Galva sukasi, bandant suprasti, už kokius „nuopelnus“ Lietuvai švedas J. Ohmanas gavo valstybės apdovanojimą

Vasario 17 d. nacionalinio transliuotojo LRT laidoje „Studija 50“ rusofobiškais pareiškimais bei akcijomis garsėjantis Švedijos pilietis Jonas Axel OHMANAS (prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu Vasario 16-osios proga apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu), kalbėdamas apie karo veiksmus taip vadinamos „antiteroristinės operacijos“ zonoje Donbase, prasitarė, kad Ukrainos kariniai daliniai stengiasi žudyti būtent rusų tautybės kovotojus: „Ukrainiečiai pradeda specialiai stengtis žudyt būtent rusus“, - tvirtino Lietuvos „visuomeninis“ atstovas Ukrainoje. Paklaustas, o kaip kovos zonos mūšiuose galima atskirt rusų tautybės žmones nuo ne rusų, šis karo „ekspertas“ atsakė: „Mes žinome, kaip tai daroma“, - miglotai paaiškino agresyvus „teisuolis“, besipiktinantis, kodėl iki šiol apskritai kalbamasi su Rusija, esą turėtų būti visiška šios šalies izoliacija: „Reikia visiškai, kapitaliai izoliuoti Rusiją!.. Rusai yra trūsai, rusai yra bailiai, rusai yra tiesiog… Aš apie tuos Rusijoje gyvenančius rusus nejaučiu jokios pagarbos“, - atviravo Lietuvai „didžiai nusipelnęs“ J.Ohmanas.

Mūsų šalyje gyvenantys rusai taipogi sulaukė švedo kritikos: „Ir tas, kuris čia gyvena, irgi tas rusas, kur Lietuvoj... tai jeigu jūs esat rusai, jei jūs norit didžiuotis, darykit ką nors, čia jūsų šalis, čia jūsų kultūra, čia jūsų istorija, čia jūsų valdžia, čia jūsų…“, - pamokslavo J. Ohmanas.

Lietuvos pilietę, Vilniuje gyvenančią rusę Svetlaną MARTYNIUK ypač šokiravo tai, kad aršus rusofobas, pilietinio karo Ukrainoje kurstytojas apdovanojamas Prezidentūroje: „LRT komisija svarstys Rusijos kanalo TVC draudimą Lietuvoje. Būtų gerai, jei svarstytų J. Ohmano vasario 17 d. LRT laidoje pasakytus žodžius - „Donbase ukrainiečiai specialiai žudo rusus". Juk tai genocido kurstymas, nacizmo apraiškos!.. Jei užsimerkti ir nematyti to, lauk tragedijos. Šis žmogus yra karo, genocido kurstytojas, nusikaltėlis – ir toks gauna apdovanojimą Prezidentūroje?!.. Vis tiktai nestebina: Rusijos KGB generolas V. Jakuninas irgi buvo apdovanotas prezidento V. Adamkaus.

Nepaisant to, kad J.Ohmanas kalbėjo apie Donbaso rusus, jo žodžiuose aš įžvelgiu neapykanta visiems rusams. Man, Lietuvos pilietei ir rusei, skaudu žinoti, kad Lietuvos žiniasklaida leidžia savo eteryje kurstyti neapykantą kitos tautybės žmonėms, skatinti ir netgi pateisinti jų žudynės. Smerkiu tokius J.Ohmano žodžius ir labai norėčiau, kad juos įvertintų bei pasmerktų žiniasklaida, politikai ir visuomenė. Kaip tai buvo Baukutės atveju, nors tada aktorė nekvietė nieko žudyti. Pagalvojau, o jeigu šis provokatorius pasiūlytų žudyti rusus Lietuvoje, niekas irgi neatkreiptų dėmesio į tai? Baisoka darosi“, -- sako žurnalistė S. Martyniuk.

Jeigu kurstantis nacionalinę nesantaiką bei pilietinį karą Ukrainoje J. Ohmanas prezidentės D.Grybauskaitės dekretu apdovanojamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu - tai reiškia, jog kontraversiška švedo veikla yra skatinama ir pilnai sutampa su oficiozine LANDSGRYBIŲ valdžios politika? Ko iš tikrųjų siekia J. Ohmanas ir jį palaikantys atsakingi pareigūnai – Prezidentė, užsienio bei krašto apsaugos ministrai, tariamai „kovojantys“ už Ukrainos ir Lietuvos laisvę prieš „teroristinę“ valstybę Rusiją?.. Ieškant atsakymo į šiuos klausimus, „Laisvo laikraščio“ skaitytojams pateikiame teisininko Jono KOVALSKIO nuomonę.

Beje, šia proga vertėtų prisiminti: 2014 metų rugpjūčio gale, prieš pat Minsko taikos derybas, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė: „Lietuva padės Ukrainai karinėmis priemonėmis“. Giraitės šaudmenų gamykloje gaminti šaudmenys dideliu kiekiu buvo perduoti neatlygintinai Ukrainai, tokiu būdu toliau skatinant neramumus Ukrainoje. Tai yra visuotinai žinomas FAKTAS. Švedijos pilietis Jonas Ohmanas 2014. 09. 01 su Karinių oro pajėgų lėktuvu, vykstant Minsko taikos deryboms, į kariaujančią Ukrainą bandė išskraidinti 5,6 tonos ginkluotės, galimai, kontrabandos. Kadangi ginkluotųjų pajėgų vadė D.Grybauskaitė prisistato KOP lėktuvų valdytoja, gan tikėtina, jog šis skandalas vyko su Prezidentės žinia, matyt, tokiu būdu siekiant atgrasinti „teroristinę“ valstybę Rusiją.

Kiekvienais metais Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas (ė) apdovanoja valstybės ordinais, medaliais ir kitais garbės ženklais mūsų valstybei labiausiai nusipelniusius šalies piliečius, asmenis be pilietybės ir užsieniečius.

Šiems garbingiems vyrams ir moterims parodoma ypatinga pagarba už tai, kad jie savo nenuilstamu darbu, pasiaukojimu, ryžtu padaro daug gero visiems Lietuvos piliečiams. Todėl jie apdovanojami visų mūsų, Lietuvos piliečių ir Lietuvos valstybės vardu. Tskant, padarei gerą darbą Marijos žemei – atsiimk apdovanojimą. Stengeisi, rūpinaisi, vargai dėl mūsų visų, savęs negailėjai, žmones mylėjai visus be išimties, Dievo ir žmonių įstatymus gerbei, todėl nusipelnei nors simboliškai būti pagerbtas ir apdovanotas atitinkamu nuveiktiems darbams valstybės apdovanojimu.

Kiekvienais metais valstybės institucijoms ir pareigūnams savo kandidatus valstybės apdovanojimams gauti siūlo įmonės, įstaigos, organizacijos ir piliečiai, o valstybės institucijos ir pareigūnai, apsvarstę kandidato nuopelnus, gali teikti teikimą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui. Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki apdovanojimo dienos. Juose pateikiama kiekvieno kandidato biografija, nuopelnų aprašymas, duomenys apie ankstesnius valstybės apdovanojimus, nurodymas, kokiam apdovanojimui pristatoma, taip pat asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Už valstybės apdovanojimui teikiamų asmenų duomenų tikrumą atsako juos teikiančios organizacijos, institucijos ir pareigūnai. Šiuose teikimuose nurodytus kandidatus labai priekabiai savo labai uždarame posėdyje svarsto valstybės apdovanojimų taryba, kuri ir teikia savo išvadas Respublikos Prezidentui. Užsienio valstybių piliečių kandidatūros, teikiamos apdovanoti ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais, privalo būti suderintos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Lietuvos Prezidentas turi teisę visą šią biurokratinę procedūrą apeiti ir apdovanojimą įteikti savo iniciatyva. Tokia yra Lietuvos šlovės Olimpo biurokratinių užkulisių virtuvė.

Šiemet Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė Vasario 16-osios proga, kaip ir kiekvienais metais, išleido tradicinį dekretą Nr.1K-866 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo...“. Šiuo dekretu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, tarpe kitų, buvo apdovanotas ir Švedijos Karalystės pilietis Jonas Axel OHMAN‘as – vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas (!?). Savaime suprantamas paprastų žmonių, ne didvyrių, miesčioniškas smalsumas, noras sužinoti, už kokius išskirtinius nuopelnus vienas ar kitas nacionalinis didvyris buvo pagerbtas aukštu valstybės apdovanojimu, kaip jam pavyko tai pasiekti – maža ką, juk visi nori apdovanojimų...

Tūlas Švedijos pilietis J.Ohmanas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, nusipelnė, škias, visai Lietuvai ir kiekvienam lietuviui atskirai. Tai nėra pats aukščiausias nuopelnų valstybei įvertinimas, apdovanojimų hierarchijoje minėtas medalis užima tik 26-ą vietą. Tačiau tai nemenkina laureato didžių darbų „Vardan tos Lietuvos“ reikšmės, kadangi ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojami asmenys už nuopelnus, garsinant Lietuvos vardą kultūros, mokslo, švietimo, verslo, gamybos, sveikatos, socialinės apsaugos, karybos, sporto, ūkio bei kitose srityse, taip pat už humanitarinę pagalbą Lietuvai. Ne Lenkijai, Ukrainai ar Gruzijai, o būtent Lietuvai!..

Lietuvos valstybės tarnybos veiklos skaidrumas, nešališkumas, objektyvumas, sąžiningumas ir kitos nuostabios savybės jau seniai paliko tarptautinę organizaciją „Transparency international“ be darbo, todėl surasti bet kurio administracinio sprendimo motyvus, atrodytų, yra labai paprastas dalykas.

Pabandėme išsiaiškinti, kokia įmonė, įstaiga, organizacija ar piliečiai teikė apdovanojimui Jono Ohmano kandidatūrą. Keista, tačiau viešoje informacinėje erdvėje šio „didvyrio“ bendražygių ir, savaime suprantama, didvyrio apdovanojimo vertų darbų aprašymo nustatyti nepavyko. Apsilankėme Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje, kadangi užsieniečio teikiamą kandidatūrą pagal įstatymą reikia suderinti su šia valstybės institucija. Ir vėl laukė nusivylimas – nėra URM‘e apie šį „didvyrį“ jokių žinių. Šlovės kelias veda į Apdovanojimų tarybą, tačiau šios garbingos institucijos posėdžiai uždari, balsavimas slaptas, todėl ir vėl nusivylimas – teikimo turinys apie „didvyrio“ Ohmano nuopelnus Lietuvai vėl liko paslaptimi, išskyrus šykščią dekreto eilutę - „vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“.

Ką gi, jei kalnas neina pas Mahometą, tenka pranašui eiti prie kalno. Leidžiamės kelionėn į beribes interneto platybes ir bandysime nutapyti spalvingos asmenybės, užsieniečio, itin nusipelniusio Lietuvai „didvyrio“ J. Ohmano portretą.

Raktiniai žodžiai – „Ohmanas, vertėjas, žurnalistas, kino dokumentininkas, publicistas, socialinių iniciatyvų puoselėtojas“ – atskleidžia epinį vikingų palikuonio paveikslą. Jam jau virš 50-ties, turi vos ne dvigubai jaunesnę lietuvę draugę, tačiau santykių įforminti santuoka nenori, vaikų neturi, kadangi tai įsipareigojimas, suvaržymas, nereikalinga našta – švedų vikingas visada turi būti pasiruošęs išplaukti. Lietuvoje Švedijos pilietis atsirado dar 1990 metais, Sąjūdžio audringos veiklos pradžioje. Kaip jis pats teigia, jį šaukė laisvės balsas, kovos už nepriklausomybę dvasia, noras būti lietuvių liaudies revoliucijos pagal amerikiečio Džino Šarpo technologiją įvykių sūkuryje. Moka švedų, lietuvių, anglų, rusų kalbas. Buvęs desantininkas, armijoje buvo ruošiamas žvalgybinei misijai prieš Rusiją, išgirdo Dievo balsą, vienu metu ketino tapti liuteronų pastoriumi, bet greitai suprato, kad sielovada nėra jo pašaukimas, nuobodu. Labai didžiuojasi Švedijos vikingų praeitimi, kuomet švediški jūrų plėšikai netikėtai atplaukdavo į kitas pajūryje esančias valstybes, staiga jas užpuldavo ir šauniai, linksmai žudydavo, degindavo, plėšdavo vietinius čiabuvius.

J. Ohmanas tvirtina, jog vikingų kraujas iki šiol tebeverda kiekvieno švedo širdyje. Todėl švedų bankai, telekomunikacijų bendrovės vikingų metodais labai pelningai veikia dabar visose Baltijos šalyse – plėšia čiabuvius naujoviškai, moderniais būdais per rinkos užgrobimą, monopolizavimą, nemokėdami mokesčių į vietinius biudžetus nuo gauto pelno už nežmoniškai užkeltas paslaugų kainas. Lietuviai, kurie turėjo reikalų su švedų bankais, telekomu, kitomis plačiai besišypsančiomis skandinavų kontoromis, gerai žino – pabendrauji su jais ir kišenėse ima ūbauti skandinaviški vėjai.

Švedijoje socializmas švediškas. Tai tokia ypatinga socializmo rūšis, kai visose šalyse, kur veikia Švedijos vikingų bendrovės, vietiniai čiabuviai gyvena urvinio kapitalizmo eroje, yra plėšiami, moka nepakeliamą duoklę „vikingams“ tam, kad Švedijoje socialistai gyventų gerai ir rūpesčių neturėtų. Jonas Ohmanas turbūt galvoja, kad tokia vikingų piratų komercija - tai normali verslo praktika. Kolonijose, normali. Sąjūdžio veikloje J.Ohmanas pastebėtas nebuvo, žinių apie tai aptikti nepavyko, todėl laikytina, jog įgimta rusams neapykanta tuo metu neturėjo kur išsilieti ir laikinai buvo užgniaužta, kaupėsi jo viduje.

Vertėjas Jonas Ohmanas išvertė į švedų kalbą Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, Jurgio Kunčino „Tūla”, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus” ir Juozo Lukšos-Daumanto dokumentinius memuarus „Partizanai”, kitų rašytojų noveles, apysakas, esė. Ypatingai domisi pokario laikų partizanų veikla, todėl arši rusofobija ir antitarybiškumas neišvengiamai dominuoja taip vadinamoje autoriaus kūryboje.

J. Ohmanas reikalauja pašalinti iš lietuvių mokyklų lavinimo programų lietuvių liaudies poetę Salomėją Nerį ir nevadinti jos vardu mokyklų. Atrodytų, kur švedas, o kur lietuvių tautos lakštingala?!! Tačiau ne, J. Ohmano išlavintas estetinis europietiškas lyrinis skonis bei europietiškas išsiauklėjimas jam leidžia negailestingai kritikuoti vietinius kultūros korifėjus. Aborigenai, škias, nesusipranta patys...

Šio „žurnalisto“ publicistiniai darbai pasireiškia tuo, kad jis tapo dažnu svečiu įvairiose masinės informacijos priemonėse, aktyviai skleidžiančiose rusofobiją, neapykantą Rusijai, rusams, Kremliui, V. Putinui. Kovingasis J. Ohmanas, duodamas interviu, aistringai pliekia azijietišką didžiąją Lietuvos kaimynę, ragina lietuvius aktyviau dalyvauti „šventame Vakarų Europos žygyje prieš neišsilavinusią, nekultūringą Rusiją“, kviečia atsikratyti tarybinio žmogaus mentaliteto - „žmogus žmogui brolis, bičiulis, draugas“ ir tapti civilizuotais europiečiais.

Pinigai nekvepia, bet koks nusikaltimas yra tik verslas. Jeigu duoda pelną, jeigu kažkas nukentėjo dėl tavo verslo, tai čia nieko asmeniško, „just business“, sako švedai.

Kino dokumentalistas Jonas Axelis sukūrė dokumentinius filmus apie pokario partizanų kovas, kuriuose dominuoja, na žinoma, baisių rusų, žiaurių sovietų-rusų budelių, imperinė baisios Rusijos, Pabaltijo šalių tarybinės okupacijos tema, kuri pateikiama taip aistringai tautinės nesantaikos ir etninės neapykantos rusams fone, jog imi abejoti: Ohmanas dokumentalistas, operuojantis tik faktais, ar visgi poetas, lyrikas, kuris skirtingai nei dauguma plunksnos brolių, gieda himną ne meilei, o neapykantai!..

Bene labiausiai Lietuvai Jonas Ohmanas „nusipelnė“ pastaruosius trejus metus aktyviai puoselėdamas ypatingo pobūdžio rusofobines socialines iniciatyvas. Čia laureatas pagaliau surado palankią dirvą pasėti savo dar mokykloje gimusią patologinę neapykantą Rusijai.

„Vikingas“ Jonas iš istorijos pamokų sužinojo, kad demokratiškam Švedijos imperatoriui, kultūringai užkariavusiam visą Pabaltijį ir net Ukrainą, Karlui XII, barbarai rusai 1708 metais prie Poltavos, Ukrainoje, taip nekultūringai prispardė išpuoselėtą karaliaus europietišką užpakalį, kad šis, metęs savo kariaunos likučius likimo valiai, spruko net į Turkiją. O Švedijos imperija amžiams išnyko užmaršties upėje, kai 1721 rugsėjo 10 d. Nyštato sutartimi Rusijos imperatorius Petras I už 2 milijonus efimkų (efimkas – sidabrinė 28 gramų svorio moneta, viso už nugalėtos Švedijos kolonijas buvo sumokėta 56 tonos sidabru) nusipirko suomių, estų, latvių žemes, kurios iki Rusijos savo valstybingumo neturėjo. Todėl Ohmano istorinė nuoskauda buvo papildoma motyvacija imtis socialinių iniciatyvų, nukreiptų prieš Rusiją. Stipriai remiamas tam tikrų politinių sluoksnių netruko jose pasižymėti.

Štai toks „šviesus ir civilizuotas“ europietis Jonas Ohmanas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu?!..

Lietuvą valdantys vasalai, proamerikietiškasis „elitas“, politikai, įvairiausio lygio veikėjai, viešai ir slapta nuo pat 1990 metų JAV specialiųjų tarnybų yra aktyviai naudojami visose JAV/NATO įmanomose operacijose prieš Rusiją. Čečėnijoje, Abchazijoje, Gruzijoje, Osetijoje, Ukrainoje, Moldovoje – visuose kruvinuose konfliktuose nuolat apsišviečia „demokratizavimo“ specialistai iš Marijos žemės. Vakarai niekad nenutraukė nusikalstamų veiksmų prieš suverenią Rusiją, visada siekė trukdyti ne tik Rusijai, bet ir šalims, esančioms pasienyje, sukurti normalius geros kaimynystės tarpvalstybinius santykius.

Tokiu būdu yra kenkiama pačiai Rusijai ir jos kaimynėms. 20-me amžiuje Vakarai net keturis kartus vienijosi, siekdami užgrobti Rusijos teritoriją ir jos resursus. Buvo siekiama kolonizuoti tūkstantmetę istoriją turinčią šalį – Pirmojo Pasaulinio karo metu, atviros intervencijos Pilietinio karo metu, II-Pasaulinio karo metu, Šaltojo karo metu, kuris baigėsi 1990 metais.

Vakarų invazijų į Rusiją metu visada būdavo naudojamas „skaldyk ir valdyk“ principas, nacionalizmas, gyvuliška rusofobija, tautinės nesantaikos kurstymas, karo su Rusija propaganda. Tokia taktika griaudavo ne tik tarptautinės teisės principais grįstus gerus santykius tarp valstybių, bet ir niokojo Rusijos kaimyninių valstybių pilietines visuomenes, valstybių ekonomikas, etnines tradicijas, sąmoningai nuodija vietinių gyventojų masinę sąmonę, atvirai kelia grėsmę taikai ir saugumui pasienio su Rusija regionuose.

Tokia neokolonijinė Vakarų nusikalstama tarptautinių santykių, grįstų melu ir galia praktika, valdomo chaoso technologija - labai naudinga mažam Vakarų, pirmiausiai JAV ir Anglijos, valstybių skaičiui, tačiau yra pražūtinga mažoms tautoms, kurias kaip įrankius savo geopolitiniams tikslams pasiekti naudoja Vakarai.

2013-11-21 Ukrainos prezidentui V. Janukovičiui Vilniuje atsisakius pasirašyti su NATO valstybėmis atvirai kolonijinę Ukrainos asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, JAV ambasada Kijeve davė įsakymą pradėti valstybinį perversmą šalyje. Tarptautinės teisės aktai, teisės principai, įtvirtinti Tautų chartijoje, Helsinkio Baigiamajame akte, JTO rezoliucijose nustato nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principą, draudžia užsienio šalims daryti įtaką kitų šalių vidaus politiniams procesams, bet kokiu būdu remti opozicines grupuotes, nacionalistines, sukarintas grupuotes, siekiant sukelti šalyje politinės sistemos nestabilumą, griauti šalies viduje demokratinius institutus, siekiant nušalinti šalies teisėtą vyriausybę. Tokia užsienio šalies praktika įvardijama kaip atviras agresijos aktas prieš tą šalį ir suteikia šaliai pasinaudoti savigynos teise. Vakarai šį pamatinį tarptautinės teisės principą – nesikišimo į šalies vidaus reikalus, - nuolat pažeidinėjo ir vykdė savo ekspansiją į Vidurio ir Rytų Europą, aktyviai griaudami nacionalinių valstybių politines institucijas pagal jau minėto Džino Šarpo technologijas.

Ukrainoje NATO šalių agresija 2014-02-22 baigėsi teisėtos vyriausybės nušalinimu nuo valdžios ir neteisėtos nacistinės marionetinės chuntos atvedimu į valdžią valstybinio perversmo būdu. Valdžią užgrobė Vakarų Ukrainos nacionalistai, pasižymintys aršia neapykanta rusams. Karo metu jie darė karo nusikaltimus hitlerinio vermachto sudėtyje, pagarsėjo savo žiaurumais prieš rusų, lenkų, žydų tautybės civilius gyventojus, masinių žudynių vietose ir koncentracijos stovyklose.

Valstybiniams perversmams Vakarai visada naudoja labiausiai antisocialinius veikėjus. Todėl fašisto, nacių kolaboranto Stepano Banderos idėjiniai pasekėjai tam labiausiai tiko, jais Vakarai pasinaudojo ir , panašu, sunaudos iki paskutinio Vakarų kare prieš Rusiją.

Mes matėme Maidano „revoliucijos“ scenoje daugybę Vakarų politinių veikėjų iš ES, JAV. Iš Lietuvos, kaip ir visų JAV įtakos orbitoje esančių kvazivalstybių. Maidane ugningus raginimus nuversti Ukrainos teisėtą valdžią rėžė buvusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, konservatorių lyderiai ir eilė kitų. O juk Vakarai tokiu būdu darė tarptautinį nusikaltimą, atvirai kišosi į šalies vidaus reikalus. Tačiau žymiai didesni nusikaltimai buvo daromi už kameros objektyvo ribų, perversmo užkulisiuose – būtent tai ir padėjo šalyje užgrobti valdžią. Iš ne teisės teisė nekyla – tai absoliutus teisės principas. Todėl Rytų Ukrainos gyventojai, kurie visada buvo etniniai rusai, žmonės iš pramoninių Rusijos rajonų, kurie 1922 metais V. Lenino įsaku buvo perduoti į tuo pačiu įsaku sukurtą administracinį vienetą - Ukrainos tarybų socialistinę respubliką, visada save laikė rusais, kaip ir didesnė pusė Ukrainos gyventojų, visai pagrįstai atsisakė pripažinti neteisėtu būdu įgytą Kijevo ir Vakarų Ukrainos nacionalistų perversmininkų valdžią.

Kita vertus, Rytų Ukrainoje įvyko teisėti tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės požiūriu liaudies referendumai, kurių metu absoliuti dauguma rusakalbių gyventojų nutarė pasirinkti savarankišką vystymosi kelią. Deja, JAV/NATO kuratoriai, „demokratai ir žmogaus teisių gynėjai“ Kijevo chuntai įsakė pradėti kruvino teroro prieš rusakalbius Ukrainos gyventojus kampaniją. Kijevo chunta pasiuntė prieš laisvę ginančius savo bendrapiliečius armiją, kas yra draudžiama įstatymų, ir labiausiai sužvėrėjusių nacionalistų batalionus, kurie nepakluso bendrai Ukrainos armijos vadovybei, veikė savarankiškai, grubiai pažeidinėjo karo teisės taisykles, įtvirtintas 1949 metų Ženevos konvencijomis, pagarsėjo savo žiauriomis baudėjiškomis akcijomis - Odesoje 2014-05-02, Mariupolyje 2014-05-09, Luganske 2014-06-02 ir kitur, pasižymėjo karo belaisvių kankinimais, civilių gyventojų žudymais.

Būtent šiems Ukrainos nacionalistų batalionams – „Aidar“, „Azov“, „Dombas“ ir kt. remti ir organizuoja savo socialines iniciatyvas Švedijos karalystės pilietis Jonas Axel Ohman. Savo „pašaukimą“ jis pajuto (o gal gavo įsakymą?) 2014 metų pradžioje, tik įvykus valstybiniam perversmui Kijeve. Jau tada Ohmanas organizavo „humanitarinės pagalbos“ siuntinį, - jūs tik įsivaizduokite!! – Kijevo chuntos kariuomenei remti!..

Humanitarinė pagalba pagal tarptautinę teisę yra apibrėžiama kaip parama nuo stichinių nelaimių, technogeninių katastrofų ar karinių veiksmų nukentėjusiems civiliams gyventojams, kurios metu teikiamos būtiniausios išgyvenimui priemonės – maistas, medikamentai, medicininė pagalba, energijos šaltiniai, rūbai, palapinės ir kitos priemonės, kurios humanitarinės katastrofos ištiktiems civiliams gyventojams suteikia galimybę išgyventi. Švedas Ohmanas gi pagarsėjo tuo, kad kariniu Lietuvos transporto lėktuvu pabandė išsiųsti į Ukrainą net 6 tonas šalmų, šarvuotų liemenių, termovizorių, naktinio matymo prietaisų. Vieno tokio šalmo kaina – 3 000 Lt., o liemenės – 8 000 Lt. Net Lietuvos Krašto apsaugos kariai pavydėjo – jie sakė , mes tokių negauname.

Vėliau Jono Ohmano „labdaros“ organizacija „Blue/yelow“ atvirai organizavo paramos Ukrainos chuntos nacionalistų batalionams remti akcijas, kurių metu buvo renkami šie daiktai: šilti megztiniai, termo-rūbai, šiltos kojinės, šiltos pirštinės, šiltos kepurės, šilti batai, miegmaišiai, izoliuojantys kilimėliai, uniformos, kita karinė apranga, medikamentai (vaistinėlės). Taip pat prožektoriai, racijos (angl. walkie-talkie) poromis, žiūronai, naktinio matymo prietaisai, elektros generatoriai, mikroautobusai (techniškai tvarkingi, su tech. apžiūra), džipai (techniškai tvarkingi, su tech. apžiūra) – tai karinės paskirties amunicija, kuri nacionalistų batalionams padės žudyti Rytų Ukrainos laisvės kovotojus ir civilius gyventojus, tačiau jokiu būdu nepadės atkurti šalyje taiką ir saugumą!..

J.Ohmano rengiamos „socialinės akcijos“ yra anonsuojamos, kaip „pilietinės iniciatyvos Rusijos agresijai prieš Ukrainą atremti“. Ukraina Rusijai karo nėra paskelbusi, savo vidaus pilietinį karą Kijevo valdžia droviai vadina „antiteroristine operacija“, nors nei vienas teroro aktas nebuvo įvykdytas Rytų Ukrainos laisvės kovotojų Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje. Priešingai, visi teroro aktai vyksta Donbaso kovotojų teritorijoje, ir civiliai gyventojai žūsta nuo Ukrainos armijos baudėjų karinių veiksmų. Ne Donbaso kariai atėjo į Kijevą ir apšaudo iš sunkiosios artilerijos civilius objektus. Kijevo chuntos kariuomenė atėjo į Donbasą ir žudo Rytų Ukrainos civilius žmones.

Lietuva, kol kas, nėra paskelbusi karo Rusijai, nors aktyviai jame dalyvauja, tiekia Kijevo baudėjų batalionams karinę amuniciją, sunkiuosius kulkosvaidžius. Per trečiąsias savo kontroliuojamas šalis – Pabaltijo respublikas, Lenkiją, Rumuniją, Slovakiją, Bulgariją, Vengriją, - NATO vadovybė tiekia Ukrainai ginkluotę, instruktorius, savanorius, kitą karinės paskirties įrangą -- tokiu būdu skatina brolžudišką karą Rusijos istorinėse žemėse, iš esmės kryptingai naikina rusų tautybės žmones!..

Militaristinė Švedijos piliečio J. Ohmano veikla pažeidžia ne tik tarptautinės teisės nustatytas tokiai veiklai taisykles, ji grubiai pažeidžia ir Lietuvos įstatymus. Bet vietoje prokurorų dėmesio šis užsienietis susilaukia aukščiausių šalies pareigūnų palankumo, žiniasklaidos dėmesio, vietoje realios laisvės atėmimo bausmės yra apdovanojamas valstybės medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“?!..

Paskutiniai Jono Ohmano išpuoliai - LRT transliuotojo „Studija 50“ interviu metu, kur medalininkas atvirai skleidė tautinę nesantaiką, etninę neapykantą rusų tautybės asmenims, gyvenantiems Rusijoje ir Lietuvoje, įžūliai džiūgavo, kad Ukrainoje Donbase ukrainiečiai jau išmoko ir sėkmingai žudo rusų tautybės asmenis (primename, Donbase nuo amžių gyvena beveik vien etniniai rusai, todėl, reikia suprasti, Kijevo chunta ten vykdo rusakalbių genocidą, kas itin džiugina „nusipelniusį“ Lietuvai Švedijos pilietį?!), ragino izoliuoti Rusiją ir jos 146 milijonus gyventojų, demonstravo nepagarbą Rusijos gyventojams kaip etninei grupei.

Rusofobinio įniršio pagautas ordino kavalierius Ohmanas rypavo: „rusai yra trūsai, rusai yra bailiai, rusai yra tiesiog...“, - tai jis čia apie tautą, kuri „netrūso“ švedo Karlo XII armiją sutriuškino? O paskui dar ir vokiečio Fridricho, dar vėliau prancūzo Napoleono, o paskui ir vieningos Europos vado Hitlerio pulkus suguldė Rusijos stepėse, o Sirijoje per metus sugebėjo sutriuškinti islamo teroristus Sirijoje. Tai yra, padarė tai, ko per 4 metus niekaip nesugebėjo padaryti jungtinė net 69 šalių JAV vadovaujama NATO karinė armada?!..

Pats medalininkas Ohmanas į klausimą: „Ar dažnai pažeidžiate įstatymą?“, atvirauja – „Taip, dažnai“. Bet niekas šiuo įstatymo pažeidėju, kuris viešai prisipažino įvykdęs nusikaltimą, nesidomi. Jeigu valdžia, kurios monopolinė teisė - taikyti prievartą įstatymų pažeidėjams yra tokia tolerantiška nusikaltimams, paprastiems Lietuvos piliečiams būtų labai įdomu žinoti: ar šiame teisiniame santykyje galioja asmenų lygybės principas? Kad visi lygiomis teisėmis galėtų daryti nusikaltimus, o po to laisvai dalintis savo kriminaline patirtimi nacionalinio transliuotojo studijoje!..

Tokie J. Ohmano veiksmai – apibrėžtini kaip neapykantos kurstymas, viešas skleidimas informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai melagingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiais asmenimis dėl jų priklausomybės rusų etninei grupei. Panašaus pobūdžio vieši pareiškimai sukelia įtampą visuomenėje, nepakantumą kitataučių mažumoms, kliudo taikiai sugyventi visuomenės nariams, sukuria konfliktams nacionaliniu pagrindu palankią socialinę terpę.

Tautinės neapykantos pareiškimais pabrėžiamas europiečių rasinis išskirtinumas arba pranašumas. Teigiama, esą viena rasinė grupė yra pagal kažkokius požymius pranašesnė už rusų tautinę grupę dėl pastarųjų netobulumo, dėl neva jų gamtinio, biologinio, moralinio nuosmukio ir ydingumo, formuojamas neigiamas tautinis stereotipas, rusų įvaizdis, neigiami atskirų individų bruožai ir ypatingai ydos yra priskiriami visai etninei rusų grupei. Betgi tokie veiksmai yra priskiriami Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 170 str. 3 dalies dispozicijai ir turėtų būti prokuratūros dėmesio objektu, o ne ordinų kanclerio rūpestis, objektyviai!..

Lietuva, kaip ir kitos posttarybinės respublikos, pergyvena liberalių vertybių gilios krizės laikotarpį, kurio metu tradicinės vertybės ženkliai devalvuojamos, praranda savo tradicinę prasmę ir reikšmę. Valstybė ir tauta yra įstumta į niekam nereikalingą informacinį, ekonominį karą agresoriaus pusėje.

Todėl, sekant NATO agresijų tradicija – Vakarai puola Rusiją ir kartu vaidina auką, kaltina savo agresijos auką nusikaltimais, kurių autoriumi faktiškai yra pats agresorius. Melas ir galia - pagrindiniai NATO valstybių militaristinės ekspansijos varikliai!..

Valdomo chaoso technologijų pagalba Vakarai sukūrė nestabilumo jausmą ne tik tarpvalstybinių santykių lygmenyje, bet ir individualaus subjekto sąmonėje kuriama nestabilumo, neapibrėžtumo ir iš jų kylančiais baimės bei neapykantos atmosfera. Valstybė, kurioje baudžiami nekaltieji ir apdovanojami kaltieji, praranda gebėjimą mobilizuotis, generuoti galingas pozityvias idėjas, vienytis dėl savo ateities, tampa inertiška, lengvai valdoma iš išorės. Todėl gali būti stipresnės išorės jėgos panaudota tos jėgos geopolitiniams interesams įgyvendinti netgi savo gyvybinių interesų aukos kaina!..

Dž. Orvelo kūrinyje „1984“ aprašyta naujakalbė nėra naujų žodžių kalba – tai yra kalba, kai senuose žodžiuose yra slapta pakeičiama senoji prasmė, sudedama visiškai priešinga prasmė, o tada bet kuris veiksmas tampa savo antipodu. Orvelo alogiška eilutė „Karas – tai taika, laisvė – tai vergija, nežinojimas – tai jėga“ Lietuvoje, panašu, turtėja naujomis bipolinėmis opozicijomis: nusikaltimas yra nuopelnas, agresija – tai gynyba, valstybinis perversmas – tai rinkimai, nusikaltėlis – tai auka...

Tiesiog galva sukasi, bandant suprasti, už kokius „nuopelnus“ Lietuvai švedas J. Ohmanas gavo valstybės apdovanojimą?!..

•••

„Kai žodžiai praranda prasmę, tautos praranda laisvę“ - (Konfucijus).