Gelūnas samdo brangius advokatus, kad neatsakytų į klausimą apie savo veiksmus po Krymo aneksijos

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus, sukilusių kultūrininkų lyderio Arūno Gelūno, vadovaujama biudžetinė įstaiga jau pusę metų aiškinasi ne dėl kokių nors valstybės paslapčių, o dėl paprasto žurnalistinio paklausimo.

Dar 2025 m. lapkričio 13 d. buvo kreiptasi į muziejaus generalinį direktorių A. Gelūną, prašant atsakyti į klausimus dėl viešai paskelbtų teiginių apie meno kūrinių vežimą į Rusiją po Krymo aneksijos.

Paklausimas buvo susijęs su 2025 m. spalio 13 d. portale „Respublika“ paskelbtu interviu „Remigijus Žemaitaitis: Mane puola už tai, kad esu Žemaitaitis“.

Apie tai buvo kalbama ir kanale OpTV:



Šiame interviu buvo nurodyta, kad A. Gelūnas esą yra „tas žmogus, kuris jau po Krymo aneksijos vežė į Rusiją paveikslus, ir jokios problemos dėl to nebuvo“.

Todėl A. Gelūno buvo klausiama, ar po Krymo aneksijos iš tiesų buvo vykdytas Lietuvos meno kūrinių vežimas į Rusijos Federaciją, o jeigu taip – kokie konkretūs kūriniai ar parodos buvo vežti, kada tai vyko ir kokiais teisiniais pagrindais tai buvo daroma.

Tame pačiame paklausime redakcija taip pat klausė dėl A. Gelūno viešų pasisakymų LRT eteryje apie Kultūros ministerijos archyvų „krėtimą“, auditų dokumentus ir ministerijos darbuotojų „terorizavimą“. Buvo prašoma nurodyti, kas konkrečiai atliko tariamas kratas, kokie dokumentai buvo tikrinami, kas esą „terorizuoja“ ministerijos darbuotojus ir kokiais konkrečiais veiksmais tai pasireiškia.

Tačiau LNDM į paklausimą iš pradžių apskritai neatsakė. Nebuvo pateiktas nei atsakymas, nei laiku raštu atsisakyta teikti informaciją, nurodant teisės aktuose numatytas atsisakymo priežastis ir teisinį pagrindą.

Dėl šio A. Gelūno neveikimo 2025 m. lapkričio 26 d. buvo kreiptasi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (LAGK).

Pirmojoje byloje LNDM aiškino, kad klausimai esą buvo adresuoti A. Gelūnui kaip fiziniam asmeniui, o ne muziejui, todėl muziejus neprivalėjo atsakyti. Taip pat buvo keliamos abejonės dėl redakcijos ir paklausimą pateikusio asmens, kaip žurnalisto, patikimumo.

2026 m. sausio 20 d. LAGK skundą tenkino iš dalies. Komisija įpareigojo LNDM generalinį direktorių pateikti redakcijai atsakymą į 2025 m. lapkričio 13 d. paklausimo dalį „Dėl publikacijos tinklalapyje „Respublika.lt“.

Taigi pirmą kartą Komisija konstatavo, kad muziejus negali paprasčiausiai tylėti.

Tačiau po šio sprendimo A. Gelūnas pasirinko kitą kelią. 2026 m. vasario 9 d. muziejus pateikė ne prašomą informaciją, o raštą „Dėl atsisakymo pateikti informaciją“.

Kitaip tariant, po pirmojo pralaimėjimo Komisijoje muziejus jau nebe tylėjo, bet atsisakė suteikti informaciją.

Akivaizdu, kad šis atsisakymas buvo neteisėtas, nes jis buvo grindžiamas ne konkrečia teisės norma, draudžiančia pateikti prašomą informaciją, o redakcijos, su ja siejamų asmenų ir paklausimą pateikusio asmens „patikimumo“ vertinimais, tariamu „būtinumo kriterijumi“ bei piktnaudžiavimo teise argumentu.

Dėl šio atsisakymo redakcija 2026 m. vasario 25 d. antrą kartą kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją. Šį kartą ginčas buvo jau ne dėl muziejaus tylėjimo, o dėl to, ar 2026 m. vasario 9 d. atsisakymas teikti informaciją buvo teisėtas ir tinkamai motyvuotas.

Antrojoje byloje LNDM vėl prašė skundą atmesti. Muziejus toliau laikėsi pozicijos, kad turėjo pagrindą neteikti informacijos dėl abejonių redakcijos ir paklausimą pateikusio asmens patikimumu. Taip pat teigta, kad paklausimas esą neatitiko „būtinumo kriterijaus“, o redakcija neva piktnaudžiauja teise.

Redakcija savo paaiškinimuose nurodė, kad LNDM iš esmės susikūrė įstatyme nenumatytą „patikimumo filtrą“. Kitaip tariant, muziejus pats nusprendė vertinti ne prašomos informacijos pobūdį, ne tai, ar ji gali būti teikiama pagal įstatymą, o pačią redakciją ir paklausimą pateikusį asmenį.

Redakcijos pozicija buvo aiški: jeigu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas nenumato tokio atsisakymo pagrindo, biudžetinė įstaiga negali jo susikurti pati ir tuo pagrindu atsisakyti pateikti viešąją informaciją.

2026 m. balandžio 3 d. Lietuvos administracinių ginčų komisija antrą kartą atmetė muziejaus argumentus ir vėl tenkino redakcijos skundą.

Komisija panaikino LNDM 2026 m. vasario 9 d. raštą „Dėl atsisakymo pateikti informaciją“ ir įpareigojo muziejų iš naujo išnagrinėti redakcijos 2025 m. lapkričio 13 d. paklausimo dalį „Dėl publikacijos tinklalapyje „Respublika.lt“ bei pateikti naują atsakymą.

Taigi situacija labai paprasta: redakcija paklausė apie viešai paskelbtus teiginius dėl meno kūrinių vežimo į Rusiją po Krymo aneksijos; muziejus iš pradžių tylėjo; po pirmo pralaimėjimo Komisijoje atsisakė pateikti informaciją; po antro pralaimėjimo Komisijoje nusprendė kreiptis į teismą.

2026 m. gegužės 4 d. LNDM kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2026 m. balandžio 3 d. sprendimą.

Šioje byloje LNDM atstovauja advokatai Ąžuolas Čekanavičius ir Vilius Norvaišas iš advokatų profesinės bendrijos „Ellex Valiūnas“.

Čia iš karto kilo papildomas klausimas: už kieno pinigus A. Gelūno vadovaujamas, biudžeto pinigais išlaikomas muziejus samdosi vieną žinomiausių ir brangiausių advokatų kontorų tam, kad teisme ginčytų pareigą iš naujo išnagrinėti žurnalistinį paklausimą ir pateikti motyvuotą atsakymą?

Ar ši teisinė kova finansuojama iš muziejaus biudžeto, tai yra mokesčių mokėtojų, lėšomis?

Kiek kainuos ši byla? Kas priėmė sprendimą samdyti būtent advokatų profesinę bendriją „Ellex Valiūnas“?

Ar buvo svarstyta, kad biudžetinė įstaiga vietoje brangios teisminės kovos galėtų tiesiog atsakyti į žurnalistinį paklausimą, kaip tai jau du kartus iš esmės nurodė Lietuvos administracinių ginčų komisija?

Šioje istorijoje klausimas jau seniai nebėra vien apie A. Gelūno pasisakymus ar meno kūrinių vežimą į Rusiją.

Klausimas platesnis: ar valstybės biudžetinė įstaiga gali mėnesiais vilkinti atsakymą, kurti įstatyme nenumatytus „patikimumo“ filtrus, du kartus pralaimėti Komisijoje, o tada už galimai viešuosius pinigus samdyti brangią advokatų kontorą tam, kad toliau kovotų prieš piliečių teisę gauti informaciją?

Kol kas faktinė chronologija atrodo taip: paklausimas – tyla – skundas – pralaimėjimas Komisijoje – atsisakymas teikti informaciją – antras skundas – antras pralaimėjimas Komisijoje – skundas teismui – „Ellex Valiūnas“.

O atsakymo į paprastą žurnalistinį klausimą visuomenė taip ir negavo.

Todėl kol kas negalima nei patvirtinti, nei paneigti informacijos, ar A. Gelūnas po Krymo aneksijos iš tiesų vykdė Lietuvos meno kūrinių vežimą į Rusijos Federaciją.

Keli susiję:

Kremlius atakavo dezinformaciją nevengiantį skleisti kultūrininkų lyderį Gelūną

Driokstelėjo kultūrininkų lyderis Gelūnas: kuri demokratinė šalis turi tokią nesąmonę?