Interpolas, KGB ir Vytautas Landsbergis

Iš Zigmo Vaišvilos liudijimų



Lietuva pasirinktinai nevykdo tarptautinių įsipareigojimų, teismų sprendimų. Tai reiškia aukščiausią teisinį nihilizmą. Diskredituojama net pagrindinė mūsų narystė Jungtinių Tautų Organizacijoje, nevykdant net JTO Žmogaus teisių komiteto sprendimų.

Gal nebereikia mums šių narysčių, sutaupysime gal ką nors?..

Gal pradėkime nuo Interpolo? Neduok Dieve, kitąmet Respublikos Prezidentu bus išrinktas Lietuvos pilietis, šį bei tą išmanantis apie mūsų valdžios korupciją...

Dar nutiks kaip Pietų Korėjoje, jei būsimas Prezidentas neapgins. Atstatydinta Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-hye šiemet buvo nuteista kalėti 24 metus už piktnaudžiavimą valdžia, kyšininkavimą ir turto prievartavimą. Eksprezidentė turi sumokėti 18 mlrd. vonų (13,9 mln. eurų) baudą. Kyšius per savo seną draugę ir patikėtinę Choi Soon-sil eksprezidentė Park Geun-hye paėmė arba jai buvo pažadėta mainais į politines nuolaidas. Net 59,2 mlrd. vonų (42,2 mln. eurų) paimta vien iš trijų Pietų Korėjos kompanijų: „Samsung“, „Lotte“ ir SK. Eksprezidentė taip pat buvo kaltinama vertusi 18 stambių kompanijų „paaukoti“ 77,4 mlrd. vonų (58,8 mln. eurų) dviem Choi Soon-sil kontroliuojamiems ne pelno fondams.

Lietuviškąjį „Independence“ skystų dujų laivą-saugyklą, kurį Pietų Korėjoje į jūrą nuleidinėjo ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė (beje, registruotą Singapūre), gaminusios „Hyundai Heavy Industries“ šiame skandale bent lietuviška žinasklaida nemini. Laivo savininku pristatinėta norvegiška įmonė „Hoegh LNG“, nors vėliau paaiškėjo, kad tikras savininkas – ofšorinė įmonė, kurios savininkai mums, už šią aferą mokantiems, vis dar yra valstybės paslaptis.

Beje, 1991 m. lapkričio 4 d., dar egzistuojant Tarybų Sąjungai, išimties tvarka buvo atkurta Lietuvos Respublikos narystė Interpole (ICPO) - tarptautinėje kriminalinės policijos organizacijoje. Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras vykdo Lietuvos teisėsaugos tarnybų bendradarbiavimą su tarptautine kriminalinės policijos organizacija ir kitų šalių Interpolo nacionaliniais biurais.
Interpolas – didžiausia policijos tarptautinė organizacija pasaulyje - įkurtas 1923 m. ir šiuo metu vienija 190 valstybių narių. Prieškario metais buvo užvaldytas nacistinės Vokietijos, dėl ko šioje tarptautinėje organizacijoje 1943 metų kovo mėn buvo likusios tik dvi valstybės – JAV ir Vokietija (1938 m. buvo 34 valstybės narės, įskaitant ir Lietuvos Respubliką).

Oficialiai Lietuvoje skelbiama, kad Lietuvos narystę Interpole atnaujino neįvardintas Lietuvos Respublikos atstovas 1991 m. lapkričio mėn. 4-8 dienomis Punta del Este (Urugvajuje) vykusioje 60-ojoje Interpolo Generalinės asamblėjos sesijoje. Tik VRM istorikas dr. Petras Stankeras pamini, kad šiuo mūsų atstovu buvo Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila, Urugvajuje Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir policijos vardu pateikęs prašymą priimti Lietuvą į Interpolo narius, kuris buvo patenkintas ir Lietuva pakartotinai tapo Interpolo 158-ąja nare.

Kalbant ne formalia kalba, vienas tų žingsnių į Lietuvos pripažinimą vyko daug sudėtingiau. Kliūtys prasidėjo dar perkant aviabilietus – Inturist, vienintelis buvusioje TSRS pardavinėjęs bilietus į užsienį, pardavė man Aerofloto bilietą tik grįžimui iš Montevideo į Maskvą, o į priekį – tik iki Paryžiaus. Bet to užteko.
Mūsų Vyriausybė ir VRM ruoštis tam pradėjo iškart po 1991 m. rugpjūčio mėn. žlugusio pučo Maskvoje. Lietuvoje mūsų kvietimu apsilankė Prancūzijos VRM ir ne tik šios žinybos atstovai. Įtikinome juos, kad esame tam pasiruošę. Į Paryžių išvykome dviese su LR VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju Viktoru Zedeliu. Savaitę truko intensyvios derybos ir diskusijos su Prancūzijos VRM, Žandarmerijos ir vidaus žvalgybos tarnybomis, pavaldžiomis VRM, Išorinės Žvalgybos Agentūra (Prancūzijos žvalgybos tarnyba), o su šių Prancūzijos institucijų pagalba – ir su Interpolo Generalinio Sekretoriato vadovybe. Lietuvos paraišką Interpolo Generaliniam Sekretoriatui pateikėme ne Punte del Estėje, o dar Prancūzijoje.

Ministro Pirmininko pavaduotojas Z.Vaišvila Urugvajuje, Punta dėl Este, 60-ojoje Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijoje, 1991 lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Toks mūsų žingsnis nenudžiugino TSRS. Be to, paraišką pateikti reikėjo prieš metus, o kasmetinė Generalinė Asamblėja, priimanti sprendimus dėl narystės, turėjo prasidėti jau kitą savaitę. Tarptautinis Lietuvos pripažinimas buvo tik prasidėjęs. Įtikinome savo ryžtu ir pasiruošimu, o prancūzų įtaka Interpole ir nulėmė – Generalinio Sekretoriato būstinė buvo Lione. Panaudojome ir argumentą, kad prieškario Lietuva jau buvo šios organizacijos prototipo – Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos (CIPC) nare. Lietuva buvo trečioji valstybė, po Vokietijos ir Danijos pripažinusi šią organizaciją. Tuometinis Lietuvos Kriminalinės policijos viršininkas Petras Pamataitis nuo 1935 m. buvo jos viceprezidentas.

V. Zedelis grįžo į Lietuvą (žmogus mus paliko 2016 m. gruodžio 25 d.), o man savo vietą Air France keleiviniame lėktuve užleido Prancūzijos vidaus reikalų ministras. Tad į Urugvajų skridau drauge su Prancūzijos delegacija.

Asamblėjoje atmosfera buvo labai geranoriška. Atvykus šeimininkai net keletą valandų mums skyrė parodyti Montevideo centrą, turguje ragavome privalomą jautienos kepsnį, raudoną vyną. Ilgokai ieškojau įsikūrimui pigiausio pasiūlyto viešbučio. Ir po to iškart atsidūriau nuolatinio dėmesio centre. Smalsu visiems buvo bendrauti su iš stipriosios TSRS pirmosios ištrūkusios valstybės atstovu. Lagaminas pildėsi suvenyrais iš įvairiausių šalių. Latvija ir Estija į Interpolą stojo vėliau, jau po TSRS sugriuvimo.

Kad naujai priimti nariai galėtų dalyvauti asamblėjos darbe, balsavimai dėl narystės vyko pirmąją dieną – 1991 m. lapkričio 4-ąją. Iškart po šių balsavimų buvo pertrauka balsų skaičiavimui. Vienas pirmųjų su būsima naryste pasveikinti manęs priėjo TSRS atstovas vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Viktoras Jerinas (Viktor Erin), pašnibždėjęs, kad jis balsavo už mūsų priėmimą. Su V. Jerinu jau buvau pažįstamas, nes rugsėjo pradžioje lankiausi Maskvoje spręsti aibę klausimų, atsiradusių po pučo Maskvoje žlugimo. Lankiausi TSRS Gynybos ministerijoje ir TSRS VRM, kurioje į šias atsakingas pareigas V. Jerinas buvo tik paskirtas. Netrukus priėjo JAV atstovas balsų skaičiavimo komisijoje ir paklausė manęs, ar norėčiau sužinoti dar nepaskelbtus balsavimo rezultatus? O kaipgi! Taip sužinojau, kad už Lietuvos priėmimą balsavo visi nariai, išskyrus TSRS ir Kiniją, balsavusias „prieš“. Oficialiai tai nebuvo skelbta.

Lietuva, tiek ilgai laukusi tarptautinio pripažinimo, šią žinią paskelbė ir spaudoje. Mūsų policijai tai buvo svarbus ir lauktas įvykis. Neatidėliojant, jau 1991 m. lapkričio 30 d. mūsų Vyriausybės nutarimu Nr.509 buvo įkurtas Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras. Pirmuoju jo vadovu paskyrėme kriminalinės policijos vyr. komisarą Aurelijų Racevičių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 85 buvo patvirtinti Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro nuostatai.

60-osios Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijos atidarymas, 1991 m. lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Tačiau Lietuvos valdžiai ir žiniasklaidai tuo metu svarbesni buvo kiti klausimai. Grįžtančio manęs laukė interpeliacija Aukščiausioje Taryboje.  
Nors pagal Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos tuometinį darbo reglamentą privalėjo man suteikti tris darbo dienas pasiruošti atsakymams į interpeliacijos klausimus, tačiau nekantrumas ir tikrieji tikslai buvo aukščiau už įstatymą.

Balsavimas dėl Lietuvos Respublikos narystės Iterpole. 60-oji Interpolo Generalinės Asamblėjos sesija, 1991 m. lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Bent man situaciją apsunkino grįžimo į Lietuvą nuotykiai.

Išskridęs Aerofloto lėktuvu IL-62 iš Montevideo, bemiegę naktį praleidau ne tik lėktuve. Naktį nusileidome Centrinėje Amerikoje (Haityje ar Gvatemaloje?), kur ginkluoti kariai po eilinio perversmo keleivius palydėjo iš lėktuvo ir palaikė uždarytus atskiroje aerouosto patalpoje.

Įspūdingas dienos skrydis per Atlantą, tarpinis nusileidimas prieš Afrikos žemyną Atlanto vandenyno salelėje. Įspūdžių buvo daug.

Maskvoje atsidūriau tik pavakarę. Dar reikėjo iš tarptautinio Šeremetjevo-2 aerouosto pervažiuoti į Šeremetjevo-1, iš kurio skrisdavo lėktuvai į Vilnių. Neplanuotai mane pasitiko mūsų Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnai. Jie ragino kuo skubiau važiuoti į Šeremetjevo-1, nes Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo jiems nurodęs kuo greičiau mane atgabenti pas jį. Priežasčių vyrai neaiškino.

Tačiau, V. Landsbergio nelaimei, įstrigau Šeremetjevo-2 aerouoste, nes dviem bagažo darbuotojams (veiksmas vyko vestibiulyje, kad būtų greičiau) atvežus mano lagaminus, pamačiau, jog pro vieno jų užtrauktuką kyšo mano rūbai. Bagažo darbuotojų paklausiau, ką tai reiškia? Tyla. Perbalusios mane lydėjusios VIP salės darbuotojos paprašiau iškviesti vyriausią aerouoste milicijos pareigūną. Jo akivaizdoje pareikalavau atidaryti šį lagaminą. Vis tik turėjau diplomatinį statusą. Paaiškėjo, kad lagaminas „perkratytas“ ir sujauktas. Pareikalavau surašyti protokolą. Maniškiams saugotojams nekantraujant, aerouosto vestibiulyje tvarkingai ir metodiškai buvo surašomas šis protokolas, kurio veinas egzempliorius turėtų būti pas mane. Vėliau gavau ir pranešimą iš Maskvos apie pradėtą baudžiamąją bylą dėl šio įvykio. Dingo, pavyzdžiui Prancūzijos vidaus reikalų ministro suvenyras, kitų šalių atstovų dovanos, dar kai kas. Kuo ši byla baigėsi, nežinau.

60-oji Interpolo Generalinės Asamblėjos sesija, 1991 m. lapkričio 4-8 d. | organizatorių nuotr.

Po vidurnakčio atvykau į Šeremetjevo-1. Paaiškėjo, kad V. Landsbergio nurodymu buvo sulaikytas paskutinis reisas į Vilnių, kad būtų spėta parskraidinti mane prieš pat ryte Aukščiausioje Taryboje turėjusią vykti mano interpeliaciją. Įsivaizduoju, ką apie mane pagalvojo lėktuve skrydžio pradžios ilgokai laukę keleiviai, dirbtinai sulaikius šį skrydį.

Namie atsiradau paryčiais. Žmona Regina bandė spėti paaiškinti, kiek kartų ir kokiais metodais Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus vadas Artūras Skučas reikalavo, kad ji pasakytų, kur aš esu ir kad savo paties labui atsistatydinčiau „bent iš vienų pareigų“ (tuo metu buvau ne tik Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus pavaduotojas, bet ir V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus prašymu nuo 1991 m. rugsėjo – ir VSD Generalinis direktorius). Kai Artūrą Skučą Regina išprašė lauk, pasakiusi, kad ateitų, kai šis išmoks kalbėti be „mato“, spausti ją telefonu pradėjo pats V. Landsbergis. Regina Pirmininkui atsakė paprastai – patys siuntėte, patys ir žinote, kur Zigmas yra. Pastabėlė – mobiliųjų telefonų tuo metu dar nebuvo.

Nemiegojęs jau dvi paras  išskubėjau į Aukščiausiąją Tarybą. V. Landsbergis paryčiais laukė manęs savo darbo kabinete, tačiau iš jo išvedžiojimų nesupratau net, kas įvyko, dėl ko man interpeliacija.

Nieko doro Vyriausybės pastate nepaaiškino ir Ministras Pirmininkas G. Vagnorius. Netrukus susitikau su Krašto apsaugos departamento Generaliniu direktoriumi Adriumi Butkevičiumi ir šiek tiek supratau, kas vyksta. V. Landsbergiui, ir interpeliaciją man inicijavusiai liberalų frakcijai tuomet rūpėjo ne Lietuvos narystė Interpole. Tai rūpėjo tik vidaus reikalų ministerijai.
Sužinojau, kad dvi savaites trukusios mano komandiruotės metu KGB rūmus Vilniuje saugojęs mano paskirtas policijos „Aras“ buvo pakeistas į „Geležinį vilką“, o po šio pakeitimo bene pirmąją naktį iš KGB rūmų nežinia kur, kaip netrukau sužinoti, V. Landsbergio nurodymu (bent dėl to nenustebau, nes prieš išvažiuojant ne vienas V. Landsbergio pasiuntinys lankėsi pas mane – nepatriotai saugo KGB rūmus Vilniuje) buvo išvežti maišai su KGB dokumentais apie mūsų išeiviją ir inteligentiją. Toks buvo formalus interpeliacijos man pretekstas.

Na dar buvo sukurta pasakėlė, kad pastatą Kaštonų gatvėje (buvusius Politinio švietimo namus) perdaviau tariamai mano žmonos vadovaujamai Lietuvos medicinos bibliotekai. Šį pastatą šiai valstybinei bibliotekai, vadovaujamai ne mano žmonos Reginos (ji buvo tuomet ir tebėra dabar Infomacijos skyriaus vedėja), o Salvinijos Kocienės (ji buvo tuomet ir tebėra dabar direktorė), Sveikatos apsuagos ministro Juozo Oleko prašymu Vyriausybės potvarkiu perdavė Ministras Pirmininkas G. Vagnorius. Beje, ši valstybinė biblioteka, pusę amžiaus buvusi sugrūsta ministerijos rūsyje, taip pat turėjo ir turi ne tik moralinę teisę pretenduoti į bibliotekos veiklai būtinas patalpas. Iki šiol visų Vyriausybių žvilgsniai krypsta į šį pastatą Vilniaus centre. Ne dėl dalykinės šios valstybinės bibliotekos veiklos, o dėl „skanaus kąsnio“ geroje vietoje.
Tačiau interpeliacijos ruošėjams nerūpėjo nei faktai, nei tai, kad man privalėjo duoti tris dienas atsakyti į interpeliacijos klausimus.

Po to, kai mūsų Vyriausybės įgaliotas 1991 m. rugpjūčio 23 d. pasirašiau pirmąją Lietuvos Respublikos ir TSRS tarpvalstybinę sutartį dėl KGB padalinio Lietuvoje veikos nutraukimo ir likvidavimo, kurios į oficialių Lietuvos sutarčių sąrašą mūsų Užsienio reikalų ministerija kažkodėl iki šiol neįtraukia, Vyriausybės pavedimu ir suteiktais įgaliojimais vadovavau valstybinei komisijai, periminėjusiai dokumentus ir turtą iš KGB, vykdžiusiai jų inventorizavimą.

Atmosfera Aukščiausioje Trayboje po mano grįžimo iš Urugvajaus buvo kokti. Atvirai niekas nieko konkretaus nepasakė. Toks įspūdis buvo, kad visi vienas kito kažkodėl bijo.

KGB dokumentų vagystė buvo įžūli ir neįmanoma be rimtos priedangos iš viršaus. Atrodytų, paprastas klausimas – įvyko vagystė, prokuratūra pradeda baudžiamąją bylą. Tačiau tai neįvyko. Kodėl? Tai - klausimas tuometiniam Aukščiausios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir tuometiniam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui. Pirmasis nesikreipė, antrasis nesiėmė veiksmų, kurių imtis privalėjo – iškelti dėl šios vagystės baudžiamąją bylą. Atsakymo ieškoti reikia „už kadro“. Tik pradėjome šį inventorizavimą, ir prasidėjo nesusipratimai su Balio Gajausko vadovaujamos Aukščiausios Tarybos komisijos dėl KGB veiklos tyrimo nariais. Dalis jų savaip suprato buvimą komisijos nariais – kaip „teisę“ savo iniciatyva išsinešti nežinia kur KGB dokumentus, kasetes. Konfliktai dėl to, mano vykdyti išnešamų dokumentų ir kasečių atiminėjimai iš šių komisijos narių ir grąžinimai atgal buvo nesmagi mano, Ministro Pirmininko pavaduotojo, tuometinė kasdienybė.
Turint omenyje, kad prieš tai net du kartus V. Landsbergio pavedimu jo pavaduotojas Kazimieras Motieka reikalavo, kad pakeisčiau KGB rūmus saugojantį „nepatriotišką“ „Arą“ į patriotišką saugotoją, tokia atomazga buvo logiška.

Kitas V. Landsbergio pavaduotojas Česlovas Stankevičius reikalavo, kad pažeisčiau šią tarpvalstybinę sutartį. Abu Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojus, ir ne tik juos (V. Landsbergio pasiuntinių panašiais klausimais dėl tų nelaimingų KGB rūmų buvo ir daugiau) teko išprašyti iš mano darbo kabineto. Sudėtinga buvo Č. Stankevičiui išaiškinti, kad svarbiau buvo ne vienos ar kitos sutarties frazės „precizinis“ atitikimas jo įsivaizduojamai koncepcijai, bet dar svarbiau buvo tai, kad ši sutartis dėl KGB likvidavimo Lietuvoje, pasirašyta 1991 m. rugpjūčio 23 d. per vieną derybų Vilniuje dieną su įgaliotu TSRS Vyriausybės atstovu TSRS KGB pirmininko pavaduotoju V. Lebedevu, padėjo išvengti galimo kraujo praliejimo. Išvakarėse telefonu man pavyko susitarti su vieną dieną po Viktoro Kriučkovo TSRS KGB vadovavusiu pirmosios valdybos (žvalgybos) viršininku Leonidu Šeberašinu atsiųsti į Vilnių su reikiamais įgaliojimais TSRS Vyriausybės atstovą. Reakcingojo V. Lebedevo profesionalumas ir atsakomybės supratimas dėl to, kad klausimus reikia spręsti ir spręsti neatidėliotinai, buvo didesnis, lyginant su mūsų „didžiųjų“ patriotų supratimu ir atsakomybės nebuvimo dėl galimo kraujo praliejimo.

Pasirašius šią tarpvalstybinę sutartį pavakare pradėjome KGB rūmų Vilniuje perėmimą. O naktį drauge su apsaugos vyrais ir policijos pareigūnais skubėjome dar palydėti ir M. Burokevičiaus bendražygių „draugiją“, deginusią kolaborantų dokumentus ir su šarvuočiais bei ginkluota palyda besikraustančius iš LKP/TSKP CK rūmų. Iki kito perversmininkų štabo – LKP/TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos – tą naktį nebespėjome nuvykti.

Šiais laikais bravūriškai giriamasi spaudoje, kaip „didvyriai“ periminėjo KGB rūmus ir dokumentus. Tačiau tuomet, kai realiai ir faktiškai padėties dar nekontroliavome, o ginkluotas priešas buvo šalia ir net tame pačiame pastate (pradžioje periminėjamą pastatą saugojo dviguba apsauga – mūsų „Aras“ ir KGB pasieniečių kuopa, kuriai veržimosi į pastatą atveju buvo įsakyta šaudyti), tokie veiksmai vadintini geriausiu atveju neatsakingu vaikiškumu, o iš tikrųjų – provokacija.

Nepavykus interpeliacijai prieš mane (šis procesas – istorija, verta paralelių su Ministro Pirmininko A. Šimėno dingimo istorija), viena po kitos prasidėjo VSD reorganizacijos, nes mano vadovaujamas VSD lipo pavogtų KGB dokumentų vagims ant kulnų. Vingiuoti pėdsakai nuvedė į Kauną.

Manau, V. Landsbergio sugalvojimu, Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius net pasirašė pavedimą Baliui Gajauskui nustatyti mano tariamą bendradarbiavimą su KGB, taip pat pavedimą VMI patikrinti VSD veiklą. Turiu šiuos dokumentus. Tikrinimų rezultatai – be jokių priekaištų.

Kolegos signataro Jurgio Jurgelio vadovavimo VSD laikotarpiu 1992 m. Seimo rinkimus laimėjusios LDDP valdžios pavedimu Valstybės kontrolės departamentas dar kartą „purtė“ VSD. Nustatė vienintelį ir būtent mano „grieką“ – J. Jurgelis pareikalavo, kad grąžinčiau VSD apie 100 Lt man nepagrįstai sumokėto darbo užmokesčio. Mat 1992 m. pavasarį, V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus tarpusavio santykių aiškinimosi įkarštyje po dirbant persirgto gripo komplikacijos buvau patekęs į ligoninę. Po VKD patikrinimo paaiškėjo, kad nedarbingumo pažymėjimą, kurį atidaviau Vyriausybės aparatui, šis neperdavė VSD. Taip likau skolingas VSD. J. Jurgeliui pasakiau – duosi man šių „istorinių“ išvadų kopiją, sumokėsiu. Gavau jas, sumokėjau VSD, berods, 115 Lt. Tokia buvo VSD veiklos pradžios politinė kasdienybė. Beje, mano pirmasis darbo užmokestis VSD rubliais 1991 m. rugsėjyje atitiko 17 litų.
Šiandien VSD veikla, manau, dar labiau politizuota. Tuo metu mano prieštaravimas, kad VSD taptu politizuotu įrankiu valdžios rankose, buvo viena priežasčių, kodėl tuomet spjoviau į politiką.

Labai jau dažnai Lietuvoje keičiami VSD vadovai. Visų pirma, dėl politinių priežasčių. Šiandien tai vyksta labiau rafinuotai, tačiau ne mažiau kokčiai ir primityviai. Pavyzdžiui, po taip vadinamos „Ulbinaitės“ baudžiamosios bylos iškėlimo, tuometinis VSD vadovas Gediminas Grina pateko į didelę Prezidentės Dalios Grybauskaitės nemalonę. Ponia Prezidentė faktiškai metus, iki pat Dariaus Jauniškio paskyrimo, net nebbedravo su VSD. Ir šiuolaikinėje Lietuvoje asmeninės ambicijos yra aukščiau už supratimą apie vadovavimą valstybei ir atsakomybę už tai, savo pareigas.

Perėmus man vadovavimą VSD iš Mečio Laurinkaus, kuris šią struktūrą buvo suformavęs buvusių KGB darbuotojų, po Kovo 11-osios išėjusių iš KGB, pagrindu, su pavaduotoju V. Zedeliu jau buvome pradėję ne tik kadrinius pakeitimus, atsisakėme sukarintų laipsnių (juos netruko grąžinti kolega J. Jurgelis, juk gražu generolais vadintis...), bet ir ruošėme bei priiminėjome darbui saugume kitų struktūrų profesionalus ir civilius, įgijome rimtų informacijos šaltinių ir Rusijoje. Tačiau visa tai niekam valdžioje nerūpėjo, perimamumo nebuvo jokio. Pirmoji po mūsų su V. Zedeliu atėjusi „šluota“ iš visų VSD darbuotojų neiššlavė gal tik penkių darbuotojų. Priešintis šiai nesąmonei mums su V. Zedeliu pavyko tik iki 1992 m. pavasario.

2013 m. pavasarį VSD pasiūlė man parašyti jų ruošiamos knygos apie Lietuvos saugumo istoriją dalį apie VSD atkūrimo peripetijas, mano vadovavimo laikotarpį ir KGB dokumentų perėmimą. Sutikau, tačiau paprašiau, kad leidybinėje sutartyje būtų numatyta mano teisė šiai knygai mano pateiktą medžiagą naudoti ir man pačiam be VSD sutikimo. Atsakymo dėl šio sutikimo taip ir negavau, tad ir nerašau. Nesinorėjo tokiu būdu tapti įsipareigojusiu tylėjimui.

VSD vadovu būti sutikau tik laikinai. V. Landsbergis ir G. Vagnorius šį jų siūlymą man motyvavo, kad po M. Laurinkaus pasitraukimo iš šių pareigų (tai dar viena nevienareikšmiška istorija) į šias pareigas veržiasi kauniečiai, o V. Landsbergis ir G. Vagnorius esą neturį ką tam priešpastatyti. Šiandien tuo nelabai tikiu. Labiau tikėtina versija, kad KGB dokumentų perėmimo ir inventorizavimo procesu jau tada norėta manimi atsikratyti, o dar ir sukompromituoti.

Pamatęs ne vieną pilietį, suinteresuotą beatodairiškai ir bet kokia kaina užvaldyti KGB dokumentus, nelaukiant inventorizavimo pabaigos, Aukščiausioje Taryboje ir spaudoje prasidėjus „draikytis“ KGB voratinkliams, pamačius „vaizdelį“ dėl Virgilijaus Čepaičio bei jo paruošto Liustracijos įstatymo projekto stabdymą, supratau, kad ši velniava geruoju nesibaigs. Ji tęsiasi iki šiol. Ir pagrindiniu sukonstruotu įrankiu tapo toks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su klusnia neįvardintų plitikų nurodymų vykdytoja T. B. Burauskaite priešakyje.

Beje, ką tik gavau VSD direktoriaus D. Jauniškio atsakymą, iš kurio galima suprasti, jog VSD liūdnai pagarsėjusį KGB agentų žurnalą, panaudotą apšmeižti a.a. kardinolą Vincentą Sladkevičių, Donatą Banionį ir Saulių Sondeckį, VSD galėjo gauti iš „anonimo“. Neišpasakytai graži KGB „landsbergiada“ tęsiasi. Ką gi, iššūkis priimtas!

Baigiant noriu pasveikinti Interpolo Lietuvos biurą su jų profesine švente, palinkėti šiems pareigūnams suprasti ir jų darbo esmę, ir tikslus. Kad nežengtume mėgėjiško LGGRTC provokatorišku keliu.