Britų šokio kritikas apie „Naująjį Baltijos šokį“: patyriau naujų pojūčių

Ketvirtadienio vakarą Danijos šokio teatro „Juoduoju deimantu“ ir Vyčio Jankausko šokio teatro spektakliu „Aritmijos“ bei Menų spaustuvės ir „Korzo productions“ darbu „W(o)men“ baigėsi savaitę trukęs aštuonioliktasis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis’14“.

Sužavėjo lietuvių darbai

Gegužės 9-ąją kultinio belgų choreografo Wimo Vandekeybuso ir jo trupės „Ultima Vez“ nepaprasta energija trykštančiu spektakliu „What the Body Does Not Remember“ prasidėjęs festivalis iškart įtraukė miestą į šokio sūkurį ir pateisino savo naująjį šūkį – „energija, kuri keičia“. Visą savaitę šokio gerbėjai turėjo galimybę pamatyti net 21 šokio spektaklį, tarp jų – ne tik svečių iš užsienio, bet ir daugumą lietuvių choreografų darbų.

Be abejonės, nė vienas festivalis neapsieina be šokio kritikų. Vienas jų – britas Donaldas Hutera, dirbantis kaip laisvai samdomas šokio kritikas, rašantis „The Times“ ir kitiems leidiniams, džiaugėsi galimybe susipažinti su festivaliu, lietuvių choreografais ir šokėjais bei, kaip pats sakė, itin gražia Lietuvos sostine.

„Visą savaitę jaučiausi pavargęs, nes jau į Vilnių atvykau pavargęs. Bet jaučiausi puikiai stebėdamas festivalio spektaklius ir vaikščiodamas po nuostabų jūsų miestą. Įdomu buvo vaikštant po jį paieškoti sąsajų tarp miesto ir lietuvių choreografų darbų, jų įkvėpimo šaltinių. Festivalyje, be lietuvių darbų, buvo parodyti ir prancūzų, ukrainiečių, izraeliečių ir kitų kūriniai, buvo tikrai didelis malonumas čia būti ir visa tai stebėti. Patyriau naujų pojūčių“, - šypsodamasis kalbėjo D. Hutera.

Jis įvertino, kad mūsų šalyje netrūksta talentingų žmonių ir gerų šokėjų ir išreiškė norą į festivalį sugrįžti kitąmet.

„Mane labai sužavėjo Manto ir Mariaus darbas „ID: nr-688e“. Pamatyti tuos abu jaunus vyrus dviejuose spektakliuose buvo tikras malonumas. Jei man kaip kritikui ar su šokiu susijusiam žmogui pavyktų urbanistiniam šokio teatrui „Low Air“ padėti pakliūti į kitąmet gegužę Londone vyksiantį hiphopo festivalį, būtų išties nuostabu. Labai patiko estų darbas bei Jérôme‘o Meyero „W(o)men“. Be abejonės, dabar man norisi dar daugiau sužinoti apie Lietuvą, jūsų šokėjus, ir labai tikiuosi, kad būsiu pakviestas atvykti ir kitąmet“, - savo įspūdžiais apie festivalį dalijosi britų šokio kritikas.

I. Gerbutavičiūtė favoritų neišsirinko

Šiuolaikinio šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė neslėpė, kad festivalis šokio bendruomenę išvargina, nes programa didžiulė, darbo daug. Tačiau ji pasidžiaugė, kad kaip ir buvo skelbiama, aštuonioliktasis festivalis išties yra subrendęs ir sulaukęs savo pilnametystės.

„Buvo labai smagu matyti daug lietuvių festivalyje. Čia gal yra ir pliusų, ir minusų, nes vieni galbūt tikėjosi išvysti daugiau užsienio trupių, kiti galbūt pasimeta metų bėgy ir nemato tokios koncentruotos lietuviškos programos. Lietuvai reiktų vadinamosios lietuvių šokio vitrinos. Nesakau, kad reiktų atskirti lietuvius nuo užsieniečių, nes vis dėlto šis festivalis prasidėjo nuo lietuvių, kurie pasikvietė aplinkinių šalių trupes, tačiau reikėtų paieškoti galimybių, kaip šiek tiek pakeisti festivalio modelį“, - savo pastebėjimais dalijosi I. Gerbutavičiūtė.

Ji, kaip ir D. Hutera, pagyrė Manto Stabačinsko ir Mariaus Pinigio naująjį darbą. Teigė labai laukusi Andriaus Muloko ir Vilmos Pitrinaitės pasirodymų ir pripažino, kad, deja, teko jais nusivilti. Sutiko, kad V. Wandekeybuso spektaklyje pritrūko tų skambiais žodžiais, kuriais spektaklis buvo liaupsinamas prieš 27 metus, kai buvo sukurtas, išreikštų potyrių.

„Įsijungia laiko parametras ar laiko matuoklis ir ta estetika, kuri buvo aktuali ir jaudinanti praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, šiais laikais mūsų nebestebina. Skiriasi požiūris, tai, kas buvo tada, nebeaktualu dabar. Nuo 1987-ųjų iki 2014-ųjų įvyko tam tikra šokio evoliucija, mes jos negalime paneigti. Spektaklis ir dabar stiprus, bet ne toks, kaip atrodė prieš beveik tris dešimtmečius“, - sakė šiuolaikinio šokio kritikė.

Vertindama iš šokėjo, choreografo, kritiko pozicijų prancūzų hiphopo trupės „Compagnie Malka“ spektaklį, teigė, kad jame begalė įdomių detalių, tačiau sutiko, kad platesnei publikai galėjo būti ir nuobodu. Iš danų I. Gerbutavičiūtė tikėjosi praėjusių metų saldumo ir liko nustebinta, kad tiek daug jo nebuvo.

„Vietomis buvo įdomu, vietomis nuobodu. Šiemet favoritų neturiu ir labai gaila, nes labai norėjau turėti“, - teigė I. Gerbutavičiūtė.

„Naujojo Baltijos šokio’14“ dalyviai

Primename, kad savo darbus šiųmečiame „Naujajame Baltijos šokyje“ pristatė belgų trupė „Ultima Vez“, prancūzų hiphopo trupė „Compagnie Malka“, Izraelio choreografė Dafi Altabeb ir jos įkurta Dafi šokio grupė, ukrainiečiai „TanzLaboratorium“, latvis Dmitrijus Gaitjukevičius, estė Renate Valme su trupe „Kompanii Nii“ ir Danijos šokio teatras su choreografu Timu Rushtonu priešaky, kurio spektaklis „Juodasis deimantas“ į Vilnių buvo atvežtas iškart po premjerų Kopenhagos karališkojoje operoje ir Lietuvos publikai pristatytas ketvirtadienį – festivalio uždarymo vakarą.

Paskutinį kartą šį sezoną buvo parodytas ir Agnės Ramanauskaitės, M. Stabačinsko bei Pauliaus Tamolės Auksinį scenos kryžių pelnęs spektaklis „Contemporary?“. Savo darbus festivalio gerbėjams pristatė ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras su Martynu Rimeikiu („Kelionė“), Loros Juodkaitės šokio teatras („Atmintis“), Kauno šokio teatras „Aura“ („Ieškojimų kabinetas“), urbanistinio šokio teatras „Low Air“ („Kelionė namo“), šokio teatras „PADI DAPI Fish“ („Akvariumai“), Vyčio Jankausko šokio teatras („Aritmijos“), Menų spaustuvė ir „Korzo productions“ („W(o)men“), M. Pinigis ir M. Stabačinskas („ID: nr-688e“) bei Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasikinį ir šiuolaikinį šokį studijuojantys moksleiviai.

Su savo kūryba supažindino ir svečiose šalyse gyvenantys bei kuriantys lietuviai choreografai ir šokėjai: Andrius Katinas (Suomija), V. Pitrinaitė (Belgija), A. Mulokas (Olandija) ir Ugnė Dievaitytė (Ispanija).

„Naujasis Baltijos šokis“ atsisveikina iki kito pavasario!