Kodėl Lietuvai gyvybiškai reikalingas Užsienio agentų registracijos įstatymas

Lietuvai toks įstatymas reikalingas ne dėl teorijos ir ne dėl politinių etikečių. Jis reikalingas dėl paprasto valstybės saugumo klausimo: valstybė ir visuomenė negali apsiginti nuo užsienio įtakos, jeigu net nežino, kas, kieno pinigais, kieno pavedimu ir kokiu tikslu veikia jos politikoje, žiniasklaidoje, nevyriausybiniame sektoriuje, akademinėje aplinkoje ir viešojoje nuomonėje.

Šiandien užsienio įtaka retai ateina su vėliava ant stalo. Ji ateina per fondus, viešąsias įstaigas, „demokratijos stiprinimo“ projektus, „dezinformacijos tyrimus“, viešųjų ryšių kampanijas, akademinius centrus, konferencijas, ekspertines išvadas, žiniasklaidos turinį, lobizmą ir tariamai nepriklausomas pilietines iniciatyvas.

Būtent todėl Lietuvai reikalingas ne dekoratyvinis, o realus Užsienio agentų registracijos įstatymas.

Jo esmė turi būti paprasta: nedrausti kalbėti, bet įpareigoti atskleisti, kieno vardu kalbama.

JAV toks modelis veikia nuo 1938 m. – tai Foreign Agents Registration Act. Jo logika aiški: tam tikri asmenys ar organizacijos, veikiantys užsienio užsakovų ar atstovaujamų subjektų vardu politinėje ar kitoje įstatyme numatytoje veikloje, turi periodiškai viešai atskleisti ryšį su tokiu užsienio subjektu, veiklą, pajamas ir išlaidas. Tai nėra veiklos draudimas. Tai registracijos ir atskleidimo režimas.

Lietuvoje tokio įstatymo reikia gyvybiškai dėl kelių priežasčių.

Pirma. Lietuva yra mažas politinis ir informacinis laukas.

Didelėse valstybėse keli šimtai tūkstančių eurų dažnai yra lašas jūroje. Lietuvoje tokia suma gali nupirkti projektus, ataskaitas, viešųjų ryšių kampanijas, renginius, „ekspertines“ diskusijas, žiniasklaidos turinį ir nuolatinį dalyvavimą politinėje darbotvarkėje.

Tai reiškia, kad palyginti nedideliais pinigais galima daryti neproporcingai didelę įtaką valstybės darbotvarkei. Todėl Lietuvai neužtenka bendrų kalbų apie skaidrumą. Reikia konkretaus registro, kuriame būtų matoma, kas veikia už užsienio pinigus, kokiai veiklai tie pinigai skirti ir kokius sprendimus arba viešąją nuomonę bandoma paveikti.

Antra. Užsienio pinigai dažnai ateina ne kaip atvira propaganda, o kaip gražiai supakuotas gėris.

Ant pakuotės rašoma: demokratija, atsparumas, kova su dezinformacija, žmogaus teisės, pilietinė visuomenė, strateginė komunikacija, medijų raštingumas, europinės vertybės.

Bet realus klausimas yra kitas: kas moka, ko siekia, kokią politinę kryptį stumia ir kokius sprendimus bando paveikti?

Be registracijos įstatymo visuomenė mato tik „specialistą“, „nevyriausybininką“, „analitiką“, „žurnalistinį tyrimą“, „pilietinę iniciatyvą“ ar „mokslinę ataskaitą“. O kas už to stovi – lieka šešėlyje.

Tokiu būdu užsienio interesų aptarnavimas gali būti parduodamas kaip nepriklausoma ekspertizė arba pilietinė veikla.

Trečia. Nacionalinis saugumas neapsiriboja tankais ir raketomis.

Lietuvos žvalgybos institucijos savo grėsmių vertinimuose nuolat kalba apie Rusijos, Baltarusijos ir kitų valstybių informacines, politines, ekonomines ir hibridines veiklas. 2026 m. grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pagrindiniu Lietuvos saugumo situaciją lemiančiu veiksniu įvardijamas Rusijos ilgalaikis apsisprendimas didinti ir prireikus panaudoti karinę galią.

Tačiau karinė grėsmė beveik niekada neegzistuoja viena. Ji eina kartu su informaciniu spaudimu, politiniu skaldymu, visuomenės kiršinimu, pasitikėjimo institucijomis griovimu, korupciniais ryšiais, įtakos tinklais ir viešosios nuomonės formavimu.

Todėl klausimas labai paprastas: jeigu valstybė pripažįsta hibridines grėsmes, kodėl ji neturi pilnaverčio mechanizmo viešai parodyti, kas Lietuvoje vykdo užsienio interesų atstovavimą?

Ketvirta. Dabartinė sistema leidžia slėptis už nekaltų formų.

Lobistas bent teoriškai turi būti matomas. Politinė kampanija bent teoriškai reguliuojama. Partijų finansavimas taip pat turi ribojimus ir deklaravimo tvarką.

Tačiau užsienio finansuojama „ekspertinė“, „pilietinė“, „analitinė“, „akademinė“, „žurnalistinė“ ar „informacinė“ veikla dažnai patenka į pilkąją zoną.

O įtaka daroma ne tik per partijų kasas. Ji daroma per klausimų formulavimą, reputacijų griovimą, viešųjų priešų kūrimą, tam tikrų temų iškėlimą, kitų temų nutylėjimą, institucijų spaudimą, tarptautinių ataskaitų gamybą, „nepriklausomų ekspertų“ komentarus ir kryptingą viešosios nuomonės formavimą.

Be Užsienio agentų registracijos įstatymo visa tai gali atrodyti kaip savaiminė pilietinė veikla, nors realiai tai gali būti užsienio interesų aptarnavimas.

Penkta. Toks įstatymas apsaugotų ir tikrą pilietinę visuomenę.

Normalios nevyriausybinės organizacijos, sąžiningi ekspertai ir tikrai nepriklausoma žiniasklaida neturėtų bijoti skaidrumo. Priešingai – aiški registracija atskirtų tuos, kurie veikia savarankiškai, nuo tų, kurie veikia už užsienio užsakovo pinigus, pavedimą ar interesą.

Dabar visi dažnai sumetami į vieną krūvą. Vieni dirba iš įsitikinimų, kiti – pagal finansavimo liniją. Visuomenė dažnai negali jų atskirti.

Tai naudinga tik tiems, kurie nori veikti nematomai.

Šešta. Be tokio įstatymo Lietuva pati sau meluoja apie suverenitetą.

Suverenitetas nėra vien vėliava, himnas ir kariuomenė. Suverenitetas reiškia, kad valstybės sprendimai turi būti priimami žinant, kas daro įtaką tiems sprendimams.

Jeigu užsienio interesai dalyvauja Lietuvos politikoje, teisėkūroje, žiniasklaidoje ir viešosios nuomonės formavime, bet visuomenė to nemato, tai nėra normali demokratija. Tai yra valstybės valdymas per šešėlines jungtis.

Todėl Užsienio agentų registracijos įstatymas Lietuvai reikalingas ne kaip cenzūros, o kaip politinės higienos instrumentas.

Tai nėra autoritarinių valstybių išradimas

Lietuvoje dažnai bandoma įteigti, kad pats užsienio agentų registracijos principas esą yra „nedemokratinis“, „rusiškas“ arba apskritai „nesąmonė“. Tai sąmoningai klaidinantis teiginys.

Autoritarinėse valstybėse tokie įstatymai gali būti naudojami opozicijai, nepriklausomai žiniasklaidai ir pilietinei visuomenei smaugti. Tačiau demokratinėse valstybėse jie naudojami kitam tikslui – užsienio įtakai skaidrinti.

Jungtinės Amerikos Valstijos turi Foreign Agents Registration Act. Šis įstatymas reikalauja, kad asmenys ar organizacijos, veikdami užsienio subjektų vardu politinėje ar kitoje įstatyme numatytoje veikloje, registruotųsi ir viešai atskleistų savo ryšius, veiklą, pajamas bei išlaidas.

Australija nuo 2018 m. turi Foreign Influence Transparency Scheme. Oficialiai nurodoma, kad šios schemos tikslas – suteikti visuomenei matomumą apie užsienio įtakos pobūdį, lygį ir mastą Australijos valdžiai ir politikai.

Kanada 2024 m. priėmė Foreign Influence Transparency and Accountability Act. Juo kuriamas užsienio įtakos skaidrumo registras, susijęs su veikla, kuria užsienio subjektų vardu siekiama paveikti Kanados politinius ar valdžios procesus.

Jungtinė Karalystė pagal 2023 m. National Security Act įtvirtino Foreign Influence Registration Scheme. Ši schema skirta geriau suprasti veiklą, vykdomą užsienio valstybės ar tam tikrų užsienio valstybės kontroliuojamų organizacijų nurodymu, ypač kai kalbama apie politinės įtakos veiklą.

2024 m. Prancūzija priėmė Loi visant à prévenir les ingérences étrangères en France įstatymą Nr. 2024-850 dėl užsienio kišimosi Prancūzijoje prevencijos. Juo Aukštajai viešojo gyvenimo skaidrumo institucijai – HATVP – pavesta tvarkyti užsienio įtakos veiksmų registrą.

Taigi, pats principas nėra nei „rusiškas“, nei „antidemokratinis“. Antidemokratinis gali būti tik piktnaudžiavimas tokiu įstatymu.

Demokratinis modelis sako: veiki už užsienio interesą – veik, bet deklaruok. Visuomenė turi teisę žinoti, kieno interesui tu dirbi.

Koks įstatymas reikalingas Lietuvai?

Lietuvos Užsienio agentų registracijos įstatymas turi būti ne apie pažiūras, o apie ryšius, pinigus, pavedimus ir įtaką.

Registruotis turėtų ne visi, kurie gauna kokį nors užsienio finansavimą. Registruotis turėtų tie, kurie gauna finansavimą, pavedimą, koordinavimą ar kitokią naudą iš užsienio subjekto ir kartu vykdo politinę, lobistinę, informacinę, teisėkūros, rinkiminę ar viešosios nuomonės formavimo veiklą Lietuvoje.

Tokie subjektai turėtų aiškiai deklaruoti, kas finansuoja, kiek finansuoja, už ką moka, kokia veikla vykdoma, kokios institucijos, politikai, temos ar visuomenės grupės yra poveikio objektas, taip pat ar veikiama tiesiogiai, ar per tarpininkus.

Ir viskas. Veikla neuždraudžiama. Bet kaukė nuimama.

Kodėl pasipriešinimas tokiam įstatymui būtų iškalbingas?

Jeigu organizacija veikia skaidriai, ji neturėtų bijoti deklaruoti užsienio finansavimo, užsakovo, pavedimo ir veiklos tikslo.

Bet jeigu kas nors kategoriškai priešinasi net pačiam principui, kad visuomenė turi žinoti, kieno pinigais ir kieno interesui daroma politinė ar informacinė įtaka Lietuvoje, tada verta klausti: kas konkrečiai čia ginama – demokratija ar teisė veikti šešėlyje?

Lietuvai nereikia įstatymo, kuris persekiotų žmones už pažiūras. Tačiau Lietuvai būtinas įstatymas, kuris neleistų užsienio interesų atstovavimo maskuoti nepriklausoma ekspertize, žurnalistika, akademine veikla ar pilietinėmis iniciatyvomis.

Esmė

Lietuvai Užsienio agentų registracijos įstatymas gyvybiškai reikalingas todėl, kad be jo užsienio pinigais finansuojama politinė, informacinė, lobistinė ir viešosios nuomonės formavimo veikla gali būti parduodama visuomenei kaip nepriklausoma ekspertizė, pilietinė veikla ar žurnalistika.

Užsienio interesų maskavimas nepriklausoma pilietine veikla nėra demokratijos stiprinimas. Tai suvereniteto išplovimas per projektus, fondus, „ekspertus“ ir gražias etiketes.

Demokratija nereiškia teisės veikti tamsoje. Demokratija reiškia, kad visuomenė turi teisę žinoti, kas kalba, kieno pinigais kalba ir kieno interesui dirba.

Susiję:

Driokstelėjo kultūrininkų lyderis Gelūnas: kuri demokratinė šalis turi tokią nesąmonę?