Dainavos apygardos štabo žūties 65-osios metinės

Rugpjūčio 10 dieną 11 valandą bus paminėtos Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo žūties 65-osios metinės. Renginys vyks prie Dainavos apygardos partizanų štabo bunkerio Alytaus rajone, Punios girininkijoje, Punios šile.

Programoje: partizanų istorija - poetinė muzikinė kompozicija „Raudoni vakarai“.

Dalyvauja Punios mokyklos daugiafunkcio centro folkloro ansamblis „Levandra“ (vadovė O. Kizelienė), Alytaus tremtinių choras „Atmintis“ (vadovė L. Pasaravičienė), Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokiniai Simona Lubauskaitė ir Martynas Labukas.

* * *

Dainavos apygardos vadavietę sovietinis saugumas sunaikino 1947 metų rugpjūčio 11 dieną.

Išvakarėse KGB gavo agento slapyvardžiu "Vitkus" pranešimą, kuriame nurodyta Dainavos apygardos vado kapitono Domininko Jėčio-Ąžuolio slėptuvės vieta. Jau iš vakaro maždaug tūkstantis priešo kareivių apsupo Punios šilą, o ankstyvą rytą prasidėjo miško "šukavimas". Operacijai vadovavo pats LTSR MGB ministro pavaduotojas pulkininkas Leonardas Martavičius.

MGB pranešime Maskvai rašoma, kad atradus bunkerį partizanams „ne kartą buvo siūlyta pasiduoti gyviems, bet jie nepasidavė ir pusantros valandos rodė ginkluotą pasipriešinimą, tuo pačiu metu degindami ir naikindami pas juos esančius dokumentus."

Nijolė Gaškaitės, Dalios Kuodytės, Algio Kašėtos ir Bonifaco Ulevičiaus knygoje „Lietuvos partizanai 1944 – 1953 metais“ cituojami čekistų apsuptoje vadavietėje buvusio Vaidoto grupės vado J. Petraškos-Patrimpo, Lapaičio prisiminimai apie tą lemtingą dieną:

"Įsiklausiau kažką šnarant, lyg kas žemę kastų. Užlipau kopėčiomis į viršų tiek, kad galva būtų prie pat angos. Atsarginis išėjimas iš viršaus buvo užmaskuotas. Klausau ir pats netikiu - ant bunkerio viršaus rusiškai kalba. Visi šoko iš gultų. Veiduose vienas klausimas: kas bus toliau. Po pirmojo nervinio šoko pakilo Ąžuolis ir bandė mus nuraminti, jog nereikia visiškai pulti į paniką, o pirmiausia sužinoti, kokios pajėgos mus apsupo. Reikia bandyti veržtis per abi angas vienu metu ir įsitikinti, kokia padėtis. Kai Krūmas pradarė apatinį išėjimą, prapliupo kulkosvaidžiai, bet Krūmo nekliudė. Nepavykus prasiveržti, suvokėme, kad bunkeris aptiktas neatsitiktinai, nes kulkosvaidžiai nukreipti į apatinį išėjimą. Krūmas, neatlaikęs nervinės įtampos, išsiėmęs pistoletą, įsidėjo į burną ir nusišovė. Toks poelgis likusius labai paveikė, pradėjome atsisveikinti, galvodami apie panašų likimą. Po to aš pakilau kopėčiomis prie atsarginės angos ir pradėjau galva ir petimi atsargiai iš lėto kelti viršutinį dangtį. Kai pakėliau 10 centimetrų, į angą buvo paleista automato serija. Įsitikinę, kad bunkeris apsuptas nemažų pajėgų ir varžytis beprasmiška, skubiai pasitarę, nutarėme pirmiausia naikinti dokumentus ir stengtis išsilaikyti iki nakties, o tamsoje mėginti prasiveržti. Viršutinę angą čekistai ėmė sprogdinti puolamosiomis granatomis. Mes naikinome inventorių. Ruošiamės mirčiai ir nenorime nieko naudingo čekistams palikti. Vieni ėmėme deginti dokumentus, kiti per viršutinę angą retkarčiais išmesdavome granatą ar paleisdavome keletą šūvių, kad sutrukdytume čekistams atkasti bunkerį. Jie, numetę granatą ant angos, po mažos pertraukėlės šaukdavo "Zdavaites, inače ubjom" ("Pasiduokit, kitaip užmušim"). Vėliau granatos surištos bintu po dvi tris jau krisdavo į bunkerio vidų. Pastebėjau, kad Ąžuolis pasviręs, o kairėje krūtinės pusėje didžiulė žaizda, iš kurios srove veržiasi kraujas. Mūsų granatų atsargos baigėsi, ginklai pradėjo neveikti, nes sprogimų metu bunkeris drebėdavo, smėlis byrėjo ant ginklų. Dauguma ten esančių partizanų buvo apsvaiginti (kontūzyti). Tuo pasinaudodami, čekistai ir "susėmė" dar likusius gyvus". (Daugiau galima paskaityti ČIA). 

Žuvo apygardos vadas D. Jėčys-Ąžuolis ir štabo nariai V. Kavaliauskas-Juodvarnis, M. Petrauskas-Aras ir J. Pilinskas-Krūmas. Suimti V. Juozaitis-Vyturys, A. Macevičius-Linas, J. Puškorius-Girinis ir Vaidoto grupės vadas J. Petraška-Patrimpas, Lapaitis.

Partizanų palaikai buvo išniekinti MGB Alytaus skyriaus kieme. Užkasimo vieta nežinoma, bet kraštotyrininkui Gintarui Lučinskui 2011 metais pavyko rasti MGB Alytaus apskrities skyriaus darbuotojų surašytą aktą apie keturių žuvusių Dainavos apygardos štabo partizanų palaikų paslėpimo vietą netoli Alytaus.

„Tikėtina, kad šiame dokumente esanti informacija padės surasti kapavietės vietą, partizanų palaikai bus ekshumuoti ir patvirtintos jų tapatybės bei iškilmingai perlaidoti“ - rašo G. Lučinskas. (Daugiau ČIA)

Ąžuoliui žuvus, vadovavimą apygardai laikinai perėmė jo pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

D. Jėčys, dalyvavęs 1919–1920 metų kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, vėliau baigęs Karo mokyklą ir buvęs Tauragės, Zarasų šaulių rinktinių vadu bei Utenos šaulių rinktinės vado padėjėju, o sovietams okupavus Lietuvą atsisakęs perduoti komunistams šaukiamojo amžiaus vyrų sąrašus, apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (1928), Šaulių žvaigždės ordinu (1931), DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1932), ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3 laipsnio garbės ženklu (1932), Estijos ugniagesių 2 laipsnio Aukso kryžiumi (1933), Šaulių žvaigždės ordino medaliu (1939). 1998 metais Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

[gallery order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]