Į vienus vartus – žaidimas su Lenkija

2017 metų pabaigoje tarp daugybės padorų skaitytoją į depresiją stumiančių antraščių pasirodė ir vertų didesnio optimizmo. Gruodžio 28 dieną vienur nuskambėjo – „Lietuvos santykiai su kaimyne Lenkija yra konstruktyvūs, teigia užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius“. Netrukus kitur kitu pavadinimu L. Linkevičiaus optimizmas perfrazuojamas taip: „Lietuvos ir Lenkijos santykiuose – didžiulė pažanga“. Po valandos pasipylė susidomėjusių skaitytojų komentarai. Ne itin pagarbus, bet gana tipiškas: „ Čia pats sugalvojo, ar taip liepė iš popieriuko paskaityti?“

Prisimenant atkaklias Lietuvos „grietinėlės“ kovas už santykių gerinimą, taip šventvagiškai manyti yra pagrindo. Pažvelkim į 2017 metų dėmesio vertus popierėlius. Cituodama užsienio reikalų ministrą žiniasklaida skelbė: „Darysime viską, kad perkrautume santykius su Lenkija“; „ Lietuvai vertėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija“; „Atmosfera išties keičiasi – gal ne taip greitai, bet keičiasi“ ...

Tokios įkvepiančios nuotaikos parodo veikiau mūsų valdžios lūkesčius nei realią padėtį. To pavyzdys Lenkijos Seimo maršalkos Mareko Kuchcinskio vizitas Vilniuje rugsėjo pabaigoje. Pastarasis, pagraudinęs auditoriją istorine romantika, nepamiršo ir lenkų tautinės mažumos (t.y. bendrijos – LVM ) teisių: „Stovėdamas prieš jus Lietuvos parlamente kaip Lenkijos Seimo pirmininkas, norėčiau prašyti Seimo narių, kad priimdami sprendimą dėl lenkų kilmės Lietuvos Respublikos piliečių atsižvelgtumėte į jų reikalavimus ir jūsų bendrus interesus, taip pat ir geopolitinius“.

Taip, Lietuvos vyriausybės ir seimai beveik nuo Nepriklausomybės pradžios dėjo dideles pastangas lenkindama ir stiprindama lenkybę vadinamajame Vilniaus krašte, tačiau Varšuva niekada nepageidavo to nei matyti, nei įvertinti. Tad įsiklausykime dar kartą ir pabraukime: „atsižvelgtumėte į jų reikalavimus ir jūsų bendrus interesus, taip pat ir geopolitinius“.

Tai galėtų reikšti - branginkite „jų“ reikalavimus, nes gali nukentėti „jūsų“ geopolitiniai interesai. Kaip būtų gerai, jei vienąkart Prezidentė ir Vyriausybė primygtinai paprašytų Lenkijos aiškiai išdėstyti pretenzijas Lietuvai „mažumų klausimu“. Kitaip pretenzijos nesibaigs tol, kol jos bus apibrėžiamos tik žodžiu ir prisiminimais, jog kažkada kažkam kažkas pažadėta „sutvarkyti“... Dabar gi tos pretenzijos lyg už krūmo besislapstantis patiltės plėšikas: „Atiduok raides, atiduok pavardes, atiduok gatvių ir gyvenviečių pavadinimus, mokyklas, bažnyčias, Vilnių ir ... atmintį“. Kam naudinga, kad pretenzijos nesibaigtų?

Seimūnai M. Kuchcinskio kalbai plojo atsistoję.

Reikia pripažinti, kad ir šios vyriausybės pastangos pagerinti santykius 2017 metais iš tiesų buvo didžiulės. Tiesa, dar užpernai (2016) rudenį S. Skvernelis susitiko su partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) vadovu Jaroslawu Kaczynskiu – bene svarbiausiu žmogumi Lenkijos politiniame pasaulyje. Apie susitikimą nebuvo skelbta, nes tuo metu Skvernelis buvo tik „paprastas“ pilietis, dar nebuvo pasibaigusi Seimo rinkimų kampanija. Jis buvo dar tik būsimas premjeras. Kaip vėliau pranešė „fakt.pl.“ būtent tada buvo susitarta dėl „Orlen Lietuva“ gamyklos Mažeikiuose likimo (viskas gerai, šiemet keliasdešimties milijonų eurų baudą Lietuvos geležinkeliai gamyklai jau sumokėjo; ar tam pasitarnavo būsimo premjero vizitas, nežinia). Tik pernai 2017 m. rugpjūty (t.y. beveik po metų) Lietuvos spaudoje kai kas išlindo į viešumą, ir sušmėžavo tokie pranešimai: „Po slapto susitikimo su Jaroslawu Kaczynskiu Saulius Skvernelis atsitvėrė tylos siena“. Tad, kokių dar susitarimų buvo prieita, kas pažadėta, tamsta premjere? Nežinia, tačiau...

2017 metų kovo 13 dieną vyriausybės sprendimas atiduoti valstybės turtą Vilniaus senamiestyje (5 vienuolyno pastatus) Gdansko provincijos pranciškonų ordino vienuoliams nedaug ką šokiravo, nes sisteminei žiniasklaidai neužkliuvo. Neužkliuvo ir tai, kad premjeras S. Skvernelis ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson šiuo sprendimu įtvirtino pilsudskinės okupacijos padarinius -  kompleksas pranciškonų vienuoliams Lenkijos okupacinio režimo buvo neteisėtai atiduotas ordinui 1938 metais.

Dar kiek vėliau, Lietuvos premjeras, lankydamasis Lenkijoje, davė interviu televizijos TVP laidai „Gość Wiadomości“, „wpolityce.pl.“ Jis teigė, jog „kalbos apie tai, kad Lietuvos lenkų teisės Lietuvoje yra laužomos, labai dažnai yra netikra informacija, kurią platina Rusijos (tik nesupainiokim, ne Lenkijos – LVM) propaganda. „Galimybė rašyti savo pavardes dokumentuose taip pat atsiras“, - pažadėjo Lietuvos premjeras.

Praėjus keliems mėnesiams, 2017 m. birželį, Kultūros ministerija, vykdydama Ministro Pirmininko pavedimą, kreipėsi į Teisingumo ministeriją skubos tvarka suderinti įstatymo projektą dėl Lietuvos respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo pakeitimo.

Lapkričio 29 dieną vyriausybės tinklalapyje premjeras sako: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba - valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Už lietuvio širdžiai mielų žodžių slypi įstatymo pakeitimais apribojamos valstybinės kalbos vartojimo sritys ir sumenkinamas konstitucinis lietuvių kalbos statusas (žr. Laima Kalėdienė. Nereikia Putino, kai yra Jonsson)

Vyriausybės pranešime paaiškinama, jog 1995 metais priimtas Kalbos įstatymas yra gerokai pasenęs, todėl numatyta užtikrinti, kad, pavyzdžiui, fiziniai asmenys teisme galėtų reikalauti visą procesą vesti, tarkim, vokiškai, ispaniškai, arabiškai, kinietiškai ar kitaip, nediskriminuojant jų kalbos pagrindu. Atsisakoma nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę kalbos reguliacinę naštą, kuri, manykim, šiuo metu pernelyg didelė. Naujas nuostatas siūloma taikyti ne tik valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ir asmenų grupėms (!), juridiniams asmenims ir organizacijoms. Kad praktikoje nekiltų problemų, aiškiau apibrėžiama tvarka dėl pagalbinės (užsienio!) kalbos vartojimo ir nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba. Mūsų valstybės stangas gerinti santykius mūsų strateginis partneris atitinkamai vertina ir... savo visuomenę jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus auklėdamas ir mokydamas, švelniai tariant, ne visai geranoriško požiūrio tiek į Lietuvą, tiek į jos vadovus kaip apgavikus ir tautinių mažumų engėjus. Pavyzdžiui, minėtame „wpolityce.pl“ skaitytojų nuomonės apie premjero vizitą šiame leidinyje buvo neigiamos absoliučia dauguma plačioje skalėje nuo „Nie wierzę żmudzinom, banderowcom, sowietom i nazistom!!!“ iki „Co on pirdoli“. Iš tiesų sociologai masių nuotaikas galėtų gerai nuspėti nagrinėdami skaitytojų atsiliepimus. Šiuo metu galime tik pasvajoti, kad plačioji Lenkijos visuomenė apie Lietuvą žinotų kiek daugiau nei „Wilno nasze“.

Tuo tarpu Lietuvoje strateginio partnerio iniciatyvas bei reikalavimus tam tikri visuomenės elito sluoksniai (tiksliau, tam tikras politinio ir kultūrinio elito porūšis) puikiai vertina nuo seno. Seniai geru pavyzdžiu yra niekieno neužginčytas tomaševskininkų (LLRA) įvesdinimas į Seimą prieš penketą metų, grubiai pažeidžiant įstatymą (į tai atsiliepė tik buvęs V. Landsbergio patarėjas; žr.: R.Bogdanas. LLRA rinkimų įstatymas kažkodėl netaikomas). Vėliau visuomenė buvo (ir tebėra) maitinama Seimo narių G. Kirkilo, I. Šiaulienės ir kitų veikėjų graudenimais, kaip lenkiukams sunku ir beveik neįmanoma išmokti lietuviškai, o pavardžių rašymas pasuose mūsų abėcėle pažeidžia žmogaus teises.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo, o su atitinkama muzika dar geriau ir greičiau. Tokiu būdu organizuojama veikla dar vadinama Overtono langu. Tokiu principu visuomenė iš pradžių turi nejučiomis priprasti prie reikalingos temos, paskui – suprasti, kaip reikia, dar vėliau - priimti ir vykdyti. Vienas tų langų buvo tarptautinė konferencija gruodžio pradžioje Lenkijos valstybės viršininko gimimo 150-mečio proga: „Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“. Pirma pripratinimo fazė - pradžiai prabilti apie Pilsudskį kaip Lietuvoje neįvertintą kūrėją, kaip genijų, kaip Europos ir Lietuvos gelbėtoją, romantiką, pagerbti kaip pasaulinio masto strategą, politiką ir karvedį (ne Vilniaus atplėšimo autorių, ne imperinių ambicijų puoselėtoją, ne politikos avantiūristą, ne Hitlerio bičiulį). Lietuvoje, jos sostinėje, sostinės širdyje – senojoje Rotušėje tokia proga galima kalbėti ir be emocijų. Konferencijoje Lietuvos pusę atstovavo istorikai ir neistorikai, iš kurių ir buvo galima tikėtis nuspėjamos „diskusijos“ be emocijų. Iš mūsų populiariosios žiniasklaidos seniai žinomas jų požiūris į dviejų valstybių santykius neleido abejoti, kad Pilsudskis tikrai neįsižeistų. Kas bent truputį domisi bendra dviejų valstybių istorija, gali nujausti, kokia kryptimi diskutuoti buvo pasirengę A. Bumblauskas, Š. Liekis, V. Plečkaitis, R. Valatka, T. Venclova...

Ant pakylos stovėjo Pilsudskio biustas, ore tvyrojo Pilsudskio dvasia. Energingo, ryžtingo karo vyro ir politiko nematomos akys tartum stebėjo sėdinčius salėje. Abi pusės tarsi stengėsi apeiti svarbiausius klausimus, į kuriuos neatsakius, mano galva, ir šiandien nuoširdūs dviejų valstybių ir jų piliečių santykiai neįmanomi. Matyt, todėl konferencija nebuvo plačiai garsinama. Tad, koks buvo jos tikslas?

Be abejo, paminėtiems Lietuvos piliečiams neteks stovėti eilėje prie lenkiško rojaus vartų, tačiau, kokia nauda antrajai pusei, dar nežinia. Ambicijos tikrai yra patenkintos. Gal to ir pakaks.

Vienas kitas lietuviškai kalbėjusios pusės pranešimas buvo atpasakotas žiniasklaidoje. Tik tiek, nes Lenkų institutas Vilniuje konferencijos medžiagos skelbti nežada.

Vienas aktyviausių konferencijos organizatorių tapo Nacionalinio istorikų komiteto prezidentas Alvydas Nikžentaitis (apie Komiteto veiklą galima spręsti iš jo tinklalapio, kuriame nurodoma, jog paskutinė istorikų konferencija Vilniuje vyko 2013 metais, todėl Komitetas kiek panašus į žinomą „Nacionalinę ekspediciją“). Viename intelektualų portale jis nesusilaikė neatskleidęs renginio užkulisių. Pirmiausia, ką pastebi Nikžentaitis: 1) dabartinė Lietuvos Vyriausybė ne kartą yra deklaravusi, kad jai yra svarbu atkurti gerus santykius su kaimyne Lenkija; bet 2) dabartinei Lenkijos vyriausybei yra be galo svarbūs istorinės praeities klausimai.

Taigi, darytina išvada, kad santykiai pirmiausia ir priklausys nuo, to kaip Lietuva vertins istoriją. Atrodo, požiūris į ją, deja, vis dar skiriasi. Kadangi meile Pilsudskiui kiek suabejota, , pasak Nikžentaičio, prieš konferenciją reikėjo išbandyti visuomenės reakciją. Tam reikalui buvo pakviestas „Laisvės“ premijos laureatas Adamas Michnikas su paskaita apie Pilsudskį Mažvydo bibliotekoje. Tačiau, renginio pozityvus rezonansas nesuteikė daugiau drąsos Lietuvos politikams: „Lenkų pusė norėjo švęsti (!) jubiliejų Vilniuje, o lietuvių pusė, ypač Lietuvos politikai, bijojo J.Pilsudskio“. Buvo delsiama atsakyti ir į klausimą dėl ministro ( jo pavardė, matyt, Linkevičius, nors jos Nikžentaitis savo straipsnyje neatskleidžia) oficialios paramos.

Dėl konferencijos buvo tariamasi su ministerija ir jos vadovu, kad jis galbūt parašys sveikinimo laišką konferencijos dalyviams ir surengs kuklų priėmimą dviejų šalių istorikams. Likus mėnesiui iki konferencijos, atsakymas buvo neigiamas. „Tačiau tuoj pat į pagalbą atskubėjo Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, - rašo Nikžentaitis, - užtikrindami, jog jei ministras bijo, tai tokį laišką parašys premjeras“. Maža to, likus mažiau nei dviem savaitėms iki konferencijos pradžios, pagrindinis konferencijos organizatorius (tikriausiai Nikžentaitis - LVM) sulaukė skambučio iš vienos ministerijos (ar nebus tas pats URM-as?- LVM). Pasiūlyta atšaukti Lietuvos mokslo institucijų dalyvavimą konferencijoje. Tokiu būdu renginio lygis ir Nikžentaičio indėlis būtų gerokai sumenkinti. Organizatorių džiaugsmui netrukus buvo sužinota, jog į Lietuvą minėti jubiliejinės Vasario 16-osios atvyks pats Lenkijos prezidentas Andžejus Dūda, ir viskas pakrypo į gera.

Žodžiu, premjeras parašė laišką tokį, kokio reikėjo, o renginys virto ne šiaip istorikų diskusija, viešu pabendravimu ir bičiulyste, o vieno mūsų valstybės vadovo politiškai paremtu renginiu. Čia pateikiama keletas sveikinimo citatų (visas tekstas skelbtas, berods, tik Lenkijos instituto veidaknygėje):

Mes, lietuviai, neturime pamiršti maršalo nuopelnų, stabdant bolševikų invaziją Europoje. Galbūt ateis toks laikas, kai galėsime sutarti dėl vienodo požiūrio į į mūsų valstybių santykius XX amžiaus pirmoje pusėje. /.../ Dar ir šiandien mus lydi nesenos mūsų istorijos praeities šešėlis. Neturėtume pamiršti, kad tuo puikiai naudojasi tie, kurie nenori, kad mūsų valstybės kuo glaudžiau bendradarbiautų. /.../ Nėra kitos valstybės, su kuria mus sietų daugiau istorinių bendrumų, kaip su Lenkija. Mes siekiame, kad tokių bendrumų rastųsi vis daugiau ir kuriant mūsų bendrą dabartį bei ateitį. /.../ To reikalauja mūsų bendra istorija, be to, esu tikras, kad to nori mūsų tautiečiai.

Tokia yra keista, čia fragmentiškai pateikta, Lietuvos ir Lenkijos pernykščių santykių istorija, šykščiai atspindėta mūsų žiniasklaidoje. Kas dabar išdrįstų neigti, kad valstybės savigarba, tautiškumas ir patriotizmas tampa atgyvena? Gal būt mūsų premjeras. Kas galėtų net pagalvoti apie kokią sąmokslo teoriją, lemiančią senų kaimynų santykius ir ateitį? Taip galvoti draudžiama. Kodėl apie štai tokius - tik ar nuoširdžius- santykius, kai Lenkija ryžtingai žengia pirmyn, o Lietuva, nuolat lankstydamasi, traukiasi atatupsta, vengiama kalbėti garsiai? Todėl, kad tai nepolitkorektiška.

Ir kaip tada netikėti poligloto, filosofo, poeto Jurgio Zauerveino-Girėno (Georg Sauerwein; pamenate, tai jo yra „Lietuviais esame mes gimę“) daugiau nei prieš šimtą dvidešimt metų rašytais žodžiais, kad apie jau išnykusią lietuvių tautą kažkada bus galima pasakyti: „Lietuviškoji giminė numirė nuo vienos dyvinos ligos, būtent - nuo savo pačios niekinimo“.

***

Kitame rašinyje - apie meną mokytis iš klaidų ir priešiškų jėgų kenkėjišką veiklą, skaldant „amžiną lietuvių ir lenkų brolybę“.