Erikas Jekabsonas: imigrantai kaip kelio volas pervažiuoja visas ES sienas, faktiškai jie okupuoja Europą

Skelbiame dienraščio „Nepriklausomas ryto laikraštis“ interviu su buvusiu Latvijos vidaus reikalų ministru, liuteronų pastoriumi Eriku Jekabsonu. Ekspertai.eu pastebi, kad tokių pamąstymų nespausdintų joks demokratinis Lietuvos žiniasklaidos šaltinis, nebent marginaliniai prokremliški portaliukai, apie kuriuos vis dažniau perspėja VSD, nuo kurių mus sergėja Prezidentūra ir visos valstybinės tarnybos, kariuomenė, savanoriai, šauliai, ministrai, partijos etc.

- Pasaulis keičiasi. Ir imigrantų krizė „padeda“ jam keistis. Kokį pasaulį matai šiandieną?

- Po šaltojo karo pasaulis buvo dvipolis: egzistavo TSRS su savo vasalais – Kinija ir Rytų Europa, ir buvo Vakarų Europa, NATO ir JAV. Šiandieną iš dvipolio pasaulis virto daugiapoliu. Viskas, ką teigė Samuelis Hantingtonas, išsipildė, o kultūra, kuri greičiausiai plinta, yra islamas. „Dabar pasaulyje visų karinių konfliktų ir geopolitinių krizių priežastis yra civilizacijų susidūrimas. Civilizaciją sukuria kultūra, o kiekvieną kultūrą sąlygoja etninis, nacionalinis ir religinis identitetas“, – teigė jis. Jei žiūrėsime iš viduramžių perspektyvos, islamas tapo modernus naujųjų technologijų ir pinigų už naftą dėka. Mes dabar tai patiriame dėl Vakarų klaidų Artimuosiuose Rytuose, net amerikiečiai pripažįsta, kad jų karai tiek Afganistane, tiek kitur baigėsi visišku fiasko, ir kad jie patys kalti, jog atsirado toks Bin Ladenas ir islamo valstybė, nes nebuvo aiškaus suvokimo apie civilizacijų susidūrimą. Vakarai dėl savo perdėto politkorektiškumo leido rastis destrukcijai, chaosui ir tautų kraustymuisi.

- Kokios svarbiausios Vakarų klaidos?

- Pavyzdžiui, kai amerikiečiai padėjo Afganistanui išsivaduoti nuo raudonosios armijos, JAV turėjo padėti ir sustiprinti afganų valstybės galią ir pasiekti taikos regione su minimaliu, bet efektyviu karinių pajėgų buvimu, kad regiono neištiktų žlugimas. Lygiai taip nereikėjo nužudyti Huseino ir Kadafio. Libijoje, kurią valdė Kadafis, pragyvenimo lygis buvo labai aukštas, žmonės ten gyveno daug geriau, nei Latvijoje. Bet reikia suprasti, kad islamo pasauliui Vakarų demokratijos modelis yra svetimas ir nesuvokiamas, iš esmės – neįmanomas. Vakariečių klaida buvo ta, kad jie savo vertybes ir demokratijos modelį norėjo primesti Rytų tautoms, kad jos gyventų taip pat, kaip, pavyzdžiui, amerikiečiai ar europiečiai.

- Kvaila įsivaizduoti, kad Afganistano kalniečiai ar Libijos musulmonai norėtų ir galėtų gyventi taip, kaip, pavyzdžiui, vokiečiai Vokietijoje.

- Esu bendravęs su JAV Valstybės departamento aukštais pareigūnais, kurie pripažino, kad tai iš tiesų neįmanoma. Buvęs JAV ginkluotųjų pajėgų vadovas generolas Deividas Petreusas kažkada buvo perspėjęs apie tai, kad „Irako tauta nenori priimti mūsų ištiestos pagalbos rankos, mūsų demokratijos modelio“. Tai analfabetizmas kažką tokio teigti. Irakas kažkada buvo vadinamas Artimųjų Rytų rolsroisu: ten vyravo gerovė ir tvarka, ten buvo universitetai, į ten vyko mokytis jaunimas iš viso pasaulio, ten vystėsi verslas… Žinoma, ten buvo ir tam tikras autoritarizmas, kuris rėmėsi islamo tradicijomis. Įėjus smerikiečiams, viskas buvo sugriauta, žemiausieji sluoksniai išplaukė į paviršių. Ir dabar tarp tų, kurie migruoja iš Irako ir kitų Rytų valstybių, yra ne tik pabėgėliai nuo karo ir smurto, bet ir Daesh teroristai. Visi naudojasi human trafficing (nelegalus-kriminalinis verslas), žmonių prekybos biznis klesti, per jį, kaip ir per narkotikų ir ginklų prekybą, teka bilijonai. Visos trys nusikalstamo verslo rūšys susipina, visa tai drauge vadiname transatlantiniu nusikalstamumu.  Yra maždaug 3000 tarptautinių nusikalstamų grupuočių, kurios veikia visame pasaulyje, daugiausia Europos, Artimųjų Rytų ir Afrikos regionuose. Šios organizacijos yra tokios galingos, kad turi savus lobistus net G8 valstybių vyriausybių lygmenyje, ir šių organizacijų veiklos tikslai sutampa su tokių „veikėjų“ tikslais, kaip, pavyzdžiui, globalistai ir Džordžas Sorošas. Šis tarptautinio masto aferistas, kurio jau neįsileidžia daugelis valstybių, neseniai rašė, kad tautinių valstybių sienos yra pati didžiausia problema – o ne milžiniškos imigrantų masės, kurios užtvindo Europą!

- Tai koks yra globalistų ir Sorošo tikslas?

- Jis mano, kad tautinės valstybės ir nacionalizmas yra blogis ir neprogresyvus mąstymas, o nacijoms ir tautoms reikia susimaišyti. Jo manymu, Skandinavijos ir Baltijos valstybės yra pernelyg „baltos“, ten reikia susimaišyti rasėms, tuomet bus didesnė tolerancija ir žmogiškumas. Absoliučiai velniška ideologija. Ir Sorošas su savuoju globalizmu, ir tarptautinės korporacijos, ir ekstremistai randa draugų tarp teroristų – jų ideologijos iš esmės yra vienodos. Sorošas pats pripažino, kad milžiniški pinigai, kuriuos siunčia padėti imigrantams, iš dalies tenka kontrabandistų ir teroristų tikslų įgyvendinimui. Sorošas save laiko revoliucionieriumi, kuris priešinasi konservatyviam viduramžių mentalitetui – tai tolygu Hitlerio nacionalsocializmo ar marksizmo-leninizmo utopijai, ir mes dabar esame totalitarinio politkorektiškumo diktatūros sukūrimo išvakarėse. Dvidešimtasis amžius buvo planuojamas kaip išminties ir šviesos amžius, nes įvyko fenomenalūs mokslo atradimai, bet vienintelis dalykas, kuris atsiliko nuo šių atradimų, buvo moralinės ir etinės vertybės.  Todėl šis šviesos amžius virto kruviniausiu per visą žmonijos istoriją. Šioje organizuotoje beprotybės ir masinės haliucinacijos apimtoje minioje atsirado ir Hitlerio nacionalsocializmas, ir Stalino komunistinis totalitarizmas, kurie sunaikino šimtus milijonų žmonių. Tai atsitiko todėl, kad buvo visiškai ignoruojamos žmogiškosios vertybės, individas nesivystė, o buvo „masių psichologijos“ srovės nešamas šiaudelis, neturintis principų dviveidis.

- Amerikiečių ir vokiečių psichoanalitikas ir filosofas Erichas Fromas ir kalba šia tema.

- Taip, jis mano, kad viduramžių religinė kultūra buvo daug labiau civilizuota už mūsų šiuolaikinį barbarizmą, nes anuomet žmonės tikėjo, kad Dievo pasaulis sukurtas ir sutvarkytas pagal tam tikrą tvarką.

- Dešimt Dievo įsakymų labai konkretūs ir aiškūs.

- Tikrai taip. Žmonės suprato, kad tai yra normalu ir teisinga, kad moteris teka už vyro, kad šeima yra visuomenės pamatas, kad reikia gerbti tėvą ir motiną, kad meluoti ir žudyti yra blogai… Šie įsakymai apaugo tūkstančiais įstatymų, kurie tapo aplinkkeliu žmogui, kuris nesugeba laikytis elementarių dalykų. Nesugebėjimas ir nenorėjimas nuveda iki Dievo ir religijos atmetimo, prie to, kad išjuokiamos šimtmečiais išmėgintos moralės ir etikos vertybės, kurios apibrėžia gera ir bloga, sakralumą ir profaniškumą. Ne tik sorošizmas, bet ir Europos liberalusis politkorektiškumas yra totalitarinis, ir jis verčia užmiršti tai, kad žmogus turi ne tik žmogaus teises, bet ir pareigas, kurios kalba apie šeimos vertybes, apie natūralų lytinį gyvenimą, apie vaikų auginimą. Jei kuris nepritaria liberalams, tas išvadinamas siaurakakčiu homofobu, rasistu ir nacistu. Liberalų požiūris toks, kad žmogus yra dievas, o tikrojo Dievo idėja nereikalinga. Bet visi, kurie save prilygino Dievui – ar tai Hitleris, Stalinas ar Leninas, – puolę žmonės, kurie veda pasaulį į milžinišką kraujo praliejimą.

Sorošas kažkada norėjo bičiuliautis su Rusijos ologarchais – Berezovskiu, Gusinskiu, Lučianskiu ir kitais, kad padidintų savo turtus. Tačiau kai rusų oligarchai jį pavijo šalin, Sorošas juos keikdamas vadino raudonaisiais baronais. Turiu priminti, kad Sorošas yra persona non grata daugelyje valstybių.

- Buvusi prezidentė Vaira Vykė Freiberga visai taip nemanė: ji 2002 metais Sorošą apdovanojo Trijų Žvaigždžių ordinu. O žmonės kalbėjo, kad su Sorošu jo bute JAV buvo susitikęs ir buvęs prezidentas Valdis Zatleras.

- Tai gėdos dėmė ir klaida, kad latvių tautos vardu skiriamas ordinas žmogui, kuris yra totalitarinio politkorektiškumo skleidėjas, machinatorius, kuris daro viską, kad Europos tautinės valstybės prarastų savo nacionalinį identitetą. Jei ponas Zatleras pas jį ieškojo patarimo, tai geriausiu atveju liudija jo naivumą, bet greičiausiai jis tiesiog neturi stuburo.

- Tu kalbėjai apie Vokietiją. Dabar stebint, kokios tūkstantinės imigrantų masės plūsta į šią valstybę ir su kokia siaubinga kantrybe Vokietija priima šiuos „atvykėlius“, norisi klausti: kiek dar ilgai vokiečiai barstysis galvas pelenais? Alvį Hermanį, kuris neseniai pasakė, kad negyvens ir nedirbs Hamburge, kuris dėl imigrantų yra potencialiai pavojingas miestas, vokiečiai išplūdo kaip baisiausią ksenofobą.

- Žinoma, kiekviena valstybė turėtų įvertinti praeitį, kad būtų palanki ir produktyvi ateitis. Vokiečiai jau su kaupu atsakė į klausimą: kaip šioje kultūros, mokslo ir filosofijos valstybėje galėjo vystytis nacizmas? Kiekviena ateinanti vokiečių karta atsiprašinėja pasaulio už tai, kad praėjusiame šimtmetyje į valdžią atėjo Hitleris. Bet tą patį turėtų daryti Rusijai – jai reiktų atsiprašinėti pasaulio dėl totalitarinio stalinizmo. Atsiprašymas nebūtų teisinis, bet moralinis etinis aktas. Istoriją reikia atsiminti, tačiau ji neturi nuslopinti nacionalinio pasididžiavimo, kultūros ir identiteto.

- Ir ką mums daryti? Aš tikiuosi, kad Latvija dar yra ta salelė, kurią galima vadinti tautine valstybe. Nors kartais jaučiamės kaip į okeaną įmesta skiedra, kurios nė vienas nepastebi. Gal pakelti rankas ir grimzti į dugną?

- Ne, Latvijai reikia apsisaugoti. Kalbėdamas apie apsaugą, neturiu galvoje vien karinio veiksmo, tai pagrįsta mūsų nacionalinėmis vertybėmis, tautos identitetu.  Net taikos metu tai reikia saugoti, o saugoti reiškia išlaikyti, vystyti ir kurti. Reikia skatinti ir patriotizmą, tik jo nereikia skatinti politinėmis rezoliucijomis ar partijų priešrinkiminiais katalogais, kurie iš tiesų yra daug žadantys ir spalvingi. Patriotizmas susijęs su vizionieriškumu, dvasine dimensija, ko negalima išmatuoti ir įsprausti į politinius rėmus. Įrodymas, kad tai veikia, buvo Atgimimo laikais: tada nebuvo nei pinigų, nieko. Bet degė akys, o širdys plakė teisingu ritmu.

- Mes turėjome tikslą: atgauti nepriklausomą Latviją.

- Taip, tai buvo. Cituojant Kalno pamokslą: mes buvome išalkę ir ištroškę tiesos. Mes visi norėjome girdėti tiesą ir joje gyventi. Buvo tai instinktyvus ieškojimas. Tarybinių laikų dusinantis marksizmas ir mokykloje, ir gyvenime, raudonos vėliavos, pjautuvai ir kūjai, melas ir dar kartą melas – tai gniuždė. Bet žmonės ieškojo ir rado tiesą, ir „tiesa mus išlaisvino“.

- Dabar kas kita gniuždo.

- Deja. Bet dabar, mano manymu, vyksta kažkas panašaus: žmonės pradeda suprasti, kad pernelyg daug melo. Šis totalitarinis politkorektiškumas, kuris dabar viešpatauja, ne toks militaristinis kaip tarybiniais laikais, ir prie mūsų durų dar nesibeldžia žmonės juodomis Hugo Boss uniformomis ir neklausinėja: jūs už ar prieš gėjų santuoką ir pan.? Jei jūs prieš, tai jums teks išvykti 30 dienų profilaktikos… Vakarų didmiesčiuose, kuriuose kurį laiką gyvenau, situacija artima šiai, mano aprašytajai.

- Taigi – ką mums, tavo manymu, daryti? Situacija Europoje ir pasaulyje nėra daug žadanti.

- Latvijos vyriausybė turi galvoti apie naujus aljansus. Visai įmanomas Europos Sąjungos iširimas, matome, kad Šengeno zona jau byra. Mums rimtai reikėtų pagalvoti apie Višegrado valstybių sąjungą – tai Lenkijos, Vengrijos, Čekijos sąjunga, į kurią galėtų tilpti ir Latvija. Neseniai Amerikoje susitikau su kolegomis iš Lenkijos, ir didžiuojuosi jais: jie labai rimtai reaguoja į tai, kas dar tik galėtų atsitikti ateityje. Turime prisiminti, kad lenkai yra katalikų tauta, o krikščionybės etika jų tautoje stipriai suaugusi su nacionaliniu kultūros identitetu. Ir mums trūksta šio stipraus pamato. Mes, latviai, dažnai jaučiame bendrumą, tačiau tai neišauga į vienybės jėgą, kuri galėtų pakeisti visuomeninę, pilietinę aplinką. Bendrumo pojūtis Dainų šventėje, Lačplėsio dieną degant žvakutes Daugavos krantinėje, Lapkričio 18-osios deglų eisenoje – tai didingi momentai, kai išgyvename priklausymo mūsų Tėvynei jausmą. Bet mes negalime visą laiką gyventi aukščiausiame emocijų taške. Jei latviai sugebėtų savo emocinę energiją perkeisti į etinę ir moralinę energiją, tada viskas įvyktų. Latviai labiau estetinė, o ne etinė tauta. Mes turime teatrą, poeziją, muziką, dailę… Viskas gražu. Bet mes, apimti meno, išeiname iš teatro, o gatvėje mūsų laukia vandalai. Kaip labai vyras yra pasirengęs apginti savo šeimą, savo moterį? Dėkui Dievui, auga Zemessardze (Žemės Sargyba – savanoriškos militaristinės pajėgos), bet kalbu ne tik apie fizinį pasirengimą – reikia galvoti apie moralinę stiprybę. Reikia galvoti apie valstybės gynybos doktriną. Pavyzdžiui, Šveicarija. Ji kaip ramybės uostas. Bet iš tiesų tai labiausiai militarizuota valstybė pasaulyje. Šveicarijoje yra nacionalinė gvardija, visos šeimos namuose turi ginklus, visi verslininkai turi praeiti privalomus karinius apmokymus, visi vyrai yra savanoriškose pajėgose. Jie turi strategiją, kaip apsaugoti savo valstybę. Jei nori taikos, turi ruoštis karui. Ir tai joks žvanginimas ginklais, tai valstybės gynyba, piliečių gynyba, saugumas gatvėse ir t. t.   Šveicarija yra nedidelė valstybė, nedidelė ir Danija, Lichtenšteinas, Izraelis – mažesnės už Latviją. Todėl turime liautis kalbėję, kad Latvija yra maža valstybė, atseit, ką mes galime…

- Mes būsime tokie dideli, koks bus mūsų noras. Rainis.

- Taip. Beje, jei kalbame apie asmeninę apsaugą, dabar, kai Europa užtvindyta taip vadinamų pabėgėlių, kiekvienas turi mokėti apsiginti, nes tarp imigrantų labai daug agresyvių žmonių, net teroristų. Tačiau Europa dar vis snaudžia savoje tobuloje gerovėje, europiečiai dar nemato grėsmių ir nekyla ant kojų, kad apsaugotų vieni kitus, savo šeimą, savo namų židinį. Tačiau imigrantai kaip kelio volas pervažiuoja visas ES sienas, faktiškai jie okupuoja Europą. Gaila, bet terorizmo grėsmės Europoje tik augs, o mums reikia stiprinti savo sienas ir tautos gynybos galias. Latvijos vyriausybė neturi tenkintis vien tik lopymu ar gaisrų gesinimu, ji turi rodyti iniciatyvą ir elgtis užbėgdama už akių, o ne vien tik reaguodama į padarinius.

Šaltinis: nra.lv