Beveik amžina tema

Labai greitai Afganistano krizė taps galvos skausmu Maskvai.

Vasario 15 diena Kabule minima kaip modžahedų pergalė prieš TSRS. Nors Rusijoje vis dar populiarios diskusijos, ar Afganistano karas išloštas, ar praloštas, patys afganistaniečiai šiuo klausimu kaip reta vieningi: žinoma, jie laimėjo. Be to, kaip mano modžahedai ir įkandin jų naujosios kartos afganistaniečiai, šios pergalės išdava buvo ne tik Tarybų Sąjungos kariuomenės išvedimas iš Afganistano, bet taip pat ir pačios TSRS krachas. Šiandien Kabule daugelis modžahedų įsitikinę: būtent jiems pasaulis turėtų būti dėkingas už supervalstybės žlugimą XX amžiaus pabaigoje, už šaltojo karo nutraukimą ir, kaip išdava, už radikalų pasaulio politinės sistemos persitvarkymą.

Postafganinės visuomenės

1979–1989 metų Afganistano karo kaina pasirodė esanti didelė ir afganistaniečiams, ir rusams. Jis visiems laikams pakeitė šias dvi tautas. Penkiolika tūkstančių žuvusių tarybinių kareivių ir karininkų – apytikriai tiek kasmet žūsta Rusijoje automobilių katastrofose – vėlyvajai tarybinei visuomenei pasirodė esanti pernelyg didelė kaina. „Karo už upelio“ tikslai sulig kiekvienais metais buvo vis mažiau suprantami šaliai, siunčiančiai savo sūnus kaip „ribotą kontingentą“. Vaikinai iš Rusijos, Ukrainos, Baltijos šalių, Kaukazo, Vidurinės Azijos dešimt metų mirė už afganistaniečių socializmą, kai socializmu savo tėvynėje jau niekas iš jų netikėjo. Toks „kognityvus disonansas“ negalėjo nesukurti galingo psichologinio komplekso, kuris pačioje istorinėje TSRS pasireiškė masiniu neteisingumo jausmu dėl bet kokių aukų Afganistano kare.

Rusija ir kitos Nepriklausomų valstybių sąjungos šalys daugeliu atvejų susiformavo kaip postafganinės visuomenės. Socialinio ir valstybinio gyvenimo „afganizacija“ postsovietinėje epochoje ypač aršiai ir atvirai pasireiškė daugelyje ginkluotų konfliktų, kuriuose aktyviai dalyvavo Afganistano karo veteranai. Karabachas, Pridnestrovė, Čečėnija, Tadžikija, Abchazija... Rezultatas – dešimtys tūkstančių žuvusiųjų, milijonai pabėgėlių ir priverstinai persikėlusiųjų. Kas žino, galbūt tų konfliktų galima buvo išvengti, jei tuo momentu, kai byrėjo TSRS, mūsų šalyje nebūtų buvę tokio skaičiaus sveikų ir stiprių vyrų, išgyvenusių Afganistano karą ir įsitikinusių, kad Kalašnikovo automatu galima sėkmingai spręsti vos ne visas problemas.

Vaikų kerštas

Afganistano praradimai 1979–1989 metų kare buvo nepalyginti baisesni. Apie milijonas užmuštų, daugiau nei penki milijonai pabėgėlių, ilgiems metams netekusių tėvynės, iš esmės visą gyvenimą praleidusių perkeltųjų asmenų stovyklose Irane arba Pakistane. Tuose lageriuose, išsipūtusiuose nuo vis naujų pabėgėlių praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, galų gale užaugo paslaptingas, aršus ir negailestingas Talibanas. Pakistano medresėse „ieškančius pažinimo“ (taip į rusų kalbą verčiamas žodis „taliban“) jaunuosius absolventus rūpestingai išugdė Pakistano tarpžinybinė žvalgyba (ISI) iš vaikų ir paauglių gretų, kilusių afganistaniečių šeimose, bėgusiose į Pakistaną nuo socialistinių Babrako Karmalio eksperimentų ir vis žiauresnių „riboto kontingento“ metodų. 1979 metų gruodžio mėnesį, kai į Kabulą įžengė pirmosios tarybinių desantininkų kolonos, jiems buvo po 5–10 metų. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jie, ūgtelėję ir apsiginklavę paprastomis ir aštriomis kaip skustuvas radikalaus islamo idėjomis, grįžo į Afganistaną su ginklu rankose ir Talibano vėliava. Jų siūlomas politinis režimas nualintai karo afganistaniečių visuomenei, žiaurus ir baisus politinis režimas buvo paremtas ne tik religiniu fanatizmu. Talibai keršijo suaugusiųjų pasauliui už siaubą, kraują ir mirtį, kuriuos jie išgyveno būdami vaikais. Jie norėjo išgąsdinti pasaulį taip pat, kaip jie patys buvo kitados išgąsdinti. Vaikų žiaurumas – pats baisiausias, ypač paaugusių vaikų su Kalašnikovu rankose.

Įvairiose epochose

Šiandieną į politinę Rusijos ir Afganistano areną išeina karta, užaugusi jau po 1979–1989 metų karo. Afganistanas – viena jauniausių valstybių pasaulyje; daugiau nei 80 % šiandieninių afganistaniečių – tai žmonės iki 30 metų. Afganistaniečių elitas ir afganistaniečių liaudis gyvena skirtingose istorinėse epochose. Valdančioji klasė, kaip ir kitas postsovietinis elitas, užsiėmusi asmeninio turto auginimu, korupcinėmis schemomis ir kova už valdžią. Atokūs afganistaniečių kaimai nuščiuvę laukia tradicionalistų revanšo, kuris jau už metų gali virsti realybe – po to, kai išeis Amerikos ir NATO kariai. Mieste gyvenančių afganistaniečių klasė tikisi geresnio rytojaus ir ieško būdų, kaip išlaikyti pastarojo dešimtmečio Vakarų modernizacijos pasiekimus. Pamatysime, kaip jai tai pasiseks. Iki šiol archaikos ginčą su modernizavimu Afganistane visada laimėdavo archaika.

O Rusijoje, dideliu tempu senstančioje, praradusioje potraukį avantiūroms, reikalaujančioje vis didesnių išlaidų ir įtemptų jėgų, į politinį olimpą pakilo Afganistano karo karta – tie, kurie kariavo Afganistane devintajame dešimtmetyje, ar tie, kuriems tas karas įdūrė savo žiaurumu ir cinizmo estetika. Ir šiai kartai labai greitai teks vėl spręsti „Afganistano klausimą“. Kai tik paskutinis amerikiečių kareivis paliks Hindukušo kalnų papėdes, afganistaniečių krizė, daugiau nei dešimt metų buvusi galvos skausmu Vakarams, taps galvos skausmu Maskvai.

Manoma, kad, priešingai kai kurioms prognozėms ir patarimams, Rusijos politikai daugiau nebežais Afganistano karo, – karinis Rusijos sugrįžimas į Afganistaną iš esmės neįmanomas. Tai jau leido suprasti Kremliaus emisarai, pavyzdžiui, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje (ŠBO) 2013 metų pabaigoje pareiškę, kad ŠBO nesiims spręsti Afganistano vidaus saugumo palaikymo klausimų. Na, jei jau Rusija to nenori daryti kartu su ŠBO, t. y. dalyvaujant didžiajai Kinijai, tai sunku patikėti, kad Maskva ryžtųsi žygiui į Afganistaną su Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (kurioje Afganistanas dalyvauja stebėtojo teisėmis – vert. past.) ar juo labiau viena pati.

Kremliui artimiausių metų prioritetas bus „geležinės uždangos“ statyba pagal Afganistano šiaurinių sienų perimetrą. Na, ir, be abejonės, naujo postsovietinio mito apie Rusijos pergalę 1989 metais Afganistane kūrimas, pergalę, kuriai užtikrinti, beje, daugiau nėra jokio noro.

Vertė Alicija Žukauskaitė 

Šaltinis: newtimes.ru