JAV Nacionalinio saugumo strategija 2015

Šių metų vasario mėnesį JAV prezidentas Barackas Obama pasirašė naują šalies Nacionalinio saugumo strategiją. Vertas dėmesio dokumentas, turint omenyje tai, kad pastaruoju metu Amerikos (jos vadovo) užsienio politika nepasižymi aiškumu ir nuoseklumu. Tačiau amerikiečiai tvirtai įsitikinę, kad jie yra „lyderiaujanti pasaulyje globali galia, turinti interesų kiekviename vientiso pasaulio kampe“.

Geriausiai strategijos esmę charakterizuoja šie žodžiai: „Ši nauja Nacionalinio saugumo strategija numato, kad Jungtinės Valstijos turi užtikrinti nacionalinius interesus per stiprią ir nuoseklią lyderystę. (...) Politiniame spektre yra stiprus konsensusas, kad nėra klausimo, ar Amerika turi būti lyderė, tik klausimas – kaip mes būsime lyderiai ateityje. (...) Šiandien strateginė aplinka labai nestabili. Kaip Amerika padėjo formuoti įvykių raidą praėjusiame amžiuje, taip šiandien ji turi daryti įtaką jos trajektorijai, plėtodama amerikietiško lyderiavimo būdą. (...) Ši strategija paremta pažanga per pastaruosius šešerius metus, per kuriuos mūsų aktyvi lyderystė padėjo pasauliui atsigauti po globalios ekonominės krizės ir atsakyti į visą virtinę kylančių iššūkių. (...) Amerikos lyderystei nėra alternatyvos.“

Įdomiausias dalykas šiuo atveju yra tai, kad Amerika mano, jog a) jos interesai gali būti užtikrinti tik per lyderystę; b) pasauliui nuo to tik geriau; c) alternatyvų JAV lyderiavimui neegzistuoja. Ar tai nėra saviapgaulė, kuri gali baigtis dar blogesnėmis pasekmėmis negu dabar, – ir Amerikai, ir pasauliui?

Ir B. Obama, ir strategijos (kuri tam tikrose vietose akivaizdžiai kopijuoja paskutinį prezidento kreipimąsi į tautą) kūrėjai didžiuojasi pastarųjų šešerių metų JAV laimėjimais. Tačiau verta dar kartą trumpai priminti: Afganistanas paliktas visiškai neaiškios būklės; Irake ir Sirijoje tenka kovoti su „Islamo valstybe“ (ką jau kalbėti apie vidines šių valstybių problemas), prie kurios atsiradimo netiesiogiai prisidėjo ir JAV; Libija – žlugusi valstybė; Kremlius lėtai, bet užtikrintai pjauna Ukrainos valstybingumo šaką, o „Vokietijos kanclerė ir Prancūzijos prezidentas, remiami JAV prezidento, – kaip teigia Amerikos senatoriai J. McCainas ir L. Graham, – legitimizuoja suverenios Europos nacijos padalinimą“ (apie Krymą Vakarai, atrodo, visai pamiršo). Taip pat dokumente ir JAV prezidento kalbose akcentuojama, kad Amerika turi rodyti pavyzdį. Tačiau ką tada daryti su JAV problemomis, kad ir su tuo, jog Nacionalinė saugumo agentūra, atrodo, seka visus iš eilės, taip pat su Senato ataskaita apie CŽV kalėjimus ir ligi šiol neuždarytu Gvantanamu, su Fergusonu, kuris išryškino policinės savivalės Amerikoje problemą, ir t. t.

Čia būtina pabrėžti, kad, kaip rodo tyrimai, Jungtinių Valstijų įvaizdis pasaulyje tebėra pakankamai pozityvus (ypač lyginant su G. Busho jaunesniojo laikais), bet blogėja, ir tikrai ne visi (pavyzdžiui, BRIKS susivienijimo dalyviai, Iranas) nori Amerikos lyderystės (ypač atsižvelgiant į anksčiau minėtus jos politikos rezultatus įvairiuose „vientiso pasaulio kampuose“).

Bet palikime ramybėje pasaulį ir įsiklausykime į tai, ką sako B. Obama įžanginiame strategijos žodyje. Nors prezidentas remia JAV lyderystės idėją, jis perspėja: „Nors mes esame ir būsime galingi, mūsų ištekliai ir įtaka ne beribiai. Mes turime sunkiai rinktis tarp konkuruojančių prioritetų ir visada turime vengti nepakeliamos naštos, kuri atsiranda tada, kai mus valdo baimė.“ Kitaip tariant, globalus lyderiavimas yra sunkus dalykas, ir vieną dieną Amerikai gali baigtis jėgos šiai užduočiai vykdyti, o tai reiškia, kad jos pagrindinis nacionalinis interesas – JAV gerovė – atsidurs pavojuje.

Tačiau susidaro įspūdis, kad Jungtinėms Valstijoms sudėtinga net pagalvoti apie tai, jog pasaulis gali išgyventi be jų vadovavimo (nors istorijoje taip buvo ilgą laiką), o Amerika gali grįžti prie Monro doktrinos, kas galbūt geriau padėtų užtikrinti jos nacionalinius interesus (tai, žinoma, nereiškia, kad JAV pasitrauks iš NATO ir užsidarys savo kontinente, bet jų vaidmuo pasaulio reikaluose akivaizdžiai sumažėtų). Atrodo, kad Vašingtonas pateko į tokius pat kaip Rusija ideologinius spąstus, kurie trukdo mąstyti blaiviai: Kremlius pamišęs dėl eurazijinio imperializmo, o Amerika – dėl globalios lyderystės, kuria siekia pasinaudoti daugybė „partnerių“, kad realizuotų savo, o ne JAV interesus (Sovietų Sąjunga irgi bandė būti lydere – gelbėti ir padėti visiems, ir visi žinome, kuo tai baigėsi).

Tačiau šiandien visa tai tik teorinis ginčas – realiai Amerika lieka lydere ir nori ja būti ateityje. Bet tada atsiranda kita problema, strategijoje pavadinta „politine disfunkcija“. „Bet mes susiduriame su nesibaigiančiais iššūkiais, įskaitant politinę disfunkciją Vašingtone, kuri žlugdo nacionalinę vienybę, sunkina dvipartinį bendradarbiavimą ir galiausiai verčia suabejoti mūsų lyderystės galia. Amerikos lyderystė visada tvirčiausia tada, kai mes sugebame sutarti namuose dėl kertinių nacionalinių prioritetų“, –sakoma B. Obamos pasirašytoje strategijoje.

Tai labai gilią prasmę turinti pastraipa, iš esmės kalbanti apie strateginį JAV politinio elito neapsisprendimą dėl prioritetinių šalies užsienio politikos krypčių. Šitą susiskaldymą puikiai pademonstravo Sirijos atvejis, kai B. Obama nesutiko pradėti karinės operacijos (gerai tai ar blogai – kitas klausimas), nors daug kas Vašingtone stūmė jį link to. Šiandien šį susiskaldymą įrodo ginčai dėl Ukrainos: viena JAV elito dalis reikalauja, kad Amerika duotų Kijevui ginklų, o B. Obamos stovykla tam priešinasi. Strategijoje šią neapibrėžtumo situaciją faktiškai apibendrina toks sakinys: „Indijos potencialas, Kinijos iškilimas ir Rusijos agresija daro reikšmingą įtaką pagrindinių pasaulio galių santykiams.“ O dar yra tradicinis JAV įtakos regionas – Artimieji ir Vidurio Rytai, kur po Arabų pavasario tęsiasi suirutė.

Kitaip tariant, yra keli geostrategiškai fundamentalūs prioritetai – Kinija, Rusija, Artimieji ir Vidurio Rytai, bet kol kas dėl minėtos „politinės disfunkcijos Vašingtone“ visiškai neaišku, kokia kryptimi Amerika ketina veikti aktyviausiai. Vieni joje pirmiausia nori pažaboti Pekino plėtrą, kiti – sutramdyti Rusijos imperializmą, treti – nugalėti „Islamo valstybę“ ir demokratizuoti Artimųjų ir Vidurio Rytų regioną, o galiausiai nė vienu atveju nėra tinkamo rezultato. Dar labiau padėtį sunkina tai, kad vienodai galingai visomis kryptimis Amerika veikti negali (prisiminkime: „mūsų ištekliai ir įtaka ne beribiai, (...) turime vengti nepakeliamos naštos“), o Rusija ir Kinija šiuo metu vienija pastangas, kad pasipriešintų Vašingtono diktatui.

Išeina, kad reikia rinktis, ir šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog strategijos skyrius, kuriame aptariama tarptautinė tvarka, prasideda nuo Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui skirtos dalies. Antroje vietoje aljansas su Europa, o trečioje – Vidurio Rytai ir Šiaurės Afrika. Kitaip tariant, pagrindinis prioritetas lyg ir parinktas: konkurencijoje tarp tų Amerikos ekspertų, kuriems pagrindinė grėsmė yra Kinija, ir tų JAV analitikų, kurie pirmiausia ragina susitvarkyti su Eurazijos sąjungą kuriančia Rusija, atrodo, nugalėjo pirmieji.

Bet šiuo atveju pažymėtini keli momentai. Pirma, strategija buvo rašoma valdant demokratams, o kitu JAV prezidentu gali tapti (greičiausiai taps) respublikonas, kuris gali apversti viską aukštyn kojomis (t. y. dokumente parašyta viena, o realiai bus vykdoma kita). Antra, jau artimiausia ateitis gali parodyti, kad pasirinktas prioritetas klaidingas, kad B. Obama tiesiog nenori matyti Rusijos grėsmės.

Principinis momentas šioje situacijoje – kokie yra galutiniai Pekino ir Maskvos tikslai, ar kas nors iš jų siekia globalaus dominavimo, o gal siekia abu? Jeigu į šį klausimą reikėtų atsakyti straipsnio autoriui, jis pasakytų, kad globalaus dominavimo nesiekia nei Kinija, nei Rusija: pirmoji pasitenkins Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu, o antroji – posovietine erdve, ir tai iš principo nekelia grėsmės fundamentaliems Amerikos interesams (jeigu tik nesilaikysime nuostatos, kad JAV turi „interesų kiekviename vientiso pasaulio kampe“). Kitaip tariant, niekas nenori žlugdyti Amerikos ir didžiausia grėsmė jos saugumui galbūt yra jos pačios remiantis pralaimėjimo baime kuriama tarptautinės tvarkos, priešų ir užsienio politikos vizija.

Pabaigai – žodis „Stratfor“ analitikams: amerikiečiai pajuto, kad jie tam tikra prasme yra geresni, kad likimas numatė juos didiems užmojams, kad jiems ne šiaip sau pasisekė gyventi ten, kur jie gyvena, ir tai – hipertrofuotas ir klaidingas įsitikinimas, kuriantis amerikietišką maniją ir pasipūtimą, o bet koks su tuo susijęs reikšmingesnis negatyvus įvykis (pavyzdžiui, Perl Harboro ataka) ar išorinės įtakos JAV atžvilgiu apraiška iš pradžių pagimdo depresiją, kuri virsta panika dėl galimos silpnybės ir stimuliuoja galingą atoveiksmį, kartais sudrebinantį visą pasaulį.