Pavadinau Šiaulių Centro pradinės mokyklos trečiokę Ugnę Timonytę rašytoja ir pagalvojau, ar neišpuiks. Bet, ko gero, Ugnei sužvaigždėjimas negresia, nes pasakas ji jau trečius metus kuria – kruopščiai, atsakingai rinkdama žodžius, redaguodama pati ir močiutę žurnalistę Nijolę Petrošiūtę talkon pasikviesdama.
„Ugnytė jau pirmoje klasėje sakė, kad norėtų išleisti knygą. Aš jai sakiau: būtinai išleisi, jei tik labai norėsi ir stengsiesi. Tik negalvojau, kad tai atsitiks taip greitai“, – sakė Ugnės mokytoja Alma Kalinauskienė. Tada Ugnė savo norais pasidalijo su močiute: „O aš jai sakiau: prirašyk pilną sąsiuvinį, tada pažiūrėsim.“ Beje, N. Petrošiūtė prašė nevadinti jos močiute. „Mūsų giminėj nėra močiučių. Mes – babos, promočiutės – bobutės... Tai ir vardas, ir pavardė, ir luomas, ir laipsnis – tiesiog tokia šeimos hierarchija.
Ir Ugnytės knygelė vadinasi „Kavinės „Pas babą“ pasakos“, - jaunosios autorės knygelės pristatyme kalbėjo baba Nijolė. O šalia stovėdama U. Timonytė labai jaudinosi, nes Centro pradinės salėje susirinkę moksleiviai turėjo jai klausimų. „Kaip kilo mintis rašyti pasakas?“ „Kodėl Ugnė jas rašo?“ – buvo įdomu ir bendramoksliams, ir pedagogams. „Reikia mylėti babas, su jomis miegoti ir prašyti, kad sektų pasakas. Tuomet galima kurti naujas istorijas, pataisyti senas. Pasivaikščiojimuose miške galima rasti ne tik kiškio kopūstų, bet ir kiškio pyrago. Aprašai radinį, atsakai į visus klausimus, kaip kiškiai tuos pyragus kepa ir vaikus vaišina. Fantazijai ribų nėra. Bendravimas skatina vaikų kūrybiškumą“, – dalijosi patirtimi N. Petrošiūtė.
U. Timonytė atostogų metu vieši pas babą Tytuvėnuose. Jos kieme lauko terasoje su draugais mergaitė įkūrė kavinę, kurios pavadinimas – ant knygelės viršelio. Kavinėje „Pas babą“ jaunoji autorė bendrauja su draugais, klausosi babos Nijolės pasakų, klausinėja ir kuria savas. Ji pati net afišą padarė: senelis nuobliavo lentą, o ji užrašė. Sako, reklaminis užrašas per vasarą išbluko, teks paryškinti. Ugnė – meniškos sielos mergaitė, pasakų knygelės iliustracijas piešė pati. Ant didelės lauko krosnies kiškis kepa pyragus vaikams, o pasakos herojus skruzdėliukas, ieškojęs laimės, ją randa namuose su savo šeima. Paveikslėlyje draugiškai susikibusios skruzdėlytės nupieštos besišypsančios. Pasakos „Varlės ir rupūžės ginčas“ herojės ginčijasi, kuri yra gražesnė – tamsi rupūžė ar žalia varlytė. Jų ginčą spęsti imasi karūnuotas žaltys. Baba Nijolė slapčia užsiminė, kad jos anūkėlei sunkiausia buvo iliustruoti pasaką „Zebriukas policininkas“, pasakojančią apie tai, kaip kelių eismo taisyklių tenka laikytis žvėreliams. „Briedžio galvą moku nupiešti. O viso – ne, ką daryti?“ – klausė babos patarimo Ugnė. Autorė ir konsultantė rado sprendimą – piešinėlyje per miško gatvę ketinantis eiti briedis pasislėpęs už medžio. Kyšo tik galva. „Mes konsultuojamės net telefonu, kai nesusitinkame. Aptarinėjame situacijas“, – knygelės pristatyme sakė N. Petrošiūtė. „Ar tau nenusibosta rašyti? Per kiek laiko parašai pasaką? Ar visą laiką jas rašysi?“ – kaip iš gausybės rago pylėsi moksleivių klausimai. U. Timonytė atsakinėjo labai rimtai, nes kurti jai patinka, pasaką parašanti per kelias dienas ir žanro neketinanti keisti...
Talentingą moksleivę gyrė jos klasės auklėtoja A. Kalinauskienė, sakydama, kad Ugnė labai daug skaito, gerai mokosi, puikiai piešia. Savo jaunosios autorės debiutui puikiai pasiruošė mokykla, ekrane moksleiviai matė visų pasakėlių iliustracijas, todėl vaikai domėjosi ir sužinojo, kad knygelę jie gali rasti mokyklos bibliotekoje. Susitikimas baigėsi vaišėmis, kaip ir dera knygų pristatymuose, nes baba N. Petrošiūtė visus pavaišino kiškio pyragu. Ir aš ten buvau. Mačiau nuoširdų Ugnės jaudulį. Autografą gavau. O išeidama iš Centro pradinės, pašiurpau prisiminusi, kad dar visai neseniai mokyklą miesto valdžia uždaryti norėjo. Centro pradinė – pastatas Šiaulių centre, kiekvieno privatizatoriaus svajonė, užgožianti vaiko godas. Tąkart nugalėjo sveikas protas, todėl įsteigimo dvidešimtmetį švenčianti mokykla vykdo vertingas edukacines brandžios asmenybės formavimo programas. Ką gali žinoti, gal čia bręsta nauja lietuvių literatūros klasikų karta...