Padelsusi, bet paskelbusi apie savo dalyvavimą prezidento rinkimuose, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė taip pat nusprendė pasiaiškinti visuomenei dėl kai kurių savo biografijos faktų. Tiesa, po šių „paaiškinimų“ atidesniam piliečiui viskas tik dar labiau turėjo susivelti, nes prezidentė paryškino tuos faktus, kurie jai buvo palankūs, o nepatogius paprasčiausiai ignoravo.
Būtent tokia pusiau tiesa ir nuteikia itin nemaloniai. Stebina, kad ji kai kuriuos gali tenkinti ir užliūliuoti, o jei kas nors nenori būti užliūliuotas, tuomet gali būti pavadintas juoduoju archeologu. Štai „Žinių radijui“ konservatorių vadas Andrius Kubilius sakė: „Mane labiau domina tie sutapimai negu aiškinimasis, ką veikė prezidentės tėvas, kai jam buvo 16 metų. Kai žmonės neturi kaip kritikuoti prezidentės veiklos, tada pradedama užsiimti tokia „archeologine“ veikla, bandant knaisiotis praeityje. O tie „juodieji“ archeologai, iškasę gilią duobę, dažniausiai randa tik butelio kamštelį.“
Visgi opozicijos lyderiui vertėtų prisiminti, kad atkimšus kamštelius iš butelių pradeda laukan landžioti visokie džinai. Žinoma, galima tapti šamanu ir stengtis juos suvaryti atgal, galima nekreipti į juos dėmesio ir apsimesti, kad jie neegzistuoja, galima manyti, kad juos ant galvos užleidžia pikti priešai.
Tačiau praeitis yra tokia, kokia ji yra. Pagrindinis klausimas – koks yra nustatomas santykis su praeities faktais, kaip jie pateikiami visuomenei. Tai darosi ypač svarbu, kai kalbama apie politikus. Taip, dabartinė jų veikla lieka esminiu indikatoriumi, bet ši veikla neatsiranda tuščioje vietoje, bet yra tam tikras praeito gyvenimo kelio rezultatas. Negana to, ji gali būti tik gilių problemų maskuotė.
Pavyzdžiui, prisiminkime 1995–1996 metais JAV sukrėtusią prezidento Billo Clintono istoriją, kai jis turėjo „nederamų santykių“ su stažuotoja Monica Lewinsky, kai ši dirbo Baltuosiuose Rūmuose. Ilgai neigęs šiuos ryšius, prezidentas galiausiai prisipažino. Skandalas kilo ne todėl, kad jis turėjo nesantuokinius seksualinius ryšius, o todėl, kad prezidentas melavo apie viską amerikiečiams.
Ko gero, ypatingų problemų nebūtų, jei D. Grybauskaitė netušuotų savo biografijos faktų. Didžioji šalies politikų dalis velka komunistinę praeitį ir rinkėjai Lietuvoje į šį dalyką žvelgia pro pirštus, ne vienam buvusiam sovietiniam veikėjui suteikdami valdžios galias. Taip pat visi žinome, kad vaikai nėra atsakingi už tėvus. Pavyzdžiui, odioziniam Artūrui Paulauskui jo tėvo kagėbistinė praeitis netrukdo ne vienus metus būti politikos olimpe.
Tad prezidentei vertėjo tik paprastai pripažinti savo šeimos ir savo pačios biografijos faktus. Ji galėjo tiesiai prisipažinti, kad buvo jauna ir žavėjosi marksistine ideologija, jautėsi materialiai nesaugi, todėl partinėje mokykloje dirbo, kiek galėjo. Viešas savo praeities apgailėjimas, atsiprašymas ir prašymas piliečių pasitikėjimo – toks būtų tiesaus politiko kelias. Vietoj to – išsisukinėjimas.
D. Grybauskaitės atvejis tik įrodo, kad Lietuvoje per tuos metus beveik niekas nepasikeitė, nors valstybės vyrai ir moterys mums tvirtina, jog įvyko didelių pokyčių ir daug pasiekta. Išties mes visi esame tų pačių problemų akivaizdoje. Kitaip tariant, jos niekada nebuvo sprendžiamos iš esmės. Prieš jas paprasčiausiai visada buvo užmerkiamos akys. Mes taip ir nesuvedėme sąskaitų su praeitimi.
Žinome, kad jei žmogus nesusitvarko su savo praeitimi, neišvengiamai jį ištinka gyvenimiškos bėdos. Pasirodo, tas pat galioja tautoms ir valstybėms. Akivaizdu, kad be skaidraus ir nedviprasmiško santykio su praeitimi neįmanoma kurti viltingos ateities. Tuomet vis bijome kamštelių, kurie dengia praeities šešėlius.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]