Disidentas Stasys Stungurys: „Ar neužmirštuolės gali nuslėpti niūrią, skausmingą Lietuvos dabartį?..“

Sausio 13-osios 25-metis taip pabrėžtinai, su neužmirštuolėmis buvo švenčiamas ne šiaip sau: Lietuvos situacija verčia kažką nepaprastą daryti, kad būtų bent laikinai primiršta pernelyg skaudi mūsų valstybės dabartis. Po 25-erių tariamos laisvės ir nepriklausomybės metų šimtų tūkstančių žmonių netektis (kai kas sako, jog artėjame prie milijono emigravusių iš Lietuvos) verčia rimtai sunerimti dėl mūsų Tautos išlikimo. Kasdien girdime apie žiaurias žmogžudystes, žmonių dingimo faktus, vienų asmenų turtėjimą, daugumos gyventojų nuskurdinimą, korupcijos klestėjimą. Negatyvioji mūsų gyvenimo pusė jau gerokai pranoko buvusios okupacijos skurdą ir žiaurumus!..

Pagrįstai kyla klausimas: kas kaltas, kad taip sunkiai atkovota Lietuvos nepriklausomybė virto pasityčiojimu iš Tautos pasiaukojimo ir idealų?!..

Neseniai gan įspūdingai atsiskleidė mūsų nelaimių pagrindinė priežastis „Rezistentas Nr.1“ – negavęs Laisvės premijos, spjovė į viską. Pamatėme garbėtroškos V.Landsbergio tuštybę: jei neleidžiama jam kopti į naujas liaupsinimo aukštumas, jei trukdoma Landsbergių dinastijai dar labiau suklestėti, tai jiems nereikia ir Lietuvos!.. V. Landsbergiui negavus Laisvės premijos, jo puoselėtoji buveinė – Seimo rūmai buvo pavadinti veidmainystės namais, į kuriuos jis ir kojos nekelsiąs!..

Žinoma, šitie rūmai ne jo dėka, o gausiai susirinkusių prie Aukščiausios tarybos žmonių, kaip ir Televizijos bokštas, tapo Tautos laisvės simboliu. Juk ne „Dėdulė“ V.Landsbergis, o visa mūsų Tauta apgynė savo laisvę ir nepriklausomybę!.. Ta kova dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės vyko ne tik 1991-ųjų sausį, bet ilgus dešimtmečius. Toje kovoje nebuvo nei taip vadinamo „Rezistento Nr.1“, nei Landsbergių dinastijos šalininkų. Toje kovoje dalyvavo ryški tautos dauguma, jie už tą laisvę sumokėjo dešimtis tūkstančių gyvybių ir šimtais tūkstančių tremtinių. Žymus kovotojas, politkalinys mirtininkas Liudas DAMBRAUSKAS vaizdžiai apibūdino Lietuvos laisvės kovą: „Krosnyje bandelės buvo jau iškepusios. Reikėjo jas tik išimti!..“.

Tarybiniais metais „Rezistentas Nr.1“ nė vienos dienos rezistentinėje kovoje nesireiškė. V.Landsbergis tik atėjo reikiamu momentu, matyt, kažkieno pasiųstas, ne tik pasisavinti materialinių gėrybių, bet ir tapti tariamu Tautos vedliu!.. Juk Lietuvoje buvo nemažai šviesių ir dorų žmonių, kuriuos tereikėjo sutelkti apie save ir netrukdyti jiems patiems dirbti. Po tragiško XX amžiaus įvairių kultų klestėjimo joks kultas Lietuvai buvo nereikalingas. Mums reikėjo tik sąžiningo darbo ir protingo vadovavimo. Tačiau šviesių, protingų, sąžiningų žmonių tariamas „vadas“ nepakentė, o apie save telkė tik pataikūnus, kolaborantinės spalvos veikėjus, kruopščiai slepiančius savo nešvarią praeitį. Sunku blaiviu protu suvokti, kad net po 25-erių metų tariamai nepriklausomos valstybės egzistavimo mes nežinome tikslios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės biografijos. Kas ji tokia buvo anksčiau ir iš kur atėjo į mūsų valdžios olimpą?..

Ar mes galime pasikliauti žmogumi, pakeitusiu savo muziko, pianisto profesiją į marksizmo katedros asistentą? Savo kuklų suolo draugą Aloyzą Sakalą 1949 m. V.Landsbergis išduoda KGB saugumo organams. A. Sakalas nuteisiamas penkerius metus kalėti už susirašinėjimą su bendraminčiu. 1950 m. pulkininkas Nachmanas Dušanskis „Dėdulę“ V.Landsbergį įformina teisėtu informatoriumi. Kadangi jo pažintys nebuvo didelės, tad ir informacijos srautas negausus. Organizacijas kurti tuomet buvo ne mada, o viena kita antitarybinė frazė, nugirsta iš studentų, šeimininkus nelabai domino. V.Landsbergiui iš Klaipėdos grįžus į Vilnių, jo byla buvo atiduota į archyvą. Vilniaus konservatorijoje buvo nauji studentai, nauji informatoriai.

Nors informacinės veiklos stažas 28 metai (iki 1978 m.), bet dideliais „žygdarbiais“ V.Landsbergis pasigirti negalėjo. Jį traukė Tautos genijaus M. K. Čiurlionio pasaulis. Šio iškilaus menininko paunksmėje buvo galima ne tik sušilti, bet ir šiokią tokią garbę pelnyti. Pamėgino suartėti su muzikologe Jadvyga Čiurlionyte. Neįtiko jai. Kartą jį net išprašė V.Landsbergį iš savo namų. J.Čiurlionytės 1984 m. išleistoje knygoje „Kasdieniai darbai“ „Rezistentas Nr.1“ net nepaminėtas...

Ir štai Lietuvoje prasideda tautinis Atgimimas. Verkių rūmuose kuriasi Sąjūdis. Kitą dieną, 1988 m. birželio 3 d., Mokslų Akademijos salėje įvyko steigiamasis susirinkimas. Pilnutėlė salė. Tačiau profesoriaus V.Landsbergio niekas nepakviečia į prezidiumą ir net nesuteikia garbės kokią kalbelę pasakyti. Tačiau „draugai“ iš KGB, matyt, jo nepamiršo. Triukšmingoje salėje kažkoks balsas pasiūlė V.Landsbergį į iniciatyvinę grupę, nors salėje jo jau nebuvo. Tad „Rezistentas Nr.1“ išrenkamas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, nors tuo metu jau nedalyvavo minėtame susirinkime.

Kitą dieną V.Landsbergį vėl lydi sėkmė. Iniciatyvinės grupės susirinkime dalyvavo tik 16 narių, mažiau nei pusė. Vis dėlto, jis gauna 9 balsus ir tampa laikinuoju Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vadovu, o vėliau, neperrankant, ir nuolatiniu. Kai buvo norima šį klausimą suderinti su Saugumo vadovu E. Eismantu, pastarasis atmetė rašytojo V. Petkevičiaus ir K. Prunskienės kandidatūras. Taip ir lieko V. Landsbergis vadovauti Sąjūdžio tarybai.

Sąjūdžio veikla buvo kupina pačių įvairiausių prieštaravimų, kaip ir nepriklausomybės kūrimo laikotarpis. Reikalinga Sąjūdžio veiklos gili analizė, kurios iki šiolei, deja, nėra. Kai kurie dokumentai jau dingę. Tačiau daug ką būtų galima išryškinti, jeigu kas nors imtųsi to darbo. Ypač mįslingas G. Vagnoriaus paskyrimas premjeru ir A. Šimėno nušalinimas… Tą laikotarpį, be didelių abejonių, būtų galima pavadinti nepriklausomos valstybės griaunamuoju laikotarpiu!..

Konservatoriams pralaimėjus rinkimus, atsirado vilčių sustabdyti Lietuvos valstybės griūtį. Tuo metu aš dirbau Vyriausybėje patarėju. 1993-ųjų m. gegužės pabaiga. Skambina man disidentas Viktoras Petkus ir kviečia pakalbėti, susitikus prie Žaliojo tilto. Išeinu per pietų pertrauką susitikti su Viktoru. Jis susinervinęs, pasakoja apie rengiamą Valstybės perversmą.

Perversmininkai renkasi pas bankininką Genadijų Konopliovą, tariasi, prašo bankininko pinigų būsimiems rinkimams po Seimo nuvertimo. Valstybinis perversmas turėjo įvykti prieš pat Popiežiaus Pauliaus II-ojo vizitą Lietuvoje arba tuoj pat po jo. Informacija tikra. Bankininkas G.Konopliovas perversmininkams nesimpatizuoja, o Viktoru jis pasikliauja, nes V. Petkus buvo jo krikštatėviu pereinant G. Konopliovui į katalikų tikėjimą. Tuoj pat informuoju premjerą Adolfą Šleževičių. Informuojame ir Prezidentą Algirdą Brazauską.

Tik jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Alvydas Sadeckas pareiškė, kad nėra tikras, ar tai tiesa. Išsikviečiu pastarąjį prie Operos ir baleto teatro rūmų. Susėdame ant suoliuko, netoli Kipro Petrausko paminklo. A. Sadeckas manęs paklausė: „Valstybinio perversmo faktas yra galimas, tačiau kur argumentai?..“. Paprašiau jo truputį palaukti.

Ateina ir mano kolega Petras Plumpa, tuo metu dirbęs Vyriausybėje. Prieš tai jis dirbo Saugumo departamento direktoriumi. Po A. Abišalos atsistatydinimo P. Plumpą pakeitė J. Jurgelis. Petras Plumpa pats buvo kviečiamas dalyvauti tame sąmoksle. Buvo nusivežę jį į mišką, ten ir kalbino.

Jis atsakė, kad tai padaryti galįs ir vienas pats, nes turįs teisę nešioti ginklą. Pašaudysiąs Seime iš automato ir visus išvaikysiąs. Bet ką daryti su ekonomika, kultūra, diplomatija? Juk net ir užsienis stebėsis – Lietuva tik ką atgavo nepriklausomybę ir jau perversmai?!..

Petras Plumpa Turniškėse susitiko ir su prezidentu A. Brazausku. Bandė įtikinti. Netruko prabėgti savaitė – kita ir jau man skambina iš Prezidentūros Alvydas Sadeckas: perversmas jau prasidėjo!.. Einąs į Krašto apsaugos ministeriją... Dar buvo laiko. Buvo galima maištininkus laiku suspenduoti. Be reikalo susprogdino automobilyje kapitoną Jurą Abromavičių. Nušovė niekuo nekaltą mergaitę kaime. Taip buvo įrašytas purvinas puslapis į nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Ir kas gi iš tikrųjų yra tas „Rezistentas Nr.1“, Seimo „nuskriaustas“ kandidatas į Laisvės premiją?.. Jau seniai reikėjo sudaryti jeigu ne valstybinę, tai bent visuomeninę komisiją šio neaiškaus istorijos personažo veiklai ištirti. Ypač po A. Sakalo ir V. Čepo bei Klaipėdos KGB viršininko pavaduotojo majoro Donato Abromaičio gautos informacijos apie „Dėdulę“ V.Landsbergį!.. Panašios informacijos atsirastų pakankamai. Kiek dar galime leisti šitam apsišaukėliui „Rezistentui Nr.1“ Tautoje kurstyti nesantaiką?!..

Kiek dar gali būti griaunama valstybė, valdoma intrigantų ir nemokšų? Kiek dar laiko beliko iki visiškos valstybės mūsų griūties? Mažiau kalbėkime apie ginklus ir mus „puolančius rusus“, o daugiau apie Tautos santarvę, kultūros puoselėjimą, socialinį teisingumą, emigracijos sustabdymą. Susigrąžinkime Lietuvon bent dalį svetur išvykusių tautiečių!..