Ekstremalaus skrydžio po tiltu per Nemuną moto – žmogus niekuomet nėra nugalėtas, kol jis pats nepasiduoda

Kaip žinia, Kauno aeroklubas ir Druskininkų savivaldybė rugsėjo 3 dieną surengė unikalų akrobatinio skraidymo grupės skrydį po senuoju tiltu per Nemuną (Druskininkai, Veisiejų g.), kurį stebėjo gausiai susirinkę druskininkiečiai ir kurorto svečiai.

Trys akrobatinio skraidymo virtuozai, lakūnai Rolandas PAKSAS, Robertas NOREIKA ir Algimantas ŽENTELIS, atlikę gan rizikingą, kvapą gniaužiantį skrydį po tiltu per Nemuną, taip pat pademonstravo grupinės akrobatikos programą. Šis pasirodymas skirtas pasiruošimui kitų metų balandį Kinijoje įvyksiančiam pirmajam Pasaulio grupinės akrobatikos čempionatui ir šviesiam sparno brolio Leono JONIO atminimui.

Nors trijų pilotų atliktas skrydis buvo išties unikalus, rizikingas, reikalaujantis kruopštaus pasirengimo bei meistriškumo, tačiau mūsų sisteminė žiniasklaida, sakyčiau, gan santūriai informavo visuomenę apie minėtą renginį Druskininkuose. Per TV žinias buvo parodyti keli trumpi reportažai apie grupinį trijų lėktuvų skrydį po tiltu per Nemuną, kuris, be abejo, praturtino Lietuvos akrobatinio skraidymo istoriją!..

Išsamiau apie tai skaitykite išskirtiniame „Laisvo laikraščio“ interviu su akrobatinio skraidimo grupės vedančiuoju pilotu Rolandu PAKSU.

- Sakykite, prašau, kuo buvo ypatingas grupinis trijų sportinių lėktuvų skrydis po senuoju Druskininkų tiltu per Nemuną?

- Atsakant į šį klausimą, gal pradėsiu kiek iš toliau. Prieš keletą metų į Vilnių buvo atvykęs mano kolega Sergėjus Krikaliovas, su kuriuo ne vienerius metus kažkada mums teko skraidyti Sovietų Sąjungos akrobatinio pilotažo rinktinėje. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, o šis Rusijos pilotas tapo žymiu kosmonautu. S. Krikaliovas buvo vienas iš kosmonautų, kuris net šešis kartus kilo į kosmosą ir bendroj sumoj laiko atžvilgiu yra praleidęs daugiau nei du metus kosmose (803 dienas 9 val. 41 min). Tad susitikimo metu aš jo paklausiau ir paprašiau kiek išsamiau paaiškinti: kaip kosmonautai jaučiasi, taip ilgai būdami nesvarumo būklėje kosmose?.. Patyręs kosmonautas man ir sako: „Įsivaizduok, kad tave pririša už kojų ir pakabina žemyn galva“. Puikiai įsivaizduoju. O jis tęsia savo mintį: „Įsivaizduok, kad tu kabi žemyn galvą ir tave pasuka apie savo ašį“. Vėlgi, jokia problema man tai įsivaizduoti. Tada Sergėjus pridūrė: „Dabar įsivaizduok, kai tu kabi žemyn galva, sukiesi apie savo ašį, o tave dar pastumia ir tu imi suktis parabole“. Atsakiau jam, nors ir sunkiau, bet galiu tai įsivaizduoti. „Na, o dabar įsivaizduok, kad visa tai trunka pusę metų ir tokioje būsenoje tu turi skaičiuoti, matyti erdvėlaivio prietaisus, skristi, stebėti, analizuoti, tai yra daryti būtinus darbus, dėl kurių tave ir pasiuntė, išskraidino į kosmosą“, -- paaiškino man S.Krikaliovas kaip jaučiasi kosmonautai orbitoje.

Tad štai ką aš noriu pasakyti: grupinis trijų sportinių lėktuvų skridimas po tiltu, man regis, labai panašu į tai, kad tu kabi žemyn galva, sukiesi apie savo ašį, papildomai esi įsuktas parabole, ir tuo pat metu turi stebėti, analizuoti visus skrydžio parametrus – skridimo aukštį ir kampą, skridimo greitį, stebėti savo kolegas, skrendančius šalia tavęs, sekti variklio parametrus ir taip toliau. Pasakiau gana vaizdžiai ir suprantamai tiems, kurie užsiima akrobatiniu pilotažu.

Tačiau kalbant ne aviatoriams, o paprastiems piliečiams, aš manau, ganėtinai daug žmonių praeitų lynu, ištemptu pusmetrio aukštyje nuo žemės. Bet jeigu tą lyną ištemptume penkių metrų aukštyje, tai norinčių ir drįstančių pereiti per lyną procentas ženkliai sumažėtų. O jeigu tą patį lyną ištemptume virš bedugnės, tarkim, kilometro aukštyje, tai kažin ar apskritai atsirastų drąsuolis, kuris ryžtųsi tokiai avantiūrai. Aš įsivaizduoju, lygiai taip pat sudėtinga yra ir trims sportiniams lėktuvams skrendant po tiltu.

Juk nėra problema skristi žemai ir tiesiai lygioje teritorijoje, virš aerodromo juostos kelių metrų aukštyje, daugybė pilotų nesunkiai gali tai padaryti. Bet kai tu žinai, kad trise skrendant apie 300 kilometrų per valandą greičiu pažeme priekyje yra vartai, šiuo konkrečiu atveju -- Druskininkų tiltas per Nemuną, tai yra tolygu ištempto lyno pakėlimui į svaiginantį kelių kilometrų aukštį. Manau, daug profesionalių pilotų pavieniui gali tai padaryti, bet aš žinau labai mažai pilotų, kurie galėtų akrobatinio pilotažo grupėje trise praskristi po tiltu.

Pabandysiu paaiškinti kodėl. Be abejo, čia galima taikyti žodžius, kurie tinka kiekvienam sportui ar bet kuriai veiklos sričiai, būtina patirtis, meistriškumas, virtuoziškumas, žaibiška reakcija, profesiniai sugebėjimai, be kurių neįmanoma nieko padaryti. Apskritai norint kažką atlikti, pirmiausia būtini įgūdžiai bei mokėjimas tai daryti.

Tačiau mūsų aptariamu atveju – ne tik vedančiajam pilotui, bet ir kolegoms, grupiniame skrydyje po tiltu bene svarbiausias bruožas ar savybė – ATSAKOMYBĖ. Atsakomybė už save ir už lėktuvą, atsakomybė už tiltą ir už žmones, stovinčius šalia tilto, na ir žinoma, vedančiojo piloto atsakomybė už skrendančius šalia tavęs. Norėčiau pabrėžti, jog šiuo konkrečiu atveju, skrendant po tiltu, visų trijų pilotų atsakomybė yra lygiavertė!..

Pabandysiu kiek išsamiau paaiškinti, kokia tai atsakomybė. Pirmiausia atsakomybė, kad būdamas vedančiuoju pilotu tu tikrai pataikysi į tą liniją, o kartu su tavimi pataikys ir kiti du šalia tavęs skrendantys lėktuvai, mums trise neriant po tiltu. Prieš tai pasitikrini skridimo lauką, prieigas, matomumą, skrydžio trajektoriją, paskaičiuoji ir įsitikini, kad tavęs niekur nenunešė.

Yra dar ir kita atsakomybė žymiai aukštesnė, įpareigojanti tave elgtis būtent taip, kad šalia skrendantys pilotai nė sekundei tavimi nesuabejotų, jog viskas baigsis sėkmingai. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu bent vienas sparno brolis prarastų pasitikėjimą vedančiuoju pilotu ir padarytų nors menkiausią vairalazdės judesį, tai yra mostą į tiltą, į žemę ar dar kur nors šoną. Jie turi absoliučiai pasitikėti manimi, vedančiuoju pilotu, o aš turiu būti visiškai tikras, kad jų nervai, jų psichologinis pasiruošimas atlaikys, ir kad niekas iš mūsų nesudrebės grupinio, ekstremalaus skridimo metu.

Skrydžio po Druskininkų tiltu nuotraukoje mes matome -- skrenda trys lėktuvai, tačiau niekas nemato, kad unikalų skrydį atliekantys pilotai kabinoje sėdi šlapi. Šalia manęs skrendantys nemato nei priekyje esančio tilto, nei ten susirinkusių žmonių, jie tiktai mato mano pilotuojamo lėktuvo sparną. Tad jeigu staiga jiems kiltų bent mažiausia abejonė, kad čia kažkas negerai ir pabandytų savarankiškai kažką daryti, tada baigtis nesunkiai nuspėjama!..

Taigi iš vienos pusės, kalbant apie save ir atsakomybę, būtinas PASITIKĖJIMAS, kad šalia manęs skrendantys pilotai kažko netikėto nepadarys, niekur nepabėgs ir iki galo laikysis šalia. Ne ką mažiau svarbu ir kolegų pasitikėjimas manimi, kad aš nepadarysiu kokios nors klaidos ir viskas bus taip kaip turi būti.

Šalia viso to, ką mes vadiname meistriškumu, profesionalumu, meteorologinių sąlygų, reljefo ir prieigų vertinimu, kalbant aukštesnėmis, dvasinėmis kategorijomis, grupinio skrydžio metu pasireiškia sunkiai benusakomas emocinis blyksnis, kuris tave „užveda“ ir nepaprastai pakylėja. Ir kai po to mes visi trys skridome atgal į Kauno Aleksoto aerodromą, virš Dzūkijos buvo kaip reta puiki, saulėta, nuostabi diena, apačioje tyvuliavo Meteliai, Nemuno vingiai, sodri žaluma, romantiškas pavakarys, saulei leidžiantis. Tokiomis akimirkomis aiškiai suvoki – vien dėl tokių dienų verta gyventi!.. Beje, apie tai dar niekam nesu kalbėjęs.

Na, o visi kiti dalykai, sakyčiau, yra kur kas žemiškesni, lengvai paaiškinami. Pirmiausia, kodėl norėjosi tai padaryti? Jau praėjo beveik 15 metų nuo trijų lėktuvų skrydžio po Verkšnionių tiltu per Nerį. Po šio skrydžio, pasiligojus pilotui Leonui JONIUI, mudu su kolega Robertu NOREIKA kurį laiką galvojome, kad neatgaivinsime pilotažinės grupės, nes paprasčiausiai nebus trečiojo piloto.

Tačiau vėliau kažkaip nejučia, žingsnis po žingsnio, vis tiktai atkūrėme trijų pilotų akrobatinio skraidymo grupę, prie mūsų prisijungus Algimantui ŽENTELIUI. Na, o šiais metais, kaip niekad anksčiau, daugelyje aviacinių renginių mes dalyvavome trise. Ypač daug akrobatinio skraidymo pasirodymų, gerokai virš dvidešimt, kurie buvo surengti įvairiose Lietuvos miestų šventėse, sambūriuose, susitikimuose. Ir tada aš pamačiau, kad mes trise jau susiskraidėme, tai yra skrendame taip, kaip iš tikrųjų ir reikia skristi, be jokios rizikos. Pilotui Algimantui Ženteliui gan darniai įsiliejus į mūsų grupę, pasirodymų metu absoliučiai jokių problemų nekildavo.

Būtent mūsų pilotažinės grupės susiskraidimo faktorius ir nulėmė tai, jog pagerbiant šviesios atminties pilotą Leoną Jonį mes nusprendėme pakartoti trijų sportinių lėktuvų skrydį po tiltu.

Iš pradžių galvojome, kad reikėtų pakartoti ir praskristi po tuo pačiu Verkšnionio tiltu per Nerį. Tačiau vėliau teko atsisakyti tos idėjos, kadangi per pastaruosius 15 metų Verkšnionių tilto prieigose ir vienoje saloje nedideliu atstumu nuo tilto užaugo gan dideli medžiai, kurie lėktuvams skrendant netolimoje trajektorijoje tampa rimta kliūtimi. Tai yra papildomas rizikos faktorius, privertęs mus atsisakyti skrydžio po Verkšnonių tiltu ir pasiieškoti kitos vietos.

Aišku, geriausia tai būtų padaryti Vilniuje, tačiau politiškai ne visi būtų tuo patenkinti ir, manau, mes net nebūtume gavę Vilniaus miesto savivaldybės leidimo. Buvo tokių miestų, kurių merai, įžvelgdami politikavimą, nesutiko mūsų kviesti į akrobatinio skraidymo pasirodymus, jau nekalbant apie skrydį po tiltu. Todėl aš esu labai dėkingas Druskininkų miesto merui Ričardui Malinauskui, kuris iš karto, vos tiktai sužinojęs apie idėją surengti trijų lėktuvų skrydį po senuoju tiltu per Nemuną Druskininkuose, entuziastingai mus palaikė ir per kelias dienas visi tokiam skrydžiui reikiami leidimai buvo gauti.

Paprastai rengiant panašius pasirodymus popieriniai dalykai, biurokratija išduodant reikiamus dokumentus užima labai daug laiko, civilinės aviacijos administracija kelia įvairius reikalavimus dėl aukščio, pilotų pasiruošimo, skraidymo, treniruočių, būtini leidimai vienokie ir kitokie, tilto draudimas, pilotų draudimas, apsaugos ir t. t. Žodžiu, yra tikrai nemažai darbo, kurį mums pavyko atlikti, berods, per savaitę. Todėl mes buvome tikri, kad rugsėjo 3 dieną suplanuotas skrydis po Druskininkų tiltu per Nemuną, skirtas piloto Leono Jonio atminimui, tikrai įvyks.

Kita vertus, minėtas skrydis po tiltu – tai vienas iš pasiruošimo etapų, kadangi aš esu gavęs kvietimą su akrobatinio skraidimo grupe 2017 metais, gegužės mėnesį atvykti į Kiniją, kur bus surengtas pirmasis pasaulio čempionatas akrobatinio grupinio skrydžio. Tad jeigu viskas mums pavyks, jei rasime sponsorius, visa mūsų grupė kitąmet vyks į Kiniją.

Na, o trečiasis, man pačiam itin svarbus dalykas – nepaisant visko, toliau tęsti pradėtą kovą. Buvusio JAV prezidento Teodoro Ruzvelto žmona Eleonora Ruzvelt kažkada yra pasakiusi: „Žmogus yra nugalėtas tiktai tada, kai pats sau pripažįsta pralaimėjęs!..“. Todėl ir aš turėjau tokį vidinį jausmą, vis tiktai dar kartą įrodyti sau ir kitiems, jog žmogus, kuris yra daužomas politikoje daugybę metų (ir ne tiktai aš, asmeniškai, bet ir mano šeima, artimieji, mano vadovaujama partija), net ir toks žmogus visuomet gali bet kada pakilti ir padaryti tai, ką reikia. Tai yra netgi nuožmaus puolimo sąlygomis nepasiduoti. Sėkmingai atliktu ekstremaliu skrydžiu po tiltu per Nemuną būtent tai ir norėjau pasakyti: žmogus niekuomet nėra nugalėtas, kol jis pats nepasiduoda!..

- Ir kai po sėkmingo skrydžio po Druskininkų tiltu per Nemuną pagaliau pasiekėte Kauną, nusileidote Aleksoto aerodrome, kokia buvo pirmoji trijų pilotų reakcija?

- Pirmiausia visi trys vyriškai apsikabinome, o tada aš pakviečiau kolegas pilotus nusifotografuoti prie lėktuvo sparno. Panašią nuotrauką aš turiu išsaugojęs ir po analogiško trijų lėktuvų skrydžio, kuris buvo atliktas prieš 15 metų, kai mes skridome po Verkšnionių tiltu per Nerį drauge su šviesios atminties pilotu Leonu Joniu. Kaip tada, taip ir dabar buvo atliktas švarus, virtuoziškas, geras darbas, sukeliantis šiltus jausmus, ilgam išliekantis ne tik mūsų širdyse, atmintyje, bet ir akrobatinio skraidymo istorijoje!..

Rugsėjo 3 dieną pakartotas trijų lėktuvų grupinis skrydis po tiltu per Nemuną – antrasis toks skrydis Lietuvoje. Nors aš žinau daug puikiai skraidančių pilotų, tačiau niekas ir niekada nebandė to padaryti.

- Juolab stebina tai, jog mūsų sisteminė žiniasklaida politinės konjunktūros sumetimais, galima sakyti, praignoravo išties unikalų skrydį?!..

- Šiuo klausimu mano komentaras tegali būti panašus kaip ir tada, kai 2006 metais vienmotoriu lėktuvu drauge su pilotu Vladimiru Makagonovu mums skrendant aplink pasaulį buvo absoliutus ignoravimas. Šia proga galėčiau priminti ir narsių pilotų Dariaus ir Girėno legendinį skrydį per Atlantą, kurį tuometinė Lietuvos valdžia taip pat praignoravo. Matyt, tokiems dalykams įvertinti turi prabėgti tam tikras laikas. Kai aš jau nebebūsiu aktyvus politikas ir kai niekam nebūsiu rimtas konkurentas, galbūt tada visai kitaip bus žvelgiama ir į mano atliktus skrydžius. Kol kas Lietuvos politikai, deja, nesugeba atskirti tokių elementarių dalykų, kas yra piloto meistriškumas, skrydžio virtuoziškumas, nepakartojamas reginys, ir kas yra sąžininga konkurencija politikoje. Nors ir labai gaila, tačiau dabartinė realybė yra tokia, kad vien tiktai politiniais konjunktūriniais sumetimais kolegos gali „nepastebėti“ netgi paties unikaliausio akrobatinio skrydžio po tiltu per Nemuną!..

Kita vertus, skrisdamas aš mačiau pilnas pakrantes susirinkusių ir mūsų skrydį stebinčių žmonių. Manau, beveik visi tuo metu Druskininkuose buvę tautiečiai renginio metu, pavakary susirinko prie senojo tilto per Nemuną. Esu dėkingas Dzūkijos žiniasklaidai, LTV „Panoramos“ ir „Lietuvos ryto“ televizijoms, kurios parodė Lietuvos žmonėms reportažus iš minėto renginio. Tikiuosi, išlikę nufilmuoti dokumentiniai kadrai niekur nedings ir primins ateities kartoms šį unikalų trijų lėktuvų skrydį po tiltu.

- Ką gi, dėkoju už pokalbį. Belieka palinkėti sėkmingo pasiruošimo grupinio akrobatinio skraidymo pasaulio čempionatui Kinijoje!..

- Iš tikrųjų ruošiantis kitų metų pasaulio čempionatui Kinijoje mums dabar labai aktualus trijų vienodų lėktuvų klausimas. Juk mes dabar skraidome dviejų tipų sportiniais lėktuvais – JAK-50 ir JAK-52. O norint pasirodyti tinkamai reikia, kad visi lėktuvai būtų vienodo tipo. Reikia, kad mano pilotuojamas vedantysis lėktuvas būtų toks pats energingas, lengvas, manevringas, kaip ir anie du. Kadangi JAK-52 lėktuvas yra dvivietis, tai reiškia, jog ore sunkiau jį manevruoti ir kažką daryti. Dabar užsiimame paieškomis, kad visi trys lėktuvai, kuriais kitąmet bus skraidoma Kinijoje, būtų vienodo tipo. Nei Lietuvoje, nei buvusioje Tarybų Sąjungoje, tokio tipo senų, eksperimentinių lėktuvų beveik nėra, tad reikės ieškoti, kas dar turi ar kam pardavė.

- Tikėtina, jog ši techninė problema, anksčiau ar vėliau, bus išspręsta. Svarbiausia, kad pasitikėjimo vienas kitu, valios ir ryžto šauniems trims pilotams iš Lietuvos niekada nepritrūktų!..

-- Jeigu tokie žmonės, kaip Robertas Noreika ir Algimantas Žentelis, kuriais galiu pasitikėti virtuoziškame skrydyje, būtų ir mūsų politikoje, tai, aš esu tikras, visomis prasmėmis atgimusi ir ekonomiškai sutvirtėjusi Lietuva jau seniai būtų lyg rojus žemėje.

Post Scriptum

STRESAS, kurį sukelia skrydis, padeda atsakyti į daugelį klausimų...

Vienas garsiausių šių laikų erdvėlaivių pilotas, kosmose praleidęs 803 dienas, į atvirą erdvę buvo išėjęs aštuonis kartus, įvaldęs ne tik rusų kosminius laivus „Sojuz“ – nuo 1994 m. jis skraido ir amerikietiškais daugkartiniais kosminiais laineriais „Shuttle“ -- kosmonautas Sergėjus KRIKALIOVAS: „Mes imame vis geriau suvokti, kaip sukurtas žmogaus organizmas. Stresas, kurį sukelia skrydis, padeda atsakyti į daugelį klausimų...“.

Lietuvos akrobatinio pilotažo virtuozai – Algimantas ŽENTELIS, Robertas NOREIKA, vedantysis pilotas Rolandas PAKSAS: „Yra kažkoks jausmas, poreikis, smalsumas ir suvokimas, kad aš turiu tą dalyką padaryti - galbūt šita jėga laiko pasaulį, tai ji yra varomoji jėga. Svarbiausia žmogui turėti norą, svajonę ir to siekti. Tai satisfakcija prieš save patį, visa kita - šalutiniai dalykai".