaisant kai kurių žemo rango ir nedidelio masto policijos pareigūnų, vyriausybės palaikančių žiniasklaidos priemonių žurnalistų ir kai kurių vyriausybės pareigūnų dezertyravimo, tarp aukšto rango elito, policijos ar ginkluotųjų pajėgų nėra jokių dezertyravimo ženklų. Mažiau konfrontacinis ir labiau į dialogą orientuotas kai kurių vietos valdžios institucijų ir administratorių stilius gali atspindėti ne jų lojalumo pasikeitimą, bet bendrą deeskalavimo strategiją siekiant Aleksandrui Lukašenkai laimėti laiko.
Pažymėtina ir tai, kad visoje šalyje rengiamos vienodai didelės demonstracijos Lukašenkos naudai. Lukašenką palaikančių demonstracijų dalyviai atrodo vidutiniškai vyresni ir skurdesni Baltarusijos gyventojai, nei opozicijos dalyviai. Lukašenką palaikantys mitingai atrodo tikri ir entuziastingi ir išreiškia racionalią baimę dėl darbo praradimo, pramonės sunaikinimo ir stabilumo jei būtų įgyvendintos opozicijos siūlomos ekonominės, socialinės ir politinės reformos.
Aleksandras Lukašenka intensyviai išnaudoja patriotine „pavojaus tėvynės“ retorika, o opozicija vis dar ieško būdų kalbėti apie Baltarusių identitetą – „Mes Europiečiai!“ ir kartoja nepopuliarią „nacionaldemokratinę“ idėjų retoriką.
Remiantis Amerikiečių netradicinio karo vadovu (Unconventional Warfare Guide), „spalvotoji revoliucija“ gali būti sėkminga tik tuo atveju, jei tikslinė vyriausybė (ang. Target government) yra suskaidoma, t.y. bent viena galinga elito frakcija laukia perversmo tuo pačiu metu, kai protestai vyksta gatvėse, ir kai yra karinis komponentas galinti „suteikti jam stuburą“.
„Spalvotoji revoliucija“ yra paprasčiausias karinis perversmas pridengtas visuotinio protesto veidu. Tačiau vyriausybę nuverčia ne patys protestuotojai, o tie du minėti užkulisiniai elementai - bent viena galinga elito frakcija ir karinis komponentas. Štai todėl „spalvotosios revoliucijos“ nėra revoliucijos, o režimo pakeitimo operacijos arba, paprasčiausias perversmas.
Baltarusijos „spalvotoji revoliucija“ žlugo, nes, nors ji ir turėjo protesto „spalvotą“ elementą, jai trūko galingos sukarintų ginkluotų civilių (savanorių kariuomenės ar ginkluotų savanorių būrių) ir Baltarusijos elito frakcijos norinčios nuversti Aleksandrą Lukašenką palaikymo. Vietoj to, protestuotojai turėjo tenkintis namų šeimininke save pasiskelbusia Baltarusijos prezidentų rinkimų „laimėtoja" Svetlana Tichanovskaja ir JAV/ES remiamomis nevyriausybinėmis organizacijomis.
Baltarusius „Maidano“ protestų mokė Armėnų ir Ukrainiečių nacionalistai
Armėnai taip pat neliko abejingi, kūrė vaizdo klipus, kuriuose „gyrė Baltarusijos liaudį, kuri išeina kovoti į gatves prieš gerai ginkluotas Lukašenkos banditų gaujas tam, kad išgelbėtų savo šalį nuo bandito Lukašenkos....“
Nacionalistinėmis pažiūromis garsus skandalingasis Lvovo televizijos laidų vedėjas Ostapas Drozdovas teigė, kad Baltarusijoje nėra prasmės protestuoti. Anot Drozdovo, protestuotojai turėtų nuversti Lenino paminklus, tačiau per mėnesį protestų to nepadarė.
„Nuosprendis visiems mūsų kaimynams": nacionalinė išsivadavimo kova negali vykti prie paminklų Leninui ir Lenino prospekte! Jei jūs per savo protestus vykstančius jau beveik mėnesį nenugalėjote to pliko seno sifilitiko balvono (Lenino), vadinasi esate nieko verti!“- savo nuomonę išsakė Drozdovas.
Baltarusijos ir Ukrainos Maidano protestų skirtumai ir panašumai
Vien tik masinių protestų nepakanka siekiant nuversti autoritarinę vyriausybę. Tam turi būti charizmatiškas opozicijos lyderis, JAV prezidento administracijos įsikišimas raginantis nenaudoti jėgos prieš protestuotojus ir surežisuotos civilių žmonių žudynės, kaip tai buvo 2014 m. metais Maidano protestuose ar 2011 metais Libijoje. Tačiau Baltarusijos opozicija neturi charizmatiško lyderio.
Tiek Baltarusijos protestai, tiek 2014 Ukrainos Maidano protestai yra liberalų protestai po nacionalistų vėliavomis, kuriuos aiškiai palaiko JAV ir ES šalys narės.
Tačiau kraštutinių dešiniųjų nacionalistų jėgos, nors jos ir dalyvauja protestuose ir streikuose iš tikrųjų Baltarusijoje yra daug silpnesnės, nei Ukrainoje.
Siekiant sutelkti protestuotojus nuverčiant Ukrainos vyriausybę Ukrainos opozicijos lyderiai suorganizavo Maidano žudynes, kuriomis apkaltino Ukrainos vyriausybines pajėgas. Tuo tarpu Baltarusijoje nebuvo opozicijos lyderių, kurie suorganizuotų panašias civilių žudynes, kuriomis galėtų apkaltinti Baltarusijos miliciją ar OMON;ą.
Kitas Ukrainos ir Baltarusijos protestų skirtumas, tai Baltarusijoje nėra galingų oligarchų grupių, kovojančių dėl valdžios tarpusavyje, kokios buvo Ukrainoje verčiant Ukrainos prezidentą Janukovičių. Daugelis Baltarusijos oligarchų yra glaudžiai susiję su Baltarusijos prezidento Lukašenkos vyriausybe. Be to, nepaisant pavienių išpuolių protestai Baltarusijoje vyko ir vyksta daug taikiau, nei Ukrainoje.
Net jei protestai ir streikai Baltarusijoje tęsis ir plėsis ir bus bandymų nuversti vyriausybę, tačiau Baltarusijoje protestų ir vykstančių streikų mastas vis dar per mažas, nei per Ukrainos 2004 „Oranžinę revoliuciją“ ir 2014 „Euromaidaną“ įvertinus abiejų šalių gyventojų skirtumus.
Nors yra tam tikrų panašumų, pavyzdžiui, smurto atžvilgiu, Maidanas Ukrainoje iš esmės skiriasi nuo dabartinių protestų Baltarusijoje, nes Maidano masinius protestus organizavo oligarchinė ir kraštutinių dešiniųjų opozicija, kuri žudė Maidano protestuotojus ir miliciją, kad nuverstų Ukrainos vyriausybę, kaltę versdama prezidento Janukovičiaus vyriausybei.
Iki šiol nėra jokių požymių, kad Baltarusijos prezidento Lukašenkos rvyriausybė byrėtų. Protestams trūko lyderystės ir organizavimo. Buvusi kandidatė į prezidentus Tichanovskaja yra neformali grynai techninė opozicijos lyderė. Baltarusijos milicija ir vidaus kariuomenė sugebėjo užgniaužti protestus jėga ar grasinimu panaudoti jėgą.
Sociologinė apklausa Ukrainoje apie požiūrį į opozicijos protestus Baltarusijoje parodė, kad Ukrainiečių parama Baltarusijos protestuotojams yra tik šiek tiek didesnė už paramą Ukrainos „EuroMaidanui“. Geografiniai ir politiniai modeliai yra panašūs. Pažymėtina, kad didžioji dalis palaikančių Baltarusijos protestuotojus yra prezidento Porošenkos rinkėjai.
Prieš 2020 metų paskutinius prezidento rinkimus ir masinius protestus prieš Baltarusijos prezidentą Lukašenką, įvairiose sociologinėse apklausose Aleksandras Lukašenka buvo populiariausias politikas Ukrainoje. Tačiau Kijevo Tarptautinio Sociologijos Instituto atlikta apklausa rodo, kad dabar tik 31,3 proc. Ukrainiečių palaiko Aleksandrą Lukašenką, o Baltarusijos opozicijos protestuotojus palaiko 45,3 proc. ukrainiečių.
Apibendrinimas
Vakarų valstybės ne vienus metus dėjo pastangas siekiant nuversti Baltarusijos prezidentą Lukašenką ir jo vyriausybę. Tačiau dabartiniai opozicijos masiniai gatvių protestai ir „streikai“ dėl „nesąžiningų ir neteisingų“ prezidento rinkimų pirmą kartą sulaukė plataus Baltarusių visuomenės palaikymo ir yra didžiausi šiuolaikinės Baltarusijos istorijoje.
Darbuotojų „streikai“ įvairiose Baltarusijos gamyklose buvo precedento neturintis įvykis antivyriausybinių protestų kontekste, kai ankstesni Baltarusijos darbuotojų streikai nevaidino didelio politinio vaidmens.
Baltarusijos gatvių protestai ir „streikai“ kilo sąlyginai spontaniškai, be aiškaus lyderio, kurie iš esmės labai skiriasi nuo Ukrainos „Maidano“ valstybinio perversmo.
Pradžioje protestai turėjo smurto apraiškų, tačiau protestai neperaugo į smurtinį ginkluotą sukilimą.
Baltarusijoje žmonės į protestus rinkosi dėl įvairiausių priežasčių. Tačiau Baltarusijos opozicijos protestuotojų vadovybės strateginis tikslas buvo aiškus – masinių protestų ir streikų pagalba greitai perimti valdžią iš prezidento Lukašenkos prisidengiant „nesąžiningais ir neteisingais“ rinkimų rezultatais,
Decentralizuota ir be aiškių ir pripažintų opozicijos lyderių Baltarusijos protestų pradžia nulėmė tolesnę protestų eigą, kurioje matoma, kad nesiryžus perimti valdžią smurtiniu būdu, o vyriausybėje ir kariuomenėje neatsiradus pakankamai dezertyrų, buvo pakeista protestų taktika ir masiniai nesmurtiniai protestai greitai buvo numalšinti.
Rusijai palaikant užtikrinamas Baltarusijos karinis, politinis ir ekonominis stabilumas, kuris taip pat lėmė Baltarusijos 2020 „Spalvotosios revoliucijos“ nesėkmę.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
