Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad Seimas negali iš generalinio prokuroro reikalauti ataskaitos, kuriai reikėtų parlamento ar Vyriausybės pritarimo, nes tai prieštarauja prokuroro nepriklausomumui. Taip, KT Seimo ir prezidentės konflikte dėl generalinio prokuroro klausimo stojo pastarosios pusėn.
Visų pirma, šis sprendimas nėra tik tam, kad būtų išgelbėta generalinio prokuroro Dariaus Valio galva. Svarbu prisiminti, kad bet koks KT išaiškinimas yra konstitucinė doktrina ir prilygsta Konstitucijai.
Paskutinis išaiškinimas apribojo parlamentines, bet praplėtė prezidentines galias. Po šios nutarties generalinio prokuroro priežūra tapo išskirtinai prezidentine prerogatyva. Kitaip tariant, Seimas neteko parlamentinės kontrolės teisės vienai iš teisėsaugos institucijų. Užtat generalinis prokuroras nuo šiol bus susijęs tik su prezidentu, kuris vienintelis spręs jo atleidimo klausimą.
Lietuva savo naujausioje istorijoje visada turėjo problemų su prezidento institucija. Kol kas buvo tokia situacija, kad Lietuvoje prezidentas dėl savo nepartiškumo turėtų būti balanso ir pusiausvyros tarp įvairių galios centrų figūra. Deja, istorija liudija, kad ši pusiausvyra pastoviai buvo pažeidžiama.
KT sugalvojusi „saliamonišką“ variantą, kad Seimas gali tik pritarti prezidento sprendimams dėl generalinio prokuroro, šį balansą pakreipė prezidento naudai. Tai rimtas žingsnis link galios koncentracijos prezidento rankose.
Ko gero, tai nuoseklus keliavimas, nes Seimo autoritetas visuomenėje itin žemas. Nenuostabu, kad gyventojų apklausų rezultatai liudija stipraus prezidento poreikį. Tai reiškia jų norą, kad kažkas konkrečiai prisiimtų atsakomybę už šalies valdymą, kad būtų galima ne iš abstrakčių politinių jėgų, bet iš asmenų su aiškiai apibrėžtomis funkcijomis reikalauti apčiuopiamų rezultatų valdant šalį. Juk kol kas nė vienas politikas nėra prisiėmęs atsakomybės už klaidas nuvaldant valstybę. Maža to, visi teigia, kad „dirbo Lietuvai“, o kaltė dėl klaidų padaroma mistine.
Tokios nuotaikos reiškia stiprios lyderystės poreikį. Piliečiai nori, kad atsirastų lyderis, kuris imtųsi ryžtingų veiksmų politiniame gyvenime ir jie pasiryžę suteikti tokiam vadovui dideles galias, t. y. sutinka suteikti įgaliojimus prezidentui, kad tik atsirastų jėga, kuri veiksmingai judintų politinį gyvenimą.
Šiuos lūkesčius piliečiai sieja su prezidento institucija. Dalia Grybauskaitė daliai piliečių atitiko viltis, ypač silpno Seimo akivaizdoje.
Iš dalies tai suprantama, nes prezidentą gyventojai renka tiesiogiai, tad jų noras deleguoti jam didesnes galias yra pateisinamas. Kitas klausimas, kad prezidento galių praplėtimo problema iškyla būtent tuomet, kai prezidento poste atsidūrė Dalia Grybauskaitė, kai jos aplinka įžūliai manipuliavo visuomenės nuomone, o prokuroras buvo nusitaikęs į pagrindinę prezidentės patarėją.
Vis dėlto nieko blogiau negali būti valstybei kaip taisyti jos politinę sistemą atsižvelgiant į atskiras asmenybes, o ne į visumą ar besikartojančius reiškinius. KT nutartį tenka priskirti politinės konjunktūros reikalavimui.
Kadangi prezidentas yra tiesiogiai renkamas žmonių, o ne dėl politinių kompromisų ir sandėrių įtaisomas į postą, jis ir turėtų būti kiek įmanoma arčiau piliečių bei pirmiausia rinktis jų, o ne politikų interesus. Deja, šių dienų Lietuvoje tai yra svajonė.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]