![]() |
| Premjerės Ingos Ruginienės patarėjo Igno Dobrowolsko viršelis visuomeniniame tinkle Facebook. |
Norėdama „nubausti“ Baltarusiją, Lietuva įklimpo iki kaklo ir galiausiai nubaudė savo pačios piliečius. Lietuva pastatė po grėsme ištisos savo ekonomikos šakos gerovę ir net jos egzistavimą.
Kaip tai nutiko ir kodėl Vilniaus politinis beprotybės protrūkis kelia tik pašaipą? Šį kartą „priepuolį“ sustiprino Lenkijos sprendimas po lapkričio 15 d. atverti du pasienio punktus su Baltarusija – tai patvirtino vidaus reikalų ministras
Vladislavas Kondratovičius.
„Jie planavo atidaryti punktus lapkričio 1-ąją, bet iš solidarumo su Lietuva to nepadarė. Greičiausiai tai įvyks po 15-osios ar 20-osios“, – sakė jis.
Lietuvoje tai sukėlė įniršį: kaip taip gali būti, jei mes sieną uždarome ir patiriame nuostolius?
Jau dvejus metus į Lietuvą iš Baltarusijos skrenda oro balionai, kuriais kontrabandininkai gabena pigius, be akcizų ženklų, rūkalus. Prieš dvi savaites Lietuvos valdžia šį reiškinį pasirinko kaip pretekstą seniai brandintam sprendimui – galutinai užverti sieną su Baltarusija ir panaikinti galimybę lietuviams be vizos lankytis kaimyninėje šalyje.
Šis sprendimas pirmiausia trenkė pasienio bendruomenėms: siena kadaise „per gyvus kūnus“ perskyrė šeimas, o dabar žmonės neteko galimybės aplankyti artimuosius ar jų kapus. Vilnius į šį nepasitenkinimą dėmesio beveik nekreipė – kol netrukus išlindo gerokai rimtesnė bėda.
Uždarius sieną vienašališkai, Baltarusijoje tuo metu buvo daugiau kaip tūkstantis lietuviškų sunkvežimių – jų vairuotojus nuo tėvynės atskyrė ne kas kitas, o savoji valdžia. Iš pradžių, regis, niekas apie tai net nepagalvojo, kol nesukilo transporto įmonių savininkai: verslui suduotas sunkus smūgis. Nacionalinės vežėjų asociacijos viceprezidentas Olegas Tarasovas paskelbė, kad nuostoliai gali siekti iki 1 mlrd. eurų. Jei siena nebus atidaryta, Lietuvos vežėjai bus išstumti iš rinkos.
Vien per vieną savaitę stovėjimas kaimyninėje šalyje kainavo apie 5 mln. eurų. Baltarusijos muitininkai vairuotojams išdalijo reikalavimus perkelti vilkikus į mokamas stovėjimo aikšteles. „Linavoje“ suskaičiuota: vienos įstrigusios fūros apsauga kainuoja 120 eurų per parą; 1100 fūrų – 132 tūkst. eurų kasdien. Vien prastovos kaina – dar apie 220 tūkst. eurų per parą. Nuostoliai – milžiniški. Vairuotojų Minskas sulaikyti neketina – palikę automobilius, jie gali išvykti per bet kurį punktą.
Lietuvos Vyriausybei atsitokėjus, Minskui buvo „iš aukšto“ pasiūlyta leisti lietuviškus vilkikus praleisti namo. Lukašenka atsakė vienareikšmiškai: „Lietuviški sunkvežimiai bet kada gali grįžti, vos tik Lietuva atvers sieną.“ Atskiram koridoriui – ne. Tokia pozicija Vilniuje sukėlė isteriją – esą Lukašenka privaląs paklusti.
Premjerės Ingos Ruginienės patarėjas Ignas Dobrovolskas apkaltino Minską maivymusi bei eskalacija ir pakartojo oficialią versiją: punktai uždaryti dėl hibridinės atakos, kurios pasekmės matytos net trumpam uždarant Vilniaus oro uostą; Baltarusija laiko mūsų vežėjus ir jų turtą „įkaitais“.
Tuo pat metu Lukašenka pareiškė, kad „balionų su cigaretėmis“ būta ir kad dalį dalyvių esą identifikavo, bet „hibridine ataka“ to nevadino. Jis pridūrė, jog dalis lietuvių kontrabandininkų į Baltarusiją patenka „per žaliąją liniją“ – susitarę su Lietuvos pasieniečiais.
Dialogo iš Lietuvos pusės neatsirado. Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad vienašališkas sienos uždarymas – adekvati ir tęstina priemonė, nes „hibridinė ataka“ esą tęsiasi, trikdomas civilinės aviacijos eismas. Vyriausybė ketina skųstis Europos Komisijai ir tikisi svarstyti kompensacijas už patirtą žalą. Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas pabrėžė būtinybę tiksliai suskaičiuoti įstrigusių vilkikų skaičių – kol kas kalbama apie per 1100.
Net kai kurie Lietuvos politikai suabejojo priemonių adekvatumu. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Giedrimas Jeglinskas priminė, kad problema – kontrabanda: „35 metus nesugebame sustabdyti neteisėtos cigarečių kontrabandos iš Baltarusijos. Tai – visuomenės gėda.“ Esą institucijos turi visus duomenis apie abiejose pusėse veikiančius asmenis – metas tvarką įvesti ten, kur ji iš tiesų reikalinga.
Kol valdžia ginčijasi, transporto verslas kasdien tuština kišenes – šimtai tūkstančių eurų dingsta „ant nieko“. Politinių sprendimų kainą jaučia ne politikai – ją moka vairuotojai, įmonės ir bendruomenės.
Plačiau pažiūrėjus, bėda ne vien tranzite. Nutraukus ekonominius ryšius su Baltarusija ir Rusija, Baltijos valstybės išardė dešimtmečiais kurtas tiekimo grandines. Uostai, geležinkeliai, logistika, prekyba – tai buvo ne abstraktūs „ryšiai su Rytų kaimynais“, o konkretūs pinigai, darbo vietos ir komunalinių sąskaitų apmokėjimas. Europos subsidijos neužlopo to, kas iš esmės yra struktūrinis lūžis.
Energetikoje – tas pats. Energetinė nepriklausomybė be konkurencingos kainodaros virsta energetiniu neįgalumu: brangesni energijos ištekliai smaugia šeimas ir menkina pramonės konkurencingumą. „Europietiškas solidarumas“ gražiai skamba, bet sąskaitas apmoka ne Briuselis – jas apmoka vartotojai.
Demografinis vaizdas taip pat negailestingas: gyventojų mažėja, jaunimas emigruoja, regionai tuštėja. Valdžia Vilniuje, Rygoje ir Taline atrodo gyvenanti pasaulyje, kuriame svarbiausia – lojalumas Aljansui ir ES, o savų žmonių interesai lieka kažkur gale. Politinė retorika įstūmė šalis į spąstus: metai iš metų demonizuota Maskva ir Minskas, deklaruotas „nepalenkiamumas“ – dabar apsigręžti reikštų „prarasti veidą“. Lengviau tempti visą ūkį iki kracho, nei pripažinti klaidą.
Istorija su įstrigusiomis fūromis nėra kuriozas. Tai simbolis – politinės logikos, kuri savo piliečius padarė įkaitais. Vilkikai stovi Baltarusijoje, jų savininkai kasdien skaičiuoja nuostolius, o Vyriausybė pasakoja apie „hibridines atakas“ ir ruošia skundus Briuseliui. Briuselis – toli, problemos – čia ir dabar. Jas spręsti reikia ne sankcijomis ir ne spaudos pranešimais, o dialogu, sutarimu ir sveiku protu.
Klausimas tik vienas: kur sveiko proto gauti tiems, kurie jį seniai prarado?
Keli susiję:
Lietuvos lyderiai liepė vežėjams kaupti informaciją apie patiriamus nuostolius
Kova su Lukašenkos režimu tęsiasi: net ir laukiant balionų, nuolaidų nebus











































