Išganytojo belaukiant

Autoritarinės patirties, o taip pat – krizių kamuojamose visuomenėse daugelis laukia išganytojo. Didžiojo vado, gerojo šeimininko, išvesiančio savo tikinčiųjų bendruomenę į šviesų rytojų. Pagrindinė jo savybė – charizma: išskirtinė, beveik antgamtinė, dažniausiai – prigimtinė, veikiau jaučiama nei protu suvokiama galia, iškelianti jį virš paprastų žmonių.

Charizmos sąvoka atėjo iš krikščioniškosios teologijos. Čia ji reiškia Dievo dovaną, skirtą konkrečiai tarnybai: vienų charizma būti mokytoju, kitų – vadovu, trečių – pranašu, ketvirtų – gydytoju ir t.t. Pabrėžtina, jog pirmesnė šios sąvokos reikšmė siejama su tarnyba, o ne viešpatavimu. Vėliau šis žodis perėjo į politiką, o galiausiai ir į politologiją. Šiandien skiriami keli vadovų tipai: racionalusis, tradicinis, legalusis arba teisinis, paprastai siejamas su racionaliuoju, galiausiai – charizmatinis.

Iš visų šių lyderystės tipų charizmatinis artimiausias mitologinei vaizduotei ir religiniam tikėjimui. Didžiąja dalimi pati charizma politiniame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime – religinis mitas. Iš tiesų bet kokią lyderystę lemia trys dalykai: apytiksliai 5% – įgimti gabumai, 45% – darbas, 50% – visuomenės lūkesčiai. Jei patinka, galima tuos 5% vadinti charizma, bet tiek ji ir tesudaro.

Adolfas Hitleris Vokietijoje atėjo į valdžią dėl to, kad žymi vokiečių tautos dalis jo laukė. Reikėjo lyderio, galinčio nuplauti Versalio sutarties gėdą, sutelkti į klases ir partijas išsiskaidžiusią tautą, grąžinti jai orumą, galią ir gerovę. Nebūtų Hitlerio – būtų Šindleris. Galbūt ne toks žiaurus ir patrakęs, galbūt istorija būtų pasisukusi kitaip, bet žymia dalimi Hitlerio fenomenas – visuomenės lūkesčių produktas.

Labai panašiai Rusijoje į valdžią atėjo Vladimiras Putinas. Pervargę nuo oligarchijos, korupcijos, skurdo ir sumaišties rusai laukė savojo mesijo. Liberalams tai buvo rusiškas Pinočetas, komunistams – naujos kartos Stalinas, konservatoriams – šiuolaikinis caras „batiuška“. Apie tai, kad korupcija, skurdas ir kiti ikiputininės epochos reiškiniai dar labiau sustiprėjo, papildyti politine tironija – atskira kalba.

Dėl 1917-ųjų metų revoliucijų Rusijoje – čia mažai ką lėmė visuomenės lūkesčiai ir dar mažiau – mistinės charizmos. Vasario revoliuciją sukėlė grupelė inteligentų, spalio perversmą – banditų gauja. Visuomenė buvo inertiška. Iš pradžių radosi daug vadų ir šeimininkų, su skirtingomis vizijomis, programomis ir net visai be jų, galiausiai galios kovoje iškilo žiauriausi ir klastingiausi.

Įsidėmėtina, jog charizmatiškiausias tarp komunistų lyderių buvo Levas Trockis – talentingas oratorius ir intelektualas, tačiau būtent jam buvo lemta pralaimėti. Laimėjo visiška vidutinybė, smulkus intrigantas, buvęs plėšikas Josifas Stalinas. L. Trockis uždegdavo minias savo talentu. J. Stalinui ir jo šalininkams teko daug dirbti, kad tos pačios minios plotų jiems, bet tai jau pasiekta galios svertais – dalį įbauginant, daliai „išplaunant smegenis“ koncentruota, vienašale propaganda. Kai visoje šalyje tėra viena „Tiesa“, daugelis anksčiau ar vėliau pradeda ja tikėti. Nors ir tai – laikina.

Šiuolaikinėje Lietuvoje charizmatiniai lyderiai taip pat gimsta iš visuomenės lūkesčių. Pavyzdžiui liberaliam vartotojui tokiu lyderiu tapo Artūras Zuokas – gabus vaikinas, gebantis „prasisukti“. Iš visų charizmatinių politikų rinkėjų A. Zuoko rinkėjas – bene ciniškiausias. Jis atvirai pripažįsta, jog jo lyderis – sukčius, bet būtent tuo ir žavisi. Šis lyderis įkūnija paties rinkėjo troškimus. Tiesa, panašu, jog jo saulelė jau slenka vakarop. Europos Parlamento rinkimuose Liberalų ir centro sąjungos sąrašas, papuoštas šio lyderio pavarde, gavo mažiausiai iš visų, nusileisdamas net sisteminės žiniasklaidos blokuojamai, finansiškai engiamai, vien savais ištekliais dirbančiai Tautininkų sąjungai.

Pagrindinės šio meto lyderės Dalios Grybauskaitės charizma pagrįsta kitais lūkesčiais. Viena vertus tai – antielitinių sluoksnių lyderė. Tai širstančios liaudies lyderė, širstančios ant valstybę užvaldžiusios ir pačią liaudį engiančios „ponaujos“ – politinio elito, stambių verslininkų, socialinių viršūnėlių. Antra vertus ji – tos pačios „ponaujos“ lyderė, užtikrinanti jai daugmaž saugų viešpatavimą.

Šis paradoksas galėtų stebinti, bet iš tiesų tai – labai racionalus ir logiškas projektas. Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas ir jau minėtas A. Zuokas – kad ir kaip juos vertintume – daugiau ar mažiau savarankiški lyderiai. D. Grybauskaitė nuo pat pradžių – pagaminta lyderė. Iš esmės tai – išvis jokia lyderė, tik sukurtas įvaizdis. Liaudžiai reikia gelbėtojo? – mes jums jį duosim!

Dėl šios personos sutarė dauguma politinės sistemos srovių, glaudžiai suaugusių su įtakingiausiomis ekonominėmis grupėmis. Be V. Landsbergio ir A. Brazausko paramos D. Grybauskaitė vargiai būtų pakilusi aukščiau Petro Auštrevičiaus. Tai rodo net prezidento rinkimų skirtumai: pirmąją kadenciją laimėjusi be konkurentų ir iš pat pirmo karto, vos tik dingo A. Brazausko įpėdinių parama, antrąją kadenciją ši kandidatė laimėjo tik antrame ture ir ne tokia jau drastiška persvara.

D. Grybauskaitė – labai patogi prezidentė. Ji gali atlikti kosmetines reformas – pavyzdžiui, pasiskirdama kišeninį prokurorą – bet palikti visą ligtolinę sistemą. Gali pagrūmoti valdančiajai koalicijai, bet vis tiek suderinti jai reikiamą vyriausybės sudėtį. Gali gražiai pakalbėti prieš korupciją, bet nė piršto nepajundinti, kad valstybėje pagausėtų skaidrumo ir garbingumo. Ji patogi ir liaudžiai. Šiai ramiau, kai ji žino turinti gerą carą, laikantį už apynasrio blogus bajorus.

Dar vienas dėsningas paradoksas. Kuo žmogus mažiau domisi politika ir kuo purvinesnis jam atrodo pats politikos reiškinys, tuo labiau ir įnirtingiau jis remia D. Grybauskaitę. Šis paradoksas taip pat natūralus. Šie žmonės dar nesubrendo būti piliečiais. Nesubrendo patys atsakyti už valstybę. Jiems reikia šeimininko, kuris viską tvarkytų už juos. Yra ir kitas, motyvais priešingas, bet į tą patį rezultatą vedantis reiškinys: aš nesikišu į valstybės reikalus, lai ji nesikiša į manuosius. Pirmuoju atveju siekiama globos, antruoju – laisvės be pareigos. Abiem atvejais valstybė patikima kitiems. Respubliką keičia oligarchija.

Vis dėlto įspūdingiausi charizmatinės politikos pavyzdžiai – V. Landsbergio ir A. Brazausko atvejai. Pirmasis siejamas su laisvės kova, antrasis – su gero šeimininko įvaizdžiu.

V. Landsbergio įtaka tokia didelė, jog žymi dalis žmonių juo seka net po to, kai jis iš esmės nutolo nuo to, kuo šie žmonės tiki. Jūs už tai, kad Lietuva visas savo galias perduotų Briuseliui? – Ne. Jūs už žemės pardavimą užsieniečiams? – Ne. Jūs už Lunaček rezoliuciją? – Ne. Už ką balsuosit? – Žinoma, tik už Landsbergį. Ir už jo partiją. Dalis ankstesnių „konservatorių“ rinkėjų nusivylė Andriaus Kubiliaus, Manto Adomėno, kitų naujosios kartos lyderių asmenybėmis, dėl to jau kuris laikas rėmė tautininkus. Užteko rinkimų sąraše sušmėžuoti Landsbergio pavardei, jo anūkui be jokių politinių nuopelnų, ir daugelis šių rinkėjų urmu grįžo į tėvišką „konservatorių“ glėbį.

Lygiai taip pat sudievintas A. Brazausko asmuo – net po mirties jis liko savo rinkėjų stabu. Įspūdinga, jog Socialdemokratų partijos būstinė papuošta būtent jo atvaizdu. Nors ši partija tikrai turi istorinių asmenybių, kuriomis galėtų didžiuotis labiau. Kad ir Steponą Kairį – partijos kūrėją, Vasario 16-osios akto signatarą, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto steigėją ir vadovą. Bet kas tas buržuazinis S. Kairys, kai pagrindinis partijos rinkėjas – tas, kuriam prie sovieto buvo geriau?

R. Pakso ir V. Uspaskicho lyderystės reiškinius iš dalies atskleidžia anksčiau aptarti pavyzdžiai. R. Paksas – tai „liaudies lyderis“ kovoje su „ponauja“. Skirtingai nei D. Grybauskaitė, jis dar iki savo aukštojo pilotažo susipriešino su sistema, dėl to buvo jos išspjautas. Dabar prezidento-aukos vaidmuo jo stovykloje praktiškai užgožė visus kitus motyvus. Pirmesnį vaidmenį faktiškai perėmė D. Grybauskaitė. R. Pakso partija po ilgų pastangų sugrįžo į sistemą ir prarado ankstesnį antisisteminį įvaizdį. Pagaliau, „tvarkos ir teisingumo“ vaizdą sugadino aplinkos ministro Valentino Mazuronio atsidavimas pramonės oligarchams ir Komskių šeimynos sukurta kunigaikštija Pagėgiuose, siejama su kontrabanda.

V. Uspaskicho įvaizdis sieja A. Brazausko, R. Pakso ir A. Zuoko reiškinius. Tai – apsukrus vaikinas, geras šeimininkas, o savo kelio pradžioje – dar ir kovotojas su sistema. Dabar jis pats – sistemos dalis. Net labiausiai prieš jį pasisakanti „konservatorių“ partija po masinio balsų pirkimo ir mokesčių slėpimo bylų vis dėlto atvėrė V. Uspaskicho komandai vartus į šios kadencijos Seimą. Panašu, jog sistema užtektinai susigiedojusi, o jos stovyklų tarpusavio kovos taip pat tėra įvaizdis, skirtas rinkėjams kurti pasirinkimo regimybę.

Apibendrinant – bet kuris lyderis, o juo labiau – charizmatinis, privalo atspindėti nors tam tikros visuomenės dalies lūkesčius, troškimus, savybes. Be šito nei prigimtinės savybės, nei darbas jokios lyderystės neužtikrins. Istorijoje gausu gabių ir darbščių žmonių, kurie galėjo tapti lyderiais, bet netapo.

Tarpukario Vokietijoje rimčiausias tautinės linijos lyderis buvo Alfredas Hugenbergas, Vokiečių tautinės liaudies partijos lyderis, bet jam trūko tais laikais ypač aktualių socialinių akcentų. Pačių nacių partijoje kur kas iškilesnės asmenybės už A. Hitlerį buvo broliai Štraseriai, bet jų socializmas buvo per aštrus ir trukdė stambiam kapitalui, kuris pasirinko remti A. Hitlerį. Pastarasis tiesiog sutelkė skirtingų, netgi priešingų sluoksnių lūkesčius. Panašiai charizmatiškasis L. Trockis sovietų Rusijoje, likęs ištikimas pasaulinės revoliucijos utopijai, turėjo nusileisti pilkajam J. Stalinui, atstovavusiam suprantamesnei ir tikroviškesnei teritorinės imperijos pozicijai.

Charizmatinė lyderystė beveik visais atvejais tapati populizmui: kai šnekama tai, ką žmonės nori girdėti. Ne taip svarbu, ar tos kalbos tikroviškos, ne taip svarbu netgi tai, ar jas siekiama įgyvendinti. Charizmatiniai lyderiai – tai, iš esmės, religiniai stabai, mažų mažiausiai – religiniai pranašai. Charizmatinė politika – tai religijos pakaitalas, stabmeldystės nuodėmė, už kurią mokama savo laisve, o dažnu atveju ir gerove. Juk išganytojas – tai ne politikos, o religijos figūra.

Dauguma Lietuvos piliečių save laiko krikščionimis. Bet politinis mesianizmas nėra krikščioniška tradicija. Tai – judėjų tradicija. Žydai laukia ne tik dvasinio, bet ir politinio išganytojo. Kai Jėzui Kristui bandė uždėti karūną, jis paprasčiausiai pasitraukė. Jis tarė: mano karalystė – ne iš šio pasaulio. Žmonėms, išpažįstantiems baltų religiją, išganytojo figūra apskritai turėtų būti svetima. Lygiai taip pat – laisvamaniams. Šiokių tokių išganytojo figūros bruožų ir net politinių jos apraiškų galima rasti islamo ir budizmo religijose, bet ir čia – tik sąlygiškai. Iš esmės politinį mesianizmą išpažįstantys žmonės, laikantys save krikščionimis, priima pasaulėvaizdį, kurį pati krikščionybė jau savo ištakose atmetė.

Charizmatinės politikos ir politinio mesianizmo poreikis dingsta ten, kur kuriasi brandi, už save ir savo šalį atsakinga piliečių visuomenė. Lietuvoje pirmas žingsnis į ją – piliečių referendumas, kuriuo siekiama užtikrinti geresnes sąlygas piliečiams rengti referendumus ateityje, susigrąžinant valstybės valdžią į savo rankas. Tad būkime piliečiai, o ne valdiniai. Savo likimą spręskime patys.