Vengrijos politinis lūžis: „Tisza“ pergalė, V. Orbán eros pabaiga ir signalas Ukrainai

Naujasis Vengrijos lyderis Péter Magyar.

2026 m. balandžio 12 d. Vengrijoje įvyko rinkimai, kurie jau dabar laikomi vienais svarbiausių per visą šalies naujausią istoriją. Po daugiau nei dešimtmetį trukusios Viktor Orbán politinės dominacijos valdžią perėmė nauja jėga – „Tisza“, vedama Péter Magyar. Tai nėra paprastas valdžios pasikeitimas – tai sisteminis lūžis, kuris keičia ne tik vidaus politiką, bet ir visos Europos politinę dinamiką.

Rinkimų rezultatai kalba patys už save.

„Tisza“ iškovojo 138 mandatus iš 199, tai yra apie 69 procentus viso parlamento, o Fidesz–KDNP blokas, ilgus metus valdęs šalį, liko su 55 mandatais. Likusios vietos atiteko smulkesnėms politinėms jėgoms.

Balsų santykis taip pat aiškus: apie 52 procentus rinkėjų pasirinko „Tisza“, o apie 38 procentus liko ištikimi Fidesz. Rinkėjų aktyvumas siekė beveik 78 procentus – tai rodo ne tik didžiulį mobilizacijos mastą, bet ir tai, kad visuomenė suvokė šių rinkimų svarbą.



Esminis momentas – „Tisza“ peržengė 133 mandatų ribą, reikalingą konstitucinei daugumai, o tai reiškia, kad naujoji valdžia gali keisti ne tik įstatymus, bet ir pačią politinę sistemą, kuri buvo formuojama per visą V. Orbán valdymo laikotarpį.

Šio rezultato pagrindas – triuškinama pergalė vienmandatėse apygardose. Būtent čia sprendėsi rinkimų likimas. „Tisza“ laimėjo apie 95–100 iš 106 apygardų, palikdama Fidesz tik pavienes teritorijas. Tai reiškia, kad Vengrijos politinis žemėlapis faktiškai buvo perbraižytas.

Sistema, kuri ilgus metus veikė V. Orbán naudai, šį kartą suveikė prieš jį. Mišrus rinkimų modelis, aiškiai palankesnis nugalėtojui, lėmė, kad net ir santykinai nedidelis balsų skirtumas virto milžiniška mandatų persvara. 52 procentai balsų virto beveik 70 procentų vietų parlamente.

Tačiau šie rinkimai turi reikšmę ne tik Vengrijos vidaus politikai. Jie tiesiogiai susiję su platesniu geopolitiniu kontekstu, ypač su karu Ukrainoje. Iki šiol V. Orbán buvo vienas problemiškiausių Europos Sąjungos lyderių Ukrainos klausimu. Jo politika dažnai reiškė sprendimų vilkinimą, sankcijų Rusijai kritiką ir nuolatinį balansavimą tarp Briuselio ir Maskvos interesų. Dėl to Vengrija ilgą laiką išsiskyrė iš bendros ES linijos ir tapo tam tikra „silpnąja grandimi“ bendroje politikoje.

Pasikeitus valdžiai, situacija gali iš esmės keistis.

P. Magyar ir jo vadovaujama „Tisza“ signalizuoja aiškesnį proeuropinį kursą ir didesnį suderinamumą su Europos Sąjungos politika. Tai reiškia, kad ateityje gali sumažėti veto naudojimas, sprendimai dėl paramos Ukrainai gali būti priimami greičiau, o pati Vengrija iš konflikto šaltinio gali tapti bent jau neutraliu, o gal ir konstruktyviu partneriu.

Tai svarbus signalas visai Europai, nes vienos valstybės blokavimas dažnai stabdydavo visos Sąjungos veiksmus.

Vis dėlto būtų klaida šiuos rezultatus vertinti kaip galutinį tašką.

Nepaisant pralaimėjimo, Fidesz vis dar turi apie 38 procentus rinkėjų paramos. Tai didelė visuomenės dalis, kuri neišnyks. Be to, per ilgus valdymo metus sukurta institucinė, ekonominė ir žiniasklaidos struktūra niekur nedingo.

Todėl politinė kova tik prasideda, o naujajai valdžiai teks ne tik valdyti, bet ir realiai perimti kontrolę valstybėje, kurioje daug kas vis dar sukurta pagal ankstesnės sistemos logiką.



Šie rinkimai yra daugiau nei valdžios pasikeitimas. Jie rodo, kad net ilgai konsoliduota politinė sistema gali būti pakeista, jei susiformuoja pakankamai stipri alternatyva ir pavyksta mobilizuoti visuomenę. Tai kartu yra signalas ir Europos Sąjungai, kad jos vidinė dinamika gali keistis greičiau, nei daug kam atrodė.

Tačiau Ukrainos klausimu skubėti su vienareikšmėmis išvadomis dar anksti. Nors iki šiol V. Orbán laikysena buvo laikoma palankesne Rusijai, o jo pozicijos sulaukdavo tam tikro palankumo ir iš Jungtinių Amerikos Valstybių, visa tai jam šį kartą nepadėjo išsaugoti valdžios.

Vis dėlto iš to dar savaime neišplaukia, kad Vengrijos politika Ukrainos atžvilgiu iš karto taps visiškai aiški, nuosekli ir vienareikšmiškai probriuseliška. Kur kas tiksliau būtų sakyti, kad atsiveria naujas etapas, kuriame gali sumažėti dalis iki šiol buvusių kliūčių, tačiau tikroji naujosios valdžios laikysena paaiškės tik iš konkrečių sprendimų. Tiesa, dabar Ukraina gali tikėtis, kad ilgai laukti 90 milijardų, kuriuos jai jau anksčiau turėjo duoti europiečiai, dabar tikrai duos.

Vengrijos atvejis dar kartą parodė, kad geopolitiniai procesai sprendžiami ne tik fronto linijose, bet ir rinkimų urnose.

Dar apie naująjį Vengrijos lyderį

P. Magyar šiandien pristatomas kaip naujas Vengrijos politinis veidas, tačiau jo istorija rodo, kad jis nėra iš niekur atsiradęs maištininkas. Jis yra teisininkas, buvęs valstybės pareigūnas, dirbęs tiek Budapešte, tiek Briuselyje, o anksčiau pats priklausė tai pačiai politinei sistemai, kurią dabar griežtai kritikuoja. Viešojoje erdvėje jis taip pat žinomas kaip buvęs teisingumo ministrės Judit Varga vyras, be to, siejamas ir su buvusio Vengrijos prezidento Ferenc Mádl aplinka. Todėl jo iškilimas reiškia ne tiek visiškai naujos politinės kartos atėjimą, kiek vidinį lūžį pačioje Vengrijos sistemoje.

Pats P. Magyar šiuos rinkimus apibūdino kaip pasirinkimą tarp tolesnio artėjimo prie autoritarinių režimų ir grįžimo į Europos demokratinę erdvę. Tačiau jo politinė laikysena nėra tokia paprasta, kaip kai kas Vakaruose norėtų matyti. Nors jis kalba apie europinį kelią, kartu palaiko griežtą migracijos kontrolę, neprieštarauja daliai iki šiol vykdytos socialinės ir ekonominės politikos, pavyzdžiui, komunalinių kainų mažinimui, ir nuolat pabrėžia, kad svarbiausi jam yra nacionaliniai Vengrijos interesai, o ne automatinis prisitaikymas prie Briuselio pozicijos.

Dar atsargiau reikėtų vertinti lūkesčius dėl Ukrainos. P. Magyar nepritaria skubiam Ukrainos priėmimui į Europos Sąjungą, svarsto galimybę šiuo klausimu rengti referendumą Vengrijoje, nepritaria ginklų tiekimui Kijevui ir anksčiau yra kritikavęs Ukrainos politiką vengrų mažumos atžvilgiu. Todėl manoma, kad net ir pasikeitus valdžiai nėra jokio pagrindo manyti, kad Budapešto laikysena Ukrainos klausimu automatiškai taps visiškai kitokia. Kai kurie politologai jau dabar įspėja, kad Vengrija gali išsaugoti veto svertą Ukrainos eurointegracijos procese, o tai reikštų, kad kliūtys Kijevo keliui į Europos Sąjungą niekur savaime nedings.

Vis dėlto Europos Sąjungos lyderių reakcija į P. Magyar pergalę buvo itin palanki. Iš Briuselio ir kitų Europos sostinių nuskambėjo pareiškimai, kad Europa stiprėja, jog Vengrija grįžta į europinį kelią ir kad tikimasi konstruktyvaus bendradarbiavimo. Tačiau tikroji naujosios valdžios kryptis paaiškės ne iš sveikinimų ar gražių deklaracijų, o iš konkrečių sprendimų. Būtent jie ir parodys, ar Vengrijoje iš tiesų prasideda esminis politinis posūkis, ar tik keičiasi valdžios veidas, išlaikant dalį ankstesnės linijos.

Vengrija ilgus metus buvo kritikuojama ne tik dėl artimų ryšių su Rusija ir priklausomybės nuo rusiškų energijos išteklių, bet ir dėl teisinės valstybės silpninimo, korupcijos rizikų, spaudimo nepriklausomai žiniasklaidai, LGBT teisių ribojimų, konfliktinės laikysenos Ukrainos atžvilgiu bei nuolatinio balansavimo tarp Europos Sąjungos ir autoritarinių režimų, pirmiausia Rusijos ir Kinijos. Būtent dėl šių priežasčių Budapeštas ne kartą atsidūrė aštrios Briuselio ir Vilniaus kritikos centre, o dalis Europos Sąjungos lėšų buvo susieta su reikalavimu taisyti padėtį.

Todėl dabar tikimasi, kad naujoji valdžia eis priešingu keliu – nedelsiant ir visiškai atsisakys rusiškų išteklių, naikins bet kokius LGBT ir LGBT+ ribojimus, atsitrauks nuo ankstesnės konfliktinės laikysenos Ukrainos atžvilgiu ir prisidės prie didesnės finansinės bei politinės paramos Kijevui, kuris kariauja už Vakarų laisvę ir nepriklausomybę.

Taip pat laukiama ne kosmetinių pataisų, o aiškaus ir neginčijamo kurso pakeitimo – kad būtų realiai atkurta teisės viršenybė, pradėta iš esmės valyti korupcijos persmelkta sistema, garantuotas ne imituojamas, o tikras žiniasklaidos nepriklausomumas, o užsienio politikoje galutinai atsisakyta dviprasmybių ir be jokio išsisukinėjimo laikomasi bendros Europos Sąjungos linijos.