Gulbės

Po To, ryte, prie Vytauto bažnyčios įšalo gulbės... Šiandien, po daugelio metų, man rodos, tai buvęs keistas ženklas...

Stovėjom Tą šaltą naktį. Gynėm savo Lietuvą... Kūrėm ją sau, savo vaikams, esamiems ir būsimiems vaikaičiams - būsimosioms kartoms...

Mes tiesėme Kelią... Kam mes tą snieguotą naktį tiesėme kelią - ar tam, kame esame šiandien?..

Gyvendamas kiekvienas iš mūsų savaime vienaip ar kitaip veikia kitus žmones, daro jiems įtaką. Kiekvienas iš mūsų esame visuomenės narys. Seniau dorai gyvenantis žmogus sulaukdavo deramos visuomenės pagarbos, o nedorėlis - visuotinės paniekos... nuo amžių taip buvo. Kas gi nūnai mūsų krašte pasikeitė, kas nutiko, kad viskas čia vyksta atvirkščiai - nedorėliai raivosi it inkstai taukuose, meluodami ir galo net nebebijodami, o dorai gyvenantis žmogus apšaukiamas nepagarbiausiais epitetais. Besivadovaujantysis Tiesos kriterijais, garbingai dėl savo artimo veikiantis žmogus mūsų pasaulėlyje tapo tiksinčia bomba, kurią būtina nedelsiant neutralizuoti...

Kodėl gi siekiama apriboti tokio žmogaus laisvę? Ogi todėl, kad privalu padaryti jį neveiksnų aplinkos atžvilgiu.

Jeigu jau sykį buvo leista mūsuose atsitikti tokiam gėdingai juodam Rytui, kai buvo pamintas elementarus žmoniškumas, pažeista daug Konstitucijos straipsnių ir net Vaiko teisių konvencija, tai kažkas gi privalo už tai atsakyti - pratylėti būtų lyg ir nerimta, per daug liudininkų tuos pažeidimus pamatė... Ką daryti? Be abejo, privalu akivaizdžiai regimus pažeidėjus nubausti. Bet juk bausti saviškius - pareigūnus bei valstybės "interesą" pasiaukojančiai atstovaujančią porelę privatininkų - lyg ir neišeina...

Tuomet belieka kitas kelias: vieną auką, tą, kuri mažiukė ir silpnutė, aklinai uždaryti ir uždrausti ne tik mokytojams, draugams, bet net ją užauginusiems diedukams (kaip ji meiliai vadindavo) domėtis jos labai jau pagerintu "privačiu gyvenimu"...

O kitą auką, vis dar nenurimstančią, per daug žinančią, per garsiai Tiesos ieškančią, nuo skausmo ligi šiol dar neišprotėjusią, vis dar gyvą, pulsuojančią... - apkaltinti pačią, neva išprovokavus visus nutikusius pažeidimus. Mat pastaroji auka išmano įstatymus, todėl yra itin pavojinga, reikia ją kuo greičiau tvirtai sučiupti į nagus, šiukštu nepateikiant tikrąją tiesą užfiksavusios filmuotos medžiagos...

- Visuomene, brangute, būkit maloni, pakentėkite, bus patenkintas ir tamstos smalsumas - filmukus kurti mes mokame... Kai šioji auka bus izoliuota ir nebeturės ryšio su aplinka, tuomet vadinamąją "medžiagą" jau bus galima ir viešam teismui pateikti - pamatysit, pamatysit tada, kokia tai buvo stambaus kalibro smogikė!..

Dėl didesnio įtikinamumo liudininkus taip pat verta apkaltinti - tarkim, kad "trukdė"... Stovėjo, žiūrėjo ir tuo labai smarkiai trukdė daryti tai, ką REIKĖJO padaryti... Nieko čia keisto ir nėra ko nei juoktis, nei stebėtis. Pavyzdžiui, mano kaime kiauliapjovys niekad neleisdavo niekam žiūrėti, kaip jis pjauna kiaulę - jam žiūrėtojai trukdydavo... Ir tai visai normalu. Tai šiuo atveju būdavo prievarta prieš vargšą gyvulį, o čia... kaip ne kaip – VAIKAS...

Galų gale, liudininkų apkaltinimui iš esmės jau yra neblogai pasiruošta... Liudininkai gerokai iš anksto yra tikslingai, pakankamai sodriai apdergti. Žiniasklaidos galingu sprigtu, labai tvarkingai ir apgalvotai, yra numuštas jų intelekto koeficientas... Na, dėl šventos ramybės galima dar kokiu "violetiniu pūliniu" juos pavadinti... ir ramiai bus galima pateikti kaltinimus, kad "trukdė". Kam "trukdė"? Na, čia jau lengviausias dalykas. Nesvarbu, kad gausu asmeninės, piliečių nufilmuotos medžiagos, kurioje matyti, jog žmonės taikiai klūpo ir meldžiasi, stovi ir verkia, o juos už tai muša ir niekina, spardo ir suima...

Nesvarbu... Niekas dabar nesvarbu. Galų gale, čia tokios smulkmenos visai neturi reikšmės. Visuomet galima pareikšti, kad tas ar kitas žmogus "trukdė". Juk ir kiekvieną ramų stovėtoją įmanoma apkaltinti, kad jis kam nors trukdo. Galima pavadinti jį "veikėju" arba "trukdytoju"... tereikia pasitelkti biurokratinį mąstymą, elementarias fizikos žinias ir truputį fantazijos, tuomet lengvai "nustatysi", kad ramiai stovintysis "veikia" savo svoriu žemės plokštumą arba "trukdo", tarkim, šaligatvio plytelei užstodamas saulę...

Yra žmogus - yra problema. Nėra žmogaus - nėra problemos... Pagal tokį modelį gyveno nedorėlis Stalinas. O mes, dorieji, pagal kokį gyvenam?..
...

Yra riba. Yra riba tarp "dabar" ir "vėliau".

Tai Dabar jūs mus laikot Bjauriaisiais ančiukais...

O aš žinau, kad mes tapsime Gulbėmis...

Ir visai nesvarbu, kad taip bus Vėliau...