Daivą Ulbinaitę išteisinęs teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Roberto Rainio (kolegijos pirmininkas), teisėjos Irmos Randakevičienės ir Miroslavo Gvozdovičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Edgarui Moroz, Rasai Žagelienei, dalyvaujant prokurorui G. I., kaltinamajai D. U., kaltinamosios gynėjams advokatams G. D., J. M., teisiamajame posėdyje (dalyje – viešame, dalyje – neviešame)  išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, aukštojo išsilavinimo, išsituokusi, šiuo metu užsiimanti individualia veikla, gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį;

teismas, išnagrinėjęs bylą,-

Baudžiamoji byla Nr. 1-191-818/2015
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00088-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2., 1.2.19.4. (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS  NUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2015 m. sausio 12 d.

n u s t a t ė:

D. U. buvo kaltinama tuo, kad, būdama politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoja ir turėdama leidimą dirbti su įslaptinta informacija, atskleidė valstybės paslaptį, kurią sužinojo dėl savo darbo, ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė, o būtent:

D. U. buvo kaltinama, jog būdama valstybės tarnautoja ir dirbdama Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiąja patarėja bei turėdama leidimą dirbti su įslaptintais dokumentais, Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, esančioje S. Daukanto a. 3, Vilniuje, 2013-10-30, nuo 15.07 val. iki 15.27 val., gavusi iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo Analizės valdybos viršininko V. K. valstybės paslaptį sudarančią rašytinę informaciją apie Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamas aktyviąsias priemones, kuri Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka 2013-10-31, nuo 09.10 val. iki 09.52 val., Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštu Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtu slaptumo žyma „Slaptai“, buvo pateikta Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos adresatams, 2013-10-30, nuo 16.38 val. iki 16.59 val., šią jai V. K. patikėtą informaciją perdavė Uždarosios akcinės bendrovės „BNS“ Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. D. – S., neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą. 2013-10-31, 12.15 val., Uždarajai akcinei bendrovei „BNS“ viešai pateikus dalį iš D. U. gautos įslaptintos informacijos, tą pačią dieną nuo 12.19 val. ši informacija buvo pradėta platinti Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėmis. Tuo D. U. buvo kaltinama, kad ji 2013-10-30 Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, esančioje S. Daukanto a. 3, Vilniuje, atskleisdama valstybės paslaptį, kurią sužinojo dėl savo darbo, asmeniui, neturėjusiam teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija, pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 9 punktus, kuriuose numatytos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas; laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos neatskleisti, neprarasti ir neperduoti patikėtos arba sužinotos įslaptintos informacijos pašaliniams asmenims; patikėtą ar tarnybos metu sužinotą įslaptintą informaciją saugoti visą tokios informacijos įslaptinimo terminą, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdama pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipydama tarnybos veiklos esmę ir turinį bei menkindama valstybės institucijos - Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos - autoritetą, griaudama pasitikėjimą šia institucija piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė.

Teisiamajame posėdyje kaltinamoji D. U. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytojas G. G. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. K. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja I. B. parodė, kad dirba Prezidentės padalinio kabinete patarėja. D. U. buvusi bendradarbė, santykiai tarp jų normalūs. Pastaroji ją pasikvietė, kalbėjosi, parodė įrašą, komentavo tai, ką jai parodė. Viskas taip ir vyko, kaip matyti vaizdo įraše. Duomenys jos parodymuose apie tai, kad D. U. turėjo kažkokius aplankalus atsirado iš vaizdo įrašo, kurį žiūrėjo pas tyrėją. Tuomet prisiminė visa tai. D. U. jos paprašė atšviesti dokumentus, kodėl būtent jos paprašė, nežino. Ant dokumento jokios ypatingos žymos nematė. Kiek buvo lapų ir kiek padarė kopijų, neatsimena. Dokumentų, kuriuos atšvietė, neskaitė. Dokumentų su žyma ,,Slaptai“ nekopijuodavo.

Teisiamajame posėdyje liudytoja Š. Š. parodė, kad kaltinamąją pažįsta, santykiai kolegiški. D. U. kopijavimo aparatą turi gretimame kabinete, darbo metu dažnai ateina atšviesti dokumentų. Nelabai pamena tų aplinkybių, kas matyti vaizdo įraše. Dokumentų turinys jai nežinomas. Vaizdo įraše mato du žmones: I. B., D. U.. Neatsimena, ar buvo naikinami kokie nors dokumentai. Neteko matyti, ką darė kolegė su tais dokumentais. Vaizdo kamera yra pačioje patalpoje. Nepamena, ar D. U. po to pasiėmė tuos dokumentus. Slaptų dokumentų nekopijuoja, leidimą dirbti su slaptais dokumentais turi.

Teisiamajame posėdyje liudytoja Ž. D. parodė, kad D. U. pažįsta. Atsimena tik dalį savo parodymų, nes praėjo daug laiko. D. U. pranešė, kad prieš Lietuvą rengiamos informacinės atakos. Ši informacija buvo pasirodžiusi viešumoje. D. U. informavo, kad buvo gauta daug prašymų iš žurnalistų, kurie prašė Prezidentės komentarų. Ji peržiūrėjo internetinę erdvę ir supažindino Prezidentę su publikacijos turiniu. Buvo nuspręsta padaryti Prezidentės komentaro video įrašą ir perduoti žiniasklaidai. Paprastai dalykinę medžiagą rengia užsienio grupės patarėjai, tačiau pasisakymo tekstą rengia spaudos tarnyba. Šias tezes spaudos konferencijai rengė ji, bet medžiaga buvo derinama su užsienio patarėjais bei su D. U.. Paprastai bendrauja žodžiu, yra parodomos tezės, pasakomos pastabos ar pasiūlymai. Neprisimena, ar D. U. taisė tezes. Informaciją, kad prieš Lietuvą rengiamos informacinės atakos bei atakos prieš jos vadovus, sužinojo iš spaudos tarnybos, jai buvo persiųsti internetinės nuorodos. Nustatyto griežto reikalavimo nebuvo, įvairiais atvejais buvo derinama tiek su užsienio patarėjų grupe, tiek su atstovės spaudai tarnyba, kad nebūtų klaidų, blogo turinio ir t.t. Ar buvo išsaugotas rašytinis variantas, neatsimena. Po 2013-10-31 su D. U. dėl tų įvykių nebendravo. Dėl ikiteisminio tyrimo bendrauti neteko. Dirba 5 metus, niekados nebuvo nurodyta sąmoningai kažką nutekinti.

Teisiamajame posėdyje liudytojas J. M. parodė, kad šiuo metu Prezidentūroje nedirba. Su D. U. pažįstamas darbo santykiais, susipykę nėra. Prezidentūroje galioja bendra tvarka dėl įslaptintos informacijos skaitymo, perdavimo. Ryšio priemonės yra sertifikuotos, apsaugotos. Tai buvo eilinis darbinis susitikimas, atvykimo laikas buvo iš anksto suderintas. Spalio 29 d. G. G. ir V. K. atvyko skirtingu laiku. Jis pokalbyje nedalyvavo. Turėtų būti iš anksto informuota, kas atvyks, buvo užsakyti leidimai. G. G. leidimo nereikėjo, nes jis nuolatinis lankytojas. Buvo pateikta informacija apie nustatytas grėsmes Prezidentei. Pokalbis tęsėsi iki valandos. Su D. U. tomis temomis nebendravo. Apie BNS straipsnį sužinojo spalio 31 d. iš bendros raštvedybos skyriaus darbuotojo. Yra susipažinęs su pažyma. Praktiškai visur yra vaizdo kameros. Pas D. U. darbo kabinete lankytis teko. Jo darbas nebuvo susijęs su slaptais dokumentais. Prezidentė buvo išvykusi, jis buvo vienas iš patarėjų, todėl jam pranešė informaciją iš BNS. Savo darbe ne dažnai susidurdavo su valstybės paslaptimi. Su VSD darbuotojais bendravo pagal savo funkcijas. VSD pateikdavo Prezidentei savo raštus, dokumentus, kurie buvo įslaptinti. Viskas priklauso nuo žymos, jei žyma ,,Slaptai“ jie patys negalėdavo spręsti dėl valstybės paslapties, yra nustatytos taisyklės. Prezidentūroje buvo paskirtas asmuo, kuris turėjo pravesti instruktažą dėl valstybės paslaptį sudarančios informacijos. Dėl slaptų dokumentų kopijavimo nežino nieko, tik atsakingas asmuo galėjo kopijuoti, t.y. L. M.. Iki lapkričio 4 d. pažyma negalėjo išeiti iš slapto kabineto ribų. D. U. nebuvo daroma išimčių, kad ji nebūtų supažindinta su įslaptinta informacija.

Teisiamajame posėdyje liudytoja D. M. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja D. K. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja R. Š. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja T. V. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja A. G. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja V. Ž. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja D. Ž. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja M. A. parodė, kad su kaltinamąja pažįstamos profesiškai. Daugiausiai rašo apie Seime įvykstančius įvykius. Vienas žmogus parašo straipsnį, laisvas redaktorius redaguoja. Kad straipsnis jau pataisytas, sužinojo kai paskambino viršininkė J. D. - Semėnienė. 2013-10-31, apie 12.00 val. buvo Parlamente politinės tarybos uždarame posėdyje, tuo metu tie įvykiai pradėjo klostytis. Turėjo kompiuterį su savimi. Žino tiek, kiek yra rašoma žiniasklaidoje. Jokių nurodymų stebėti viešą erdvę nebuvo gavusi. Pati J. D. – S. jai skambino tarybos posėdžio metu. J. D. – S. pasakė, kad reikia gauti VSD vadovo komentarą. Ji negalėjo to daryti, nes buvo kitame renginyje. Apklausos metu jai tyrėjai nieko nerodė. Atsinešė telefoną ir ten rado skambutį, buvo matytas skambučio laikas. Toliau liko prie politinės tarybos posėdžio. Ji kreipėsi į S. B.. Kokia informacija disponavo J. D. – S. rašydama straipsnį, nežino. Slaptų dokumentų matyti neteko. Pagrindinė mintis buvo ta, kad iš Rusijos planuojamos propagandines atakos. Tuo metu viešoje erdvėje buvo pakankamai tokių publikacijų. J. neaiškino, kodėl reikalingas komentaras. Kiekvienas žurnalistas pats savaime viską supranta.

Teisiamajame posėdyje liudytoja L. L. parodė, kad kaltinamąją pažįsta darbo reikalais. Dėl paminėto BNS straipsnio su D. U. nieko nekalbėjo. Bendravo D. U. darbo kabinete. Jos kabinete buvo pirma karta. Ten šalia buvo kitų darbuotojų. Dėl kopijavimo aparato dėmesio neatkreipė, daugiau konkrečią dieną nebendravo. Nežinojo, kas iš BNS ruošė minimą straipsnį. Kalbėjosi labai trumpai.

Teisiamajame posėdyje liudytojas T. J. parodė, kad kaltinamąją pažįsta darbo klausimais. Yra žurnalo IQ politikos redaktorius. 2013-10-30 lankėsi Prezidentūroje. Spalio 29 d. susirašinėjo el. paštu. Spalio 30 d. apie pietus sulaukė pasiūlymo ateiti ir aptarti interviu. Buvo kviečiamas į Prezidentūrą apie 15.00 val. D. U. už patikros posto jį pasitiko. Kalbėjosi jos kabinete apie 10-15 min. Bendravimo metu nepastebėjo, kad D. U. turėtų kažkokių užrašų. Yra įprastas reikalas bendrauti su atstovais spaudai. Normalu yra derinti klausimus prieš interviu. Interviu yra suderinama dėl konkrečių temų. Per jo praktiką niekas nebuvo prašęs jo iš Prezidentūros nutekinti informaciją.

Teisiamajame posėdyje liudytoja S. B. parodė, kad kaltinamąją pažįsta pagal darbo pobūdį. Publikacijos neskaitė. Spalio 30 d. būdama Seime sulaukė skambučio iš J. D. – S., kuri paprašė jos, kad ji paskaitytų publikaciją ir paklaustų G. G. nuomonės. Sutiko, nes buvo atsakinga už komisijos darbą, tačiau nespėjo perskaityti publikacijos ir klausinėjo G. G.. Pasiruošti klausimams laiko neturėjo. Konkrečių jos užduotų klausimų G. G. tiksliai neprisimena. Nuėjo prie darbo stalo, iššifravo ir perkėlė publikaciją į sistemą. Po to D. jai neskambino. BNS straipsnio neskaitė, kadangi tai nėra jos tema. Jos vadovė yra P.. Dirba skirtingose vietose, todėl su J. D. – S. daugiau nešnekėjo. Seime buvo skelbiama informacija dėl G. G. dalyvavimo. Informacija skelbiama prieš savaitę, gali būti žinoma prieš kelias dienas. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina. Kai atsispausdino BNS publikaciją ji jau buvo viešai išpublikuota.

Teisiamajame posėdyje liudytoja J. D.-S. parodė, kad yra minėto straipsnio autorė. Minimas straipsnis buvo publikuotas 2014-10-31 d., 13.55 val. (viena iš dalių). Pirminio straipsnio nepamena. Ruošia ir rašo straipsnius įvairia tematika. Tema dėl Rusijos provokacijų yra labai plati, tokio pobūdžio informaciją gali išplatinti bet kuris žurnalistas. Buvo įsibėgėję įvairūs ekonominiai karai. Publikavimo teisė yra suteikiama redaktoriui. Jeigu yra galimybė perskaito redaktorius. Tuo metu tekstą redagavo jos pavaduotojas V. B.. Po redagavimo įvyko publikavimas. Jokios slaptos pažymos, jokio dokumento nebuvo gavusi, nieko nematė. Buvo gavusi informaciją, kurios pagrindu buvo rengiamas tas straipsnis. Dėl straipsnio publikavimo sprendė visa redakcija. Su Prezidentūros spaudos atstovais bendrauja įprastine tvarka. Tos informacijos kūrėjas yra VSD. Jie negali patikrinti VSD informacijos teiginių, jiems užtenka patvirtinimo, kad tai VSD informacija. Tai buvo jų straipsnio esmė. Rinkdama tą informaciją nebuvo mačiusi jokių slaptumo grifų ir nežinojo jokių slaptumo žymių. Susipažinus su ta informacija nebuvo aišku, kad tai valstybės paslaptis. Šaltinių buvo ne vienas. Gali publikuoti tik patvirtintą informaciją. Kol straipsnis buvo ruošiamas, jis buvo tik jų agentūros darbuotojų tinkluose. Naujienų agentūra BNS visuomet siekia laikytis visų etikos standartų. Vien tai, kad jie publikavo tą informaciją, tai jau jų vertinimu reiškė, kad tai svarbi visuomenei informacija. Jai D. U. niekados nebuvo pateikusi informacijos, kuri buvo slapta.

Teisiamajame posėdyje liudytoja J. E. parodė, kad yra UAB ,,BNS“ redaktorė ir direktorė. Kaltinamosios D. U. asmeniškai nepažįsta. Jų įmonės taisyklės yra tokios, kad žurnalistas rašo straipsnį, redaktorius tvirtina. Tariasi retais atvejais. Šiuo atveju nesitarė dėl nieko. Asmeniškai apie straipsnį sužinojo spalio 31 d. apie 13.30 val. Bendravo dėl to straipsnio su V. B.. Skambino J. D. – S., pastaroji jai nieko konkretaus nesakė, sakė, kad tai svarbus klausimas, bet telefonu nesitarė. Naujienų agentūros specifika yra tokia, kad jie nieko nemato, kas rašė, kas redagavo. Nežino, kas tiksliai rašė ir publikavo minimą straipsnį. J. neprivalėjo derinti su ja medžiagos, bet galėjo tai padaryti. Su ja žurnalistai klausimų nederina. Iš pirmos publikuotos medžiagos, ką matė, niekas nesukėlė įtarimų. Tuo metu ta medžiaga neatrodė tokia svarbi. Mano, kad tą straipsnį paskelbė V. B., jis tvirtino straipsnį, J. rašė. Tvarkos/taisyklių dėl valstybės paslapčių duomenų neturi. Apie tai, kad paviešino paslaptį negalvojo. Informacinė erdvė buvo vieša. Tema apie Rusijos informacinį karą buvo pakankamai vieša. Mano, kad BNS pranešimas buvo aktualus visuomenei.

Teisiamajame posėdyje liudytoja J. G. – A. parodė, kad su D. U. kartu dirbo, ji buvo jos viršininkė, ją pažįsta ir profesiškai ir asmeniškai. Apie BNS pranešimą sužinojo iš žiniasklaidos. Kas susiję su minėta pažyma, jokių specialių nurodymų nebuvo. D. U. turėjo atskirą kabinetą. Kopijavimo aparatas stovi bendrame kabinete, jis yra bendro naudojimo. Minėtą pranešimą perskaitė ,,Delfi.lt“. Turi tam tikro lygio leidimą dirbti su slaptais dokumentais. Nedalyvavo Prezidentės kalbos Latvijoje paruošime, nežino, kas rengė pranešimą. Pagrindinė jos funkcija yra pranešimo spaudai parengimas, vizitų suplanavimas, organizavimas, organizuoja Prezidentės inicijuotas akcijas. Nebuvo duodami nurodymai nutekinti informaciją. Nėra susidūrusi, kad informacija nutekėtų.

Teisiamajame posėdyje liudytoja S. P. parodė, kad D. U. pažįsta, kartu dirbo. Jos funkcijos bendrauti su žiniasklaida. Apie slaptą pažymą nieko nežinojo, nematė, negirdėjo. 2013-10-31 atėjo į darbą ir vadovė D. U. prašė, kad būtų atidesni, sektų atidžiau portalus Alfa, R. J. laidas, Balsas.lt portalą, prašė atkreipti dėmesį, kad yra galimos provokacijos prieš Lietuvą. Prašymo nemotyvavo. Iki spalio 31 d. D. U. neprašė stebėti viešąją erdvę, bet jos darbas yra ją stebėti visada. Tų provokacijų buvo, yra ir bus. Po pietų 12.50-13.00 val. įsijungė kompiuterį ir ,,Rytas.lt“ perskaitė informaciją apie galimas provokacijas. Kai grįžo po pietų, asmeniškai pamatė minėtą pranešimą. Nefiksavo, kokie buvo šaltiniai. Pažymos nematė tik viešojoje erdvėje. Tai buvo tos dienos įvykis, tai buvo tos dienos aktualija. Perskaitė publikaciją, kuri jos nenustebino. Nurodymą stebėti viešąją erdvę dėl grėsmių Lietuvai neatsimena, ar buvo gavusi, lygtai tai buvo vienas atvejis. Kokių veiksmų buvo imtasi po to, nelabai gilinosi, tai buvo ne jos kompetencija. Panašaus turinio informacijos iki tol viešojoje vietoje nebuvo mačiusi. Niekados informacijos dėl nutekinimo gavusi nebuvo.

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. D. parodė, kad šiuo metu yra Nacionalinio saugumo biuro vedėjas. Apie 12 valandą buvo skambutis iš V. K.. Apie dokumento turinį buvo kalbama viešojoje erdvėje. Specialiojoje raštinėje yra galimybė gauti slaptus dokumentus, bet tuos dokumentus gali paimti tik nurodyti asmenys. Su VSD bendrauja įprastine tvarka. Dėl skubos neklausė ir paaiškinimo nebuvo. Tuo metu buvo automobilyje, dar susipažinęs su informacija nebuvo.

Teisiamajame posėdyje liudytoja J. S. parodė, kad kaltinamąją pažįsta. Nežinojo, iš kur J. D. – S. gavo informaciją. Įvairiai vadino tą pažymą. Nežino, ar BSN matė pažymą. Neklausė, kas yra straipsnio autorius. Į pirmą apklausą iškvietė STT. Pranešimą apie pokalbio pasiklausymus gavo, kreipėsi į teismą. Antros apklausos metu jai buvo demonstruojami telefoninių pokalbių garso įrašai.

Teisiamajame posėdyje liudytoja D. K. parodė, kad D. U. pažįsta. Įvykius prisimena miglotai. Viskas teisybė, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina.

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. B. parodė, kad kaltinamąją pažįsta darbiniais santykiais. Tai įvyko pirmoje dienos pusėje, maždaug prieš vidurdienį, apie 11.00 val. ryto. Spalio 31 d. publikavo J. D. – S. straipsnį. Pas juos yra tokia sistema, kad vienas darbuotojas redaguoja, kitas publikuoja. Jam J. D. atsiuntė straipsnį redagavimui. Redagavimo metu su J. D. bendravo ,,Skype“ programa. Kai bendravo „Skype“ programa, ji nesakė, iš kur tiksliai gavo informaciją. Ar prieš tai bendravo, neprisimena. Buvo savo darbo vietoje, J. D. darbo vietoje nebuvo. Straipsnį redagavo įprasta tvarka. Pas juos beveik visos žinios svarbios, stengiasi kuo greičiau viską padaryti, kad konkurentai neaplenktų. Kiek pamena, padarė keletą redakcinių pataisymų, tokių, kaip žodžiu tvarka sakinyje. Esminių pataisymų nedarė. Kiekvienu atveju, turėdami kiekvieną medžiagą, stengiasi, kad ji būtų patvirtinta oficialiai. Norėjo gauti oficialų patvirtinimą. Šiuo atveju buvo paskambinta VSD atstovui spaudai V. M.. Apie šaltinį su J. D. nieko nekalbėjo. Vienas kitam nenurodo šaltinių. Žodis ,,matė“ reiškia, kad ta informacija bus žinoma, tai nėra faktinė aplinkybė tiesiogine prasme. Šiuo atveju žodis ,,matė“ reiškia tiek, kad jie buvo susipažinę su informacija, tai nepasako nieko daugiau tik tiek, kad ta informacija yra žinoma. Reikėtų tai suprasti taip, kad žurnalistai paprasčiausiai tą informaciją žinojo. Dėl šio sakinio bendravo su Jūrate, pamena, kad diskutavo. Ta informacija buvo žinoma, bet tai nereiškė, kad ji buvo rašytinė ir, kad konkrečiai žurnalistai ją matė. Apie įvykį šnekėjo, J. D. nepasakė pirminio informacijos šaltinio. Jam nieko nėra žinoma apie informacijos šaltinius, tai žinojo tik J. D. – S.. Publikuoti medžiagą techniškai galima iš bet kurios vietos. Kiek pamena, VSD patvirtinimo nebuvo gavę, kai publikavo straipsnį, tokių atvejų būna. Nežinojo, ar ta informacija buvo įslaptinta. ,,Riboto naudojimo“ dokumentų nematė. Su D. U. ar bendravo, nepamena, mano, kad bendravo su kažkuo iš Prezidentūros. Buvo užklausę, ar Prezidentė komentuos ,,BNS“ paskelbtą informaciją. Būnant Prezidentei Latvijoje, neprisimena, kad būtų derinę interviu klausimus, bet tai įeina į jų funkcijas. „BNS“ išplatinta informacija buvo aktuali visuomenei.

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. M parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja R. G. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja R. P. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytojas K. Č. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytojas R. E. parodymus davė neviešame teismo posėdyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja A. S. parodė, kad D. U. pažįsta pagal darbo pobūdį. Ne darbo metu susitikę nebuvo. Dirba Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje vyriausiosios specialistės pareigose. Nelabai prisimena, ko jos klausė 2013-11-04.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštas (viešai neskelbtina informacija).

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštas (viešai neskelbtina informacija).

VSD generalinio direktoriaus įsakymas (viešai neskelbtina informacija). 

Priedas prie Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros rašto (viešai neskelbtina informacija).

Baudžiamąją atsakomybę už valstybės paslapties atskleidimą numato Lietuvos Respublikos BK 125 straipsnis (Valstybės paslapties atskleidimas). Pagal šio straipsnio 1 dalį tas, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu jam ta informacija buvo patikėta arba jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet nebuvo šnipinėjimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 125 straipsnį asmeniui siejama su šiomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis: 1) padaryta veika – pasireiškianti informacijos, kuri yra valstybės paslaptis, atskleidimu. Atskleidimas tai tokia veika, dėl kurios informacija, kuri yra valstybės paslaptis, tampa žinoma asmenims, neturintiems teisės jos žinoti; 2) informacijos turiniu – informacija yra valstybės paslaptis. Kas yra valstybės paslaptis reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių įstatymas; 3) atsakomybės subjektas – asmuo, kuriam informacija patikėta ar kuris sužinojo minėtą informaciją dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas; 4) kaltės forma – tyčinė arba neatsargumas. Esant tyčinei kaltei, asmuo suvokia, kad atskleidžia kitam asmeniui, neturinčiam teisės žinoti, informaciją, kuri yra valstybės paslaptis, ir nori taip veikti, t. y. atskleisti valstybės paslaptį asmeniui, neturinčiam teisės jos žinoti.

Šioje byloje D. U. buvo kaltinama dviejų tarpusavyje susijusių idealiąja sutaptimi nusikalstamų veikų padarymu, t.y. tuo, jog būdama  valstybės tarnautoja ir dirbdama Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiąja patarėja bei turėdama leidimą dirbti su įslaptintais dokumentais, Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, gavusi iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo darbuotojų valstybės paslaptį sudarančią rašytinę informaciją apie Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamas aktyviąsias priemones, šią informaciją perdavė UAB „BNS“ Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. D. – S., neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą bei tuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė.

Pati kaltinamoji D. U. kaltės nepripažino, parodė, kad 2013 m. spalio 29 d. ji buvo pakviesta į pokalbį, vykusį tarp Respublikos Prezidentės ir Valstybės saugumo departamento dviejų pareigūnų. Įsijungė į pokalbį ne nuo jo pradžios, maždaug nuo vidurio. Pokalbis vyko apie galimas grėsmes ir provokacijas Lietuvos Respublikos Prezidentės atžvilgiu. Tema, kaip jai pasirodė, nebuvo nauja. Buvo kalbama bendrais bruožais, Prezidentei rašytinė informacija nebuvo pateikta. Kai ji atėjo, pareigūnai tiesiog tęsė pokalbį su Prezidente. Ji prisėdo, klausėsi, kas buvo kalbama. Pareigūnai jos atėjimo proga specialiai jai neįvardino, jog aptariama informacija yra valstybės paslaptis. Pokalbio pabaigoje buvo sutarta, jog informacija bus patikslinta. Kitą dieną į Prezidentūrą pora kartų buvo atvykęs VSD pareigūnas V. K., su savim turėjo aplanką su dokumentais. Antrojo tos dienos vizito metu pas Prezidentę jis nepateko, nes Prezidentė buvo užimta. Tarp jos, D. U., ir V. K. jos kabinete tuomet įvyko trumpas pokalbis. Pokalbio metu pareigūnas buvo išėmęs kažkokius dokumentus (lapus), kuriuose kažką žymėjosi. Bekalbant, V. K. pasakė, jog skuba į pasitarimą Vyriausybėje, todėl netrukus išėjo. Ji taip pat turėjo darbo, ruošė medžiagą Prezidentės vizitui į Latviją. V. K. išėjus iš kabineto, ant savo darbo stalo, būtent toje vietoje, kur sėdėjo V. K., pamatė popierių pluoštelį. Peržvelgė, tačiau dokumentų neskaitė. Viršutiniuose lapuose kažkas buvo parašyta apie Klaipėdos naftą. Todėl ji nedelsiant paskambino V. K., tas neatsakė. Po kurio laiko V. K. atsiliepė. Ji pranešė, kad jis palikęs pluoštelį dokumentų. Keletą sakinių ar pastraipų jam telefonu pacitavo. V. K. paprašė tuos jo paliktus popieriaus lapus sunaikinti. Ką ji ir padarė. Tikslinant šias aplinkybes, kaltinamoji nurodė, jog ant minėtų pareigūno paliktų dokumentų, nebuvo jokių žymų apie jų slaptumą, tai nebuvo VSD blankai su kokiais nors tekstais, juose nebuvo jokių parašų ar antspaudų. Lapai nebuvo sunumeruoti ir surišti. Kaltinamoji taip pat parodė, jog dėl Prezidentės vizito į Latviją tąkart prašė sekretoriato darbuotojos atšviesti tam tikrus vizitui skirtus lapus su informacija. Neneigė, jog užlenkė keleto lapų viršutinius ir apatinius kraštus, kadangi juose buvo sužymėtos pastabos, pataisymai, papildymai. Tą patvirtino ir liudytoja I. B.. Kita tuo metu sėdėjusi tame pačiame kabinete darbuotoja Š. Š. kažkokių svarbių detalių iš tos dienos įvykių liudydama nenurodė, nes neatsiminė. Liudytojas G. G. parodė, kad 2013-10-29, ryte Lietuvos Respublikos Prezidentės kvietimu lankėsi Prezidentūroje, kur dalyvaujant jam ir jo darbovietės kitam pareigūnui V. K., vyko pokalbis dėl galimų grėsmių Prezidentės atžvilgiu iš Rusijos pusės. G. G. teigimu pokalbyje taip pat dalyvavo Prezidentūros patarėja D. U., kuri prie pokalbio dalyvių prisijungė kiek vėliau. Informacija tą dieną Prezidentei buvo pateikta tik žodinė. Prezidentės prašymu buvo nutarta paruošti informaciją raštu ir ją pateikti. Pažymą ruošė V. K.. G. G. teigimu, jam buvo žinoma, jog V. K. buvo paruošęs slaptos pažymos juodraščius, tačiau kaip su šiais pažymos juodraščiais buvo pasielgta, liudytojas negalėjo pasakyti. Liudytojo teigimu, VSD paruoštas pažymos turinys sudaro valstybės paslaptį. Tai patvirtina ir rašytinė byloje surinkta medžiaga: VSD raštai. Be to, G. G. teigimu, jis neatsimena, kad atėjus D. U., ji būtų įspėta, jog Prezidentei teikiama informacija sudaro valstybės paslaptį. Tiesiog buvo tęsiamas pokalbis, o kaltinamoji atėjusi tyliai prisėdo. Tai, jog lankėsi minėtą dieną Prezidentūroje su VSD vadovu G. G. patvirtino ir liudytojas V. K.. Jis taip pat nurodė, jog jie, pareigūnai, informavo Prezidentę žodžiu apie galimas grėsmes. Jokie dokumentai pirmo vizito metu Prezidentūroje palikti nebuvo. Informaciją reikėjo sutikslinti, detalizuoti. Grįžus, G. G. pavedimu jis, V. K., pradėjo rengti slaptą pažymą. Kitą dieną iš ryto Prezidentės kvietimu jis, V. K., vėl buvo nuvykęs į Prezidentūrą, informavo apie situaciją detaliau ir plačiau. Pokalbyje taip pat dalyvavo vyr. patarėja D. U.. Grįžus į VSD, toliau  rengė pažymą. Tą pačią dieną, popietės metu, jis vėl vyko į Prezidentūrą, tačiau dėl užimtumo Prezidentė jo priimti nebegalėjo. Dėl to trumpai šnektelėjo su patarėja D. U., kokios iš tikrųjų yra grėsmės. Po pokalbio jis paliko paruoštą minimos pažymos projektą, kad D. U. parodytų ją Prezidentei. Apibūdino, jog minimas projektas nebuvo pasirašytas, nebuvo jame spaudo, buvo slaptumo žyma „slaptai“, projektas buvo išspausdintas ant firminio blanko, jį sudarė trys lapai. Tuo momentu jis skubėjo į posėdį Vyriausybėje, todėl pažymos projektą paliko ir išskubėjo. Detalizuojant šią aplinkybę teisme, liudytojas V. K. neprisiminė, kad būtų konkrečiai į rankas įteikęs D. U. minimos pažymos juodraštinį variantą. To teismo buvo perklaustas net kelis kartus ir visus kartus nurodė, jog pažymos juodraštį paliko, kur - ant stalo ar kitur – nedetalizavo. Patvirtino kaltinamosios parodymus, jog vėliau sulaukė jos skambučio ir buvo patarėjos informuotas, jog pamiršęs ant stalo pluoštelį popierių su kažkokia informacija. D. U. telefonu jam pacitavo šiek tiek teksto. Jis nurodė tuos lapus tiesiog sunaikinti, nes tai buvo juodraščiai. Teisme liudiję kiti Valstybės saugumo departamento darbuotojai nupasakojo, kaip buvo rengiama minėta slapta pažyma, kokios rengimo procedūros, nurodė pažymos registracijos, įforminimo tvarką, kokiu būdu, kokiems adresatams išsiųsta, kokie privalomi tokio dokumento rekvizitai, kaip jis saugomas ir pan. Tai, jog tam tikrose valstybės institucijose 2013-10-31 iš ryto buvo gauta slapta Valstybės saugumo departamento pažyma patvirtino atitinkamose valstybės institucijose dirbančios darbuotojos - liudytojos L. M., D. M., D. K., T. V., D. Ž.. Gauti pažymų variantai laikantis įstaigose numatytų vidinių reikalavimų buvo atitinkamai registruoti ir perduoti adresatams. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurie prieštarautų šių minėtų liudytojų parodymams. Kažkokių svarbių bylai aplinkybių nenurodė ir teisme liudiję Respublikos Prezidento kanceliarijos darbuotojai, jie tik patvirtino jog tomis dienomis buvo ruošiamasi Prezidentės vizitui į Latviją. Apie faktus susijusius su slapta VSD pažyma nieko nežinojo.

Teismas šioje byloje apklausė ir žurnalistus. Šiuo atveju ypač reikšmingi liudytojos J. D. – S. parodymai. J. D. – S. parodė, kad BNS terminale paskelbto straipsnio „VSD: Rusija rengia dar vieną ataką prieš Lietuvą“ autorė yra ji. Straipsnį redagavo jos kolega V. B.. Liudytojos teigimu minėtą straipsnį pradėjo rašyti apie 30-45 minučių iki jo išleidimo, gavusi informaciją. Informaciją ji gavo asmeniškai, tačiau kokiu būdu ir kas buvo informacijos šaltinis, nurodyti atsisakė. Liudytoja pažymėjo, jog ji nėra gavusi ir mačiusi VSD dokumento, kuriame išdėstyta informacija sudaro valstybės paslaptį. Liudytoja pažymėjo, jog jos turimos informacijos šaltinis buvo ne vienas. Liudytojos J. D. – S. teigimu straipsnyje (b.l. 5, tomas 1) nurodytas sakinys „… VSD pateiktoje informacijoje, kurią matė BNS, nurodoma….”, yra žodis „matė”, kuris nereiškia, jog asmuo vizualiai matė tam tikrą dokumentą, tai yra išsireiškimas, kuris vartotojui gali būti pateikiamas ir kitomis formomis. Liudytojas V. B. patvirtino, jog 2013-10-31, apie 11.00 val. J. D. – S. parašytą straipsnį pamatė BNS redakcinėje sistemoje. Liudytojas šį straipsnį redagavo, buvo pasiūlyta kiek pakeisti straipsnio stilių bei ištaisė gramatines klaidas. Visus pataisymus atliko pačioje redakcinėje sistemoje. Tekstą per redakcinę sistemą išpublikavo ir po kelių minučių šį straipsnį buvo galima matyti BNS terminale. Žurnalistai neprivalo jo informuoti, kokiais šaltiniais vadovaujasi rašydami straipsnius. V. B. teigimu BNS straipsnyje paminėtas žodis „matė” reiškia, jog informacija buvo žinoma, tai kūrybinis sprendimas, tokia sąvoka naudojama ir užsienio spaudoje. Liudytojos J. E. teigimu žurnalistai savo šaltinius  saugo, nes tai yra didelė vertybė šios srities specialistams. Liudytoja nėra mačiusi, kad žurnalistai, įskaitant ir J. D. – S. būtų naudoję slaptas pažymas.

Taigi kaltinimas buvo grindžiamas liudytojų parodymais, vaizdo įrašu iš D. U. kabineto, telefoniniais pokalbiais, pačiais rašytiniais dokumentais: VSD slapta pažyma. Teismas neginčija, jog tokia pažyma su slaptumo žyma „slaptai“ Valstybės saugumo departamento darbuotojų buvo parengta ir dėl jos turinio iš anksto buvo informuota Respublikos Prezidentė, tai, jog VSD pareigūnai, G. G., taip pat konkrečiai V. K. vyko į Prezidentūrą tomis dienomis kelis kartus derindamas šio slapto dokumento turinį. Visi kiti apklausti liudytojai nepateikė jokių tiesioginių duomenų, jog D. U. būtų atskleidusi valstybės paslaptį BNS žurnalistei. Pati kaltinamoji, kaip minėta, savo kaltę neigė. Ji atkakliai tvirtino, jog V. K. neįdavė jai į rankas jokio rašytinio pažymos juodraštinio varianto. Vėlgi pats V. K., kaip minėta, tiksliai negalėjo įvardinti, ar minimos pažymos juodraštinis variantas buvo įteiktas būtent D. U. į rankas, ar pažymos juodraštis variantas tiesiog buvo paliktas D. U. darbo kabinete tarp kitų jo pamirštų dokumentų pluoštelio.

D. U. kaltinimas grindžiamas, jog kopijavimo aparatu kopijuojant pažymą, kad nebūtų kopijose išlikusi pažymos slaptumo žyma, D. U. ranka užlenkė dokumento lapų viršutinę ir apatinę kraštinę ir perdavė sekretoriato darbuotojai pažymą kopijuoti. Teismui peržiūrėjus vaizdo įrašą (b.l. 159-162, tomas 3), konstatuotina, jog matyti, kaip D. U. sekretoriato patalpose ant vieno darbo stalo padeda pluoštą dokumentų, juos rūšiuoja, po ko iš vieno dokumentų pluošto paima popieriaus lapą ir rankų judesiais lenkia A4 formato lapo viršutinę arba apatinę kraštinę. Po to tą lapą padeda ant stalo ir paėmusi kitą lapą  pakartoja tuos pačius veiksmus kelis kartus. Lapus su lenktais kraštais sudeda į vieną pluoštelį. Sekretoriato darbuotoja paima tuos dokumentus ir kopijavimo aparate padaro jų kopijas. Taigi, matyti tik tos aplinkybės, jog D. U. ranka lenkė kažkokio dokumento kraštines, paties dokumento turinio, galimo dokumento rašto autoriaus (galimos institucijos pavadinimo), nesimato, paties dokumento (-ų) teksto taip pat nesimato. Pažymėtina, kad įraše matyti, jog D. U. lenkė dviejų lapų kraštines, kai tuo tarpu minimą VSD pažymą sudaro trys lapai. Pažymėtina, kad liudytoja I. B. negalėjo nurodyti, koks buvo tų dokumentų, kurių kopijas jį darė kopijavimo aparate, turinys, tai nebuvo dokumentai su institucijos blanku. Liudytoja neatsimena, kiek iš viso kopijavo lapų. Taigi, tegalima daryti tik prielaidą, jog buvo kopijuojama VSD pažyma, o ne koks nors kitas dokumentas ar juodraštis. Pažymėtina, kad D. U. teigimu, tuo metu Prezidentūros darbuotojai skubiai ruošėsi Prezidentės vizitui į Latviją, todėl buvo dirbama su daugybe dokumentų, daromos jų kopijos, į šį darbą buvo įtraukti ir Prezidentūros sekretoriato darbuotojai.

D. U. buvo kaltinama, kad ji 2013 m. spalio 30 d. nuo 16.38 val. iki 16.59 val. jai patikėtą V. K. informaciją perdavė UAB „BNS“ Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. D. – S., neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą. D. U. parodė, kad 2013-10-30 į darbo pabaigą į Prezidentūrą buvo atėjusi žurnalistė J. D. – S., siekiant pakalbėti dėl Latvijos BNS žurnalistų galimybių pakalbinti Prezidentę vizito Latvijoje metu. Šis žurnalistės atvykimas buvo derintas iš anksto. J. D. – S. tą dieną vėlavo į susitikimą su ja, kelis kartus skambino, atsiprašinėjo. D. U. neneigia, jog ji taip pat galėjo skambinti žurnalistei. Atvykus žurnalistei, vyko dalykinis pokalbis, derinant temas dėl klausimų Prezidentei vykstant į Latviją. Jokie dokumentai bei jokia informacija (net ir žodinė) susijusi su VSD pateiktais duomenimis, niekam perduota nebuvo. Liudytoja J. D. – S. patvirtino, kad 2013-10-30 buvo nuvykusi į Prezidentūrą į dalykinį susitikimą su D. U., nes reikėjo pasiruošti temas, padedant Latvijos žurnalistėms dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės vizito Latvijoje. Apklausta liudytoja J. D.-S. atsisakė nurodyti savo parašyto byloje minimo straipsnio informacijos šaltinį. Žurnalistų šaltinių apsauga yra viena iš pagrindinių sąlygų spaudos laisvės garantavimui. Šis principas buvo išdėstytas Christine Goodwin v. Jungtinė Karalystė, kurioje buvo pabrėžta, kad be svarbaus principo dėl informacijos šaltinių apsaugos, spauda nesugebėtų tinkamai informuoti visuomenę apie jai reikšmingus įvykius ir negalėtų atlikti jai priskirtos “public-watchdog” funkcijos. Žurnalistų šaltinių apsaugos principas yra įtvirtintas ir 1994 m. Rezoliucijoje dėl žurnalistinių laisvių ir žmogaus teisių bei 1994 m. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl žurnalistinių šaltinių slaptumo. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 98 straipsnis taip pat numato viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, jų dalyvio, žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ar, kad būtų vykdomas teisingumas.

Šioje byloje teisėjų kolegija vertino, ar svarbiau šiuo atveju išsaugoti žurnalisto spaudos laisvę ir kartu jo šaltinio apsaugą, ar įpareigoti žurnalistę tą šaltinį atskleisti teismo nutartimi (dėl to buvo gautas prokuroro prašymas).  Teisėjų kolegija vadovavosi jau suformuluota Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika šiuo klausimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad įpareigojimas atskleisti žurnalisto informacijos šaltinį gali būti suderinamas su Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsniu tik tuo atveju, kai tai pateisina svarbesnis viešasis interesas. Teismo praktikos analizė leidžia teigti, kad toks interesas, kuris gali nusverti demokratinės visuomenės interesą apsaugoti laisvą spaudą, konkrečiai analizuojamu atveju - interesą išlaikyti žurnalisto šaltinį paslaptyje, — turi būti itin svarus. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, žurnalistų saviraiškos laisvės ribojimas gali būti taikomas: tik siekiant apsaugoti gyvybiškai svarbius visuomenės ar asmeninius interesus (1996 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Christine Goodwin v. Jungtinė Karalystė); toks ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (1991 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Sunday Times v. Jungtinė Karalystė). Europos Žmogaus Teisių Teismas vertindamas žurnalisto teisės neatskleisti savo informacijos šaltinio ribojimo tikslo teisėtumą ne kartą yra pabrėžęs, jog tokie atvejai turi būti išimtiniai, ir aplinkybės, keliančios grėsmę gyvybiškai svarbiam visuomenės ar asmeniniam interesui, turi būti įtikinamai nustatytos. Dėl to šiuo atveju nepakanka vien formaliai nurodyti vieną iš nacionalinio BPK 80 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų aplinkybių, dėl kurios galimas šaltinio apsaugos apribojimas, t.y. vien tik formalaus tikslo nurodymas neužtikrina, kad tokia priemonė atitinka minėtą Konvenciją nes turi būti pateikiamos konkrečios ir įtikinamai nustatytos aplinkybės, įrodančios grėsmės realumą (1996 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Christine Goodwin v. Jungtinė Karalystė).  Ministrų Komiteto rekomendacijoje Nr. R (2000) 7 valstybėms narėms dėl žurnalistų teisės neskelbti informacijos šaltinio 7 priedo 3 principe pabrėžiama, kad norint pažeisti informacijos šaltinio slaptumo principą, būtina, kad viešieji interesai šioje situacijoje būtų svarbesni nei minėtas slaptumo principas, o aplinkybės būtų ypač rimtos ir gyvybiškai svarbios visuomenei. Išimtys gali būti daromos tik pagal Konvencijos 10 str. 2 dalyje numatytus pagrindus.

Teisėjų kolegija pasiremdama minėta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika konstatavo, jog šioje byloje nėra susiklosčiusios tokios situacijos, jog būtų kilusi grėsmė gyvybiškai svarbiam visuomenės ar asmeniniam interesui, dėl to žurnalistės neįpareigojo atskleisti jos informacijos šaltinio.

Kaltinimas buvo remiamas ir byloje esančiais telefoniniais pokalbiais. Teismas konstatuoja, jog kaltinimas nepateikė argumentų, kuriais paneigtų Vilniaus apygardos teismo 2014-07-17 nutartyse padarytą išvadą (b.l. 23-27, 41-45, 60-65, 82-86, tomas 8) apie pokalbių neteisėtumą. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, pažymėtina, kad pareiškėjos argumentas, jog sprendimas pačioje tyrimo pradžioje leisti klausytis dešimčių žmonių pokalbių rodo, kad prokuroras ir teismas pažeidė reikalavimą, jog pirmiausia būtų taikomos mažiausiai privatumą pažeidžiančios priemonės, yra pagrįstas. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos BPK numatytas žurnalisto įpareigojimas atskleisti informacijos šaltinį, o taip pat ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, atsižvelgiant į jam įstatymu suteiktą statusą visuomenėje, yra kraštutinės ir išimtinės priemonės ir turi būti taikomos taip, kaip nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tik tuo atveju, kai jau yra išnaudotos visos kitos informacijos šaltinio atskleidimo priemonės.  Pirmiau išdėstytos aplinkybės Vilniaus apygardos teismui leido daryti išvadą, kad 2013 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, kuria patvirtintas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. I. pritaikytų procesinės prievartos priemonių teisėtumas, tame tarpe ir J D. S. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais klausymosi, jų įrašų darymo, kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo teisėtumas, jos priėmimo dieną, t.y. praėjus tik dviem dienom po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, buvo priimta skubotai, dar neišnaudojus visų kitų informacijos šaltinio atskleidimo priemonių, dėl ko taikant nagrinėjamą procesinės prievartos priemonę buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo pasiekti reikiamų proceso tikslų bei gauti bylai reikšmingų duomenų kitais būdais (Vilniaus apygardos teismo 2014-07-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1K-378-172/2014) (8 tomas, b. l. 41-45). Atsižvelgiant į tai, šioje byloje teismas netyrė byloje esančių telefoninių pokalbių ir jų neišklausė teisminio proceso metu. Akcentuotina ir tai, kaip matyti iš pokalbių išklotinių, patys pokalbiai abstraktūs, frazės nekonkrečios, tiesiogiai apie valstybės paslapties atskleidimą nėra kalbama.

Išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą, matyti, jog jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę byloje nėra, to nepatvirtina nei atskiri įrodymai, nei visų jų visuma. Taigi, darytina išvada, jog D. U. nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų  Lietuvos Respublikos BK 125 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje.  Kadangi nėra nustatyta, jog kaltinamoji atskleidė valstybės paslaptį, nėra ir kitos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaltinamoji D. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisintina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 - 298, 301 - 305, 307 straipsniais, teismas,-

n u s p r e n d ž i a :

D. U. iš kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 125 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, išteisinti jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bei kitus daiktus, t.y. kratos, poėmio, apžiūrų, daiktų ir dokumentų pateikimo metu paimtus objektus bei priedus prie protokolų, kurie saugomi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjų kolegija   

Susiję:

Teismas ​nutarė, kad valstybės paslaptį išdavusi buvusi D. Grybauskaitės patarėja nekalta

Prezidentė neatskleidė ar jau padėkojo tiems, kurie nutekino slaptą valstybės informaciją