Esame verčiami atsisakyti savęs

Savotiškai pasitinkame valstybės atkūrimo 35-ąsias metines – Kovo 11-ąją. Nežinioje laukiame išgelbėtojo. 1988-1991 m. gyvybiškai svarbius klausimus ne taip sprendėme. Šiandien esame šiurpiai suskaldyti. Dvi pusės viena su kita nesišneka, negirdi kitos nuomonės, vėjavaikiškai ir piktdžiugiškai pykstasi, tyčiojasi viena iš kitos. Negi mūsų išlikimas – tai ne tas klausimas, kuris mums visiems turėtų rūpėti? Bijau, kad ir Ukraina, kuri nuo 2014 m. dirbtinai suskaldyta į dvi priešiškas dalis, neras ramybės, kol nesikalbės tarpusavyje. Nustojus kariauti, bus nemažiau sunku. Šiais neramiais laikais visiems būtinas tikrumas ateitimi, viltis ir atspara, saugumo jausmas. Viltį vėl kalbėtis tikrais žodžiais ir neapsimetinėti nežinia kuo suteikė JAV viceprezidento Džeimso Venso kalba Miunchene. Todėl ir šokas Europos “elitui”, nenorinčiam suvokti, kad jiems nebepavyks plaukti pasroviui jų nevaldomoje valtyje, kartoti “gražias” išmoktas frazes. Jie neturi argumentų atsikirtimui, tad dangstosi apgauta ir naikinama Ukraina. Teks prisiminti Džordžo Orvelo romaną „1984-ieji“: „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti“. D. Trampo komanda rinkimuose JAV įveikė tuos, kurie yra globalios Europos “elito” partneriai, ir šią kovą tęsia. Šios kovos simboliu daromas Vladimiras Zelenskis, dalykiškai nesikalbėjęs su JAV Prezidentu D. Trampu.

O kas ir kada palaužė mus? Tuos, kurie 1989 m. rugpjūčio 23 d. nedvejodami stovėjome Baltijos kelyje ir kuriems po iš Maskvos atsklidusių grąsinimų Sąjūdžio „Atgimimo bangos“ TV 1989 m. rugpjūčio 30 d. laidoje poetas Justinas Marcinkevičius ištarė: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga.“

Tuometinei mūsų vienybei svarbus buvo žmonių ir Sąjūdžio tiesos siekis, taikaus kelio pasirinkimas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamajame suvažiavime pasirinkome taikų kelią (rezoliucija Nr.21 dėl dalyvavimo okupacinės tarybų valdžios organų rinkimuose), kuris atvedė mus į istorinę 1990 m. kovo 11 d. Ne mistinis neegzistavęs Atkuriamasis Seimas, o paskutinis aukščiausias Tarybų Lietuvos okupacinės valdžios organas tą dieną atkūrė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę – 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (AT) nutarimu Nr.I-2 vienbalsiai „pripažino 1990 m. vasario 24, kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis išrinktų 133 Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimus“, 1990 m. kovo 11 d. nutarimu Nr.I-4 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrinko LPS atstovą Vytautą Landsbergį, įveikusį Algirdą Brazauską (91 balsas prieš 38). Kiti kandidatais siūlyti LPS atstovai Kazimieras Motieka ir Romualdas Ozolas atsisakė dalyvauti šiuose rinkimuose. Toks buvo LPS deputatų susitarimas. Kaip ir mūsų susitarimas, pavykus AT Pirmininku išrinkti V. Landsbergį, vienu jo pavaduotojų rinkti R. Ozolą. V. Landsbergis neįvykdė šio sąjūdiečių susitarimo. Taip prasidėjo Sąjūdžio skaldymas ir supriešinimas, išoriškai dar nematoma, tačiau jau prasidėjusi Aukščiausiosios Tarybos erozija. V. Landsbergis puikiai išnaudojo šį momentą – paskelbus nepriklausomybę, A. Brazausko rėmėjams keliant bangą dėl “neteisingo” AT Pirmininko išrinkimo, Tarybų Sąjungai pradėjus Lietuvos ekonominę blokadą ir paskelbus grąsinimus Lietuvai, vienintelei Kovo 11-osios Aktu pradėjusiai teisiškai ir praktiškai įgyvendinti suverenitetą, mes, Sąjūdžio deputatai, nepakeitėme mūsų susitarimų nesilaikiusio AT Pirmininko V. Landsbergio.

Įsigilinkime į nuoširdžios mūsų istorijos metraštininkės,Reginos Kalindraitės mintis jos knygoje „Sąjūdžio bylojimai. 1989-1992 metų užrašai“ (Vilnius, „Valstybės žinios“, 2008):

1990 m. kovo 10 d. (šeštadienis):

- „Kaip rašo „Respublika“ – paskutinė kabėjimo diena. Neramus tas neapibrėžtas laukimas. Net laikraščių neįmanoma skaityti. Visi laukia lemtingų sprendimų. Šiąnakt visi užsienio balsai citavo V. Landsbergio kalbos Lietuvai žodžius: kad Lietuvoje visų žmonių teisės bus užtikrintos, nėra jokio pagrindo nerimauti rusams, lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms.“

- „Atrodo, visas pasaulis apie šiandien ar rytoj Aukščiausiosios Tarybos sesijoje planuojamą atkurti valstybės Nepriklausomybę kalba kaip apie įvykusį faktą. Dž. Bušas su JAV administracija svarstė savo žingsnius... Gal jie nebus tokie, kokius kovo 7 d. padarė JAV pasiuntinys Maskvoje Dž. Metlokas (anksčiau pakvietęs V. Landsbergį, R. Ozolą, M. Laurinkų ir kitus mūsų atstovus, atsisakė su jais kalbėtis...)?

- „...vakar per „Vremia“ diktorės perskaitytos ištraukos iš TASS-o pateikiamo interviu su J. Masliukovu (TSRS Plano komiteto pirmininku – ZV)... vėl pateikia Lietuvai skolas ir sąskaitas, pretenzijas dėl teritorijų ir kitokius gąsdinimus. Tuos pačius, kuriuos prieš dvi dienas išsakė A. Brazauskas...“

- „Maskva jau bando susitaikyti su Lietuvos nepriklausomybe, bet, žinoma, dar nori išmėginti jos gerai įvaldytą gąsdinimo ir šantažavimo mašiną. Deja, ji, nors braškėdama, veikia. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, vadovaujamas A. Brazausko, sesijai tepasiūlė spręsti tik „procedūrinius“ klausimus... Deja, šią darbotvarkę, matyt, teks plėsti, kad ir kaip to nenorėtų ponas V. Petkevičius su savo bendraminčiais, šiandien „Lietuvos ryte“ pareiškęs, jog „vienadieniams politikams nepavyko suklaidinti Lietuvos žmonių“. Šis „išminčius“ norėtų, kad sesija įvyktų gal po balandžio 7 d. rinkimų, o gal po TSKP Lietuvos skyriaus planuojamo suvažiavimo balandžio vidury, nes teigė, kad ypač „nerimą mums (?) kelia skubotumas sušaukti naują Lietuvos parlamentą dar nesibaigus rinkimams“. Ką gi – vieną teisingą mintį šis kovotojas pasakė: visos „psichinės atakos“ labai reikalingos ir patogios tik jų skelbėjams, o ne Lietuvai... Šimtu procentų sutinku.“

- „O laikrodis skaičiuoja valandas ir minutes... Artėja vakaras. Spręsime savo ateitį patys ar ne? Reikia spręsti!“

- „R. Ozolas… pasakė, kad ši diena įeis į istoriją, apie ją galėsim pasakyti, jog tai buvo tikėjimo, kad tiesa ir teisingumas šioj žemėj yra, diena.“

0 val. 50 min.:

- „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LKP kandidatas).

- Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A. Brazauskas... Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“

Kovo 11 d. (sekmadienis):

- „Atėjo ilgai laukta laisvės diena. Pats įvykis, ta minutė buvo labai paprasta, jokio jaudulio nekėlė. Tik ašaros byrėjo nuo to vaizdo – deputatai bučiuojasi, džiūgauja. Tai buvo ne oficiali, o labai nuoširdi ilgai laukto momento atomazga. Tas momentas atėjo lyg nepastebimas, nesuvokiant, kas čia įvyko. Tik po to supranti, kad jau įvyko. Apie tai reikės dar daug mąstyti.

Padarytas pirmas lemiamas žingsnis. Iki jo buvo didelis nerimas – kas bus. Gal tas nerimas šiek tiek gožė paties įvykio supratimą. Ko gero, emocijos išsiveržia pirmiau nei protas. Taip atrodė žiūrint televizorių.

Įtampa, kurią sukėlė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai, sunkiai slūgo. V. Landsbergiui nelengva vadovauti posėdžiui, trūksta patirties. Kažkodėl atrodo, lyg už nugaros stovėtų konflikto su visuomene grėsmė. Tokia bjauri nuojauta... Viską lems protas ir įvykio reikšmės suvokimas.“

Kovo 12 d. (pirmadienis):

- “Šios dienos posėdis prasidėjo konsoliduojančiu V. Landsbergio sveikinimo žodžiu. Jis pakvietė pagerbti atminimą tų, kurie nesulaukė šios dienos.“

- „Jausmas negeras – parlamentas suskilęs. Rinkimuose pralaimėję komunistai (žinoma, ne visi) ne be pašalinių jėgų naudojasi visuomenėje sukeltu ažiotažu dėl A. Brazausko. Konfliktas didėja.“

- „Tokia antroji Nepriklausomybės diena. Lietuva, ištverk, nepasiduok emocijoms dėl smulkmenų, neleisk įtarti, jog Tu neverta laisvės. Nerimą ir pretenzijas privalo nugalėti tvirtas tikėjimas ir pasiryžimas eiti toliau. Dirbti ir aukotis.“

Tikslesnio ir nuoširdesnio, tikro ir išgyvento mūsų visų Kovo 11-osios liudytojos tų dienų nuotaikos ir jausmų perteikimo nesu skaitęs, girdėjęs. Dėkui Reginai Kalindraitei.

Šis straipsnis nėra skirtas Lietuvos pasidalinimui į landsbergininkus ir brazauskininkus, kurį savo klasėje matė ir mūsų vyresnioji dukra Jūratė. Tam aprašyti ir įvertinti prireiks ne vienos knygos, ir tai būtina padaryti. Šiandien svarbu susivokti, kaip ir kodėl tapome palaužtais, suskaldytais. Ištakų ieškokime ten, kur bakstelėjo naujoji JAV administracija - liberalios globalizmo darbotvarkės įgyvendinime, panaudojant ir masinę nelegalią imigraciją. Paskelbus, kad 2014 m. Maidano perversmui Ukrainoje organizuoti per USAID buvo skirti 5 mlrd. USD, neliko vietos veidmainystei. Lietuvos pokario kovomis ir partizanais delfiai, 15min, lrytai susidomėjo tik po šių įvykių. Susidarė idealios sąlygos Daliai Grybauskaitei dar kartą tapti Lietuvos Prezidente, po ko 2014 m. lapkričio 3 d. jau galima buvo be motyvų nutraukti Sausio 13-osios bylą ir epizode dėl TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, kurioje po LKP atsiskyrimo nuo TSKP karjerą tęsė ir Rusijos Federacijos valstybės paslaptis D. Grybauskaitė, kurią Lietuvai kruvinais 1991 metais TSRS išsiuntė į vadovaujančių darbuotojų kursus Džordžtauno universtitete. Ilgametis Lietuvos ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis jos neįdarbino – JAV Valstybės departamentas jam pateikė informaciją apie pasisiūliusios aktyvios “visuomenininkės” D. Grybauskaitės darbą TSRS ambasadoje JAV.

Ir tikrieji “patriotai” Lietuvoje aktyviai reikštis pradėjo po 2014 m. įvykių Maidane. Baigiantis antrajai Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės kadencijai, 2018 metais prasidėjo atvira prievarta mums atsisakyti savęs. Tik taip galima apibūdinti visapusišką kultūros, švietimo, medicinos griovimą, ką vainikavo brutualus mūsų šeimų griovimas ir vaikų atiminėjimas net be teismo sprendimo. Teismas - tik po to, kad „viskas būtų teisėta“. Nesitikėjome tokios psichologiškai nokautuojančios BAIMĖS - BAIMĖS ne tik PRARASTI VAIKUS, bet ir juos TURĖTI. Taip prasidėjo ne tik mūsų TAUTOS ir jos konstitucinio PAMATO – ŠEIMOS – GRIOVIMAS, bet ir didžiausias įmanomas psichologinis teroras prieš mus. Jis tuo efektyvesnis, nes vykdomas ne ginklu. Kai prievarta vykdoma ginklu, žmogui paprasčiau suprasti, kad tai yra prievarta jo atžvilgiu. Šiandien šio ideologinio fronto prieš mus aktyvistei Dovilei Šakalienei patikėtas naujas baras – krašto apsaugos ministerija.

Pasitinkant 2019 metus D. Grybauskaitė perskaitė Naujametinį sveikinimą mums: „Viską įveiksime, jeigu neleisime įsigalėti karingam neraštingumui ir agresyviam populizmui.“ Deja, karingas neraštingumas ir agresyvus populizmas geriausiai apibudina jos pačios vykdytą politiką mūsų atžvilgiu. Ne tik mūsų valdžia, bet ir Popiežius Pranciškus pritarė JT visuotiniam susitarimui dėl migracijos. Apie 2018 m. gruodžio 17 d. paslapčia priimtą pritarimą kitam JT visuotiniam susitarimui dėl pabėgėlių viešai nekalbama, nors susitarta dėl būsimų JT valstybių-narių finansinių, materialių, techninių ir kitų įsipareigojimų viršvyriausybinei institucijai Globaliam Pabėgėlių Forumui, dėl teritorijų, į kurias pabėgėliai bus perkeliami, ir jų perkėlimo maršrutų. Susitarta ne dėl šių procesų priežasčių šalinimo, visų pirma, karų pabaigimo, paramos toms šalims, kur viskas pigiau ir kur reikia tos pagalbos žmonėms, tiekimo, bet ir dėl masinio žmonių perkėlimo. T. y. dėl Europos identiteto ir civilizacijos naikinimo.

Tad kodėl, atrodytų, nei iš šio, nei iš to D. Trampas pareiškė apie JAV ketinimą išstoti iš JTO, kodėl toks įstatymo projektas įregsitruotas JAV Senate? Kodėl Lietuvos valdžios institucijose dėl šių JT visuotinių susitarimų iškalbinga tyla?

Mums nuolankiai tylint, sulaukėme beatodairiškos 2020 - 2024 m. Lietuvos Seimo ir Vyriausybės veiklos prieš mus ir mūsų valstybės likučius. Ingrida Šimonytė buvo atvira – po 4 metų išsirinksite kitus, jei esate nepatenkinti. Tačiau ir 2024 m. rinkimuose sukčiauti buvo pasiruošta. Tik įsikišo tie Lietuvos visuomenės tarybos ir Stebėtojų gildijos stebėtojai...

Kalti ir mes. Kodėl leidome sudoroti Justiną Marcinkevičių, Stasį Lozoraitį, Česlovą Kudabą?.. Kad neturėtume, į ką atsiremti. Į mūsų istoriją ir tikrus, žmonių pripažintus, autoritetus. Kad pasimestume ir sutriktume, nesipriešintume primityviai, bet gerai organizuotai prievartai, t. y. kad patys atsisakytume savęs, kad netikėtai užklupti nesigintume.

Vienas pirmųjų smūgių buvo į poetą ir LPS iniciatyvinės grupės narį Justiną Marcinkevičių, kuris galėjo tapti pirmuoju mūsų atkurtos Lietuvos Prezidentu. Po priešlaikinio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paleidimo 1992 m. spalio 25 d. ir faktinio mūsų Atgimimo idealų palaidojimo, išrinkus Lietuvos Seimą, kuriame konstitucinę daugumą laimėjo buvusios komunistų partijos nariai, J. Marcinkevičius galėjo tapti atrama mūsų tautai ir jos vienytoju. A. Brazauskas ne vienam tų įvykių dalyviui buvo patvirtinęs, kad Respublikos Prezidento rinkimuose jis nekonkuruotų su Justinu Marcinkevičiumi.

Tačiau ne tokio scenarijaus tikėjosi Vytautas Landsbergis, 1992 m. pralaimėjęs stipraus Prezidento referendumą. Tik 2018 m. dienos šviesą išvydo Justino Marcinkevičiaus esė "Taburetė virš galvos", parašyta 1991-ųjų vasarą (J. Marcinkevičiaus tekstų rinktinė "Amžiaus pabaiga"; Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Tai poeto ir Sąjūdžio žmogaus atsakas Algirdui Juliui Greimui, Tomui Venclovai ir visiems, kurie konjunktūriškai ir primityviai beatodairiškai neigia visą „sovietmetį“: "Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis... Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą "bestubure" (žr. A. J. Greimas, Baltos lankos - "Literatūra ir menas", 1991-09-21). Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį - be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote? Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate - 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėtė, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais." Kitas LPS iniciatyvinės grupės narys V. Landsbergis ir mes neatsakėme į šį poeto klausimą. Į jį atsakė pats J. Marcinkevičius: "Supratau: aš turiu būti sunaikintas. Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu - ir kaip žmogus. ...  Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose! Ačiū tau, nepriklausoma Lietuva, už tokią "dovaną"."

V. Landsbergiui svarbių aukų sąraše – ir Stasys Lozoraitis. Vilties Prezidentas, kuris 1993 m. dalyvavo mūsų Prezidento rinkimuose nepasiruošęs, rungėsi su A. Brazausku ir pralaimėjo. Iš KGB kompiuterių mūsų perimtas KGB turėtas ir sukurtas mėšlas apie S. Lozoraitį mūsų Nepriklausomybės „simbolio“ nurodymu prieš 1993 m. Respublikos Prezidento rinkimus buvo perduotas Algirdo Brazausko rinkimų štabo vadovui Vladimirui Beriozovui. Šią informaciją turėjo tik VSD ir AT Apsaugos skyrius, kuriam vadovavo kitas LPS iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas. Marcelijaus Martinaičio žentas. Tokios istorinės peripetijos...

V. Landsbergis suvokė, jog jis nevaldys nei J. Marcinkevičiaus, nei S. Lozoraičio, kuris naktį iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d. telefonu V. Landsbergiui pasakė, kad nesupranta jo lūkuriavimo skelbti Lietuvos Nepriklausomybę. Tik po šio pokalbio V. Landsbergis apsisprendė. Pokalbį išprovokavo K. Motieka, prieš tai paskambinęs S. Lozoraičiui.

Ir Stasio Lozoraičio rinkimų štabo vadovas Valdas Adamkus nepaaiškino, kodėl žodžio netaręs pabėgo iš Lietuvos, likus savaitei iki 1993 m. Prezidento rinkimų. O vėliau, lyg nieko nebūtų nutikę, grįžo atgal, nieko nepaaiškino Lietuvos žmonėms ir jau pats dalyvavo Respublikos Prezidento rinkimuose. Kiek nedaug tereikia. Svarbu, kad gražiai būtų pateikta legenda, kurią per trumpą rinkimų kampaniją ir patikrinti neįmanoma. Tiesa, teismui teko paprakaituoti – nuspręsti, kad V. Adamkus, gyvendamas Čikagoje, gyveno ir Lietuvoje.

Tylėjome ir tada, kai LPS iniciatyvinės grupės nario Česlovo Kudabos rinkiminiuose plakatuose buvo pradurinėjamos šio žmogaus akys. Kodėl taip „sutartinai“ jo nekentė „megztosios beretės“? Gal ne tik dėl to, kad jis buvo Lietuvos kultūros fondo pirmininkas?

Kas ir kodėl nutiko, kad nebežinome, kur esame ir kur einame, kuo tikėti ir kuo ne? Kodėl sugebėjome taip greitai ir netikėtai iššvaistyti didžiulį Lietuvos žmonių mums suteiktą pasitikėjimą? Kaip visa tai įvyko? Mes visi, visų pirma, Sąjūdžio jaunimas, mokėmės ir kalbėti, ir veikti. Ir tada dar net nesuvokėme, kad tapome ir politikais. Ir ne bet kokiais, o tokiais, kuriais pasitikėjo žmonės. Dar 1991 m. M. Martinaitis pranašiškai pastebėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką.“ 1993 m. M. Martinaitis taikliai pastebėjo: „Kaip šėtonas stengiasi pagrobti Gyvenimo knygą, taip dabar varžomasi dėl KGB archyvo, nes biografinės žmonių sąskaitos labai praverstų tiems, kurie sieks valdyti panaudodami ten sukauptą blogį.“

Atsakant į klausimą dėl J. Marcinkevičiaus dar 1991 m. M. Martinaitis pastebėjo, kad „Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso“, o 1992 m. perspėjo, kad į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.

1991 m. sausio 13-oji sutelkė mus visus 1991 m. vasario 9 d. įtikinamai vieningai balsuoti už nepriklausomą demokratinę respubliką – 90,24 proc. iš 84,74 proc. dalyvavusiųjų plebiscite. Tų įvykių metu Kovo 11-osios Aktą dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo saugoti nedvejodami patikėjome kardinolui Vincentui Sladkevičiui, be kurio neįsivaizduojama Atgimimo istorija. Palaiminimo pas kardinolą vyko LPS iniciatyvinės grupės atstovai Julius Juzeliūnas ir Vytautas Landsbergis. Nežinomo autoriaus nuotrauka liudija kardinolo Vincento Sladkevičiaus autoritetą ir tuometinį Algirdo Brazausko, Vytauto Landsbergio supratimą apie tai. Kardinolas laimino visą Lietuvą. Jis matė ją nesusiskaldžiusią, todėl ir stiprią.

2020 m. Seimas Nepriklausomybės vardo stipendija apdovanojo istoriką Marių Ėmužį, kuris Seimo komisijai, tyrusiai kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio apšmeižimo bendradarbiavimu su KGB, patvirtino, kad ką jau ką, bet kardinolą V. Sladkevičių tikrai nebuvo pagrindo kaltinti slaptu bendradarbiavimu su TSRS KGB. Tačiau šmeižikiškas pažymas apie jų „bendradarbiavimą“ M. Ėmužis sukūrė. Taip buvo liepta. Buvusi LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė Seimo komisijai patvirtino, kad tai padaryta politikų spaudimu, tačiau komisijos nariai neišdrįso paklausti jos šių politikų vardų.

Jau kelintas Lietuvos Seimas neišdrįsta sudaryti Seimo komisijos dėl Lietuvos valstybingumui svarbių valstybės dokumentų dingimo iš Seimo rūmų aplinkybių ištyrimo.

1989 m. vasario 16 d. Kaune prie atkurtos Juozo Zikaro „Laisvės“ skulptūros Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai prisiekė Lietuvai: „Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.“

1990 m. kovo 14 d. pirmojoje „Atgimimo bangos“ TV laidoje jau nepriklausomoje Lietuvoje kunigas Algimantas Keina kreipėsi šiuo palinkėjimu: „“Tėve, pašventink juos tiesa,“ pasakė Kristus. Turime vadovautis dieviška tiesa ir teisingumu.“

LPS kandidatai į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą deputatus rinkimuose dalyvavo, prisiekę vadovautis LPS rinkimų programa, kurioje buvo numatytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir neutrali Lietuvos valstybė. Atsiminkime tai.