Dėl konflikto Ukrainoje

Jau mėnuo, kaip vasario 24 d. į Ukrainos teritoriją įžengė Rusijos Federacijos karinės pajėgos. Ir tai, kaip į jį bežiūrėtume – vis dėlto yra tiek regioninės, tiek pasaulinės-istorinės reikšmės įvykis, kurio teisingai nesupratęs, nesuprasi apskritai, kas vyksta dabarties pasaulyje.

Taigi, šią temą privalu aptarti.

Juolab čia ir dabar, Lietuvoje, kur už gryną pinigą priimama Vakarų žiniasklaidos pristatoma dalyko versija. O būtent: „štai, nei iš šio, nei iš to, pikta, autokratinė Rusija ėmė ir užpuolė nuostabiąją, demokratinę Ukrainą“...

Sakau iš karto, kad pats šį aiškinimą laikau ne tik klaidingu, bet dargi melagingu. Dezinformuojančiu. O dauguma lietuvių nuoširdžiai juo tiki. Tai matau kad ir savo aplinkoje – tarp buvusių bendramokslių, bendrakursių, buvusių bei esamų kolegų: tautą realiai yra apėmęs „ukrainietiškas vajus“.

Tai neigti reikštų neigti realybę. Ir šią realybę pažadu vėliau panagrinėti. Tačiau šiuo momentu užtenka konstatuoti, kad žmonės blūdija. Ir todėl ypatingo populiarumo bei masinio palaikymo „eretiški“ pasisakymai šnekamąja tema tikrai nesuteiks.

Bet apie ją kalbėti visgi reikia. Be kita ko, dėl tos aplinkybės, kad taip, kaip netgi hitleriniam reiche buvo abejojančių nacių „generaline linija“, taip ir šiandien lietuvių tautoje tikrai yra žmonių, jaučiančių aplinkui tvyrantįjį melą bei ieškantį kitokių atsakymų į opiąsias dabarties problemas, nei tų, kurie pateikiami oficiozo...

Tad pabrėžiu, kad šisai straipsnelis pirmiausiai orientuotas į šią, palyginti negausią, bet visgi neįkainojamą, lietuviakalbės publikos dalį.

Pagrindiniai klausimai

Iš tiesų, tema dėl karo Ukrainoje yra plati. Ir, norint ją suprasti, tenka paliesti visą eilę atskirų, tačiau glaudžiai susijusių problemų. Tad dėl aiškumo, prie jų prieisiu poleminiu keliu, išvardijant teiginius, kuriems ruošiuosi oponuoti.

O būtent: 1) kad Ukrainoje iš Rusijos pusės vyksta „neišprovokuotas įsiveržimas“; 2) kad „denacifikacija“ šiuo atveju tėra tik tuščias žodis, kadangi jokio fašizmo Ukrainoje nėra, atseit visa tai – tik rusų propagandos išmįslas; 3) kad einantysis karas yra imperialistinis ir kad todėl „tikri“ kairieji neturėtų remti nei vienos iš kariaujančiųjų pusių; 4) kad, gindama Ukrainą, Lietuva kartu gina save pačią, savo savastį, savo valstybingumą, savo gyvenimą...

Pirmieji du teiginiai, taipogi ir paskutinis – ketvirtasis – atspindi tai, ką teigia lietuviškoji žiniasklaida ir kuo, atitinkamai, tiki didžioji dauguma tautiečių. Trečiasis, tuo tarpu, priklauso terpei tų, kurie Rusijoje ir apskritai buvusios TSRS erdvėje save įvardija marksistais / socialistais / komunistais: o aš ir pats, tokiu save laikydamas, negaliu šios temos nepaliesti.

Taigi, tokios bus poleminės šio rašinio temos.

Išprovokuotas karas

Pradėkime nuo pačio fakto: Rusijos Federacijos kariuomenė įžengė į Ukrainos teritoriją. Ir šiai dienai pilnai kontroliuoja Ukrainos oro erdvę ir savo rankose laiko dalį šalies teritorijos su visa eile miestų, miestelių bei kaimų. Tai yra faktas. Kitas dalykas – jo interpretavimas.

O interpretavimą mums nurodo Vakarai. Antai, JAV lyderis Džou Baidenas tai pavadino „neišprovokuota invazija“ (lietuviškai – įsiveržimu). Suprask: „žudikas“ Putinas tiesiog ėmė ir užpuolė Ukrainą. Pastaroji, savo ruožtu, niekaip to „nesiprašiusi“. Žodžiu, pagal tokį supratimą jokio realaus pagrindo konfliktui iš Ukrainos pusės nebuvo. Dėl visko kalta Rusija ir Putinas. Tokia, trumpai tariant, yra frazės apie „neišprovokuotą įsiveržimą“ reikšmė.

Ir propagandoje ši frazė vis kartojama, kiek galima labiau koncentruojantis į emocijas (antai, tikras ar tariamas karo aukas, tikrą ar tariamą rusų niekšiškumą ir t. t.), bet ne į faktus ir apskritai, į bendrą situacijos kontekstą.

Kodėl? Kadangi faktai ir kontekstas šiai frazei prieštarauja.

Visų pirma, tai Ukrainos kariuomenė šį vasarį pirmoji pradėjo Donbaso (Donecko ir Lugansko) liaudies respublikų apšaudymą. Tuo būdu, eilinį kartą pažeidžiant tarp Rusijos, Ukrainos, minėtųjų liaudies respublikų ir ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos) 2014-2015 m. sudarytus Minsko susitarimus.

Į tai V. Putinas sureagavo, 2022 m. vasario 21 d. pripažindamas Donecko ir Lugansko liaudies respublikų nepriklausomybę, atitinkamai įsipareigojant ją apginti. Tad netrukus sekęs Rusijos Federacijos karinių pajėgų įvedimas į Ukrainą šiuo požiūriu tebuvo atsakas į jau anksčiau Ukrainos vykdytą Donbaso puolimą.

Beje, V. Putinas ilgą laiką siekė būtent šių, taip vadinamų separatistinių, respublikų reintegracijos į Ukrainą – tiesa, atitinkamų konstitucinių reformų (užtikrinančių šių sričių autonomiją bei rusakalbių gyventojų teises) pagrindu, pagal minėtuosius Minsko susitarimus.

Antra – dar 2021 m. gruodžio mėn. V. Putinas pareikalavo Vakarų garantijų nepriimti nei Gruzijos, nei Ukrainos į NATO, pabrėždamas, kad Rusija sieksianti šnekamojo aljanso sugrįžimo prie 1997 m. buvusiųjų sienų (turint omenyje, kad JAV, dar M. Gorbačiovui pažadėjusios, kad NATO į Rytus nebesiplėsianti, šį pasižadėjimą sulaužė).

O Vakarai atsisakė. Ir nežiūrint to, iki lemiamų sprendimų š. m. vasario 21 ir 24 d., V. Putinas ne sykį bandė tartis tiek su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu, tiek su ES atstovais (antai, paskutiniu šito pavyzdžiu buvo jo susitikimas su Prancūzijos lyderiu E. Makronu) dėl Ukrainos neutraliteto bei saugumo Rusijai garantijų. Tačiau vakariečiai rusų argumentus eilinį kartą ignoravo.

Tuo pačiu pastebėkime, kad, Ukrainai įstojus į NATO (o toks ketinimas 2019 m. Aukščiausios Rados sprendimu įrašytas net į šalies Konstituciją), amerikiečių raketos galėtų atsidurti vos 4 min. trukmės skrydžio atstumu nuo Maskvos, kas karo atveju keltų egzistencinę grėsmę pačiai Rusijos valstybei.

Klausimas, ar Rusija gali (ar, juo labiau – privalo) šitai toleruoti, neabejotinai yra retorinis. Ypač tada, kai pažvelgiame į jį istoriškai. O būtent: 1966 m. spalio-lapkričio mėn. Karibų krizė: kai Tarybų Sąjunga, reaguojant į JAV balistinių raketų dislokavimą Italijoje ir Turkijoje, nusprendė įkurti analogišką bazę Kuboje – pačioje Amerikos pašonėje. Į ką JAV valdžia praktiškai pagrasino karu, ko pasėkoje abi pusės susėdo prie derybų stalo ir priėjo kompromiso.

Iš tiesų: Ukrainos priėmimas į NATO šiai dienai reikštų daugmaž tą patį, ką Meksikos karinė sąjunga su Rusija ir, atitinkamai, rusiškų karinių bazių įkūrimas prie pat Amerikos pasienio. O ar JAV tai toleruotų, ar apskritai prileistų tokią galimybę – klausimas vėl yra retorinis.

Šiame kontekste, negalima pamiršti aplinkybės, kad einamasis konfliktas iš tikrųjų prasidėjo ne 2022 m., bet 2014 m. vasario mėn., kada po eilę mėnesių besitęsusių kruvinų susirėmimų, Ukrainoje laimėjo proamerikietiškas valstybės perversmas, žinomas „euromaidano“ pavadinimu.

Iki jo, Ukrainoje prezidentavo Viktoras Janukovyčius – tuometės šalies Regionų partijos lyderis, pagal visus požymius tipinis potarybinio kriminalinio kapitalizmo atstovas. Bet kartu ir Ukrainos, kaip strateginio tilto tarp Rusijos ir Europos, taigi – kaip neutralios valstybės – šalininkas. Ir būtent tuo V. Janukovyčius neįtiko Vakarams, nesutikęs jų diktuotomis sąlygomis su ES pasirašyti taip vadinamą Asociacijos sutartį.

Atitinkamai, 2013 m. gale prasidėję (bei visapusišką Vakarų finansinį, žiniasklaidos bei politinį palaikymą turėję) „maidano“ neramumai ne tiktai nesustojo, bet įsibėgėjo, peraugdami į klasikinę „spalvotą revoliuciją“ pagal geriausias tokių perversmų technologo, Džino Šarpo, tradicijas.

Vietoje prorusiškų oligarchų įsigalėjo provakarietiški. To pasėkoje, Ukraina, neva „baisiuoju sovietmečiu“ buvusi pramonės ir žemės ūkio milžinė, tik dar labiau nuskurdo. Ir, pasirašydama minėtąją sutartį su ES, tapo Vakarų Europos priedėliu (o iš esmės, JAV kolonija), milijonus ukrainiečių paleidžiant į ES pigios darbo jėgos pavidalu. Tad socialinė-ekonominė situacija tik pablogėjo.

Turint omeny ir tai, ir dar prie visko prisidėjusią Kijevo rusofobinę politiką (vadinamosios „ukrainizacijos“ ir „dekomunizacijos“ politiką, kurios idėjines šaknis paliesime žemiau) šalyje, kuri ne tik kultūriškai, istoriškai neatskiriama nuo Rusijos, bet kurios gyventojų žymi dalis – tie patys rusakalbiai – nenuostabu, kad veiksmas iššaukė atoveiksmį: platūs Ukrainos liaudies sluoksniai į „euromaidaną“ atsakė kitu, ne mažiau masišku „anti-maidano“ judėjimu.

Ypač jis išplito šalies rytuose. Ir visai greitai, 2014 m. kovo 16 d., prieš Kijevo valdžią sukilę Krymo gyventojai vietinio referendumo keliu nusprendė atsiskirti nuo Ukrainos ir įsijungti į (vietoje karinio laivyno bazes dislokavusios) Rusijos Federacijos sudėtį. Donbaso gyventojai, tuo tarpu, tų pačių metų pavasarį paskelbė apie dvejų savarankiškų Donecko ir Lugansko liaudies respublikų susikūrimą.

Šio išstojimo Kijevas netoleravo ir į jį sureagavo karine jėga. Bet donbasiečiai pasipriešino ir taip 2014 m. balandžio mėn. prasidėjo karas Donbase, iki 2022 m. JTO duomenimis pareikalavęs per 13 tūkst. gyvybių, tarp kurių – tūkstančiai civilių: senolių, moterų bei vaikų. Rusija, tuo tarpu, donbasiečius rėmė, bet – kaip jau minėta – siekė kompromiso, jų respublikas išlaikant Ukrainos sudėtyje. Juk tam ir buvo skirti Minsko susitarimai. Taipogi, tam buvo skirtas ir aukščiau minėtas V. Putino pareiškimas 2021 m. gale dėl „raudonųjų linijų“ (t. y., dėl Ukrainos narystės NATO ir šnekamojo bloko grįžimo prie 1997 m. buvusiųjų sienų).

Tačiau nei Kijevas, nei jam diriguojantieji Vakarai į tikras derybas nesileido. Tad V. Putino diplomatiniai bandymai taip ir liko bandymais. Rusijos Federacija, tuo tarpu, papuolė į situaciją, kurioje alternatyvų kariniam sprendimui paprasčiausiai nebebuvo. Ir taip prasidėjo kariniai veiksmai, rusų įvardyti „denacifikacijos ir demilitarizacijos specoperacija“, o Dž. Baideno – „neišprovokuotu įsiveržimu“...

Tiktai dabar, žinant faktus ir kontekstą, apie „neišprovokuotą įsiveržimą“ negali būti nė kalbos: iš tiesų, kas įvyko 2022 m. vasario 24 d. – tai itin kantriai laukusios Rusijos Federacijos atsakas į ilgai, nuobodžiai ir dargi piktybiškai Kijevo bei pastarojo šeimininkų Vašingtone provokuotą situaciją.

Denacifikacija ir nacizmas Ukrainoje

O šį atsaką, pasikartosiu, Rusija sieja su Ukrainos denacifikacija. Ir tai yra antrasis mūsų punktas: „kokia dar „denacifikacija“, jei jokio nacizmo Ukrainoje nėra?“, – taip juk retoriškai paklaustų lietuviškas miesčionis, eilinis „Delfi“ ir „15min“ skaitytojas...

Nes Ukrainoje atseit klesti „laisvė ir demokratija“, o visos kalbos apie fašizmą ir nacizmą šalyje – tik Kremliaus propagandos išmįslas. Deja, tačiau realybė yra kitokia. Ir, norint tuo įsitikinti, pakanka sugrįžti prie „euromaidano“: varomąja šio perversmo jėga, galime sakyti, jo taranu, iš tikrųjų buvo radikalūs nacionalistai, neonaciai.

Euromaidane, ryškiausios organizacijos buvo dvi: politinė partija „Laisvė“ (Свобода) ir „Dešinysis sektorius“ (Правий сектор). Pirmoji, su lyderiu Olegu Tiagniboku priešakyje, koncentravosi į dalyvavimą rinkimuose. Antroji, tuo tarpu, pagrinde veikė gatvėse, mobilizuodama iš anksto ruoštus sukarintus būrius. Pastarieji ne tiktai suvaidino lemiamą vaidmenį 2013-2014 m. sankirtoje vykusiuose gatvių susirėmimuose, bet terorizuodavo valstybinių organų (policijos, „Berkuto“) šeimas, dalyvavo žudant politinius oponentus.

Ir viena, ir kita išpažįsta ukrainietiško nacionalizmo ideologiją, kurios simboliu yra liūdnai garsėjantis XX amžiaus politinis veikėjas Stepanas Bandera (1909-1959). Pastarasis, nuo jauno amžiaus neapkentęs ne tiktai rusų bei žydų, bet ir lenkų, ir rumunų, taigi – kone visų kaimyninių tautų – susižavėjo B. Musolinio skelbtomis fašizmo idėjomis bei tapo 1929 m. susikūrusios Ukrainiečių nacionalistų organizacijos / ONO (Організація Українських Націоналістів) aktyvistu.

Veikęs tuometinės Lenkijos teritorijoje, šis judėjimas ypatingą pagreitį įgavo 1939 m., šalį okupavus vokiečiams. S. Bandera, tada jau būdamas UNO lyderiu, aktyviai talkininkavo hitlerininkams su tikslu iš Galicijos kurti fašistinę Ukrainą. To eigoje, ukrainiečių nacionalistai (atitinkamai žinomi kaip „banderininkai“) ne tik sukūrė savo esesininkų legioną, bet ėmėsi šalies etninio valymo, ne tiktai žydų žudynėmis prisidedant prie holokausto, bet išžudant per 100 tūkst. Volynės regione gyvenusių lenkų.

Sutriuškinus nacistinį reichą, UNO perėjo tarnauti britų ir amerikiečių spectarnyboms (MI6 ir CŽV), o S. Bandera ėmėsi vadovauti antitarybiniam pogrindžiui iš emigracijos Miunchene. Buvę ukrainietiškieji „baltaraiščiai“ tapo savotišku mūsiškių „miškinių“ analogu. Ir toliau užsiėmė tuo, ką sugeba geriausiai – prieš taikius civilius nukreiptu terorizmu.

Ir ten, iš Miuncheno, S. Bandera veikė iki savo mirties 1959 m. Tačiau „banderininkų“ judėjimas nemirė. Jo ideologija jau buvo išplėtota 1951 m. išėjusioje artimo S. Banderos bendražygio, kito hitlerininkų pakaliko, Jaroslavo Stecko (1912-1986) knygoje „Dvi revoliucijos“. O, įsitraukusi į JAV finansuotąją „Pasaulio antikomunistų lygą“, UNO sudarė pagrindinę idėjinę srovę Vakaruose įsikūrusioje antitarybinėje ukrainiečių emigracijoje.

Įsidėmėtina, kad UNO ne tik idėjiškai oponavo komunizmui, Tarybų Sąjungai ir ne tiktai skelbė antisemitizmą. Iš esmės, UNO – giliai rusofobinis judėjimas, kurio vadovai pakartotinai pabrėždavę „Didžiosios Ukrainos“ sukūrimą, kaip savo pagrindinį tikslą, kuris neįgyvendinamas, prieš tai „neišsprogdinus“ visos Rusijos, kaip daugianacionalinės valstybės-civilizacijos (taigi: be Rusijos valstybingumo, nesvarbu – tarybinio, imperinio ar kitokio, sunaikinimo).

Tiesa, po to, kaip Ukrainoje ginkluotas „banderininkų“ pasipriešinimas buvo nuslopintos, šios idėjos nulindo į pogrindį. Ir tai – daugiausiai vakarų Ukrainoje, Galicijoje ir Volynėje. Likusioje šalyje jos apskritai neprigijo. Na, ir apskritai Ukrainos istorijoje kitokio savarankiško valstybingumo, kaip tarybinio, praktiškai nebuvo. O pastarasis juk rėmėsi tiek glaudžiu ryšiu su Rusija, kaip vyresniuoju broliu, tiek socialistinio internacionalizmo idėjomis apskritai.

Tačiau 90-aisiais, iširus Tarybų Sąjungai, situacija keičiasi. Nes potarybinė valstybė kuriasi antitarybiškumo, antikomunizmo pagrindais. Ir todėl, žvelgiant istoriškai, naujajai Ukrainai telieka atsiremti į Tarybų Ukrainos atžvilgiu buvusią vienintelę „alternatyvią Ukrainą“: 1917-1920 m. laikotarpiu gyvavusią Ukrainos liaudies respubliką, vadovautą Simono Petliūros (1879-1926).

Šis veikėjas buvo aršus nacionalistas, per palyginti trumpą savo valdymo laikotarpį spėjęs prisidėti prie gausingų, tarp 50 ir 100 tūkst. aukų pareikalavusių antižydiškų pogromų visoje Ukrainoje. Bet, pralaimėjęs pilietinį karą raudoniesiems, S. Petliūra pabėgo: iš pradžių į Lenkiją, o paskui į Prancūzijos sostinę, Paryžių. O ten 1926 m. gegužę krito nuo už išžudytus savo tautiečius keršijusio Ukrainos žydo anarchisto, Šalomo Švarcbaldo, paleisto šūvio.

S. Bandera ir jo atstovautoji UNO, galime sakyti, buvo S. Petliūros įpėdiniai. Ir, kadangi potarybinė Ukraina istoriškai save istoriškai susiejo (ir, atmetant tarybiškumą bei komunizmą – negalėjo nesusieti!) su Petliūros ir jo „liaudies respublikos“ tradicija, visiškai nekeista, kad „nepriklausomosios“ Ukrainos istoriniuose vadovėliuose šnekamieji veikėjai imti vaizduoti kaip didvyriai, o tarybinė šalies istorija – kaip niekingųjų „maskolių“ okupacija ir šiaip juodoji skylė...

Kad „Ukraina“ ir „ukrainietiškumas“, kaip „anti-Rusija“ ir „antirusiškumas“ – tai XIX amžiuje kurtas Rusijos silpninimu suinteresuotų Vakarų (pirmiausiai Austrijos-Vengrijos, o paskiau ir anglosaksų) konstruktas – atskira tema. Šiuo momentu pakanka konstatuoti, kad potarybinėje Ukrainoje radikalus nacionalizmas, o iš esmės – fašistinio, nacistinio pobūdžio idėjos įgijo realią, toli gražu ne marginalią nišą visuomenės kultūriniame ir politiniame gyvenime.

Kaip mokoma evangelijoje, – „Jūs juos pažinsite iš vaisių“ (Mt 7, 16). Ir vaisiai pasimatė dar 90-aisiais: kaip UNO perėmėja Ukrainoje susikuria politinė partija, pavadinimu Ukrainos nacionalistų kongresas (UNK). Formuojasi daugiatūkstantiniai judėjimai, tarp jų ir sukarintos radikalių nacionalistų organizacijos, 1994-1995 m. siunčiančios savo smogikus kariauti į Čečėniją, kad ten vietos teroristams padėtų žudyti rusų karius.

Žymiausia iš jų – „Trizub“ (Тризуб), vadovauta Dmitrijaus Jarošo. Pastarasis vėliau, jau 2013 m., iškyla kaip iš šių organizacijų susijungimo gimusio, aukščiau jau minėto „Dešiniojo sektoriaus“ lyderis. Ir, kaip nekeista, jisai savo viešais pareiškimais toliau laikosi radikaliai rusofobinės pozicijos, keliančios Rusijos valstybingumo sunaikinimą, kaip strateginį tikslą.

Tokiame kontekste, manau, nekeista, kad „Dešinysis sektorius“, „Laisvė“ ir panašūs politiniai dariniai, įgiję nemenką kovinę patirtį, žengė pirmosiose 2013-2014 m. „euromaidano“ gretose. O šį valstybės perversmą, kaip jau žinome, tiesiogiai rėmė JAV. Tad nekeista, kad O. Tiagniboko, D. Jarošo ir Ko mitinguose kaip svečias pasirodė ir toks amerikiečių veikėjas, kaip Džonas Makeinas (1936-2018).

Ir „euromaidano“ metu, ir jam nugalėjus, XXI amžiaus ukrainietiškieji fašistai imasi represinių organų vaidmens. Ne tiktai griauna tarybinius paminklus bei siaubia politinių oponentų (pavyzdžiui, Ukrainos Kompartijos) patalpas, bet žudo kitaminčius. Kryme pakėlę ginklus prieš vietinius gyventojus, jie sulaukia ryžtingo atkirčio. Bet atsiskyrus Donbaso respublikoms ir Kijevui nutarus imtis karinių veiksmų, būtent šie veikėjai tampa režimo smogiamąja jėga...

Antai, 2014 m. gegužės 2 d. ilgaamžyje Odesos uostamiestyje „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai surengia tikrą kitaminčių (daugiausiai – rusakalbių) pogromą, iš viso nužudydami iki 300 bendrapiliečių bei padegdami miesto Profsąjungų rūmus, kuriuose buvusius savo oponentus, tarp kurių būta ir moterų, ir senukų, ne šiaip nužudo, bet dar sadistiškai kankina. Šie veiksmai, beje, užfiksuojami jų pačių kurtuose vaizdo įrašuose.

Tuo tarpu Donbase, tą pačią 2014-ųjų gegužę, susikuria neonacistinis Azovo batalionas. Be atviro nacistinės simbolikos (svastikų, A. Hitlerio ir esesininkų atvaizdų) demonstravimo, šio dalinio veikėjai pasižymi ypatingu žiaurumu ne tiktai karo belaisvių, bet ir jų žmogžudiškų impulsų aukomis tapusių civilių atžvilgiu. Tarnauti „Azove“, beje, patraukė ir neonaciai iš visos Europos. Ir, kaip bebūtų paradoksalu, už šių nacistinių, antisemitinių idėjų šalininkų būrio stovėjo ne ko kito, kaip Ukrainos žydo oligarcho, Igorio Kolomoiskio, pinigai. Nežiūrint viso to (taip pat – net kai kurių liberaliai nusiteikusių Vakarų žiniasklaidos atstovų pasipiktinimo), 2014 m. rudenį Azovo batalionas su baze Mariupolyje buvo oficialiai įtrauktas į Ukrainos Nacionalinės gvardijos sudėtį...

Iš esmės, šią fašistinę tendenciją atitiko ir 2015 m. gegužės mėn. Petro Porošenkos pasirašytasis „Dekomunizacijos įstatymas“, kurio pagrindu euromaidano metu prasidėjęs tarybinių paminklų naikinimas (tiek Leninui, tiek Didžiojo Tėvynės karo kariams, tiek įvairiems vietos komunistiniams veikėjams) buvo pratęstas, taip sakant, „iki pergalingos pabaigos“. Na, o nuo 1993 m. šalyje veikusios Komunistų partijos veikimas buvo uždraustas.

Ir visa tai, patinka pripažinti kam ar ne – tikrų tikriausia Ukrainos fašizacija. Taip, formali demokratija (kaip daugiapartinė sistema ir parlamento rinkimai) Ukrainoje išliko. Bet į šią formą įeinantis turinis – toli gražu ne „demokratinis“. Juolab, tokia prasme, kaip tai supranta Vakarai. Dalykiškai šnekant, Ukrainoje šiai dienai turime šiek tiek maskuotą, bet vis dėlto fašistinį režimą.

Ukrainos nacistai, be abejo, kaip ir pomaidaninė Kijevo valdžia, globaliame kontekste yra ne savarankiški žaidėjai, bet Vakarų marionetės. Panašiai, beje, kaip islamo radikalai Artimuosiuose rytuose: ir „banderininkai“, ir Islamo valstybės kovotojai yra figūros JAV imperijos (o, plačiau žvelgiant, postmoderniųjų Vakarų) vedamame „valdomo chaoso“ žaidime, kuriame tariami „liberaliosios demokratijos“ korifėjai naudojasi ne itin liberaliomis ir tikrai nedemokratiškomis jėgomis savo geopolitiniams tikslams pasiekti.

Be to, banderizmas ir nacizmas – tai ne visa Ukraina. Ir tai parodo net esamojo Ukrainos prezidento, V. Zelenskio, išrinkimo 2019 m. aplinkybės. Mat, kokia odioziška bebūtų jojo asmenybė, „ant bangos“ šisai veikėjas išėjo būtent su taip vadinama prorusiška retorika, t. y., kritikuojant Ukrainos pajungimą JAV ir Vakarams (tiesa, labiau humoristine, pašaipia forma) bei žadant taikingą Donbaso krizės sprendimą. Kad ir lietuviakalbė žiniasklaida pradžioje nuogąstavo dėl neva „proputiniško“ kandidato pergalės rinkimuose...

Bet, nežiūrint priešrinkiminių pažadų, Zelenskis tik pratęsė ankstesniojo „pomaidaninio“ prezidento, Petro Porošenkos, liniją. Ir, kaip Zelenskio išrinkimas rodo, kad toli gražu ne visi ukrainiečiai yra „banderizuoti“, jo metamorfozė į rusofobą eilinį kartą pademonstruoja nepaneigiamą radikalaus nacionalizmo įtaką Ukrainos politinei tikrovei.

Taigi, nacizmas Ukrainoje yra ne tiktai realus, bet dargi rimtas politinis veiksnys. Ir tokios „smagios“ detalės, kaip antai pirmojo potarybinės Ukrainos prezidento, Leonido Kravčiuko švaistymasis antikvariniu nacių vadeivos Hermano Gėringo šautuvu (žadant iš jo šaudyti į „rusų okupantus“) šiuo požiūriu tėra ledkalnio viršūnė. Atitinkamai, aktuali ir krašto „denacifikacijos“ idėją, kurią iškėlė V. Putinas. Ir nors dabar dėl jos kovojama ginklu, net rusų laimėjimo atveju šios operacijos (būtent: Ukrainos denacifikacijos) likimas lieka atviru klausimu.

Nes tuomet būtų galimi du skirtingi „denacifikacijos“ variantai:

a) paviršutinė denacifikacija, apsiribojant „siaurai“ politiniais aspektais: esamo režimo nuvertimu, iškeliant naują, prorusišką vyriausybę, konstituciškai įtvirtinant Ukrainos federalizavimą ir, mažų mažiausiai, jos neutralitetą, t. y., nepriklausomumą tiek Rytų, tiek Vakarų blokų atžvilgiu.

b) giluminė denacifikacija, ne tiktai keičiant Ukrainos valdžią, bet užtikrinant esminius pokyčius šalies švietimo, kultūros ir istorijos politikoje (keičiant mokyklinius vadovėlius, šalinant banderininkų literatūrą iš bibliotekų, o paminklus – iš viešųjų vietų, atkuriant tarybinius istorinio atminimo ženklus ir t. t.), ilgainiui tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai, tiek politiškai integruojant Ukrainą su Rusija.

Pirmutinis, žinoma, gerokai paprastesnis. Tačiau trumpalaikis ir todėl greičiausiai teprivestų prie naujų konfliktų. Antrasis, tuo tarpu – tikras, ilgalaikis. Analogiškas pokario Vokietijos denacifikavimui. Bet sudėtingas ir brangus (tiek laiko, tiek materialinių, tiek žmogiškųjų išteklių prasme). Ir tai, kurį iš jų pasirinksianti V. Putino komanda – teparodys laikas.

Kairiųjų pozicija

Tai konstatavus, tenka pereiti prie klausimo, kaip Ukrainoje vykstantį konfliktą turėtų vertinti, kokią pusę turėtų palaikyti kairieji – socialistai, komunistai: tie, kurie pasisako už dirbančiųjų sluoksnių interesus, už žmogaus išnaudojimo ir susvetimėjimo panaikinimą.

Kad visokie vakarietiško „raugo“ kairuoliai (t. y., postmodernistines „vertybes“ išpažįstantys šiuolaikiniai kairieji liberalai ir socdemai), kaip Vokietijos „Kairė“ (Die Linke) ir Bernio Sanderso sekėjai JAV palaiko Ukrainos pusę, neturi kelti nuostabos: pastarieji elementai jau seniausiai integruoti į Vakarų buržuazinį isteblišmentą ir sudaro tam tikrą jų „kairįjį“ politinį rezervą.

Žinant, kas šeimininkauja Kijeve ir, kad už šių „Ukrainos administratorių“ stovi postmodernieji Vakarai su JAV priešakyje – tokios, atseit, „proukrainietiškos“ pozicijos, čia mums neverta net aptarinėti. Ją atmetame iš karto.

Klausimas kitas: ar kairieji turėtų remti Rusiją? Anot kai kurių, ne – kadangi karas Ukrainoje esąs imperialistinis. Atseit, ne šiaip grobikiškas, bet dargi nukreiptas prieš darbininkų klasę tiek vienoje, tiek kitoje šalyje. Ir todėl kairiesiems derėtų neremti nei Rusijos, nei Vakarų, bet, atsižvelgiant į V. Lenino ir bolševikų laikyseną Pirmojo pasaulinio karo metu, siekti abiejų pusių pralaimėjimo...

Panašios pozicijos laikosi ne tik Graikijos Komunistų partija (ir apie ją susibūręs ortodoksiniam marksizmui-leninizmui save priskiriančių partijų „klubas“), bet ir visa eilė kairiųjų bei tokiais save įvardijančių Rusijos veikėjų. Antai, trys Rusijos Federacijos Komunistų partijos (RFKP) parlamentarai, nežiūrint specoperaciją Ukrainoje remiančios RFKP pozicijos, Dūmoje išreiškę savo pasipiktinimą šiuo, atseit, imperialistiniu karu.

O kairieji, kurie šnekamąją operaciją palaiko, šių tariamų marksizmo korifėjų iš karto nurašomi kaip „oportunistai“, „socialšovinistai“ ar tiesiog prisitaikėliai prie „putininio režimo“...

Bet kaipgi konkrečiai šis vertinimas siejasi su Leninu, bolševikais ir jų pozicija 1914 m. prasidėjusiojo karo kontekste? Ir istoriniu, ir metodologiniu požiūriu – šis klausimas svarbus.

Tą karą Leninas įvardijo imperialistiniu.* Taigi: didžiųjų to meto kapitalistinių galybių kova dėl pasaulio perdalijimo, kurioje visos pusės laikytinos lygiai grobikiškomis. Tokiame kontekste, nei vienos jų socialistams remti nedera. Ir tiek klasių kovos, tiek proletarinio internacionalizmo principai visų šalių socialistų reikalaują visų pirma siekti „savųjų“ buržuazinių valstybių pralaimėjimo kare.

Ir nors ši pozicija išreiškė per 1912 m. Bazelio konferenciją Antrojo Internacionalo** bendrai priimtas nuostatas, dauguma tarptautinio kairiojo judėjimo lyderių lemiamu momentu „išvertė kailį“, nueidami drauge su karą skelbusiomis savųjų šalių vyriausybėmis. To pasėkoje, Antrasis Internacionalas faktiškai iširo. O Leninas jo lyderius (ir apskritai jų atstovautosios pozicijos atstovus) pakrikštijo „socialšovinistais“. Ir kartu su savo vienminčiais Rusijoje bei Vakarų Europoje, iškėlė šūkį: „imperialistinį karą paversti pilietiniu karu“. Iš esmės, tai reiškė visų kariaujančių šalių darbininkų kvietimą sukilti prieš savąsias vyriausybes ir taip pradėti socialistinę revoliuciją.

Tačiau ši, sakykime, lenininė to laiko socialistų pozicija neatsirado lygioje vietoje taikant kažkokius išankstinius nuostatus dėl karo apskritai. Priešingai: ji rėmėsi konkrečia konkrečios situacijos analize; esminiu tuometės pasaulio sanklodos, joje veikusių jėgų pobūdžio bei pusiausvyros įvertinimu. „Būtina istoriškai tirti kiekvieną karą“[1], – taip marksistinę, dialektinę prieigą prie šios problemos nurodė Leninas.

Ir XX a. pradžioje situacija buvo tokia, kad tarpusavyje susikovė didžiosios kapitalistinės šalys. Pasaulinės kapitalistinės civilizacijos nuosmukis, O. Špenglerio pavadintas „Vakarų saulėlydžiu“, tebuvo prasidėjęs. Tuo tarpu, daugumoje išsivysčiusių šalių realiai egzistavo proletarinis judėjimas tiek profsąjungų, tiek masinių socialistinių partijų pavidalu (tad, kalbant Markso terminais, tai buvo proletariatas, kaip klasė sau).***

Tad Leninas „imperialistinio karo pavertimo pilietiniu“ strategiją ne veltui grindė dvejomis prielaidomis. O būtent: 1) prielaida, kad „jau yra pribrendusios objektyvios kapitalizmo žlugimo sąlygos“, ir 2) prielaida, kad „jau yra socialistinio proletariato masės“[2]. Kitaip tariant: prielaida, kad socialistinei revoliucijai yra ir objektyvios sąlygos, ir subjektyvus veiksnys (arba – mažų mažiausiai – realios tokio veiksnio, t. y., politinio subjekto, užuomazgos).

Taip iš tiesų ir buvo. Bet Vakaruose šis šūkis praktiškai nepasitvirtino – revoliucija neįvyko. Rusijoje, tuo tarpu – tiktai veikiau valstiečių, nei pramoninio proletariato pagrindu – perversmas laimėjo. Ir iš jo gimė naujo tipo valstybė, pakeitusi visą ligtolinę ne tik Rusijos, bet viso pasaulio sanklodą bei raidą – Tarybų Sąjunga...

Bet kaipgi yra šiandien, dabar ir čia? Kokią dabar turime pasaulio sanklodą? Ir kokia yra Ukrainoje vykstančiojo karo prigimtis, jame kovojančių jėgų dinamika? Štai klausimai, į kuriuos neatsakius jokių principinių išvadų daryti negalima.

Pirmiausiai pažymėkime, kad nuo Lenino laikų praėjo ištisas šimtmetis. Ir kol kas kapitalizmas nežlugo. Dar daugiau: šiuolaikinė epocha – tai tiesioginė Tarybų Sąjungos, o su ja ir pasaulinio komunizmo (taigi, realiosios alternatyvos kapitalistinei sistemai) iširimo pasekmė. TSRS ir buvusiųjų liaudies demokratijų pajungimas Vakarų neokolonijinei ekspansijai 90-aisiais suteikė Vakarų kapitalizmui tam tikrą „naują kvėpavimą“. Bet, prasidėjus XXI a., šis trumpalaikis stimulas buvo jau išsemtas.

Nuo 2008 m. akivaizdi ir net buržuazinių „viršūnių“ neginčijama globalinio kapitalizmo krizė. Tiksliau – kapitalizmo transformacija į naują sistemą. Tiktai ne komunistinę (kuri numatytų socialinės nelygybės, išnaudojimo ir susvetimėjimo išnykimą), bet postkapitalistinę, koncentruojančią ir nuosavybės, ir politinės valdžios svertus nacionalinių valstybių funkcijas pasisavinančių transnacionalinių korporacijų rankose. Ir nelygybė, ir išnaudojimas čia lieka, tik vietoje materialaus produkto gamybos ir realizavimo, pagrindinę vietą šioje, postkapitalistinėje tikrovėje užimsiąs nematerialus produktas – asmens informacija, duomenys, elgesys bei jo kontrolė. Jos pradiniai kontūrai išryškėjo 2020-2022 m. laikotarpiu, vadinamosios kovido „pandemijos“ metu. O jos programiniu manifestu tapo Pasaulio ekonomikos forumo prezidento, Klauso Švabo knyga „COVID-19: didysis perkrovimas“.

Ir šios programos įgyvendinimo visų pirmiausiai siekia Šaltąjį karą laimėjusių „kolektyvinių Vakarų“ valdantieji sluoksniai. Taigi, besiformuojantis (post)kapitalistinis elitas, kuris kartu su savo įgyvendinamu projektu laikytinas absoliučiu tiek dirbančiųjų klasių, tiek žmonijos ir pačio žmogiškumo priešu.

Tačiau tokios pramonės darbininkų klasės („klasės savyje“), kokia buvo Europoje dar XX a. pradžioje, šiandiena nebėra. Be to, nebėra ne tik Tarybų Sąjungos – nebėra ir tarptautinio kairiojo judėjimo, kaip realios politinės jėgos (palyginus, tiek neonaciai, tiek islamo radikalai šiuo momentu greičiausiai turi daugiau įtakos, nei komunistiniais save įvardijantys judėjimai bei partijos). Klasikinis kairysis judėjimas – miręs. Svarbiausia – nebėra subjekto. Tad ir apie „socialistinį proletariatą“ čia negali būti nei kalbos.

Vienintelis realus minėtos postkapitalistinės transformacijos siekiančio globalistinio elito politinis priešininkas šiai dienai yra iš esmės konservatyvios nacionalinės jėgos. Tiek judėjimai ir partijos, tiek valstybės, išlaikiusios savarankiškumą postmoderniųjų Vakarų atžvilgiu, vedamos tvirtų nacionalinių lyderių ir orientuotos į suvereniteto bei klasikinių moderno principų (humanizmo, demokratijos, nacionalinės valstybės) išsaugojimą. Joms vienaip ar kitaip priklauso ir V. Putino Rusija, ir A. Lukašenkos Baltarusija, ir šalys kaip Sirija, Kuba, Venesuela, Bolivija, Kinija, Šiaurės Korėja ir t. t.

Dalis išvardytų šalių turi socializmo elementų. Bet kapitalizmui alternatyvaus pasaulinio-istorinio projekto (nei konceptualiniu, nei juo labiau praktiniu lygiu) jos nesiūlo. Visumoje, jos atstovauja nacionaliniam kapitalui. Šiuo požiūriu, socializmu / komunizmu iš jų pusės net nekvepia. Tačiau kitos jėgos, kuri sulaikytų absoliutųjį blogį, kol kas tiesiog nėra.

Teoriškai, tokia galėtų tapti visiškai naujo pavidalo komunistinis judėjimas, apsiginklavęs atitinkamai naujo tarybinio projekto idėja. Bet tai reikalautų ne tiktai milžiniško intelektualinio įdirbio, o ir ilgamečio visuomeninio (švietėjiško, kultūrinio, organizacinio) darbo, telkiant atomizuotas šių laikų dirbančiųjų mases ir formuojant subjektą arba „klasę sau“. Dėl istorinių, civilizacinių ir geopolitinių aplinkybių, toks judėjimas startuotų Rusijoje, o per ją pasiektų ir buvusias TSRS respublikas. Ir, potarybinėje erdvėje pasiekus rezultatų, galėtų plisti po pasaulį...

Deja, šiandien šitokios trečios jėgos, iškylančios tarp dvejų aukščiau minėtųjų, kaip realaus politinio žaidėjo, nėra. Ir naujojo tarybinio projekto šalininkams tenka pareiga ne tiktai stengtis tokį kurti. Jiems tenka apsispręsti praktiškai, kokios pozicijos laikytis dabartinėje situacijoje.

O būtent: Ukrainoje vyksta karas. Vienoje pusėje turime pronacistinį Kijevo režimą ir už jo stovinčius „kolektyvinius Vakarus“. Pastarųjų tikslas – Rusijos Federacijos suskaldymas į dešimtis mažų valstybėlių; iš esmės – Rusijos balkanizavimas, galutinai pajungiant josios teritorijas JAV neokolonijinei ekspansijai. Tuo tikslu ir buvo remiamas Ukrainos banderizavimas, tuo tikslu siekiama iš visų pusių supti Rusiją NATO karinėmis bazėmis. Šiame kontekste, Vakarai ir Kijevas – tai yra naujojo, XXI a. fašizmo atstovai.

Kitoje pusėje turime Rusijos Federaciją. Potarybinę, kriminalinio kapitalizmo pagrindu susiformavusią valstybę. Taigi, valstybę, klasiniu požiūriu turinčią ypatingą buržuazinę žymę. Tačiau ši valstybė atstovauja minėtosioms konservatyvioms nacionalinėms jėgoms ir realiai buržuazinei demokratijai. Ir kurioje, kaip visuomenėje bei civilizacijoje, yra išlikęs vidinis potencialas, reikalingas naujam tarybiniam projektui (taigi, antikapitalistiniam žmonijos vystymosi keliui) sukurti.

Klasiniu požiūriu, buržuazinis jų pobūdis tiek V. Putino Rusiją, tiek daugumą kitų šnekamos stovyklos šalių daro blogybėmis. Tai neginčytina. Bet taip pat neginčytina, kad ši blogybė – santykinė, nes šiuo metu ji yra veiksnys, sulaikantis ne santykinio, o jau absoliutaus blogio (kurį įkūnija postmodernieji Vakarai) įsigalėjimą. Simptomiška, kad prieš Rusiją išstojo ir aukščiau minėtasis K. Švabas (kurio „Forumas“ su rusais jau oficialiai nutraukė ryšius), ir vakarietiškųjų „vertybių“ korifėjus Džordžas Sorošas...

Be to, Rusijos Federacijoje komunistai gali veikti atvirai ir legaliai. Tuo tarpu faktas, kad Ukrainoje Kompartijos veikla draudžiama, o kairieji – komunistai, antifašistai, tarybiniai patriotai persekiojami, kankinami ir žudomi – tekalba pats už save...

Turint tai omenyje, peršasi principinė išvada. Ir ją, mano manymu, itin vykusiai formuluoja vienas žymiausių naujojo tarybinio projekto ideologų, Sergejus Kurginianas:

„Kokia netobula bebūtų Lugansko ir Donecko liaudies respublikas remiančioji dabartinė Rusijos valdžia, čia kalba eina apie trūkumus, galbūt – labai esminius ir pavojingus, bet būtent apie trūkumus.

Banderinė valdžia Ukrainoje, tuo tarpu – tai absoliutus blogis. Ir jinai neegzistuoja pati savaime. Ji egzistuoja kartu su Vakarais, kurie mūsų akivaizdoje virsta tikru ir visišku žmonijos priešu.

Pasirinkime tarp santykinio blogio (kurio poelgius esame ne kartą aptarinėję bei kritikavę, prieš kuriuos ne kartą esame stojęsi į pilietinio pasipriešinimo poziciją) ir absoliutaus blogio, jokių svyravimų būti negali.

Reikia palaikyti viską, kas duoda atkirtį absoliučiam blogiui.“[3]

Visa tai supratus, dėl kairiųjų pozicijos šio konflikto atžvilgiu abejonių likti nebegali.

Karas Ukrainoje ir Lietuva

Galų gale, prieiname prie Lietuvos... Iš tiesų: juk Ukraina visai netoli mūsų. Ir tai, kas vyksta ten, tiesiogiai atsilieps mums čia. Tai logiška.

Betgi kokia logika ne tiktai valdančiojo režimo, bet visų mūsų „patriotų“, pagal kuriuos Ukraina dabar kovoja ne tiktai už savąją, o ir už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę? Atseit, – „už mūsų ir jūsų laisvę“...

Norint atsakyti, reikia suprasti, kad Ukraina tėra nepriklausoma nuo Rusijos. O kartu – ne tiktai valdoma pronacistinio Kijevo režimo, bet visiškai priklausoma nuo Vakarų. Iš esmės, Ukraina – JAV kolonija, dalis Rytų Europoje jų formuojamos antirusiškosios buferinės zonos. Socialinius-ekonominius šio priklausomumo padarinius jau įvardijau aukščiau. Tad čia pakanka konstatuoti, kad Ukrainos kariuomenė, besipriešindama denacifikacijos ir demilitarizacijos specoperaciją vykdantiems rusų kariams, realiai gina ne ukrainiečių tautos, o pronacistinio režimo ir jo amerikietiškųjų šeimininkų interesus.

Ir kuo gi tai susiję su Lietuva?.. Su josios laisve ir nepriklausomybe?..

Atsakymas paprastas. Lietuva irgi nepriklausoma nuo Rusijos. Bet visiškai priklausoma nuo Vakarų. Mat, ji irgi yra JAV kolonija. ES provincija, Vakarų Europos darbo jėgos rezervui atidavusi per milijoną savo žmonių; valdoma palyginti negausios 90-aisiais nusistovėjusios „viršūnėlės“, daugiausiai remiamos tų sluoksnių, kuriems pavyko išlošti iš paskutinius 20 metų vykdomos „eurointegracijos“.

Tiesa, tokio atviro fašizmo, kaip kad Ukrainoje, Lietuvoje kol kas nėra. Bet rusofobija, antitarybiškumas ir šiaip urvinis nacionalizmas čia atlieka žymų vaidmenį. Ir ne tiktai valdančiojoje klasėje, bet visuomenėje apskritai. Taigi, ir plačiuose liaudies sluoksniuose, ir vadinamojoje nesisteminėje opozicijoje, kuri, nežiūrint pasipiktinimo valdžios politika (ar tai būtų kovidiniai karantinai, ar vaivorykštinių „vertybių“ brukimas, ar tiesiog paprastų žmonių skurdinimas), vis dėlto palaiko kursą Ukrainos klausimu.

Be abejo, šitai siejasi su tuo, kad paskutinius 30 ir daugiau metų visas Lietuvos ir lietuvių nacionalinis tapatumas buvo konstruojamas rusofobijos ir antitarybiškumo pagrindu. Ir, atitinkamai, kad šitokia istorijos (ne tik praeities, bet ir dabarties, ir ateities!) traktuotė realiai užvaldė lietuvių mases. Nors, žiūrint giliau, patsai mūsų tautos imlumas panašioms ideologemoms tėra gerokai gilesnio, šimtmečių senumo traumų sukelto kolektyvinio nepilnavertiškumo komplekso pasekmė...

Šis kompleksas trukdo lietuviams suvokti ir priimti save tokius, kokie jie istoriškai iš tikrųjų yra: t. y., kaip vieną iš daugelio Rusų pasaulį sudarančių, tiek krauju, tiek žeme, tiek dvasia nuo jo neatskiriamų tautų. Jam veikiant, vietoje realios istorijos kurpiami mitai, kurių pagrindu konstruojamas atitinkamas nacionalinis tapatumas, kaip iškreiptas „Lietuvos“ ir „lietuvybės“ supratimas...

Žvelgiant atgal į XX a., daug pasako 1941 m. pavyzdys. Tada daugelis lietuvių realiai kolaboravo su hitlerininkais, baltaraiščių gaujų gretose dalyvaujant masinėse žydų žudynėse. Suvesti tai tiesiog į konformizmą ar godų troškimą pasisavinti nužudytųjų turtus nebūtų tikslu. Iš tiesų, veikė ir idėjinis nacionalizmo motyvas. Savo ruožtu, neatsiejamas nuo minėtojo nepilnavertiškumo komplekso. Hitlerininkų planai Lietuvos atžvilgiu (t. y., faktinis lietuvių genocidas) šiuo požiūriu tebuvo likimo ironija...

Mat, šisai nepilnavertiškumo kompleksas ne tik paskatina amoraliems, tikrai nežmogiškiems veiksmams. Kartu jisai veda mases į ne tik neegzistuojančią, bet į pagal apibrėžimą neįmanomą „didingos nacijos“ viziją. Tad praktiškai – į nebūtį, į mirtį...

Tas pats kompleksas (o su juo, ir nacionalizmas, kaip jo racionalizacija) yra neatsiejamas nuo žymią dalį dabartinės, XXI a. Lietuvos visuomenės apėmusios rusofobijos ir amerikanofilijos.

Iš tiesų: Kijevo režimas kovoja prieš Rusiją. Ir, tuo būdu, jisai kovoja už neonacizmą bei tą neonacizmą finansavusius (o ir juo pasinaudojusius) Vakarus. Atitinkamai, jisai kovoja už Ukrainos ir, netiesiogiai, už Lietuvos buvimą „kolektyvinių Vakarų“ priedėliu – JAV kolonija. Šia prasme, tai ir yra kova „už jūsų ir mūsų laisvę“...

Neatskiriama šios „laisvės“ sudedamoji, be to, yra ne šiaip sau rusofobija, bet įsipareigojimas senai anglosaksų imperialistų idėjai apie Rusijos, kaip valstybės, sunaikinimą...

Štai, š. m. kovo 16 d. laikraštyje „Respublika“ išėjusiame neonacio Ričardo Čekučio interviu su kitu nacionalistu, vienu iš Kovo 11-osios Lietuvos kariuomenės kūrėjų (ir Dž. Šarpo mokiniu bei „spalvotųjų revoliucijų“ technologu) Audriumi Butkevičiumi, pastarasis šį požiūrį išdėsto atviru tekstu:

„Greta Ukrainos gelbėjimo projekto šiandien labai svarbu matyti Rusijos dezintegracijos projektą kaip esmę viso to, kas dabar vyksta. Šiandien visas civilizuotas pasaulis turi sau iškelti vieną esminį tikslą – tai yra visišką Rusijos dezintegraciją.

<...> reikia visomis išgalėmis stengtis suskaldyti Rusiją į gabalus, nes priešingu atveju visa normali civilizacija turės gyventi nuolatinėse ir nesibaigiančiose kančiose.“[4]

Na, sakykime, kad A. Butkevičiaus fantazijos taptų realybe... Ir kas tada?..

Tada erdvė, šiai dienai sudaranti Rusijos Federaciją, taptų daug kuo Afriką primenančia fašistinių, kvazifašistinių ir islamistinių valstybėlių mozaika, kuri tuo pačiu pasitarnautų itin parankiu ir gamtinių, ir žmogiškųjų išteklių šaltiniu tiek JAV ir Vakarų Europos, tiek Kinijos kapitalui...

Į šį scenarijų neabejotinai įeitų visa puokštė pilietinių bei regioninių karų. Ir, atitinkamai – šimtai tūkstančių, net milijonai mirčių. Bet, nežiūrint šio, sakykime, humanitarinio aspekto, pažymėkime svarbiausia: kad Rusijos iširimas pašalintų paskutinę realią kliūtį galutiniam postmoderniųjų Vakarų elito (taigi, globalistų) įsiviešpatavimui.

Galbūt, taptume naujo, postkapitalistinio (taigi, totalaus nužmoginimo ir skaitmeninės kontrolės) „Ketvirtojo reicho“ dalimi. Tačiau tikrai ne sočiausiąja. Nes, žinant Vakarų atžvilgiu periferinį Rytų Europos, kaip pigių išteklių šaltinio, statusą, Lietuvos ir lietuvių lauktų atitinkamas likimas. „Geriausiu“ atveju – lėtas ištirpimas Dž. Orvelo „1984“ aprašytą antiutopiją priminsiančioje socialinėje-istorinėje pelkėje. O blogiausiu – išankstinis žuvimas šį „naują puikųjį pasaulį“ nešiančiojo karo liepsnose...

Taigi, A. Butkevičiaus ir panašių į jį nacionalistų (o taip pat ir valdančiųjų sluoksnių, prieš kuriuos jie neva „kovoja“) įsivaizduojamasis kelias būtų tiek amoralus, tiek pražūtingas pačiai lietuvių tautai, kurios labui jie mano, kad veikią. Aišku, kitomis formomis ir žymiai mažesniais masteliais, bet iš esmės panašiai, kaip hitlerininkų veikimas Vokietijoje 1933-1945 m. laikotarpiu ne tiktai privertė vokiečius nusidėti prieš žmoniją ir patį žmogiškumą, bet per plauką šios didžios tautos nepražudė...

Tokiame kontekste, prorusiškas posūkis Lietuvai ir lietuvių tautai būtų tiek morališkai, tiek egzistenciškai išganingas. Tik jisai atitiktų ir tikrąjį lietuvių istorinį, civilizacinį tapatumą, ir ilgalaikį nacionalinį interesą, ir paprasčiausią žmogiškumą. Tačiau, norint jį padaryti, reikia ir atitinkamos politinės jėgos, ir tam tikro tautos sąmoningumo. O tokio, deja, nepasieksime, jei nesigydysime (ir negydysime tautiečių!) ir nuo nacionalizmo, ir nuo minėtojo nepilnavertiškumo komplekso!

Tai ir turėtų būti vienas pagrindinių tikrai nesisteminės, tikrai patriotinės ir tautinės (nepainiojant to su nacionalizmu) opozicijos uždavinių.

Deja, bet dėl didesnę dalį lietuvių inteligentijos apėmusios rusofobijos ir antitarybiškumo (o būtent inteligentija, patinka kam ar ne, formuoja ideologiją), nedaugelis šio reikalo tesiima. Antai, tokie kaip Nacionalinio susivienijimo partijai pirmininkaujantysis VU profesorius Vyt. Radžvilas ar, pavyzdžiui, P. Gražulis su N. Puteikiu, Ukrainos tema tiesiog vienas prie vieno kartojantieji valdžios „generalinę liniją“.

Iš šio konteksto teiškrenta kairysis-patriotinis „Teisingumo aušros“ judėjimas su A. Paleckiu priešakyje, kurio nariu ir pats esu. Ir tai šaunu. Visgi ir mums šiuo požiūriu trūksta įdirbio: kalbu apie ilgą, nuobodų, nedėkingą, bet būtiną intelektualinį – konceptualinį, kultūrinį, šviečiamąjį darbą. Nes tik tokiu, tikrai ilgamečiu darbu, įmanoma jei ne pilnai išgydyti lietuvius nuo jų nepilnavertiškumo komplekso ir, atitinkamai – nuo nacionalizmo – tai bent šį gydymą pradėti...

Neabejotinai, šis darbas reikalausiąs ne tiktai drąsos, ne tiktai idėjiškumo. Bet daug valios, kantrybės ir meilės, suvokiant, kad didžiulė tautiečių dalis – giliai suklaidinti ir suklydę. Telinkiu ir sau, ir kitiems, susipratusiems bei pasirinkusiems (ar dar pasirinksiantiems) eiti šiuo keliu stiprybės, stengiantis į paklydusiuosius žiūrėti atlaidžiai. Juk yra parašyta: „Atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)...

Iš tiesų! Kadangi taip, kaip hitleriai ateina ir išeina, o vokiečiai ir Vokietija lieka, taip pat ir ši gėdingoji psichozė kaip atėjo, taip kažkada išeis. O Lietuva išliks! Ir dėl jos mes dirbsime – jei ne dėl tokios, kokia šiandiena ji yra, tai dėl tokios, kokia ateityje ji gali būti, dėl tokios, kokia ji bus.

Kristoferis Voiška, 2022-03-22

Paaiškinimai

* Anot V. Lenino, imperializmas – tai ypatinga kapitalizmo vystymosi stadija, prieinama kaip kapitalų koncentravimosi pasekmė. Savo 1916 m. išėjusiame veikale „Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija“, Leninas imperializmą apibrėžė pagal tokius požymius: „gamybos ir kapitalo koncentracija, pasiekusi tokią aukštą raidos pakopą, kad ji sukūrė monopolijas, turinčias lemiamą reikšmę ūkiniam gyvenimui; 2) bankinio kapitalo susiliejimas su pramoniniu ir šiuo „finansiniu kapitalu“ pagrįstos finansinės oligarchijos susikūrimas; 3) kapitalo išvežimas, ne taip, kaip prekių išvežimas, įgauna ypač didelę reikšmę; 4) susidaro tarptautinės monopolistinės kapitalistų sąjungos, pasidalijančios pasaulį, ir 5) stambiausios kapitalistinės valstybės yra galutinai pasidalijusios žemės teritorijas.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 367).
** Antrasis Internacionalas – 1889 m. įkurtas tarptautinis darbininkų partijų susivienijimas. Idėjine baze priėmė marksizmą. Ilgainiui išsiskiria revoliucinė ir reformistinė kryptys. Pirmojo pasaulinio karo metu, dauguma Antrojo Internacionalo lyderių pasirenka remti savąsias buržuazines vyriausybes. To pasėkoje, Antrasis Internacionalas išyra. Jo revoliucinės krypties tradiciją tęsia 1919 m. Lenino iniciatyva įkuriamas Trečiasis Internacionalas (Kominternas).
*** „Klasė sau“ – sąvoka, naudojama Markso 1847 m. veikale „Filosofijos skurdas“. Tai – klasė, įgijusi savimonę, tapusi pilnaverčiu subjektu. Antai, Gorkio apysakos „Motina“ herojus – socializmo idėjomis užsikrėtęs jaunasis darbininkas Pavelas Vlasovas įkūnija proletariatą kaip „klasę sau“. Be reikiamos sąmonės, be idėjos – nėra ir „klasės sau“. Tokiu atveju, tegali būti „klasė savyje“ – klasė, kaip grynai socialinė-ekonominė kategorija, bet ne kaip sąmoningas, veiklus subjektas, o geriausiu atveju inertiška masė (Žr.: К. Маркс, Ф. Энгельс. Cочинения, т. 4. Москва, 1955, стр. 186).

Išnašos

[1] V. Leninas. Socializmas ir karas. – Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 291.
[2] V. Leninas. Rusų ziūdekumai. – Ten pat, p. 112.
[3] С. Кургиниян. Признание ДНР и ЛНР — это сдерживание абсолютного зла. Пойдет ли Путин до конца? – Газета «Суть времени». №471 / 5 марта 2022
[4] R. Čekutis, A. Butkevičius. Pasaulio pergalė prieš Rusiją būtų jos dezintegracija. Respublika, 2022 m. kovo 16 d.