Durys be rankenų

Šis mėsėdis augalas vadinamas Nepenthes holdenii ir aptinkamas Vakarų Kambodžoje, kur auga apie 600-800 metrų virš jūros lygio. Vabzdžiams gaudyti jie naudoja pasyvius spąstus. Viršutinis augalo kraštas, žinomas kaip peristomas, išskiria nektarą, kuris pritraukia vabzdžius į šiuos mirties spąstus. Augalo burnoje dėl slidaus sluoksnio, vadinamo epikutikuliniu vašku, vabzdžiai praranda pusiausvyrą ir nuslysta į gaudyklės pagrindą, užpildytą lietaus vandeniu, kur galiausiai įstringa.

Nežinau ar visuose didesniuose miestuose, bet kai kurių komunalinės tarnybos parkų švarai palaikyti jau eksploatuoja nedidelius sunkmežimiukus, varomus elektrinių variklių, kurie, kaip žinia, dirba be garso. Netyčia teko nugirsti vieno tėčio pokalbį su mažamete dukrele, kad ji negirdinti kaip šis automobilis važiuoja. Į tai tėtis jai atsakė, kad tai pažangus auto, jo svajonė tokį turėti ir kad greit visi tokie pakeis važiuojančius su garsu. Neištveriu ir atkreipiu tėčio dėmesį į tai, kaip nesaugu netgi pavojinga vaikučiams, kurie žaidžia, dūksta, laksto  parko aikštėse kai čia pat šalia begarsiai pėsčiųjų takais pravažiuoja toks sunkvežimiukas. Ir kad Olandijoje, dviračių Mekoje, atsiradus elektriniams dviračiams apie 40% išaugo avaringumas. Visi, kam teko lankytis Olandijoj, Danijoj, gerai žino, kaip atsakingai ten sutvarkytas dviračių eismas ir kokia tų šalių gyventojų kultūra, o išvengti tokio dviratininkų mirtingumo augimo „dėka“ elektrinio dviračio variklio jiems nepavyko. Jau nevertinant, kad elektra tiems varikliams gaminama to pačio iškastinio kuro pagrindu, net ir atominėse elektrinėse, o saulės/vėjo energijos pakanka tik arbatai išsivirti, jau neskaitant neišsprendžiamų problemų su tokių auto akumuliatorių utilizavimu. Tačiau minėtas tėtis sureagavo maždaug taip, visi argumentai neturi jokio svorio prieš „žaliąją energiją“, ir man beliko tik atsiprašyti, kad užkalbinau ir sujaukiau bent sekundei šio piliečio „žaliąją“ idiliją. O jis man į tai „jūs nesijaudinkite“, atsakiau kad būtinai jaudinsiuosi. Sakysite, apie ką aš čia? O apie tai, kad tokie infantilūs tėčiai, net savo vaikų saugumą pasiryžę paaukoti, kad tik jų šlapia svajonė apie važiuojantį „lygintuvą“ išsipildytų, nors jo dukrelė, būdama kokių 5 metukų adekvačiai, logiškai pastebi ir reaguoja, bet kas iš jos išaugs tėčio įtakoje – vienas Dievas težino. Apėmė jausmas toks, lyg būčiau atsidūrus name kur durys be rankenų. Mano kartos žmonės gerai žino kokią aplinką tai simbolizuoja, tik skirtumas  nuo šios dienos tas, kad šitokie „tėčiai“ ten rankenų kišenėje neturėjo, o pastarieji – deja, turi. Ir tai yra balsavimo teisė.

Bet grįžkim prie ką tik pasibaigusių „rinkimų“. 

Jaučiuosi lyg vaikas, kuriam buvo leista pasirinkti kokias kojines šią dieną mautis: žalias ar raudonas. Nors vaikas norėjo eiti iš vis be kojinaičių, bet gavęs tokią pasirinkimo galimybę labai apsidžiaugė ir „pasirinko“ žalias. 

Beveik visi kas turėjo ką pasakyti apie rinkimus pasakė, argumentus, prognozes išdėstė, norus-nenorus išreiškė, tačiau tikruosius būsimo politinio turgaus motyvus ir tikslus vargiai ar mes kada sužinosime. Neatmetu galimybės ir nenustebčiau, jei į premjero vietą atsisės per užpakalines duris įėjęs jo didenybė „arogancija Skvernas“, bet ne tame esmė.

Esmę matau tame, ko niekas nepastebėjo, nebent man viešoje erdvėje neteko išgirsti/skaityti. O reikalas toks, kad viešai skelbiama, jog balso teisę turinčių piliečių LR yra 2,3 milijonų, pirmam ture dalyvavo 52%, antram 47%, skaičiais tai sudaro plius/minus virš 1 milijono. Vėlgi viešojo erdvėj vis nuskamba, kad iš Lietuvos pagal oficialią statistiką yra emigravę virš mln darbingo amžiaus piliečių, kurie, pagal visą logiką turėtų būti apskaityti Pasalio lietuvių  71 apygardoje. Tačiau joje VRK pateikiamas vos virš 50 tūkst. rinkėjų skaičius. Ir kas labiausiai stebina, kad saldo visų rinkėjų stebuklingu būdu sutampa, gaunam tuos pačius 2,3 mln. „Rankų miklumas ir jokio sukčiavimo!“ – kaip pasakytų draugas Benderis.

Dabar mano nuomonė ir išvada: „kas galėtų paneigti prielaidą?“, kaip sakė didysis manipuliatorius (ir ne tik žodžio), kad milijonas rinkėjų, kurie turėjo būti apskaityti Pasaulio lietuvių apygardoje, darau prielaidą, galimai, „išmėtyti“ po visas apygardas iš kur jie ir išvykę, o dirbtinai sukurtoje Pasaulinėje apygardoje, visokių manipuliacijų dėka surinkti tik ištikimi klanasklaidos patikrinti, valdančiosios šaikos rinkėjai, ką metai iš metų patvirtina ir rinkimų rezultatai ir procesas (ką šiemet užfiksavo bešališki rinkimų stebėtojai).

Tikiu tik vienu, kad visgi padėtis Lietuvoj keisis ne dėl šių rinkimų, o dėl rinkimų rezultatų iš „už balos“ ir belieka dar labai tikėtis, kad tie rezultatai neapvers „žaidimų lentos“ ir šios civilizacijos laivas neužplauks ant aisbergo, kaip vienas skambaus pavadinimo okeano laineris.

Emilija S.