Intelektualinė autobiografija

„Prieš 20 metų „Šiaurės Atėnai“ publikavo mano pirmą tekstą. Ši „Intelektualinė autobiografija“ yra bandymas perteikti mano dvasinę evoliuciją per tuos 20 metų.“

Andrius Martinkus



Intelektualinė autobiografija

Šioje svetainėje skelbiami tekstai yra pagimdyti dviejų kertinių mano tapatybės sandų. Esu krikščionis ir lietuvis. Dar esu europietis, didžios krikščioniškosios Europos kultūros paveldėtojas, gyvenantis nuo Kristaus nusigręžusioje Europoje. Esu vienas tų, kurie „negali nutraukti saitų, siejančių juos su jų tapatybės versmėmis: Europą sukūrusiu Dievu, Kristaus religija ir Dievą palaidojusia, jį pamiršusia Europa“. [1] Visada buvau įsitikinęs, kad pirminė ir giliausia to, kas vadinama „Vakarų krize“ arba „Vakarų saulėlydžiu“, priežastis yra tai, kad „Dievas seniai nebėra Europos kultūros šerdis ir europiečių širdžių tikslas“. [2]

Savo psichologinį autoportretą pabandžiau nutapyti antrojoje esė „Asinchronizmai“ dalyje. [3] Buvau maloniai nustebintas, kai ištrauka iš šio teksto pirmosios dalies buvo įtraukta (kartu su ištrauka iš Igno Šeiniaus „Kuprelio“) į 2016 m. mokyklinio egzamino teksto suvokimo, literatūros ir kalbos žinių taikymo testą.    

Visada bjaurėjausi Lietuvos valstybinės propagandos sekama Lietuvos „sėkmės istorijos“ pasaka. Mano tekstuose anksti atsirado suvokimas, kad posovietinės Lietuvos dramatinės istorijos priežastis yra tikėjimo ir idealų krizė. Antai 2003–2004 m. politinę krizę ir „dviejų Lietuvų“ fenomeną aiškinau tuo, kad „Mamoną garbinanti Lietuva parazitavo naivokos, idealizmu tikinčios Lietuvos sąskaita daugiau kaip dešimt metų“. [4]

Sulig kiekvienais metais augo mano kritiškumas posovietinėje Lietuvoje įsigalėjusios ideologinės atmosferos atžvilgiu. Vis labiau darėsi aišku, kad sovietinės okupacijos metais viešpatavusi ideologija ir ją pakeitusi ideologija „turi vieną bendrą bruožą – jos abi nepakenčia žmogaus laisvės. Tik viena iš jų žmogų laiko objektyvių istorijos dėsnių vergu, kita – rinkos ir kapitalo vergu“. [5] Straipsnyje „Imti ir duoti“ pirmą kartą pasirodo mintis apie tris ideologinius blogio pavidalus: „tiek nacionalsocializmas, tiek komunizmas, tiek rinkos fundamentalizmas įvairiais pavidalais, pradedant libertariniu Vakarų modeliu, baigiant Kinijos valstybiniu kapitalizmu, yra agresyvios ėmimo ir atėmimo ideologijos, siekiančios viešpatauti šiapusinėje tikrovėje, naikinančios gamtą ir kuriančios daiktų imperijas, kuriose vienintelis žmogaus pašaukimas yra būti daiktu ir valdyti daiktus, taip pat kitus žmones-daiktus“. [6] Straipsnyje „Laisvės kaina“, parašytame paskaitos, skaitytos Lietuvos radijo eteryje pagrindu, vedama paralelė tarp pasaulinio liberalizmo flagmano – JAV – ir genocido: „Kaip ir kodėl atsitiko taip, kad [...] valstybės, šiandien laikomos liberaliosios demokratijos ir žmogaus teisių citadelėmis, iš kurių viena, negana to, skelbiasi esanti laisvės apaštalė visame pasaulyje, [...] kartu yra ir milžiniškas, precedento istorijoje neturintis tautų, kalbų ir kultūrų kapinynas?“ [7] Po šios paskaitos „nacionalinis transliuotuojas“ manęs daugiau niekada nebekvietė. Turbūt todėl, kad išvengtų savo eteryje minčių, panašių į išdėstytas mano 2008 m. publikuotuose tekstuose, kuriuose smerkiama veidmainiška savo istorinę atmintį praradusių nukrikščionėjusių Vakarų ir Lietuvos politika Kosovo [8] ir Rusijos [9] atžvilgiu.   

Savo intelektualinės biografijos lūžio tašku laikau „Istoriosofinį etiudą jubiliejaus tema“, pasirodžiusį tuomet, kai Lietuvos valstybė, per „nepriklausomybės“ laikotarpį susitraukusi nuo 3,7 iki 3,35 milijono gyventojų, iškilmingai minėjo Lietuvos tūkstantmetį. Tekstas, kuris yra nuosekli mano krikščioniškojo ir lietuviškojo tapatybės sandų sintezė, prasidėjo žodžiais: „Lietuvių tauta miršta. Tai elementarus demografinis faktas. Aišku, jis jokiu būdu nereiškia, kad mūsų ateitis jau nulemta, ir pirmiausia nuo pačios lietuvių tautos (nors ir ne nuo jos vienos) priklauso, ar XXIII a. viduryje – nebūdamas tikras dėl visos planetos ateities, apsiriboju mūsų valstybingumo tūkstantmečio perspektyva – sąvoka „lietuvis“ dar turės realią kultūrinę arba politinę prasmę. Krikščionio sąmonei turi būti svetima pagoniška, metafizinei vergystei žmogų pasmerkianti Lemties idėja. Krikščionio sąmonei istorija visada yra Apvaizdos ir laisvos žmogaus valios bendradarbiavimo vaisius, ne būtinybės, bet laisvės kūrinys. Ir jei ne niūri globalinės ekologinės arba didesnės už visas kada nors buvusias geopolitinės katastrofos šmėkla, esu tikras – lietuvių tauta galėtų švęsti ne tik valstybingumo, bet ir krikšto tūkstantmetį. Galėtų, jei norėtų. Tik ar nori? “[10] Pradedant šiuo tekstu lietuvių tautos drama (vis labiau virstanti tragedija) „laisvoje“ Lietuvos valstybėje tampa svarbiausia mano apmąstymų tema.  

Lietuvių tautos padėtis „laisvoje“ Lietuvos valstybėje ir toliau tik blogėjo. Praėjus dešimčiai metų po „Istoriosofinio etiudo“ Lietuvoje liko 2,8 milijono žmonių. Tuo tarpu Lietuvos „sėkmės istorijos“ mitas šios valstybės propagandos ir toliau buvo įžūliai brukamas į piliečių sąmones. Iš protesto prieš begėdišką oficialios propagandos melą gimė „Requiem mano Rugsėjo 11-ajai“, kuriame mito, jog „Lietuva dar niekada savo istorijoje nebuvo tokia saugi, kokia yra dabar“ skleidėjai be užuolankų vadinami „zombintojais“. [11] Tapo visiškai akivaizdu, kad „sėkmės istorija“ yra ne lietuvių tautos sėkmės istorija. Ir jei ši „sėkmės istorija“ yra Lietuvos valstybės sėkmės istorija, tenka daryti išvadą, kad dabartinė Lietuvos valstybė – priešingai 1918–1940 m. egzistavusiai Lietuvos valstybei – nėra „lietuvių tautos namai“ ir nėra lietuvių tautos sąjungininkė jos kelionėje per istoriją.  

Tautos sąjungininkė pasipriešinime tautą naikinančiai neoliberaliai globalizacijai yra Kristaus religija. Mikalojaus Daukšos, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus, Maironio, Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ir daugelio kitų lietuvių kultūrai nusipelnusių krikščionių vardai man visada buvo įrodymas, kad tarp krikščionybės ir lietuviškumo nėra jokio antagonizmo. „Dievas ir tėvynė“, – tokia yra dvasinio pasipriešinimo globalizmui formulė. Ji nurodo du pasipriešinimo vektorius – „vertikalųjį“, kuris yra Dievo valstybės pilietybę turinčiųjų ryžtas ginti transcendentinę žmogiškosios egzistencijos dimensiją, ir „horizontalųjį“, kuriame akumuliuojasi žmogiškųjų būtybių pastangos kurti ir puoselėti nacionalines kultūras. Šie vektoriai sudaro metafizinį kryžių, kuris, būdamas vertikalią (didžiųjų religinių tradicijų pavidalu) ir daugybę horizontalių skirčių (nacionalinių valstybių ir kultūrų pavidalu) generuojanti jėga, vis dar neleidžia globalizmo dvasiai įsukti pasaulį į pragaištingą visa ko sumaišymo sūkurį.“ [12]  Bažnyčia mano tekstuose visada buvo aktyvi, su pasaulio dvasia kovojanti jėga, Ecclesia militans. Jos rezistencijos šio pasaulio kunigaikščiui pobūdžio suvokimas kito nuo Bažnyčios kaip maištininkės [13] iki Bažnyčios kaip kontrrevoliucinės jėgos, kovojančios su Liuciferio danguje pradėta revoliucija, kuri krikščioniškųjų Vakarų istorijoje pirmą kartą akivaizdžiai apreiškė savo antikristinę esmę Prancūzijos revoliucijoje. [14]  

Lietuvių tautos nykimas neoliberalioje Lietuvos valstybėje [15] yra lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės dalyvavimas Vakarų pokrikščioniškosios civilizacijos nuosmukyje – „Vakarų saulėlydyje“. [16] Giliausia Europos (ir visų pokrikščioniškųjų Vakarų) nuosmukio priežastis yra tai, kad „atsisakiusi tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko į bjaurius ideologinius surogatus“ [17], svarbiausi iš kurių yra šėtoniškąją trejybę sudarantys liberalizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas. [18] Žlugus komunizmui tikrojo lietuvių tautos išsivadavimo neįvyko, nes melagingą komunizmo evangeliją pakeitė melaginga neoliberalizmo evangelija. [19] Skirtingai nuo 1918–1940 m. egzistavusios tautinės Lietuvos valstybės, kuri buvo nugalėjusios kontrrevoliucijos šalimi, „dabartinė Lietuvos valstybė yra revoliucinė neoliberali valstybė, vėliausiai nuo 1992 m. aktyviai įsitraukusi į JAV vadovaujamą pasaulinę neoliberalią revoliuciją, deklaravusi besąlygišką ištikimybę neoliberalios „naujosios pasaulio tvarkos“ principams ir paaukojusi lietuvių tautos gyvybinius interesus ant šių principų įgyvendinimo altoriaus.“ [20] Neoliberalioje Lietuvos valstybėje lietuvių tauta tapo komunizmo utopiją pakeitusios neoliberalios utopijos, kurios idealas „yra totalus pasaulio ir žmogaus būties – taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, žmogaus „sielos“ – ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose“, įkaite ir auka. [21] Istorija yra dieviškosios ir žmogiškosios valių kryžkelė, Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo arena. [22] Lietuvių tautos nykimas neoliberalioje Lietuvos valstybėje interpretuotinas kaip Dievo siunčiamas ženklas, jog dabartinės Lietuvos valstybės vykdoma vidaus ir užsienio politika yra iš esmės ydinga [23] ir „visiškai nesuderinama su lietuvių tautos pašaukimu ir uždaviniu“. [24] Tačiau užuot skaitęs laiko ženklus neoliberalios Lietuvos valstybės politinis elitas, jį aptarnaujantys politologai ir žiniasklaida kursto politinę rusofobiją tam, kad nukreiptų nykstančios lietuvių tautos dėmesį nuo to, kas yra jos tikrasis priešas. [25]

Nepatinku nei liberalams, nei komunistams, nei nacionalistams-rusofobams, nei neopagonims. Ir laikau tai ženklu, jog esu teisingame kelyje.

[1] „Su epochos ir Dievo lemtimi“, Šiaurės Atėnai, 2003, Nr. 44(678)

[2] „Ar tik piktas Dievas yra miręs?“, Šiaurės Atėnai, 2004, Nr. 7(737)

[3] „Asinchronizmai“, Šiaurės Atėnai, 2004, Nr. 29(711)

[4] „Istorijos pabaiga Lietuvoje?“, Šiaurės Atėnai, 2004, Nr. 32(714)

[5] „Pašaukimas“, Šiaurės Atėnai, 2005, Nr. 24(754)

[6] „Imti ir duoti“, Šiaurės Atėnai, 2006, Nr. 42(820) 6

[7] „Laisvės kaina“, Šiaurės Atėnai, 2007, Nr. 2(828)

[8] „Juodoji Kosovo magija“, Šiaurės Atėnai, 2008, Nr. 14(888)

[9] „Ar mes verti atsiprašymo ex Oriente?“, Šiaurės Atėnai, 2008, Nr. 41(915)

[10] „Istoriosofinis etiudas jubiliejaus tema (1009-2009)“, Šiaurės Atėnai, 2009, Nr. 22(944)-24(946)

[11] „Requiem mano Rugsėjo 11-ajai“, Šiaurės Atėnai, 2012, Nr. 22(1088)

[12] „Bažnyčia, globalizmas ir nacionalinė valstybė“, Šiaurės Atėnai, 2011, Nr. 44(1062)

[13] „Bažnyčia ir maištas“, Šiaurės Atėnai, 2006, Nr. 10(788)

[14] „Mano kontrrevoliucinis credo“, www.andriusmartinkus.lt

[15] „Neoliberali Lietuvos valstybė“, Respublika, 2013, gruodžio 20 d.  

[16] „Gęstantis Lietuvos spindulys Vakarų saulėlydžio fone“, Kultūros barai, 2017, Nr. 9(633)

[17] „Spąstai, arba Revoliucijos nugirdyti“, Šiaurės Atėnai, 2016, Nr. 16(1248)

[18] „Mano kontrrevoliucinis credo“, www.andriusmartinkus.lt

[19] „Dviejų pasaulių takoskyroje“, dvi Lietuvos Respublikos, dvejopi jų egzistavimo padariniai lietuvių tautai“, www.andriusmartinkus.lt

[20] „Baltijos tragediją“ prisimenant. Revoliucijos ir kontrrevoliucijos dialektika Baltijos regione prieš šimtą metų ir dabar“, Šiaurės Atėnai, 2019, Nr. 7(1311)

[21] „Kokia Lietuvos valstybės buvimo prasmė?“, Literatūra ir menas, 2014, Nr. 2(3456)

[22] „Valia transcendencijai“, Šiaurės Atėnai, 2011, Nr. 29(1047)

[23] „Lietuva kaip „Dievo bausmės“ objektas. Kodėl gi ne?“, Kultūros barai, 2015, Nr. 10(610)

[24] „Dviejų pasaulių takoskyroje“, dvi Lietuvos Respublikos, dvejopi jų egzistavimo padariniai lietuvių tautai“, www.andriusmartinkus.lt

[25] „Politinės rusofobijos erškėčiai“, Šiaurės Atėnai, 2017, Nr. 15(1271)

Šaltinis: andriusmartinkus.lt