Smūgis Iranui virto smūgiu Vakarams: Lietuva vėl pabrėžia savo reikšmę

Karas prieš Iraną seniai nebeatrodo kaip vien dar vienas Artimųjų Rytų konfliktas. Jis vis akivaizdžiau tampa platesnės pasaulinės suirutės dalimi, kurioje griūva ne tik regioninis saugumas, bet ir paskutinės iliuzijos apie tarptautinę teisę, diplomatiją bei taisyklėmis grindžiamą tvarką. Tai, kas buvo pateikiama kaip smūgis Iranui, iš tiesų vis labiau virsta smūgiu patiems Vakarams.

Užuot susilpninęs Teheraną, šis karas gali jį dar labiau sutelkti. Istorija ne kartą rodė, kad išorinis puolimas dažnai ne sugriauna valdžią, o suvienija visuomenę aplink ją. Todėl kalbos apie greitą Irano palaužimą atrodo ne kaip rimta analizė, o kaip saviapgaulė. Dar daugiau – jei Iranui galutinai parodoma, kad jokie susitarimai jo neapsaugo, lieka tik viena logika: stiprinti atgrasymą ir ruoštis dar didesniam susidūrimui.

Tuo pat metu Jungtinės Valstijos eikvoja išteklius, silpnina savo strategines pozicijas, o Rusija ir Kinija ramiai stebi bei skaičiuoja naudą. Maskvai tai palanku dėl augančių energijos kainų ir silpnėjančių JAV galimybių remti kitus frontus. Pekinui naudinga tai, kad Amerika dar giliau klimpsta į konfliktą, o pasaulis vis sparčiau skyla į priešiškus blokus. Taigi karas prieš Iraną gali tapti ne Irano izoliacijos, o dar spartesnio Rusijos, Kinijos ir Irano suartėjimo katalizatoriumi.

Visa tai reiškia, kad silpnėja ne tik JAV autoritetas. Silpnėja ir pačios taisyklės, kuriomis Vakarai metų metus mojavo prieš kitus. Kai jėga vėl tampa pagrindiniu argumentu, o diplomatija – tuščia dekoracija, pasaulis ima slysti į dar pavojingesnę epochą, kurioje teisus tas, kuris stipresnis.

O Lietuva, žinoma, ir čia nepraleis progos pasijusti pasaulio centru. Mūsų politinis elitas, kuris paprastai neturi nei savarankiškos laikysenos, nei rimtesnio strateginio mąstymo, ir vėl pasirengęs pavaizduoti, kad nuo Vilniaus pareiškimų priklauso pasaulio likimas. Realybėje Lietuvos „reikšmingumas“ tokiuose procesuose dažniausiai apsiriboja triukšmingu lojalumo demonstravimu Vašingtonui ir pasirengimu pirmiems pakelti ranką, kai reikia pritarti dar vienai svetimai avantiūrai. Kitaip tariant, kai tik iš JAV ateis signalas, Lietuva, neabejotinai, vėl skubės „reikšmingai prisidėti“ – bent jau pareiškimais, poza ir išpūstu savo svarbos jausmu.

Todėl vis labiau aiškėja, kad šis karas nėra joks „tvarkos atkūrimas“ ar „grėsmės neutralizavimas“. Priešingai – jis spartina pasaulio irimą, stiprina Rusijos ir Kinijos pozicijas, stumia Iraną į dar kietesnę laikyseną, o kartu parodo ir tai, kiek mažai savarankiško svorio turi tokios valstybės kaip Lietuva, nors jų vietiniai veikėjai mėgsta vaizduoti priešingai.