Globalus mokyklų perėmimas, arba niekas neturi teisės mokyti pats

Paskutinė žinia Lietuvoje – esam beraščių tauta. Pasak Lietuvių kalbos instituto atstovų, tokius rezultatus parodė bandomojo lietuvių gimtosios kalbos brandos egzamino testo rezultatai, šiųmetis Nacionalinis diktantas ir sumažėjęs knygas skaitančių žmonių skaičius. Tačiau niekas nekalba apie tai, kad visi protestai prieš amžinas reformas mokyklose buvo įvertinti kaip tamsuolių kova su pažanga. Kai garbūs tautos kalbininkai, literatai, filosofai ir pedagogai priešinosi rašinio nustūmimui, testų, neskatinančių dėstyti savo mintis, įvedimui, kai apeliavo į Švietimo ir mokslo ministerijos klerkų sąžines dėl paniekintos ir neįgyvendintos tautinės mokyklos idėjos, visi „evoliucijos“ skatintojai piktdžiugiškai kikeno ir toliau „modernizavo“ mokymo programas. Užaugo karta, mokanti atsakyti į testo klausimą "Taip" arba "Ne". Iškalti faktai daugiau mažiau atspindi žinias, kurios, deja, sensta greičiau, nei mokyklos spėja persitvarkyti. Pertvarkoms galo nematyti, o rezultatus atrajojame jau šiandieną – mokiniai negali suregzti rišlaus teksto, negeba vystyti pasakojimo, kuriame būtų sąryšis tarp aptariamos temos analizės ir išvadų, nemoka suvokti teksto potekstės, jiems trūksta žodžių, sinonimų ir antonimų vartojimas labai ribotas.

Viena Vokietijoje gyvenanti daugiavaikė šeima, auginanti šešis vaikus, pabėgo į JAV ir paprašė politinio prieglobsčio. Vokietija reikalauja šeimą grąžinti atgal, kad galėtų nuteisti. Vokietijos teismas priteisė milžinišką baudą už tai, kad vaikai buvo ugdomi ir lavinami namuose. Jei tėvai neįstengtų baudos sumokėti, vaikai būtų atimti ir perduoti valstybinėms įstaigoms auginti bei mokyti. Šeima, žinodama, kad JAV tūkstančiai šeimų ugdo savo vaikus namuose, tikėjosi prieglobsčio ir galimybės tęsti vaikų mokymą namuose, nes jų netenkino Vokietijos švietimo sistema, išstūmusi religijos ir moralės principus iš vaikų ugdymo programų. Išvykę į Ameriką, šie žmonės laukė teismo sprendimo. Žemesnės instancijos teismas vokiečių šeimai davė leidimą gyventi JAV. Tačiau naujojo Baracko Obamos vadovaujama vyriausybė vadovaujasi kitais kriterijais. Ji yra nusprendusi, kad vaikus gali ugdyti tik valstybė, ir tik taip, kaip valstybei bus tinkama. Todėl JAV administracija parėmė Vokietijos poziciją ir Aukščiausiasis Teismas paskelbė išvadas, kad šeima grąžintina į Vokietiją ir kad Vokietijos reikalavimai vaikus ugdyti tik valstybinėse mokyklose yra pagrįsti.

Mes ėjome ir einame globaliu švietimo nusavinimo keliu, kurį dabar brėžia visos didžiosios valstybės. Mes vejamės ir mums sekasi. Be jokios abejonės – tai buvo siekinys ir mes pranokome lūkesčius. Šiandieną Lietuvos švietimo politika toliau važiuoja tuo pačiu „šiuolaikiškumą“ apdainuojančiu traukiniu. Svarbiausias uždavinys – pateikti reikiamą informaciją ir skatinti ją vartoti. Mąstymas, susitelkimas, samprotavimas, atradimai, naujų idėjų viešinimas, polemika su bet kurios srities dogmomis – nepageidautini. Visapusiškai išprusęs žmogus, galintis sintezuoti, yra labai nenaudingas. Mums reikia siaurai matančio ir skaidančio, siauros srities specialisto. Kai vyriausybiniu lygiu yra kalbama, kad reikėtų iš anksto numatyti, kokių sričių specialistų valstybei reikės ir į tai orientuoti mokinius, iš karto iškyla masinės gamybos vaizdai iš kokio fabriko. Bet taip pat ir filmas „Siena“, sukurtas pagal "Pink Floyd" muzikinį kūrinį.

Lietuva yra ta valstybė, kuri įpratusi veikti pagal nurodymus. Todėl nereikia stebėtis nei lyčių lygybę (kai lytis yra socialinė kategorija) propaguojančių ugdymo programų diegimu vaikų darželiuose, nei humanitarinių sričių menkinimu bendrojoje lavinimo erdvėje, nei užsakomaisiais specialistų krepšeliais universitetuose. Nereikėtų stebėtis, kodėl tautinės mokyklos idėjos pavirto tik žodžiais, kodėl integruoto mokymo programos dūla tų pačių ŠMM klerkų stalčiuose. Ir dar labiau nereikėtų stebėtis, kad naikinamos kaimo mokyklos, o miestų – didinamos, optimizuojamos, technologizuojamos, šiems tikslams skiriant milijonus.

Mes sparčiai vejamės išsivysčiusias, demokratines, žmogaus teises ginančias ir kitaip stebuklingas valstybes, nes neturime savo stuburo, autonomiško suvokimo, valstybingumui pasitelkiamos politikos. Puikiai pasakė vienas „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ finalininkas vienuoliktokas: „Politika yra labai didelis biznis.“ Ir tas vaikinas tikisi tapti vienu iš galingų biznierių, t. y. politiku. Taigi tikslas pasiektas – vaikai, mūsų tautos ateitis, suprato, kas yra politika ir kaip daromi pinigai.

Žinoma, norėtųsi dar kažką tokio „protingo“ pasakyti, kad politika yra ilgalaikė strategija ir taktika, nuo kurių priklauso, kaip vystysis valstybė, koks bus jos pamatas, į ką remsis kartų kartos, kokius savasties ženklus saugos ir perduos vienos kitoms... Tačiau tikrai neverta. Jau prisipostringavom. Kaip šunys į mėnulį. Nei mūsų balsas kam įdomu, nei jis kur nueina. Dabar tik sėdėkime ir stebėkime visus mums siūlomus malonumus, suniveliuosiančius valstybes, tautas, kultūras. Ir nedrįskime užsiimti savišvieta. Tik valstybė turi teisę nurodyti, kur mokytis, ko mokytis ir kaip mokytis. Tai pasakytina ir apie visas kitas gyvenimo sritis. Kai iš japonų malonės pasistatysime atominę elektrinę ir pradėsime amerikiečių rankomis pumpuoti dujas geresniam gyvenimui, tokiu būdu pareikšdami nepriklausomybę nuo Rusijos, kai įsivesime eurą, pareikšdami, jog nuo to momento tikrai esame neatskiriama ES dalis, kai visus bankus pavesime „išsivysčiusių“ šalių valdytojams, kai parduosime lietuviams nereikalingus žemės ūkio paskirties hektarus, tada galėsime protingais veidais „pasamprotauti“ ir apie švietimo prasmę, kurią taip gražiai apibrėžė JAV ir Vokietijos teismai.