Lietuvos švietimo sistemoje susiklosčiusi padėtis - dramatiška. Vyksta barbariškas vidurinių mokyklų naikinimas, jose daug sumaišties, klesti patyčios, o smurto prevencijai finansavimas sumažėjo nuo 1,8 iki 0,8 milijono litų. Pedagogai pagrįstai susirūpinę chaotiška atlygio už darbą tvarka – keliose elitinėse mokyklose atlyginimai didėja, o kitose mažėja. Vykta procesas, priešingas strateginėms nuostatoms: užuot mažinus moksleivių skaičių klasėse, kad vaikai būtų saugesni ir patirtų daugiau tiesioginio suaugusiųjų rūpesčio, o bedarbiais verčiami pedagogai nebūtų stumiami iš Lietuvos, jis didinamas, tad kalbėti apie kokybišką mokinio bendravimą su mokytoju tampa naivu. Akivaizdu, kad mikroklimatas mokyklose nepasikeis. Tuo labiau, kad didžioji dalis jų vadovų, kai parodė Kaune neseniai atliktas tyrimas, sugeba nematyti net akis badančios patyčių problemos.
Tai, kas vyksta švietimo sistemoje, prasilenkia su 2010 metų kovo 22 dieną priimto memorandumo „Vaikystė be patyčių“ įsipareigojimais.
Prisiminkime, kas šiame memorandume rašoma:
„Suprasdami patyčių žalą vaiko gerovės bei asmenybės formavimuisi ir pritardami principams, išdėstytiems nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, mes, valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, tėvų ir mokinių atstovai, įsipareigojame sutelktomis pastangomis siekti, kad vaikai augtų sveikoje ir saugioje aplinkoje, kurioje nebūtų įžeidinėjimų, skaudinimo, smurto ir diskriminacijos.
Pripažindami, kad:
• kiekvienas vaikas turi teisę augti ir mokytis savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje;
• patiriamos patyčios vaikui sukelia fizinę ir dvasinę kančią bei psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų;
• patyčios pažeidžia vieną iš pagrindinių Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijoje bei Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintų vaiko teisių – būti apsaugotam nuo visų formų fizinio ar psichologinio smurto bei įžeidimų.
Siekiame:
• keisti visuomenės kultūrines ir vertybines nuostatas – netoleruoti smurtinio konfliktinių situacijų sprendimo;
• sutelktomis valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų, visuomenės informavimo priemonių ir mokyklų bendruomenių pastangomis kurti saugią ir sveiką vaikų mokymosi bei gyvenimo aplinką;
• kurti savitarpio pagarba grįstą mokyklos kultūrą, kurioje kitų skaudinimas ir patyčios būtų nepriimtinos ir netoleruojamos;
• į patyčių problemų sprendimą įtraukti visą mokyklos bendruomenę – mokytojus, tėvus ir vaikus;
• skatinti vaikus, mokinių savivaldą ir moksleivių organizacijas aktyviai dalyvauti sprendžiant patyčių problemas;
• didinti tėvų ir globėjų atsakomybę už žeminimo, patyčių ir smurto atvejus;
• organizuoti patrauklų visuomenės, ypač tėvų, švietimą pozityvaus ir tinkamo vaikų auklėjimo klausimais;
• užtikrinti smurto ir patyčių prevencijos programų diegimą ir jų įgyvendinimo tęstinumą;
• skatinti visuomenės informavimo priemones objektyviai aprašyti įvykius, skleisti ir informuoti visuomenę apie gerąją prevencijos prieš patyčias ir smurtą patirtį.
Raginame:
• suaugusiuosius savo teigiamo elgesio pavyzdžiu kurti visuomenės be smurto ir patyčių kultūrą;
• daryti viską, kad vaikai Lietuvoje augtų laimingi.“
Tačiau reali padėtis yra visiškai kitokia: vaikai mokyklose turi vis mažiau galimybių būti išgirsti, pedagogų krūviai viršija jų jėgas, o tėvų „vaidmuo“ – išklausyti priekaištus, kaip baisiai elgiasi jų atžalos. Strategija, kurioje numatyta skatinti gerąsias vaikų savybes, pamiršta. Sutramdyti patyčias gali tik motyvacijos nepraradę ir nuo nepakeliamų darbo nepervargę suaugusieji. Jeigu jau įtakingieji valstybės tarnautojai - Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys bei Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas - vieningai sutarė patyčias išgyvendinti, tai turi imtis ir veiksmų, sutelktų šiam tikslui.
2010 – 2011 mokslo metais asociacija „Šviesos kampelis“ atliko apklausą-tyrimą „Kaip mokyklų direktoriai mato patyčių reiškinį Kauno mokyklose“. Siekta išsiaiškinti, ar Kauno mokyklų vadovai įvertino skelbtus statistinius duomenis apie patyčių mokyklose mastą ir jų žalą vaiko asmenybės vystymuisi, bendruomeniniams ryšiams bei pedagoginiam procesui, o taip pat - ar yra pasirengę šią problemą atpažinti ir spręsti.
Mokyklų vadovai apklausai pasirinkti ne atsitiktinai, nes būtent jiems tenka organizuoti vaikų mokymą bei auklėjimą ir vadovauti kolektyvui, nustatant darbo kryptį ir pobūdį, telkiant vieningą, kūrybingą ir darbščią mokyklos bendruomenę, kuri gerai suvoktų savo tikslą. Juk jai patikėta visuomenės ateitis ir viltis – vaikai.
Tyrimo metu į anketų klausimus atsakė 37 Kauno miesto mokyklų, kuriose mokosi 23 353 mokiniai, vadovai, o išvadas asociacija „Šviesos kampelis“ pristatė šių metų vasario 8 dieną Kauno miesto savivaldybėje surengtoje konferencijoje „Patyčių dinamika mokyklose“.
Paaiškėjo, kad 81 proc. respondentų mano išsprendę patyčių problemas trumpalaikėmis iniciatyvomis, kurios nekeičia sisteminių dalykų. Didžioji dalis mokyklų vadovų dėmesį yra sutelkusi ne į moksleivių psichinės sveikatos stiprinimą, bet į greitą patyčių problemų gesinimą ir nėra pajėgūs atsižvelgti į moksleivių jauseną, psichinę sveikatą, socializacijos procesus. Todėl nekuria ilgalaikių strategijų, kurios padėtų išgyvendinti patyčias įtraukiant visą bendruomenę ir pasitelkiant pagalbą iš kitur. Kaip pagrindinę priemonę saugumui užtikrinti direktoriai nurodė stebėjimo kameromis kontroliuojamą uždarą teritoriją.
70,5 proc. mokyklų vadovų neatpažįsta patyčių reiškinio, kuris, kaip rodo įvairūs tyrimai, yra neleistinai išplitęs. Problemą vis dar stengiamasi dangstyti ir slėpti, naiviai tikintis, kad stipriai užsimerkus ji išnyks. Tokie vadovai nesuteikia kolektyvui reikalingos darbo krypties ir tenkinasi vienkartiniais projektais, slopindami bendruomenės kūrybiškumą, pilietiškumą, inovatyvumą.
Vos 13 proc. sugeba įvertinti didžiulę žalą, kurią patyčios daro vaikui, bendruomeniniams ryšiams, pedagoginiam procesui ir visuomenės gyvenimui, o 87 proc. nepasirengę suvokti, kaip sutrikoma patyčių lauke atsidūrusio žmogaus asmenybė ir pasitikėjimas savimi, kaip tai iškreipia socialinę laikyseną.
Iš inercijos vis dar gyvuojanti autoritarinė pedagogika neleidžia mokyklose imtis nuoseklios patyčių prevencijos ir stabdo bendruomeninį procesą. Tad tenka kelti retorinį klausimą - kaip gali pasikeisti mokyklų mikroklimatas, jei jų vadovai patyčių tiesiog nemato?
Pakeisti tokius vadovus nėra jokios politinės valios – mokyklos direktorius gali dirbti iki gyvos galvos. Smurto prevencijai skirtas finansavimas sumažėjo nuo 1,8 iki 0,8 milijonų litų, mokytojų krūviai nepakeliami, klasės „išpūstos“, mokykloje trūksta žmonių, kurie būtų pajėgūs išklausyti vaikus ir jų tėvus. Mokyklose įsivyravo konkurencinė terpė, kai vaikas verčiamas nuolat konkuruoti su kitu vaiku, o bendravimo, atjautos, pagalbos kitam ir solidarumo įgūdžiai neugdomi. Pasekmes matome iš tyrimų, kurie skelbia, kad Lietuvos vaikai – patys nelaimingiausi pasaulyje.
Konferencijos metu kartu su kolege Indre Pavikšniene pateikėme siūlymus, kurių esmė - pažadinti ir sutelkti mokyklos bendruomenę, kuri imtųsi ilgalaikės, nepaliaujamos patyčių prevencijos, skirdama dėmesį asmens ir klasės kolektyvo elgesiui įvairiais kasdienio gyvenimo atvejais. Būtina branginti - o ne gesinti - altruistines tėvų ir mokytojų iniciatyvas.
Iš esmės sprendžiant patyčių problemas, dėmesį reikia nukreipti ne tik į skriaudą patiriančius vaikus ar skriaudėjus, bet ir į visą klasės bei mokyklos bendruomenę. Pokyčiai prasidės tik tada, kai patys mokyklų vadovai savo veiksmais ir darbais liudys pilietinę drąsą, atjautą, altruizmą ir solidarumą, o bendravimas tarp mokinių, mokytojų ir tėvų įgis naują kokybę.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
