Civilizacijos nusižudo, o ne yra nužudomos

Dainių Paukštę, Migracijos ekspertą kalbina Rokas Gasparaitis

– Kokios giluminės „pabėgėlių krizės“ priežastys?

– Europos populiacija sensta ir netrukus ims nykti. Tai reiškia, kad dirbančių ir išėjusių į pensiją asmenų santykis vienos kartos gyvenimo laikotarpiu sumažės taip smarkiai, kad antrieji pirmiesiems taps nepakeliama našta. Mokslininkų nuomone, Europos problema yra ta, kad jos gyventojai nori mėgautis link žemesnio, nei reikia populiacijos atsinaujinimui, gimstamumo vedančiu gyvenimo būdu, 32 valandų darbo savaitėmis, penkiomis savaitėmis atostogų per metus (neskaičiuojant dar dviejų per Kalėdas), nemokama sveikatos apsauga, pensija sulaukus 60 ar 55 metų, po to dvidešimt metų ilsėtis gultuose ir dar dešimt – globos namuose.

Tokią padėtį dar labiau išryškina bei įprasmina savo vaikų neturintys (reiškia ir ateities!) ES ir jos pagrindinių narių - valstybių vadovai. Ieškant sprendimų, einama lengviausiu keliu. ES vadovų nuomone padėtį išgelbėti gali jauna ir kvalifikuota darbo jėga iš trečiųjų šalių, kuri užkamšytų dabartinės gerovės sistemos spragas. Tačiau toks sprendimas tik laikinai išspręstų gerovės sistemos finansavimo problemas, nes didelis kitataučių skaičiaus atsiradimas Europoje sukuria naujų, dar didesnių ir nepalyginamai brangesnių problemų. Migrantų nenoras integruotis į jas priimančias visuomenes, kelia teisėtas abejones dėl Europos ateities. Tai, kad multikulturalizmas patyrė nesėkmę, apie 2007 - 2010 metus pripažino visų didžiųjų ES valstybių vadovai.

Dar praeito amžiaus viduryje Vakarų Europoje tarp mokslininkų dominavo nuomonė, jog tuometinis mokslas, pasitelkęs žinias ir paskutinius laimėjimus genetikoje, sugebės perkonstruoti žmogų ir jo aplinką tokiu būdu, kokiu tik bus panorėta. Matyt, šie teoriniai darbai drąsino ir skatino, nes ES politikai ėmėsi ryžtingų tradicinės visuomenės ir valstybės dekonstravimo bei naujos kosmopolitinės visuomenės kūrimo veiksmų.

Todėl ir nacionalinio pasididžiavimo reiškimas – mojavimas vėliavomis ir himnų giedojimas – imtas sieti su smulkiąja buržuazija ir lumpenproletariat‘u. Universaliame pasaulyje neturi būti tautų, etninių grupių, skirčių ir tautinių istorijų. Pasak ES prezidento Hermano van Rompuy, tolesnis nacionalizmo laikymasis „vestų į karą“. Tiesą sakant, labai norėčiau, kad pavyzdį šiame kelyje pirmosios parodytų Prancūzija ar Vokietija (Tik branduolinį ginklą lai duoda pasaugoti kam nors patikimam). Tuomet lengviau būtų sekti kitiems. O mes palauktume šių politikų - radikalių sprendimų įgyvendinimo rezultatų ir pažiūrėtume ar jie mums tinka? Iki šiol man kirba mintis, kad mūsų pasaulį valdo gamta ir jos dėsniai. Ir jos, gamtos, apgauti niekam nepavyks, todėl kol nepamatysiu dviejų skruzdėlynų gyvenančių draugystėje, kalbėti apie tautų maišymą, manau, yra ankstoka.

Dabar, viską supaprastinus, mąstoma maždaug taip: „jeigu imigrantų būvimas kelia pavojų valstybei ir jos suverenui - tautai, tai siekiant išvengti tokių pasekmių, iš proceso reikia pašalinti ...valstybę. O tuomet ir jos pagrindas - tauta, ištirps pasaulyje (globalizuosis) kaip cukrus stiklinėje arba indėnai Amerikoje“.

Šiandieną mes jau turime tokios politikos veikiantį pavyzdį, - tai konservatorių parengta „Globalios Lietuvos“ programa, kurią kaip nekeista, vadovaujantis valdžių perimamumo principu, klusniai vykdė vėliau valdę socialdemokratai. Tą patį daro ir dabartiniai valdantieji valstiečiai. Programos esmė: kol Lietuvos pilietis yra savo šalyje, juo rūpintis valdžiai nereikia, tačiau kuomet jis išvažiuoja, valdžiai privalu pradėti juo rūpintis. Taigi, Lietuvos perkėlimas į virtualią erdvę, pasak konservatorių jau ne už kalnų.

Taigi, pirma, išsivysčiusiai ir turtingai Europai reikia jaunos ir kvalifikuotos darbo jėgos. Antra, gimstamumas yra nepakankamas populiacijai išlikti, nes savireguliacijos bei savisaugos instinktai Europoje išnykę.

– Jei yra vidinės ar giluminės „pabėgėlių krizės“ priežastys, tai, matyt, yra ir išorinės priežastys?

– Jų yra kelios. Pirmoji ta, jog pasaulyje klesti didžiuliai skirtumai pajamose. Įvairiose pasaulio vietose šis skirtumas sudaro šimtus, o kartais ir tūkstančius kartų. Todėl žmonės keliasi ten, kur, jų nuomone, gyventi bus saugiau, lengviau ir sočiau. Už teisę „pabūti po saule“ jie pasirengę viskam: atiduoda paskutinius savo pinigus, savo laisvę, o kartais ir gyvybę.

Kita priežastis: šiuo migrantų noru naudojasi daug kas: ir vykdantys prekybą žmonėmis, mafija ir suinteresuotos verslo struktūros. Atmeskim nusikaltėlius ir matom: verslas (tarptautinės korporacijos, bankai) nori pigios darbo jėgos, o politikai įgyvendina ar apvelka įstatymo rūbu tuos norus. Šiandien tai dvi jėgos, valdančios pasaulį ir kasdieną siekiančios sau vis daugiau galių ir didesnio pelno. Valstybių sienos, skirtingos mokesčių sistemos, muitai, valiutos ir t.t. trukdo pelnytis. O migracija ir istoriškai, ir ekonomiškai visuomet buvo viena iš pelningiausių sričių. Štai iš kur tas noras valdyti migracijos srautus ir juos nukreipti ten, kur gali tikėtis savo tikslų įgyvendinimo. Šios dienos technologijos net dirbtinai leidžia „paskatinti“ migraciją. Nereikia ir gamtos stichijų: dirbtinai sukeltas pilietinis karas ar dirbtinis žemės drebėjimas tampa pakankamu akstinu susidaryti didžiuliams migrantų srautams. Neseniai politikai ir tarptautiniai biurokratai, aptarnaudami tarptautines korporacijas, priėmė Jungtinių Tautų Migracijos paktą. Juo bandoma įteisinti migraciją pasauliniu mastu. Visos Jungtinių Tautų narės valstybės buvo įpareigotos apsvarstyti šį dokumentą, kad vėliau galima būtų eiti dar toliau.

JT Pakte įtvirtinama galimybė migruoti kiekvienam, kalbama apie jos saugumą ir skatinimą. Ypač įdomi mintis, apie būtinybę priimančiai valstybei imigrantą prilyginti savos šalies piliečiui, suteikiant visas piliečio teises, t.y. integruoti į socialinę ir sveikatos sistemą, užtikrinti švietimą, darbinę veiklą ir finansuoti naują kultūrą, pripažinti religinę laisvę bei kitokias išpažįstamas vertybes ir pan. Einama dar toliau: po žodžiu „migrantas“ bus slepiami ir ekonominiai migrantai, ir prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai. Todėl prieš kelis metus ES ištikusią „Pabėgėlių nuo karo krizė“ ateityje bus jau vadinama „Emigracijos krizė“. Nors, manau, visi pastebėjo, kad didesnė pusė „Pabėgėlių krizę“ sukėlusioje migrantų masėje buvo jauni vyrai ir visai ne karo, o ekonominiai ir kitokie migrantai.

Visa tai leidžia tvirtinti, jog JT migracijos paktas yra bene pirmasis globalizaciją pateisinantis ir įteisinantis politinis dokumentas: tarptautinių korporacijų norai sutapo su realybe ir turimomis galimybėmis.

– Ką reiškia jūsų paminėti „ekonominiai ir kitokie“ migrantai?

– Ten, kur daug netvarkos, visuomet slepiasi kieno nors interesai. Kitokie migrantai, gali būti žmonės, atvykstantys šeimų susijungimo pagrindu, norintys ar dirbti, ar siekiantys mokslo, ar kitaip bandantys realizuoti save. Bet akcentuočiau ne juos. Kalbu apie islamo fundamentalistus. Nuo jų prasideda visos integracijos Europoje bėdos.

Manau, daug kas yra girdėjęs tokį išsireiškimą, kaip „Civilizacijų konfliktas“. Jo autorius – ame­rikiečių politologas S. Hantingtonas (Samuel Philips Huntington, g. 1927), 1993 m. žurnale Foreign Affairs taip pavadinęs savo straipsnį, rašė apie vakarų krikščioniškosios ir rytų musulmoniškosios kultū­ros priešpriešą. Jis tei­gė, jog pasaulis po Šaltojo karo yra susipriešinęs nebe ideologiniu, o kon­fesiniu ir vertybiniu pagrindu. Su kiekviena diena vis aiškiau matosi, kad kol viena pasaulio dalis lipdys ir konstruos naują ateities žmogų, kita naudosis šio (nepavykusio ar ne laiku atliekamo?) darbo pasekmėmis.

Matome absoliučią netoleranciją, nenorą integruotis susiduriančius su savižudybišku svetingumu. Ir visa tai vyksta Vakarų Europoje, kurioje, politikams atmetus istorinį krikščionybės vaidmenį, liko žiojėti vertybinė tuštuma. Šūviai, terorizmas ir vis naujos aukos ES narių sostinėse ir ne tik, sunkiai žeidžia eilinių europiečių savivertę.

S. Hantingtono minties teisingumą patvirtina buvęs Libijos vadovas Muamaras Kadafis, išsidavęs: “Atrodo, kad Alachas padovanos islamui pergalę Europoje be kardų, be ginklų ir be užkariavimų. Mums nereikia teroristų, mums nereikalingi mirtininkai. Vos po kelių dešimtmečių virš 50 mln. musulmonų Europoje ją pavers musulmonišku žemynu“. Vokietijos vyriausybė tik patikslina, jog per ateinančius 20 metų musulmonų Europoje padidės dvigubai – iki 104 mln. Islamiškų organizacijų lyderiai tvirtina, kad po 30 metų ir Amerikoje gyvens 50 mln. musulmonų.

– Regis, ir pačioje ES dabar formuojasi dvi šalių grupės. Pirmoji grupė – šalys, kurių politikai mano, kad neriboto masto migracija turi būti skatinama. Antroji – šalys, kurių atstovai dabartinei ES migracijos politikai iš principo nepritaria. Kokią poziciją šiame kontekste užima Lietuva?

Ar Lietuvai svarbu bendradarbiauti su kitomis dabartinei neribotą migraciją skatinančiai ES politikai nepritariančiomis šalimis?

– Uždavėte visiškai normalų ir elementarų klausimą, kuris rūpi visiems Lietuvos žmonėms: o kas toliau? Bet tokie žurnalistai kaip V. Bruveris ar V. Valentinavičius tokių klausimų priimti ramiai negali, todėl rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse kiekviena palankia proga ima klykti: „Dangus griūva!“ Pasirodo, profesorius V. Radžvilas yra, pasak jų, tas pats radikalų radikalas, galiausiai sugriausiantis ES! Ir, matyt, tas „dangus grius“ tol, kol visi nesutiks būtent su šių žurnalistų nuomone. Galima būtų nekreipti dėmesio į šią isteriją, bet jie atstovauja oficialias politines jėgas ir konkrečius asmenis, iš esmės reikšdami ne savo, o savo viršininkų nuomones, kurios, jau nekeista, atitinka Briuselio biurokratų nuomones.

Esu prieš savižudybę – ne tik savo ar kitų žmonių, bet ir valstybių. Todėl kartu su kitais ieškau ir ieškosiu būdų kaip mums visiems ir mūsų ateičiai – vaikams, surasti savo vietą šiame pasaulyje. Kol kas geresnės vietos nei Lietuva – nerandu!

Žinau, kad pranašu savam kieme nebūsiu, todėl savo oponentams siūlau nuomonę iš šalies:

„Jei mes tęsime tokią politiką, tai po 40 metų mes išmirsime ir demografine, ir intelektualine prasme. Masinė imigracija iš Afrikos, Artimųjų Rytų ar Pietryčių Azijos su tolima mums kultūra nieko neišspręs, o kaip tik sukurs naujas problemas. ... Svarbiausios šalies problemos bus – mažėjanti demografija bei dvasinį tautos potencialą gniuždanti imigracija, didėjantis tautų katilas, subujojęs neraštingumas, apačių liumpmenizacija. ... Tai kelia grėsmę ne tik šalies sėkmingam vystymuisi, bet ir ... tautos išlikimui“... „

Šios mintys ne mano ir ne kokio nors radikalo iš Vakarų Europos. Jų autorius – žinomas ir gerbiamas žmogus Vokietijoje Tilas Sarracinas - politikas, socialdemokratas, buvęs Vokietijos federalinio banko direktorių tarybos narys, parašęs knygą „Vokietijos susinaikinimas“. Jis išgyveno stiprų valdžios puolimą, tačiau pelnė visuomenės pripažinimą. Be šitos knygos Vokietijos kanclerė Angela Merkel nebūtų ištarusi savo garsiosios frazės: „multikultūralizmo politika žlugo“.

Taip, Višegrado šalys (Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija) kalba ne apie savęs izoliaciją ar ES sugriovimą. Jos mato save ES nacionalinių valstybių sąjungoje. Austrija, Nyderlandai, Danija, Italija, manau, nesuklysiu į šią grupę įrašęs ir Didžiąją Britaniją, Švedija, Latvija ir Estija savo pažiūromis į migracijos klausimus vis labiau artėja prie Višegrado šalių grupės. Tą patvirtina ir paskutiniai rinkimų rezultatai ES šalyse, kur nacionalinės, o jeigu kam patinka – nacionalistinės jėgos, įgauna vis daugiau įtakos ir valdžios. To labai bijo į Briuselio biurokratų burną žiūrintys vietininkai įvairiose ES šalyse, visais būdais bandydami išsaugoti turimą valdžią. Iš čia ir kyla tokia isterija.

Kaip matom, ji egzistuoja ir Lietuvoje. Viduje – jokių diskusijų apie ES ar Lietuvos ateitį. Valstybės nuomonė pareiškiama tik išvykus iš Lietuvos ir visuomenė informuojama tik po priimtų sprendimų (pvz. apie naujos porcijos imigrantų priėmimą). Todėl galima matyti, kad jokio pasipriešinimo Briuselio iniciatyvoms nėra, o turime nebylų Briuselio veiksmų parėmimą. Bet tokia pozicija, kuomet nėra jokios pozicijos, anksčiau ar vėliau Lietuvą pastatys į labai nepatogią padėtį. Neremdami Višegrado šalių – patys save triname iš pasaulio žemėlapių. O tai nėra išmintinga.

– Tuomet šioje vietoje atsiranda klausimas: tai kas yra didesni radikalai – ar V.Radžvilo komitetas ar tie, kas norėtų Europoje panaikinti valstybes ir jų vietoje sukurti tautų katilą?

– Geras klausimas. Atsižvelgus į istorinį Europos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, šiandieną sunku įsivaizduoti europietį, neturintį savo tapatybės. Tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek Kanada ar Australija kūrėsi visiškai kitokiame kontekste ir kitokiomis vidaus bei išorės sąlygomis. Esu įsitikinęs: kol išorėje egzistuoja, nesvarbu – politinės ar religinės jėgos, siekiančios visiškai kitokių tikslų, Jungtinių Europos Valstijų kūrimo projektas tėra utopija. Todėl radikalais pavadinčiau formalius ES vadus ir jiems pritariančius vietininkus vietose, dabar bandančius dirbtinai sumaišyti tautas ir imti naikinti valstybes. Na, nebent jie norėtų sukelti karą, po kurio nieko neliktų? Aš to tikrai nenoriu.

Anglų mokslininkas, istorikas ir sociologas Arnoldas Toynbee, visą gyvenimą paskyręs įvairių civilizacijų atsiradimo, evoliucijos ir jų išnykimo klausimams konstatavo, jog civilizacijos galop nusižudo pačios, jos nėra nužudomos kokios nors pašalinės jėgos. O ar ši išvada yra nepanaši į tai, kas dabar vyksta su ES?

– Kadangi migracijos krizė yra visos Europos Sąjungos masto problema, būtų logiška manyti, kad prie jos sprendimo prisidėti turėtų ir Lietuvos europarlamentarai. Ar, vertinant šios krizės kontekste, jie tinkamai atstovauja Lietuvos interesus?

– Aš jau seniai rašiau apie tai, kad Lietuvos atstovai Europos Parlamente neatstovauja Lietuvos interesų. Gerai žinodami apie emigracijos situaciją Lietuvoje jie nesiėmė atsakomybės ar iniciatyvos bent pabandyti spręsti šią problemą ES lygyje. Juk galėjo mūsų europarlamentarai suburti šalių, iš kurių daugiausiai piliečių emigruoja į turtingas ES nares, pavyzdžiui Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Bulgarijos, Slovakijos, Slovėnijos ir kitų šalių parlamentarus. Suburti juos į šalių grupę, pavyzdžiui, Migracijos naujose ES šalyse problemoms spręsti. Po susitikimų ir diskusijų tokia grupė galėjo inicijuoti Europos Parlamente naujos Direktyvos priėmimą, numatantį kad migrantus priimančios ES valstybės privalo sumokėti emigrantų kilmės valstybėms tam tikras sumas už emigrantų išsilavinimą ir parengimą darbui. Įvedus tokį principą ES, kad už kiekvieną emigrantą priimanti valstybė privalo susimokėti, vėliau galima būtų kalbėti apie tokio principo priėmimą platesniu mastu, kad ir Jungtinėse Tautose. Manau, jog pasaulyje po tokio sprendimo priėmimo būtų žymiai saugiau ir sveikiau. Nereikėtų tarnauti pinigams, priiminėti nesąmoningą ir sprogstamosios medžiagos pripildytą Migracijos paktą. Toks darbas tikrai būtų vertas Nobelio Taikos premijos...

O gal norit sužinoti tikrąją migracijos kainą? Emigracija iš tautos pavagia energingiausius jos žmones. Pavyzdžiui, daugelyje besivystančių šalių jaučiamas medicinos darbuotojų stygius, nes Vakarų šalys juos įdarbina išvengdamos pareigos prieš tai sumokėti už jų parengimą. Sunku suprasti, kodėl tai laikytina etišku elgesiu. Iš tikrųjų Jungtinės Tautos yra išleidusios net tris rezoliucijas – 1967, 1968 ir 1972 m. – smerkiančias Vakarų valstybes už talentų atėmimą iš besivystančių šalių.

Smegenų nutekėjimas toks ženklus, kad Adis Abebos ekonomistai paskelbė, jog 20 000 profesionalų netekimas per metus Afrikai kainuoja 4 milijardus dolerių!

Taigi, 200 000 dol. yra suma, kurią valstybė išleidžia paruošdama vieną profesionalą! Dabar ir aš jau bijau skaičiaus, kuris susidarė dėl niekam neatsakingų politikų Lietuvoje: 200 milijardų dolerių praradimų! Na, gerai, ne visi emigrantai buvo auksarankiai, bet ir 100 milijardų mūsų šaliai yra beprotiški pinigai. Beje, valstybės skola, manau, šiandieną yra tik apie 20 milijardų. Šie skaičiai tik dar kartą patvirtina, kad pats brangiausias valstybės turtas yra ne finansai ar jų resursai, ne gamyklos ar bankai, ne tankai ir raketos, bet žmogiškieji valstybės resursai. Mes, kaip tikri ubagai, atidavėm ir atsisakėm brangiausio savo turto, kad gerovė būtų kuriama kitur, bet ne Lietuvoje. Tai kas šiandien liko prie suskilusios geldos? Nejaugi ir toliau turime taip elgtis?

Todėl šiandien būsimiems referendumo dėl pilietybės išsaugojimo rengėjams pasakysiu: grąžinkite, ką iššvaistėte – žmones, o jeigu to nesugebate – grąžinkite Lietuvai 100 milijardų, bet ne kreditų pavidalu. Rengdami referendumą tik dar labiau sukiršinsite žmones, pastatydami Lietuvos valstybę ant kelių.