ES verslo slėniu bėga šernai

Dočys, pakirdęs ankstų rytą, dar nesulaukęs Vasario 16-osios šventės, nusprendė išeiti iš Alksnynų pasižvalgyti po Lietuvą. Smulkų versliuką per naktį sugalvojo, reikia kokį žmogų sutikt, sumanymu pasidalinti, pasitarti, ar apsimoka. Oi, seniai iš Alksnynų nebuvo nosies iškišęs, žmogaus nematęs. Neramu, ar atpažins Lietuvą, ar jį atpažins Lietuva? Eina keliu, žiūri ir netiki savo akim, ten, kur andai būta Ožionių raisto – nebėr raisto. Rasi bus pasiklydęs, sublūdijęs, trina Dočys kailinių rankove ašarojančias akis. Kimsynų vietoj tviska stikliniai pastatai mėlynais nepermatomais langais su dideliu užrašu: „PANTANKRINO SLĖNIS“.

Iki pat pastatų per kalno gūbrį atsidriekia tiesus kaip styga asfaltuotas kelias, aikštė pristatyta lengvųjų automobilių. Sapnuojas, – nusprendžia Dočys, – reikia verstis ant kito šono. Žnybia sau į šlaunį, o sapnas vis vien nesiblaško, tęsiasi, kad net bauguliai su negeru drebuliu ir pagaugais per nugarą nubėga.

Mato Dočys, žmogus kažkoks vaikštinėja netoli metalinių vartų. Prieina artyn Dočys, lyg niekur nieko, lyg nebūtų nustebęs. Stengiasi neišsiduoti, kad sutrikęs šiek tiek.

- Gražus rytelis, - mandagiai užkalbina žmogų Dočys.

- O kaip gi, - atsako kiek pasipūtęs tasai. - Kas toksai būsit?, - pasiteirauja.

- Dočys iš Alksnynų, netoliese čia už balos, už anos girios gyvenu. Vietinis, taip sakant.

- A... , - įtariai nužvelgia jį žmogėnas. - Apsauginis Peteris. Kokiu klausimu?

- Kaip čia pasakius. Neturiu jokio klausimo. Išėjau pasivaikščioti po apylinkes. Na turiu, tiesą sakant ir vieną klausimą.

- Klausk.

- Dar prieš trejus metus čia buvo Ožionių raistas, juk taip? Kur pradingo?

- Nežinau, kas čia buvo prieš trejus metus, aš slėnyje dirbu tik nuo Naujųjų. Bandomasis laikotarpis. Saugau gamyklą, - atlapoja skverną ir parodo prisegtą kaburą su pistoletu.

- Gamyklą?, - nustemba Dočys. - Ką gaminate, jei ne valstybės paslaptis?

- Gal nematote? Parašyta. Pantankriną. Europroveržis. Mokslo ir verslo slėnis. Modernus Europos sąjungos finansuojamas projektas. Beatliekinė gamyba. Taip sakant, Europos dovana Lietuvai.

- Pantankrinas. Pirmą kartą girdžiu. Kas tas yra?

- Tas yra labai geras tepaliukas, gaminamas iš elnių ragų tepti elnių kaktoms, kad geriau dygtų elniams ragai iš kurių mes gaminame pantankriną – tepaliuką tepti elniams kaktas. Tobulas verslo europroveržis - projektas Lietuvai ir elnių bandų augintojams Azijoj.

- Nepagaunu minties, kur čia šuo pakastas, iš ko nauda ir pridėtinė vertė pasidaro.

- Kaip iš ko? Iš mokslo ir verslo proveržio, iš didžiulės ES paramos visai krūvai projektų: visuomenės užimtumo skatinimo (sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų nuo elnių ganytojų iki sudėtingiausių technologijų kūrėjų) – viens, įgyvendinam ES direktyvą dėl laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo – du, beatliekinis gamtos išteklių panaudojimas – trys, remiame tradicinių verslų vykdytojus – elnių ganytojus ir multikultūrinius mainus – keturi, projekto prižiūrėtojus, auditorius ir konsultantus – penki, stabdome emigraciją – šeši, kuriame mokslams imlias technologijas ir infrastruktūrą, aptarnaujančią pantankrino pramonę ir savo darbuotojus – septyni... ar daugiau vardinti?

- Ačiū. Gana ir to. O sakykit, kas visą šitą genialų planą sugalvojo ir už kokius pinigus visas šitas gėris atsirado?

- Tai sena Andriaus Kubiliaus idėja, ir įsivaizduok, įgyvendinta per pačią giliausią krizės siautėjimą. Klausi, iš kur pinigai? Pagrindiniai pinigai iš ES struktūrinių fondų, na visi prisimetė, net šiek tiek ir Lietuvos pensininkai prisidėjo. Šitam gėriui sukurti pakako nei daug nei mažai - dviejų milijardų litų. O veikia kaip perpetuum mobile. Žiūrėk, neprabėgo nė trys metai, ir pasipylė pinigų upės kaip iš gausybės rago. Prasidėjo pinigų grąžinimas labiausiai per krizę nukentėjusiems teisėjams ir Seimo nariams – nuo jų daugiausiai buvo nurėžta.

- M... M... Aš tai neprisidėjau, į svetimus pinigus nepretenduoju. Gyvenu iš miško uogų, grybų ir malkų. Atvažiuoja iš miesto supirkėjas ir superka. Mokesčių niekam nemoku, ir iš valstybės nieko neprašau.

- Menkas verslas.

- Sugalvojau dabar kitą, pelningesnį, tik negaliu pradėt.

- Kodėl negali?

- Neturiu šautuvo. Ne, nusišaut dar ne laikas.

- Aš turiu ginklą, - išsitraukia apsauginis pistoletą ir pūsteli į vamzdį.

- Puikumėlis. Pats Dievas man tave atsiuntė.

Šernai... Verslo planas – šernų medžioklė. Iki Baltarusijos kiek čia yra? Du kilometrai. Pagauni mintį?

- Ne visai.

- Nušautas šernas kiek? 250 litų per skūpaus Mazuronio locką. O kai gerai pagąsdinsim maru Europą, mokės Briuselio bailiai ir po tūkstantį už galvą. 4 šernai – 4000 litų per naktį. Per mėnesį 120 tūkstančių. Pykšt pokšt ir milijonas.

- Iš kur tiek šernų?

- Geras klausimas. Lietuvoj 60 tūkstančių. Greitai iššaudys. Bet yra Baltarusija. Bekraštė Bieloviežo giria. Reikia tik šerną gerai pašerti, prisivilioti. Papuvusių bulvių turiu pilnus kapčius. Svarbiausia – jokių tvorų. Kvailystė tverti dabar tvoras, kai pro kiaurą sieną pinigas eina. Tiesiai į kiemą. Ant snukio šernui neparašyta, baltarusiškas jis, lietuviškas, rusiškas ar lenkiškas. Šernas yra šernas. Vertybė. Ypač, sergantis maru šernas – aukso vertės. Maru apkrėstos šernienos kotletas ant Barosso pietų stalo. Visa Europa – mūsų įkaitė dreba iš siaubo.

- Ką tuo nori pasakyti?

- Š... tas tavo verslo slėnis ir Kubiliaus pankretinas, ar kaip jis ten. Kiek už tą sargavimą gauni?

- Du minimumus.

- Juokai. Velniop tokį skurdą, Peteri. Mažytėj Lietuvoj 60 tūkstančių šernų, kur miškų beveik nebelikę. O ar tu įsivaizduoji, kiek šernų Baltarusijoj?.. O per Baltarusiją ir Ukrainą Rusija varo kaimenes tyčia maru užkrėstų šernų. Milijonus šernų į Lietuvą, kad žlugtų Europos sąjungos kiaulininkystė. Ar bent supranti, kokio masto provokaciją sugalvojo Putinas? Sužlugdyti bejėgę, apsnūdusią Europą. Ir mes su tavim, įsivaizduok Peteri, didvyriškai stovim sargyboje ant Europos rytinio rubežiaus ir šaudom šernus – pykšt pokšt dešimtimis, šimtais, tūkstančiais, krūvų krūvom... Paskubėkim Peteri, kol nepavogė mūsų verslo plano Brazausko, amžiną atilsį, brakonierių chebra. Laikas – pinigai, o šernai – dideli pinigai, Peteri. Tik nereikia tverti tvorų tarp valstybių.