Kol lietuviai džiaugėsi vitrinomis, jų valstybę ramiai supirkinėjo

Grupinė dalies Lietuvos mankurtų fotografija. (Mankurtas (turk. mengirt = „netekęs atminties“) – žmogus, nepažįstantis savo tėvynės, tautos, giminės, pamiršęs visą praeitį, nenorintis nieko apie ją žinoti.

Lietuvoje iki šiol labai daug kas gyvena pavojinga iliuzija. Žmonės įsivaizduoja, kad kapitalizmas yra tiesiog pilnos parduotuvės, gražios vitrinos, užsienietiški prekių ženklai, galimybė prisipirkti baldų, technikos ir visokių menkniekių. Kitaip tariant, didelė dalis visuomenės kapitalizmą vis dar supranta kaip vartojimo šventę.

Tačiau tikrasis kapitalizmas yra visai ne apie tai.

Tikrasis kapitalizmas yra sistema, kurioje stambus verslas siekia vieno vienintelio dalyko – maksimalaus pelno akcininkams. Ne didesnio gėrio, ne tautos gerovės, ne valstybės stiprinimo, ne miškų išsaugojimo, ne dirbančio žmogaus orumo. Maksimalaus pelno. Ir jeigu tam pelnui pasiekti galima supirkti žemę, koncentruoti miškus, išsiurbti regionus, paveikti politikus, pasinaudoti įstatymų skylėmis ar tiesiog nusipirkti tylą – visa tai ir toliau bus daroma.

Būtent todėl juokinga klausytis pasakų apie „atsakingą kapitalą“, „socialiai jautrų verslą“ ar „investuotojus, kuriais reikia džiaugtis vien todėl, kad jie atėjo“. Kapitalui nerūpi Lietuva. Kapitalui nerūpi lietuvių tauta. Kapitalui nerūpi, kas liks po dešimties ar dvidešimties metų. Kapitalui rūpi grąža.

Ir čia atsiveria pati baisiausia Lietuvos bėda: šalis jau seniai gyvena kapitalizme, bet mąsto taip, lyg joje vis dar turėtų veikti kažkokie savaiminiai moraliniai stabdžiai. Dalis visuomenės iki šiol nuoširdžiai tiki, kad didelė įmonė galbūt „nepuls“, „pasielgs žmoniškai“, „neis iki galo“, „vis dėlto supras nacionalinį interesą“. Tai vaikiškas, politiškai pavojingas naivumas.

Nesupras. Ir neturi suprasti.

Jei valstybė leidžia, vadinasi, ims. Jei galima apeiti, vadinasi, apeis. Jei galima nusipirkti tylą, vadinasi, ją nusipirks. Jei galima viską pridengti pažangos, investicijų, darbo vietų ar vakarietiškumo lozungais, vadinasi, būtent taip ir bus pridengta.

Todėl Lietuvos problema nėra vien vienas ar kitas garsesnis žemvaldys, ne viena ar kita stambi pavardė, ne viena ar kita bendrovė. Problema yra pati valstybės būsena. Problema yra tai, kad čia sudarytos sąlygos stipresniam, turtingesniam ir ciniškesniam veikėjui ramiai pasiimti viską, ką tik įmanoma pasiimti.

Kai visuomenė nesupranta sistemos logikos, ji visada pralaimi. Kai valdžia arba nesuvokia, arba apsimeta nesuvokianti, kas vyksta, prasideda sisteminis šalies parceliavimas. Kai žiniasklaida užsiima ne esminiais klausimais, o triukšmo gamyba, visuomenė net nepastebi, kaip iš jos akių išnešami vis svarbesni valstybės gabalai.

Ir tada prasideda įprastas lietuviškas spektaklis. Saujelė tvarkosi reikalus, dalijasi įtaką, valdo srautus, perrašo taisykles pagal save, o likusi valstybė vaikšto į darbą, moka mokesčius ir net nesupranta, kas vyksta. Žmonėms tuo metu pasakojama apie demokratiją, europines vertybes, pažangą ir investicinį klimatą, nors realybėje dažnai tėra viena taisyklė – kas turi pinigus ir priėjimą, tas ir pasiima.

Todėl klausimas šiandien turi būti keliamas ne apie vieną atvejį ir ne apie vieną pavardę. Klausimas turi būti daug brutalesnis: kiek Lietuvos žemės jau sutelkta siauro rato rankose? Kiek miškų jau perėjo į struktūras, kurioms Lietuva tėra pelno zona? Kiek vietinio ir užsienio kapitalo grupių čia šeimininkauja taip, kaip savo šalyse joms niekas neleistų?

Ir svarbiausia – ar lietuvis savo valstybėje dar tebėra šeimininkas, ar jau tik aptarnaujantis personalas tiems, kurie išmoko geriau naudotis sistema?

Kol Lietuva nesupras paprasto kapitalizmo veikimo principo, tol ją ir toliau išpirkinės, išnaudos ir išparceliuos. Ne dėl kažkokio paslaptingo sąmokslo. O dėl to, kad silpna, politiškai naivi ir savęs nesauganti valstybė visada tampa grobiu.

Kapitalizmas niekada neateina su sąžine. Sąžinę turi turėti valstybė. O jeigu valstybė jos neturi, viską pasiima tie, kuriems sąžinė tik trukdo skaičiuoti pelną.

Keli susiję:

14,6 tūkst. ha Lietuvos miško atsidūrė „IKEA“ rankose: ant popieriaus – akcijos, realybėje – žemė

Žemė už tankus: kaip išparduodama valstybė

Dingęs Lietuvos okeaninis laivynas, arba kaip „nepriklausomybės genijai“ nuskandino aukso gyslą (I d.)

Pieno valstybė: nuo pasaulinio penketuko iki išlikimo dramos