Izraelio premjero Benjamin Netanyahu kalba Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 80-oje sesijoje

Pone Prezidente, mūsų brangių įkaitų šeimos, kenčiančios Gazoje. Poniai ir ponai, praėjusiais metais aš stovėjau šioje tribūnoje ir rodžiau šį žemėlapį. Šį žemėlapį. Jis rodo prakeiktą Irano teroro ašį. Ši ašis grasino taikai visame pasaulyje. Ji grasino mūsų regiono stabilumui ir pačiam mano šalies – Izraelio – egzistavimui. Iranas sparčiai plėtojo plataus masto branduolinio ginklo programą ir balistinių raketų programą. Jos buvo skirtos ne tik Izraelio sunaikinimui, bet ir grasinimui Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir šantažui visų šalių.

Iš Gazos Jahja Sinvaras siuntė teroristų bangas „Hamas“ vardu. Jie įsiveržė į Izraelį spalio 7-ąją ir įvykdė neapsakomus žiaurumus. Iš Libano Hasanas Nasrala paleido tūkstančius raketų ir sviedinių į mūsų miestus, terorizuodamas mūsų piliečius. Sirijoje kruvinas diktatorius Asadas priėmė Irano pajėgas, verždamas mirties kilpą mums ant kaklo. Jemene husitai leido balistines raketas į Izraelį, tuo pat metu smaugdami pasaulinę prekybą Raudonosios jūros žiotyse.

Taigi, kas įvyko per pastaruosius metus? Mes sutriuškinome husitus – taip pat ir vakar. Mes sunaikinome didžiąją „Hamas“ teroristinės mašinos dalį. Mes susilpninome „Hezbollah“, likviduodami daugumą jos vadų ir reikšmingą dalį jos ginklų arsenalo. Prisiminate tuos peidžerius (pranešiklius)? Mes „papeidžinome“ „Hezbollah“. Ir patikėkite – jie gavo šį signalą. Tūkstančiai teroristų krito ant žemės. Mes sunaikinome Asado ginkluotę Sirijoje. Mes sulaikėme Irano šiitų milicijas Irake. Ir, svarbiausia – svarbiausia, ką galiu jums pasakyti apie praėjusius metus, apie šį dešimtmetį – mes sugriovėme Irano branduolinio ginklo ir balistinių raketų programas. Štai kur esame šiandien.

Pusės husitų vadovybės Jemene nebėra. Jahja Sinvaras Gazoje? Ne. Hasanas Nasrala Libane? Ne – jo tiesiog nebėra. Asado režimas Sirijoje išnyko. Tos milicijos Irake – jos vis dar sulaikytos. O jų vadai, jei tik puls Izraelį, taip pat bus pašalinti. O aukščiausi Irano kariniai vadai ir jo pagrindiniai branduolinės bombos mokslininkai – taip pat pašalinti. Dvylikos dienų Izraelio karas su Iranu, kurį aš pavadinau operacija „Kylančioji linija“ (tai iš Biblijos), įeis į karo istorijos analus. Mūsų drąsūs pilotai neutralizavo Irano priešraketinę gynybą ir užtikrino kontrolę danguje virš Teherano. Ir jūs tai matėte. Izraelio naikintuvai ir amerikiečių B-2 pilotai bombardavo urano sodrinimo objektus Irane. Noriu padėkoti prezidentui Trumpui už jo drąsius ir ryžtingus veiksmus. Prezidentas Trumpas ir aš pažadėjome neleisti Iranui įgyti branduolinio ginklo, ir mes šio pažado laikėmės. Mes pašalinome egzistencinę grėsmę Izraeliui ir mirtiną grėsmę civilizuotam pasauliui. Mes išsklaidėme tamsų debesį, kuris galėjo nusinešti milijonus ir milijonus gyvybių.

Tačiau, ponios ir ponai, privalome likti budrūs. Turime išlikti visiškai blaivūs ir atidūs. Negalime leisti Iranui atkurti savo branduolinių pajėgumų. Irano sodrinto urano atsargos – šios atsargos turi būti likviduotos. Rytoj JT Saugumo Tarybos sankcijos prieš Iraną turi būti vėl įvestos. Dėl mūsų tautos ryžto, mūsų karių drąsos ir drąsių sprendimų, kuriuos priėmėme, Izraelis atsigavo po savo tamsiausios dienos ir atliko vieną įspūdingiausių karinių sugrįžimų istorijoje. Bet mes dar nebaigėme. Paskutiniai „Hamas“ elementai slepiasi Gazos mieste. Jie prisiekia vėl ir vėl kartoti spalio 7-osios žiaurumus, nepaisant to, kiek susilpnintos jų pajėgos. Štai kodėl Izraelis privalo darbą užbaigti. Štai kodėl norime tai padaryti kuo greičiau.

Poniai ir ponai, didelė pasaulio dalis jau nebeprisimena spalio 7-osios. Bet mes prisimename. Izraelis prisimena spalio 7-ąją. Tą dieną... Na, pasakysiu jums: jūs taip pat galite prisiminti spalio 7-ąją. Matote šį ženkliuką, kabantį ant manęs? Tai QR kodas. Prašau pakelti telefonus, padidinti vaizdą ir jūs taip pat pamatysite, už ką mes kovojame ir kodėl turime laimėti. Visa tai čia. Spalio 7-ąją „Hamas“ įvykdė baisiausią išpuolį prieš žydus nuo Holokausto laikų. Jie žiauriai nužudė 1200 nekaltų žmonių, įskaitant daugiau nei 40 amerikiečių ir piliečių iš dešimčių šalių, atstovaujamų čia, JT. Jie nukirsdino vyrų galvas, išprievartavo moteris, sudegino kūdikius gyvus, atėmė vaikų gyvybes jų pačių tėvų akivaizdoje. Kokie monstrai! Šie monstrai paėmė įkaitais daugiau nei 250 žmonių. Tarp jų buvo Holokaustą išgyvenę žmonės ir močiutės su anūkais. Kas paima įkaitais močiutes ir anūkus? „Hamas“ tai daro. Iki šiol namo sugrąžinome 207 iš tų įkaitų, tačiau 48 vis dar laikomi požeminiuose Gazos kalėjimuose. Iš jų 20 vis dar gyvi – išsekę, kankinami, atskirti nuo saulės šviesos, atimta jų žmogiškumas.

Štai 20 gyvų įkaitų vardai: Matanas Angrestas, broliai Gali ir Izivas Bermanai, Elkana Bogbotas, Romas Broslavskis, Nimrodas Kohenas, Arielis ir Deividas Kunjo. Dar viena brolių pora – Galis ir Gilboa Dalalai. Aviataras Davidas (jūs matėte Aviataro Davido nuotrauką – jis išsekęs, priverstas kasti savo kapą), Maksimas Herkinas, Eitanas Hornas, Segefas Kalfonas, Baras Kuperšteinas, Amris Megranas, Eitanas Moras, Josefas Chaimas Ahana, Alonas Ochelis, Avinatomas O. ir Matanas Cengarkovas.

Dabar, ponios ir ponai, noriu padaryti tai, ko anksčiau niekada nedariau. Iš šios tribūnos noriu tiesiogiai kreiptis į įkaitus per garsiakalbius. Aš apsupau Gazą galingais garsiakalbiais, prijungtais prie šio mikrofono, tikėdamasis, kad mūsų brangūs įkaitai išgirs mano žinią. Ir tai pasakysiu pirmiausia hebrajų, o tada anglų kalba: mūsų drąsūs herojai, čia kalba ministras pirmininkas Netanjahus. Kreipiuosi į jus tiesiogiai iš JT. Mes jūsų nepamiršome nė sekundės. Izraelio tauta su jumis. Mes neatsitrauksime ir nesustosime, kol jūsų visų neparvešime namo.

Poniai ir ponai, dėl ypatingų Izraelio žvalgybos pastangų mano žodžiai dabar taip pat transliuojami – jie tiesiogiai perduodami į mobiliuosius Gazos gyventojų telefonus. Todėl likusiems „Hamas“ lyderiams ir mūsų įkaitų kalintojams sakau: „Sudėkite ginklus. Paleiskite mano žmones. Išlaisvinkite įkaitus. Visus. Išlaisvinkite visus 48 įkaitus dabar.“ Jei tai padarysite – liksite gyvi. Jei ne – Izraelis jus suseks.

Poniai ir ponai, jei „Hamas“ sutiks su mūsų reikalavimais, karas gali baigtis čia ir dabar. Gaza bus demilitarizuota, Izraelis išlaikys visišką saugumo kontrolę, o taiki civilinė administracija bus sukurta Gazos gyventojų ir kitų, pasiryžusių taikiai sugyventi su Izraeliu. Ir, žinoma, suprantate, kad karas Gazoje palietė kiekvieną izraelietį. Bet esu tikras, kad yra žmonių Niujorke, Londone, Melburne ir kitur, kurie galbūt mano: „O ką tai turi bendra su manimi?“ Atsakymas – tiesioginį. Nes mūsų priešai yra jūsų priešai.

Taigi padarykime dar kai ką. Pirmą kartą JT surenkime viktoriną. Pakelkite ranką, jei žinote atsakymą. Pirmas klausimas: kas šaukia „Mirtis Amerikai“? A – Iranas, B – „Hamas“, C – „Hezbollah“, D – husitai, ar E – visi išvardyti? Teisingas atsakymas – visi išvardyti. Antras klausimas: kas šaltakraujiškai žudė amerikiečius ir europiečius? A – „Al Qaeda“, B – „Hamas“, C – „Hezbollah“, D – Iranas, ar E – visi išvardyti? Teisingai – vėl visi išvardyti.

Ir štai esmė, kurią noriu pabrėžti: mūsų priešai visus mus nekenčia vienodai nuožmiai. Jie nori nustumti šiuolaikinį pasaulį atgal – į tamsų smurto, fanatizmo ir teroro amžių. Manau, daugelis jūsų jaučiate savo visuomenėse radikalaus islamizmo bangą. Žinote – esu tikras, kad žinote širdyje – Izraelis kovoja jūsų kovą. Mes kovojame už jus, todėl noriu atskleisti jums paslaptį. Uždarytų durų sąlygomis daugelis lyderių, kurie viešai mus smerkia, privačiai mums dėkoja. Jie man sako, kaip aukštai vertina puikias Izraelio žvalgybos tarnybas, kurios vėl ir vėl užkerta kelią teroro aktams jų sostinėse, išgelbėdamos nesuskaičiuojamą daugybę gyvybių. Generolas George'as Keeganas, buvęs JAV oro pajėgų žvalgybos vadovas, kartą pasakė: „Jei Jungtinėms Valstijoms tektų pačioms surinkti žvalgybos duomenis, kuriuos mums teikia Izraelis, turėtume sukurti penkias CŽV.“ Penkias CŽV.

Praėjusį birželį, kai Izraelis smogė Irano branduoliniams objektams, Vokietijos kancleris Merzas pripažino tiesą. Jis pasakė: „Izraelis daro purviną darbą už mus visus.“ Prezidentas Trumpas, kaip joks kitas lyderis, supranta, kad Izraelis ir Amerika susiduria su bendra grėsme. Jis parodė pasauliui, kad kai Iranas ir jo įgaliotiniai žudo amerikiečius, ima amerikiečius įkaitais, šaukia „Mirtis Amerikai!“, degina Amerikos vėliavas ir bando nužudyti Jungtinių Valstijų prezidentą – ne kartą, o du kartus – už tai teks sumokėti. Deja, daugelis šioje salėje atstovaujamų lyderių pasauliui siunčia visiškai kitokį signalą. Žinoma, pirmosiomis dienomis po spalio 7-osios daugelis jų rėmė Izraelį. Tačiau ši parama greitai išgaravo, kai Izraelis padarė tai, ką po tokio žiauraus išpuolio padarytų bet kuri save gerbianti valstybė: mes atsimušėme.

Dabar įsivaizduokite – tik akimirką – ataką prieš JAV, proporcingą atakai prieš Izraelį spalio 7-ąją. Įsivaizduokite teroristinį režimą, pasiuntusį tūkstančius teroristų įsiveržti į Jungtines Valstijas. Jie nužudo 40 tūkstančių amerikiečių. Jie paima įkaitais 10 tūkstančių amerikiečių. Ką, jūsų manymu, padarytų Amerika? Ar manote, kad Amerika paliktų tokį režimą vietoje? Ne – niekada, jokiomis aplinkybėmis. Jungtinės Valstijos sunaikintų tokį teroristinį režimą ir užtikrintų, kad toks barbariškumas daugiau niekada negrėstų Amerikai. Būtent tai daro Izraelis Gazoje. Mes naikiname „Hamas“ teroristinį režimą ir užtikriname, kad tokia žvėriška veikla daugiau niekada negrės Izraeliui. Tai daro bet kuri save gerbianti vyriausybė.

Bet, ir man apmaudu tai sakyti čia, laikui bėgant daugelis pasaulio lyderių pasidavė spaudimui. Jie pasidavė šališkai žiniasklaidai, radikalioms islamistinėms grupėms ir antisemitinėms minioms. Yra posakis: „Kai tampa sunku, stiprieji imasi veiksmų.“ Tačiau daugeliui čia esančių šalių, kai pasidarė sunku, jūs pasidavėte. Ir štai gėdinga tokio kapituliavimo pasekmė: didžiąją dalį pastarųjų dvejų metų Izraeliui teko kariauti septyniuose frontuose prieš barbarybę, tuo tarpu daugelis jūsų šalių stojo prieš mus. Stulbina. Kol mes kovojame su teroristais, kurie žudė daugelio jūsų šalių piliečius, jūs kovojate su mumis: mus smerkiate, taikote embargus ir prieš mus vedate politinį bei teisinį karą. Tai vadinama teisiniu karu (angl. „lawfare“) prieš mus.

Tiems valstybių atstovams sakau: tai nėra kaltinimas Izraeliui. Tai kaltinimas jums. Tai kaltinimas valios neturintiems lyderiams, kurie mėgina nuraminti blogį vietoj to, kad remtų tautą, kurios drąsūs kariai saugo jus nuo barbarų prie jūsų vartų. Jie jau veržiasi pro jūsų vartus. Kada suprasite, kad džihadistų neįmanoma nuraminti nuolaidžiavimu, o islamistinės audros neišvengsite aukodami Izraelį? Norėdami įveikti šią audrą, turite stoti Izraelio pusėn. Bet jūs to nedarote. Kaip ir pranašavo Izraelio pranašai Biblijoje, jūs paverčiate gėrį blogiu, o blogį – gėriu.

Leiskite šią temą pagilinti. Paimkime melagingą genocido kaltinimą. Izraeliui metami kaltinimai dėl tyčinio civilių naikinimo. Poniai ir ponai, tiesa yra priešinga. Miestinių kovų tyrimų vadovas pulkininkas Johnas Spenceris – ko gero, didžiausias pasaulyje miesto mūšių ekspertas – sako, kad Izraelis taiko daugiau priemonių civilių aukoms mažinti nei bet kuri kita kariuomenė istorijoje. Dėl to civilių ir kovotojų žūčių santykis Gazoje yra mažesnis nei du prieš vieną. Tai stulbinamai žemas santykis – mažesnis nei NATO karuose Afganistane ir Irake. Ypač turint omenyje, kad Gaza – viena tankiausiai apgyvendintų miesto zonų Žemėje, kur po žeme – šimtai mylių teroristinių tunelių, o virš žemės – nesuskaičiuojami teroristiniai bokštai. Tūkstančiai teroristų įsitvirtinę tuneliuose ir šiuose bokštuose civilių rajonuose.

Jei norite pamatyti, kokių priemonių Izraelis imasi, kad sumažintų civilių aukas šiame kare, tiesiog pasižiūrėkite, ką dabar darome Gazoje – paskutinėje „Hamas“ tvirtovėje (vienoje iš dviejų paskutinių). Per tris savaites Izraelis numetė milijonus skrajučių, išsiuntė milijonus SMS žinučių ir atliko begalę skambučių, ragindamas civilius pasitraukti iš Gazos, kol mūsų pajėgos ten įžengs. Tuo pat metu „Hamas“ slepiasi mečetėse, mokyklose, ligoninėse, gyvenamuosiuose pastatuose ir mėgina priversti civilius neišeiti – likti pavojaus zonoje. Dažnai jiems grasinama ginklu, jei bando pasitraukti. Izraeliui kiekviena civilių auka – tragedija. „Hamas“ – tai strategija. „Hamas“ naudoja civilius kaip gyvuosius skydus ir kaip rekvizitą savo iškreiptoje propagandinėje kampanijoje prieš Izraelį – propagandiniame kare, kurį Vakarų žiniasklaida pernelyg dažnai nekritiškai perima.

Nepaisant „Hamas“ grasinimų, beveik 700 tūkstančių Gazos gyventojų – trys ketvirtadaliai milijono – jau paklausė mūsų raginimų ir persikėlė į saugias zonas. Dabar noriu užduoti paprastą, logišką klausimą: ar šalis, vykdanti genocidą, maldautų civilių, kuriuos esą siekia sunaikinti, pasitraukti iš pavojaus zonos? Ar sakytų jiems „išeikite“, jei norėtų įvykdyti genocidą? Mes stengiamės juos išvesti, o „Hamas“ stengiasi juos laikyti. Tad kaltinimas apverstas aukštyn kojomis. Istoriniai genocidiniai režimai niekada nekvietė aukų pasitraukti. Ar reikia išvardyti visus genocidinius lyderius istorijoje? Ar kuris nors sakė: „Išeikite, kad galėtume įeiti“? Žinoma, ne. Taigi tiesa apversta aukštyn kojomis.

„Hamas“ – genocidinė teroristinė organizacija, kurios chartija ragina žudyti visus žydus planetoje. Šiai genocidinei organizacijai taikomos nuolaidos – apie ją beveik nekalbama, o Izraelis, kuris deda visas pastangas išvesti civilius iš pavojaus zonos, sodinamas į kaltinamųjų suolą. Koks absurdas! Norite dar vieno absurdo? Izraelis kaltinamas tyčiniu Gazos gyventojų marinimu badu, nors Izraelis kryptingai tiekia maistą Gazoje gyvenantiems žmonėms. Nuo karo pradžios Izraelis į Gazą įvežė daugiau kaip du milijonus tonų maisto ir pagalbos – tai po vieną toną pagalbos kiekvienam Gazoje gyvenančiam vyrui, moteriai ir vaikui. Beveik 3000 kalorijų vienam žmogui per dieną. Ar tai panašu į „marinimą badu“? Jeigu Gazoje kam nors trūksta maisto, taip yra todėl, kad „Hamas“ jį vagia. „Hamas“ vagia, kaupti ir pardavinėja maistą už pasipūškėjusias kainas, kad išlaikytų savo karo mašiną. Praėjusį mėnesį net JT – kurios, beje, nėra Izraelio rėmėjos, ir čia galite nusišypsoti – pripažino, kad „Hamas“ ir kitos ginkluotos grupuotės išgrobstė 85 % maisto vilkikų. Štai kodėl ten susidaro trūkumas.

Tie, kurie skleidžia šmeižtą apie „genocidą“ ir „marinimą badu“ prieš Izraelį, ne geresni už tuos, kurie viduramžiais platino „kruvinojo šmeižto“ melus prieš žydus – melagingai kaltindami mus šulinių nuodijimu, maro platinimu ir vaikų kraujo naudojimu kepant pesachinę macą. Antisemitizmas sunkiai miršta – tiksliau, jis visai nemiršta; jis vis sugrįžta, persirengęs naujais šmeižto ir melo rūbais.

Ir dar kai kas: ši antisemitinė melagystė turi pasekmių. Pastaraisiais mėnesiais žydai buvo užpulti Kanadoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir kitur. Čia, Amerikoje, garbaus amžiaus Holokaustą išgyvenęs žmogus Kolorade buvo sudegintas gyvas. O nuostabi jauna pora iš Izraelio ambasados Vašingtone buvo žiauriai nušauta tiesiai priešais Holokausto muziejų. Laimei, prezidento Trumpo administracija ryžtingai kovoja su šiuo antisemitizmo maru, ir kiekviena čia esanti vyriausybė turėtų sekti jos pavyzdžiu.

Tačiau daugelis daro priešingai – jie faktiškai apdovanoja didžiausius antisemitus Žemėje. Šią savaitę Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Australijos, Kanados ir kitų šalių lyderiai be jokių sąlygų pripažino Palestinos valstybę. Jie tai padarė po „Hamas“ spalio 7-osios siaubų – siaubų, kuriuos tą dieną pritarė beveik 90 % palestiniečių. Pakartosiu: beveik 90 % palestiniečių palaikė spalio 7-osios ataką. Jie ne tik palaikė – jie šventė. Jie šoko ant stogų, dalijo saldainius. Tai vyko ir Gazoje, ir Judėjoje bei Samarijoje – Vakarų Krante, kaip jūs jį vadinate. Lygiai taip pat, kaip jie šventė kitą siaubą – 2001 m. rugsėjo 11-ąją.

Kokią žinią lyderiai, šią savaitę pripažinę Palestinos valstybę, pasiuntė palestiniečiams? Labai aiškią: žydų žudymas atsiperka. Jis apmokamas. O aš turiu žinią tiems lyderiams: kai žiauriausi pasaulio teroristai džiūgauja dėl jūsų sprendimo, vadinasi, jūs nepadarėte teisingo dalyko. Jūs padarėte kažką baisiai neteisingo. Jūsų gėdingas sprendimas skatins terorizmą prieš žydus ir prieš nekaltus žmones visur. Tai bus gėdos dėmė visiems jums.

„Palaukite, pone ministre pirmininke, – man sako – palaukite minutėlę. Mes tikime dviejų valstybių sprendimu, kuriame žydų valstybė Izraelis gyvens taikiai greta Palestinos valstybės.“ Tačiau yra viena problema: palestiniečiai šiuo sprendimu netiki. Jie niekada netikėjo. Jie nenori valstybės greta Izraelio – jie nori Palestinos valstybės vietoje Izraelio. Štai kodėl kiekvieną kartą, kai jiems buvo siūlyta Palestinos valstybė su sąlyga užbaigti konfliktą su Izraeliu ir pripažinti žydų valstybę, per dešimtmečius jie kaskart atsisakė. Ir štai kodėl kaskart, kai jie gaudavo teritoriją, ją naudodavo pulti mus. Iš tiesų jie turėjo „palestinietišką valstybę“ Gazoje. Ir ką jie su ja padarė? Taiką? Taikų sugyvenimą? Ne. Jie vėl ir vėl be jokios priežasties puldinėjo mus, raketomis apšaudė mūsų miestus, žudė mūsų vaikus, pavertė Gazą teroro baze, iš kurios surengė skerdynes spalio 7-ąją.

Štai jums nepatogi tiesa: nuolatinis palestiniečių atsisakymas pripažinti žydų valstybę bet kokiose ribose maitina šį konfliktą jau daugiau nei šimtmetį. Tai varomoji jėga. Ne „Palestinos valstybės nebuvimas“ yra problema – problema yra žydų valstybės buvimas. Ir man nesuvokiama, kaip užsienio kancleriai, ministrai, visi tie, kurie šia tema samprotauja – ir lyderiai – nemato šios fundamentalios tiesos, nors ji kartojasi vėl ir vėl iki pykinimo.

Dar kai kas: šis neigimas pripažinti žydų valstybę būdingas ne tik „Hamas“. Jis būdingas ir vadinamajai „nuosaikiajai“ Palestinos savivaldai. Turite žinoti, kad Palestinos savivalda moka teroristams už žydų žudymą. Kuo daugiau žydų nužudo teroristai, tuo daugiau Palestinos savivalda jiems sumoka. Palestinos savivalda savo vyriausybinius pastatus, viešąsias erdves, mokyklas vadina masinių žudikų vardais – jų garbei, kaip „kankinių“. Jie moka ir glorifikuoja ne tik žydų, bet ir krikščionių žudikus. Krikščionis, tokius kaip Tayloras Forcas – amerikiečių veteranas, kuris Izraelyje buvo žiauriai nužudytas palestiniečių teroristų.

„Bet, bet, bet...“ – vėl girdžiu iš Vakarų lyderių. „Palestinos savivalda pažadėjo reformas. Šį kartą viskas bus kitaip.“ Taip, žinoma. Šiuos pažadus girdime dešimtmečius. Jie visada žada – ir niekada nevykdo. Kodėl? Nes Palestinos savivalda iki kaulų smegenų korumpuota. Jie nerengė rinkimų jau 20 metų. Jie naudoja tuos pačius vadovėlius kaip ir „Hamas“ – tiksliai tuos pačius – ir moko savo vaikus neapkęsti žydų ir naikinti žydų valstybę. Krikščionims ten ne geriau. Kai Betliejus – Jėzaus gimimo vieta – buvo Izraelio kontrolėje, 80 % jo gyventojų buvo krikščionys. Tačiau nuo tada, kai Palestinos savivalda perėmė kontrolę, šis skaičius sumažėjo iki mažiau nei 20 %. Tai tiems žmonėms norite duoti valstybę? Ką jūs darote? Jūs suteikiate aukščiausią apdovanojimą netolerantiškiems fanatikams, kurie įvykdė ir palaikė spalio 7-osios skerdynes. Duoti palestiniečiams valstybę už mylios nuo Jeruzalės po spalio 7-osios – tai tas pats, kas po 2001 m. rugsėjo 11-osios duoti „Al Qaeda“ valstybę už mylios nuo Niujorko. Tai grynas beprotybė. To nedarysime.

Dar viena žinia Vakarų lyderiams: Izraelis neleis jums primesti mums teroristinės valstybės. Mes neįvykdysime nacionalinės savižudybės vien todėl, kad jums pritrūksta drąsos atsilaikyti prieš priešišką žiniasklaidą ir antisemitines minias, reikalaujančias Izraelio kraujo. Ir noriu, kad suprastumėte dar kai ką, kas taip pat iškraipoma žiniasklaidoje. Tai sakau ne tik savo ar savo vyriausybės, bet visos Izraelio tautos – visų Izraelio žmonių – vardu. Praėjusiais metais Knesete, mūsų parlamente, vyko balsavimas: paremti ar ne Palestinos valstybės primetimą. Spėkite, kokie buvo rezultatai? Iš 120 parlamento narių 99 balsavo prieš, o tik 9 – už. Tai daugiau kaip 90 %. Tai ne marginali grupė. Tai ne „ministras pirmininkas ekstremistas“ ar „kraštutinių dešiniųjų įkaitas“. Tai daugiau kaip 90 % Izraelio. Mano opozicija Palestinos valstybei nėra vien mano ar mano vyriausybės politika – tai valstybės ir tautos politika. Vakarų lyderiai gal ir pasidavė spaudimui. Aš jums garantuoju viena: Izraelis nepasiduos.

Izraelio pergalė prieš Irano teroristinę ašį atvėrė taikos galimybes, kurios dar prieš dvejus metus atrodė neįmanomos. Paimkime Siriją. Dešimtmečius pati taikos tarp Izraelio ir Sirijos idėja atrodė neįsivaizduojama. Dabar – nebe. Šiandien pradėjome rimtas derybas su naująja Sirijos vyriausybe. Tikiu, kad įmanomas susitarimas, kuris gerbtų Sirijos suverenitetą ir užtikrintų tiek Izraelio saugumą, tiek mažumų regione – įskaitant žydų – saugumą.

Nuo Izraelio įkūrimo žydai ir drūzai buvo broliai ginkluose. Kariaujame kartu, liejome kraują kartu, kūrėme gyvenimą kartu. Kai buvau jaunas Izraelio specialiųjų pajėgų vadas, mano gyvybę išgelbėjo neįkainojami patarimai, kuriuos davė mano bičiulis Salimas Šufis, didvyriškas Izraelio gynybos pajėgų drūzų veteranas. Todėl aš ir Izraelis negalėjome sėdėti rankų sudėję, kai drūzus žudė džihadistai. Daviau įsakymą mūsų pajėgoms sustabdyti žudynes – ir jos tai nedelsdamos įvykdė.

Taika tarp Izraelio ir Libano taip pat įmanoma. Kviečiu Libano vyriausybę pradėti tiesiogines derybas su Izraeliu. Sveikinu jos deklaruotą tikslą nuginkluoti „Hezbollah“. Bet mums reikia daugiau nei žodžių. Jei Libanas imsis realių ir tvarių veiksmų „Hezbollah“ nuginkluoti, esu tikras, kad galėsime pasiekti tvarią taiką. Žinoma, kol taip nebus, imsimės visų būtinų priemonių savigynai ir palaikysime paliaubų, nustatytų Libane, sąlygas. Mūsų tikslas – ne vien sekti „Hezbollah“ veiksmus, o užkirsti kelią jų paliaubų pažeidimams ir bet kokiam puolimui prieš mus. Esu įsitikinęs: jei Libano vyriausybė nuosekliai sieks „Hezbollah“ nuginklavimo, taika ateis labai greitai ir lengvai.

Pergalė prieš „Hezbollah“ padarė taiką įmanomą su dviem mūsų arabų kaimynėmis šiaurėje. Pergalė prieš „Hamas“ padarys taiką įmanomą su tautomis visame arabų ir musulmonų pasaulyje. Mūsų pergalė žymiai išplės istorinius Abraomo susitarimus, kuriuos prezidentas Trumpas sudarė tarp arabų lyderių ir manęs prieš penkerius metus. Atkreipiau dėmesį – kaip, tikiu, ir jūs – į viltingus žodžius, kuriuos čia ištarė Indonezijos prezidentas. Tai šalis, kurioje gyvena daugiausia musulmonų pasaulyje – ir tai ženklas, kas gali nutikti. Pažangiai mąstantys arabų ir musulmonų lyderiai žino, kad bendradarbiavimas su Izraeliu suteiks jiems prieigą prie proveržinių Izraelio technologijų: medicinos ir mokslo, žemės ūkio ir vandens tiekimo, gynybos ir dirbtinio intelekto bei daugelio kitų sričių.

Tikiu, kad artimiausiais metais Artimieji Rytai atrodys visiškai kitaip. Daugelis tų, kurie šiandien kariauja prieš Izraelį, rytoj išnyks. Juos pakeis drąsūs taikdariai. Ir niekur tai nebus taip akivaizdu kaip Irane. Nukentėjusi Irano tauta atgaus laisvę. Jie vėl padarys Iraną didį. O mūsų dvi senos tautos – Izraelio ir Irano – atkurs draugystę, kuri bus naudinga visam pasauliui.

Poniai ir ponai, siaubai, kurie įvyko per vieną tamsią dieną – spalio 7-ąją – buvo kartoti ne kartą per amžius, kai mano tauta gyveno tremtyje tarp kitų tautų. Žydų kraujas nieko nekainavo. Žydus žudė nebaudžiami. Mes turėjome maldauti kitų, kad mus apgintų. Izraelio atsiradimas nereiškė, kad mėginimai mus sunaikinti baigsis. Tai reiškė, kad galime jiems pasipriešinti. Būtent tai Izraelis padarė po spalio 7-osios. Mūsų sūnūs ir dukterys kovojo kaip liūtai. Mūsų drąsūs kariai apsivilko uniformas ir žengė į mūšį. Jie buvo ginkluoti šimtų žydų kartų svajonėmis: gyventi laisvai Izraelio žemėje – mūsų mylimoje tėvynėje – jau daugiau kaip tris tūkstančius metų. Gyventi savo nepriklausomoje valstybėje. Turėti kariuomenę, kuri galėtų mus apginti. Ir būti šviesa tautoms – pažangos, išradingumo, inovacijų švyturiu visai žmonijai.

Spalio 7-ąją Izraelio priešai mėgino užgesinti tą šviesą. Po dvejų metų Izraelio ryžtas ir jėga šviečia ryškiau nei kada nors anksčiau. Su Dievo pagalba ši jėga ir šis ryžtas atves mus į greitą pergalę ir šviesią klestėjimo bei taikos ateitį.

Labai ačiū. Asamblėjos vardu noriu padėkoti Izraelio Valstybės ministrui pirmininkui. Ačiū.