Jeigu J. Borisovo precedento Lietuvoje nebūtų buvę, tokį instrumentą būtų reikėję sukurti

Net prabėgus 12 metų nuo prezidentinio skandalo, kai susivienijusi „valstybininkų“ grupuotė išvertė iš posto demokratiškai žmonių išrinktą šalies vadovą, mūsų sisteminė žiniasklaida, tarnaujanti autokratinės valdžios rėžimui - LANDSGRYBIAMS, iki šiol periodiškai prisimena vieną pagrindinių šio skandalo „herojų“ – Rusijos verslininką Jurijų BORISOVĄ, kuriuo ir pasinaudojo Lietuvą į gilią politinę krizę įstūmę fariziejai – perversmininkai, visų pirma, buvęs VSD vadovas Mečys LAURINKUS, sukurpęs operatyvinę slaptą pažymą apie tariamas „grėsmes nacionaliniam saugumui“, bei tuoj pat šią pažymą paviešinęs tuometinis Seimo pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, inicijavęs „tyrimą“ - Aloyzo Sakalo vadovaujamos laikinosios Seimo komisijos sudarymą – esą siekiant apsaugoti LR Prezidentą nuo galimų grėsmių, o iš tikrųjų ambicingiems, savanaudžiams politikieriams nusprendus susidoroti su politinės korupcijos MELO SISTEMAI iššūkį metusiu, slapto CŽV kalėjimo steigimui Lietuvoje nepritarusiu Prezidentu Rolandu PAKSU.      

Bene įdomiausia tai, jog valstybinį perversmą įvykdę NUSIKALTĖLIAI, sakyčiau, politinės padugnės, iki šiol tebėra įtakingi, jie drįsta viešai moralizuoti, tebekaltina Prezidentą R.Paksą už jo padarytas „klaidas“, nors absoliučiai jokio teisinio pagrindo tam nėra, o savo pačių veiksmuose, nepagrįstai „įteisinę“ nušalintam Prezidentui draudimą „iki gyvos galvos“ dalyvauti rinkimuose Lietuvoje, neįžvelgia šiurkščiausios klaidos,  žmogaus pilietinių ir politinių teisių suvaržymo srityje, ką jau seniai pripažino Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas!..

Štai, pavyzdžiui, „valstybininkas“ M.Laurinkus 2013 m. spalio 30 d. interviu portalui 15min.lt fariziejiškai aiškino nesitikėjęs, kad pirmiausia ne Prezidentui R.Paksui (kaip to reikalauja įstatymas!..), o tuomečiam Seimo pirmininkui A. Paulauskui pateikta VSD sukurpta operatyvinė pažyma po kurio laiko sprogs kaip bomba. „Man nebuvo kito pasirinkimo. Aš žinojau, kad nebevadovausiu VSD, parengiau medžiagą, su kuria turėčiau supažindinti valstybės vadovus. Susitikimai su jais buvo reguliarūs, juose pateikdavau informaciją, kurią privalėjau pateikti pagal įstatymą, o jau jie sprendė, ką su ja daryti. Tokia tvarka galioja visoje Europoje... Manau, kad R.Paksas nei tada, nei dabar nėra subrendęs prezidentinei valdžiai. Ir viskas. Nieko daugiau pasakyti negaliu. Mano nuomone, jis ir buvo silpnas vadovas, ir tebėra. Šnekos jo yra visiškai neadekvačios ir ne to lygio. Vienu žodžiu, nesusipratimas, – aiškino buvęs VSD vadovas M.Laurinkus, pabrėždamas, esą skandalo herojai buvo patys atsakingi už savo veiksmus, atseit, R.Paksas su bendrovės „Avia Baltika“ prezidentu Jurijumi Borisovu nusprendė turėti reikalų žinodamas, kad šis žmogus buvo teisėsaugos akiratyje: „Žinojo, ir, ko gero, dengė. Tai buvo puikiausiai žinoma, o jis elgėsi priešingai – tokie dėl to rezultatai. Nėra dėl ko dabar čia kitų kaltinti.“

 „Valstybininkas“ M.Laurinkus prisipažino, jeigu būtų Seimo narys, tai balsuotų prieš Konstitucijos pataisą, kuri atvertų R.Paksui kelius į didžiąją politiką.
Buvusio VSD vadovo, sukurpusio fiktyvią pažymą bei inicijavusio valstybinį perversmą Lietuvoje, Mečio Laurinkaus iš Seimo tribūnos pasakyti žodžiai: „Dabar dar noriu keletą sakinių dėl paties dokumento. Pažyma yra parengta Valstybės saugumo departamento iniciatyva. Aš sakiau, minėjau, tai yra viena iš... Ir noriu priminti. Galbūt jau... Tai yra tam tikras momentas, kai galbūt visi daugmaž atkreips dėmesį į esmę. Pirmiausia pati pažyma yra operatyvinė, o ne mokslinė. Ji nėra skirta ir viešam svarstymui, negali. Absurdiška girdėti viešus operatyvinės pažymos svarstymus“, - taip 2003 m. lapkričio 3 d., stovėdamas Seimo tribūnoje, M.Laurinkus komentavo jo paties pasirašytą VSD pažymą „Dėl negatyvių tendencijų, keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui“.
Tuomečio VSD vadovo žodžius Prezidentas R.Paksas pacitavo nekeisdamas nė vieno rašybos ženklo. Nerišlios mintys, kuriomis kalbėdamas apie pažymą M.Laurinkus dalijosi su parlamentarais, savo esme dera su paties dokumento, teisininkų įvardyto – padriko teiginių kratiniu, tonu.



Pažvelgus atgalios, retoriškai galėtume paklausti: kaip gali žymus verslininkas Jurijus Borisovas, prezidentinio skandalo metu kėlęs didelę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, žmogus, kuriam 2004 metais buvo pareikšta pluoštas kaltinimų, iš jo netgi norėta atimti pilietybę ir deportuoti iš Lietuvos, kaip gali toks „pavojingas“ valstybei žmogus iki šiol klestėti toje pačioje Lietuvoje?..
Jau kuris laikas sisteminėje žiniasklaidoje pasirodo šokiruojantys straipsniai apie tai, jog J.Borisovo pastangomis Trakų rajone 150 hektarų plotą užimančioje automatininkų saugomoje sodyboje įrengta milžiniška – 250 metrų ilgio – šaudykla, skirta treniruotis snaiperiams. Maždaug tada, kai Vainių kaimo sodyboje susirinkę svečiai treniravosi šaudydami iš įvairių ginklų, faktinis sodybos savininkas J.Borisovas padarė įspūdingą karjerą Rusijoje. Jis netgi buvo paskirtas Gynybos ministerijos kontroliuojamos valstybinės holdingo bendrovės, kuri remontuoja ir gamina visus Rusijos karinius sraigtasparnius, generaliniu direktoriumi.

Kam Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui prireikė Lietuvoje slapta įsirengti įspūdingo dydžio šaudyklą ir kas joje treniruojasi?

Atsakyti į šį klausimą pabandė „Lietuvos ryto“ žurnalistas Arvydas LEKAVIČIUS publikacijoje „Kas slepiama J. Borisovo šaudykloje? Gal net snaiperių arsenalas“ (www.lrytas.lt  2016.02.14):
„Valstybė valstybėje. Taip būtų galima pavadinti nuolat ginkluotų automatininkų saugomą beveik 150 hektarų plotą užimančią sodybą Trakų rajone. Čia yra ne tik sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, lėktuvų kilimo takas, bet ir viena ilgiausių Europoje privatiems savininkams priklausanti nelegali požeminė šaudykla. Dydžiu ji gali konkuruoti net su ginklų gamintojų valdomomis šaudyklomis.

Policija apie nelegalią šaudyklą žino, tačiau, atrodo, bijo įžengti į šią teritoriją, oficialiai priklausiančią bendrovei „Geovika“, tačiau faktiškai – įtakingam Rusijos Gynybos ministerijos valdininkui Jurijui Borisovui. Į ją neįleidžiami netgi oficialiai Lietuvos teismo paskirti ekspertai ir antstoliai.

 Kaip žinia, norint įrengti net ir mažiausią šaudyklą būtina gauti daugybę įvairių leidimų, į pareigūnus nei J.Borisovas, nei bendrovės „Geovika“ atstovai nesikreipė. Kalbama, kad slapčiomis tunelius kasę ir šaudyklą įrenginėję darbininkai bei specialistai buvo prigrasinami niekam neprasitarti, ką veikė sodyboje. Pasirūpinta ir tuo, kad joks pašalinis, atvykęs į sodybos teritoriją, nepastebėtų, jog čia veikia šaudykla. Vaikštant po teritoriją jos tiesiog nematyti. Šios šaudyklos priedanga tapo dar 2011 metais pastatytas pastatas, kuris tik po trejų metų oficialiuose dokumentuose įformintas kaip žiemos sodas.
Panašias į J.Borisovo sodyboje įrengtą šaudyklą paprastai stato tik oficialūs valstybiniai ginklų gamintojai. Lietuvoje ilgesnę požeminę šaudyklą turi tik pagal NATO standartus šovinius gaminanti ir bandanti Giraitės ginkluotės gamykla. Šios Kauno rajone esančios balistiniams bandymams skirtos šaudyklos ilgis – 550 metrų. Kita – 50 metrų – šios gamyklos šaudykla skirta treniruotėms.

Buvęs kriminalistas ir vienas saugos tarnybos Ekskomisarų biuro įkūrėjų Alvydas Sadeckas sakė nieko negirdėjęs, jog Trakų rajone yra 250 metrų ilgio šaudykla: „Norint įrengti ir eksploatuoti šaudyklą, būtina gauti daugybę leidimų ne tik iš policijos, bet ir kitų valstybės institucijų. O jeigu iš tiesų egzistuoja 250 metrų ilgio šaudykla, jos dydis tikrai įspūdingas. Palygindamas galiu pasakyti, kad Ekskomisarų biuro šaudyklos ilgis – 25 metrai“, -- rašoma minėtame A.Lekavičiaus straipsnyje.

Konstitucijos 109-asis straipsnis teigia, kad teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, ir tik išnagrinėjus bylas tampa aišku, ar pasitvirtino teisiamiesiems pateikti kaltinimai, ar ne. Tačiau šiuo konkrečiu atveju - sukeltas didžiausias triukšmas dėl Jurijaus Borisovo įtartinos veiklos, galimo šantažo bei tariamos įtakos šalies vadovui atslūgo iškart po to, kai 2004 m. balandžio 6 d. Seimas balsavo UŽ apkaltą Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui. Atrodytų, niekas nė nesistebi, jog J.Borisovo vadovaujamų įmonių paslaugomis naudojasi Lietuvos vidaus struktūros, Rusijos gynybos ministerija ir netgi JAV Gynybos departamentas Pentagonas!..

Prezidentinio skandalo metu Aloyzo Sakalo vadovaujama Laikinoji Seimo tyrimo komisija nustatė, kad J.Borisovas esą iškėlė R.Paksui aibę reikalavimų, įskaitant prašymą sužlugdyti jo konkurentus ir užtarti jo bendrovę prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Skandalas baigėsi apkalta R.Paksui ir Prezidento pašalinimu iš posto, o iš J.Borisovo atimta Lietuvos pilietybė. Po šešerius metus trukusio bylinėjimosi J.Borisovas užsitikrino, kad jam būtų suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje. Jis neigė grasinęs R.Paksui, o dėl išpūsto skandalo kaltino neteisėtai nušalinto Prezidento politinius priešus!..

„Mane stebina vienintelis dalykas – kad JAV armija duoda darbo J.Borisovo bendrovei!..“, – prabėgus dešimtmečiui po Prezidento apkaltos pareiškė laikinajai Seimo komisijai vadovavęs socdemas Aloyzas Sakalas.
 „Aviabaltika“, kuri 2012 metais uždirbo 27 mln. dolerių, užsiima sraigtasparnių pardavimu ir priežiūra daugiau nei 40 šalių, rašoma bendrovės ataskaitoje. Šią bendrovę 1991 metais įkūrė buvęs Sovietų Sąjungos kariškis Jurijus Borisovas, vėliau įtraukęs į verslą savo sūnų Pavelą. J.Borisovas taip pat yra SPARC prezidentas, nurodoma bendrovės tinklalapyje.

Pentagonas ilgiau nei dešimtmetį bendradarbiavo su Lietuvos bendrove „Aviabaltika“ ir jos dukterine įmone Rusijoje – Sankt Peterburgo aviacijos remonto bendrove (SPARC). Šios bendrovės tiekė atsargines dalis Rusijos gamybos sraigtasparniams Mi-17 ir užsiėmė jų modernizavimu. Pasak Pentagono pareigūnų, sraigtasparniai Mi-17 yra gyvybiškai svarbūs Afganistano kariuomenės kovos su terorizmu ir narkotikais misijoms, mažinant JAV karinį kontingentą toje šalyje. Vietos pilotai įgudę skraidyti šiais patvariais orlaiviais, kurie taip pat tiekiami JAV sąjungininkams Pakistanui ir Irakui.

Beje, kalbant apie skandalingai išgarsėjusio verslininko pasirašytas sutartis, jo komercinius ryšius Rusijoje ir JAV, vertėtų priminti, jog 2003-2004 metais nuolat buvo pabrėžiama, esą  J.Borisovas yra KGB ar netgi Rusijos karinės žvalgybos (GRU) atstovas Lietuvoje, teikiantis dvigubos paskirties, civilines ir karines prekes užsienio šalims. Bet jeigu šis asmuo, galimai, buvo Rusijos šnipas ir atstovavo GRU, tai kaip gi tada Pentagonas duodavo jam užsakymus?!..

Žvelgiant iš kitos pusės, galima būtų teigti, jog J.Borisovas buvo CŽV ar FTB agentas Lietuvoje, kadangi jo vadovaujamos įmonės vykdė Pentagono užsakymus. Bet kodėl tada Rusijos Gynybos ministerija duodavo jam užsakymus?..

Tiesiog neįtikėtinas dalykas, kad JAV Gynybos departamentas išsamiai nepasidomėtų įmonės savininku, generaliniu direktoriumi, prieš pasirašant bendradarbiavimo sutartį, neišsiaiškintų, ar J. Borisovas nėra susijęs su Rusijos karine žvalgyba!.. Kita vertus, kažin ar Rusijos Gynybos ministerija teiktų užsakymus ir leistų vadovauti Sankt Peterburgo sraigtasparnių remonto gamyklai nepatikimam asmeniui, galimam CŽV agentui, susaistytam įtartinais komerciniais ryšiais su Pentagonu.

Visa tai suponuoja mintį, jog J.Borisovas galėjo būti panaudotas kaip ginklas dviejų suinteresuotų pusių, tiek Rusijos, tiek ir JAV, siekiant pakeisti valdžią Lietuvoje. Kai pagaliau tapo aišku, jog karinėms struktūroms nepavyks „gražiuoju“ susitarti su naujai išrinktu Prezidentu Rolandu Paksu, būtent šis instrumentas ir buvo panaudotas. Antikonstituciniam perversmui Lietuvoje pajungtas išties galingas mechanizmas. Tad jeigu Jurijaus Borisovo precedento Lietuvoje nebūtų buvę, tokį instrumentą būtų reikėję sukurti, verčiant iš posto Prezidentą!..  

Prieš kelis metus JAV Gynybos departamento Pentagono padalinys pradėjo tyrimą dėl permokėjimo už Rusijoje pagamintų sraigtasparnių Mi-17 priežiūrą ir remontą. Amerikiečiai šiuos orlaivius naudoja vadinamuosiuose karštuosiuose taškuose ir vertina juos dėl pigumo, patikimumo bei paprastumo naudoti. Tai tarsi „Volkswagen Golf” automobilių pasaulyje. Aptikę milžinišką permoką auditoriai rekomendavo daugiau nesinaudoti šių bendrovių paslaugomis.
 Tiriami ir vieno Alabamos valstijos armijos padalinio vadovo Norberto Vergezo ryšiai su bendrovėmis „Avia Baltika” bei „Sparc”, mat šio kariškio vardu buvo registruota telefono linija J.Borisovo name JAV. N.Vergezas arba kažkas iš jo aplinkos galėjo atlikti tarpininko vaidmenį, nes pagal JAV įstatymus teisę gauti kariuomenės užsakymą gali tik šioje šalyje registruota bendrovė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvai siaubą kėlusio Jurijaus Borisovo pavardė pastaruoju metu nuskambėjo skandalingoje istorijoje JAV. Įtariama, kad su šiuo verslininku susijusios sraigtasparnių remonto įmonės galimai apgaudinėjo Amerikos kariškius. Glaudžiais ryšiais susijusioms dviem Lietuvos ir Rusijos sraigtasparnių remonto bendrovėms JAV ginkluotosios pajėgos už paslaugas sumokėjo 16,4 mln. JAV dolerių (apie 43 mln. litų) daugiau, negu buvo planuota. Anapus Atlanto kilus dideliam skandalui aiškėja, kad amerikiečiai galėjo būti tiesiog apmulkinti. Apie tai rašoma „Lietuvos ryto“ 2013 m. gruodžio 11 d. publikacijoje -  „Reuters“: Pentagonas toliau maitina Jurijaus Borisovo bendroves. Šioje istorijoje minima Pakaunėje įsikūrusi J.Borisovo valdoma įmonė „Avia Baltika” ir Sankt Peterburge veikianti bendrovė „Sparc”, kuriai vadovauja J.Borisovo sūnus Pavelas.

Amerikiečiai apgaulę nustatė po to, kai vienoje Rusijos įmonėje įsigijo atsarginių sraigtasparnio detalių – sraigtų, transmisijų. Kiekvienas didesnis orlaivio mazgas turi pasą, kuriame nurodyta detalės pagaminimo data, naudojimo resursas, atlikti remonto darbai. Be šio paso jokia teisėtai dirbanti bendrovė nepirktų detalių. Patyrinėję šiuos dokumentus JAV aviacijos specialistai pamatė, kad kai kurios detalės remonto metu išimtos iš jiems priklausančių sraigtasparnių kaip netinkamos naudoti – taip teigė remontą atliekančių bendrovių atstovai. JAV kariškiams teko sumokėti už naujas detales, tačiau senosios nepakliuvo į metalo laužo supirktuves – jos buvo suremontuotos ir parduotos. Pradėję tikrinti kitus dokumentus auditoriai nustatė daugybę panašių atvejų.

Jungtinių Valstijų atsargos pulkininkas Norbertas Vergezas pripažino kaltę dėl Gynybos departamento generaliniam tyrėjui pateiktos klaidinančios informacijos apie savo ryšius su bendrove „Avia Baltika Aviation“, užsiimančia Rusijos gamybos sraigtasparnių Mi-17 atnaujinimu, nurodoma jo susitarime su prokurorais. Šios bendrovės atstovo žmona padovanojo buvusio kariškio N. Vergezo žmonai prabangų laikrodį „Rolex“, kainuojantį apie 4 tūkst. dolerių, nurodoma teismo dokumentuose. N.Vergezas šios dovanos nedeklaravo, nors privalėjo tai padaryti.

Šie duomenys paaiškėjo po to, kai JAV atsargos pulkininkas padarė kaltės pripažinimo pareiškimą, kad derėjosi dėl darbo vienoje sraigtasparnių bendrovėje, kuri vykdė jo vadovaujamo Gynybos departamento biuro užsakymus. Kol N.Vergezas vadovavo Pentagono biurui, „MD Helicopters“ užsitikrino dešimčių milijonų dolerių vertės sutartis su Gynybos departamentu dėl sraigtasparnių tiekimo Afganistano, Salvadoro, Kosta Rikos ir Saudo Arabijos vyriausybėms.

Taigi, remiantis aukščiau pateikta informacija, galima drąsiai teigti: Jurijus Borisovas buvo panaudotas kaip instrumentas, „valstybininkams“ verčiant iš posto Prezidentą Rolandą Paksą!.. Na, o po apkaltos tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ir JAV klestinčiam verslininkui-multimilijonieriui mesti kaltinimai kažkur „išgaravo“...



Post Scriptum

Rolandas PAVILIONIS. DĖL LR PREZIDENTO APKALTOS IR TIKRŲJŲ GRĖSMIŲ NACIONALINIAM SAUGUMUI
(ČIA maketuoti foto Rolandas Pavilionis_V.Pakalkaites)
Kaip Lietuvos Respublikos pilietis ir Seimo narys negaliu abejingai ar konjunktūriškai stebėti šalyje vykstančio politinio proceso, akivaizdžių pastangų vis plačiau manipuliuoti visuomenės nuomone, pažeidžiant įstatymus, LR Konstituciją ir žmogaus teises, skaldyti visuomenę, o politiniu skandalu pridengti susiklėsčiusį šalyje ir vis labiau įsitvirtinantį korupcijos tinklą. Likti abejingam tokiai šalies, jos politinės, teisinės ir administracinės sistemos raidai, reikštų likti abejingam demokratijos ir visos šalies perspektyvai, apimančiai tarp kitų dalykų ir šalies įsipareigojimus tarptautinei bendruomenei.
Štai kodėl aš laikiau ir laikau savalaike, pagrįsta ir itin svarbia Seimo Pirmininko iniciatyvą IŠ ESMĖS išsiaiškinti grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui, tų grėsmių priežastis, šaknis, faktus, liudijančius grėsmes, ir jų įrodymus ir grėsmių pasekmes šalies vidaus bei išorės saugumui.

Sudaryta parlamentinė Laikinoji tyrimo komisija jau savo pavadinimu „Dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui“ orientavo į nuodugnų ir išsamų tyrimą, anaiptol nesuvestiną ne į vieną, kad ir kokį aukštą, valstybės pareigūną kaip tokio tyrimo pagrindinį objektą, nors dingstimi tokiam tyrimui galėjo būti ir, kaip paaiškėjo, iš tikrųjų buvo situacija, susiklosčiusi LR Prezidento ir kai kurių jo patarėjų aplinkoje.

Juolab, kad Valstybės saugumo departamento PAŽYMOJE, paskatinusioje šį tyrimą, LR Prezidentas kaip asmuo ar kaip institucija nekvalifikuojamas kaip galimų ar realių grėsmių nacionaliniam saugumui šaltinis. Ne gana to, Seimo Pirmininkas, inicijuodamas tyrimą bei parlamentinės komisijos sudarymą, aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, jog šių veiksmų tikslas – apsaugoti LR Prezidentą nuo galimų grėsmių.

Deja, tiek atliktas tyrimas, tiek komisijos išvados, tiek išvadų pagrindu inicijuojami politiniai veiksmai, sąmoningas ir sistemingas manipuliavimas visuomenės nuomone, keliantis augantį sąmyšį ir visuomenės susipriešinimą, įrodo: 1) iškreipta pirminė tyrimo idėja ir užduotis;

2) pasirėmusios logiškai ir teisiškai nepagrįstomis išvadomis, kai kurios politinės jėgos siekia tikslų, prieštaraujančių Seimo patvirtintai iniciatyvai;

3) svarbiausia, susidaro įspūdis, jog tolesniais politiniais veiksmais siekiama ne atskleisti, bet pridengti šalyje per 13 metų susiklėsčiusį korupcijos tinklą, kuris atsirado iš politikos, verslo ir kriminalo sąaugų, kurias pats Seimo Pirmininkas neseniai pavadino KORUMPULAIS – puikiu Lietuvos realijas atspindinčiu naujadaru.

Šių korumpulų, per 13 metų įaugusių į valstybės kūną ir grėsmingai jame plintančių, nepastebėjo nei VSD, nei buvusieji prezidentai ir premjerai, nei teisėsaugos, nei jokios kitos specialiosios tyrimų tarnybos. Nepastebėjo milijardais skaičiuojamų išvogtų valstybės lėšų, aferistų privatizuoto valstybės turto. Už milžinišką žalą, padarytą valstybei, niekas niekada neatsakė, neatsistatydino ir netapo apkaltos objektais, o tyrimų komisijos numirdavo kartu su jų tyrimais.  

Net Konstituciniam Teismui pripažinus antikonstituciniais šimtus teisės aktų, įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, niekas nekaltino jų iniciatorių šiurkščiais ir sąmoningais Konstitucijos pažeidimais. Kaip nekaltino ir vieno kandidato į prezidentus, vėliau – Prezidento, melagingai deklaravusio savo gyvenimo Lietuvoje faktą ir palaiminusio žalingiausią Lietuvai užsienio ir vietinių veikėjų sandėrį („Mažeikių naftos“ atidavimo amerikiečių kompanijai „Williams“ afera – autoriaus pastaba). Atvirkščiai – ne vienam iš šių veikėjų buvo suteikti aukščiausi Lietuvos Respublikos apdovanojimai.

Tačiau ruseno silpna viltis, kad bent ši Laikinoji komisija, sudaryta dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, suvoks jai skirtos misijos atsakomybę.

Tiesa, buvo dvi aplinkybės, kurios ne vienam Seimo nariui nuo pat pradžių kėlė nerimą ir abejones: pirma – tai, jog ne visi komisijos nariai dėl visai Lietuvai žinomų aplinkybių turi moralinį pagrindą dalyvauti tokiame tyrime; antra – tai, kad sąmoningai buvo akcentuojama moralinė, politinė tyrimo prasmė, taigi akivaizdžiai ignoruojant aiškiai, nedviprasmiškai įstatymu nusakytą tokios komisijos paskirtį – teikti TEISINĮ, o ne kokį kitą – moralinį, politinį – ištirtų, įrodytų faktų bei aplinkybių vertinimą (žr. Laikinųjų tyrimo komisijų įstatymą, 8 str. 1 d.). Apie jokį moralinį, politinį vertinimą įstatyme, kuriuo privalėjo vadovautis komisija, nėra jokios kalbos, nėra jame net tokių sąvokų.
Tokia išankstinė Seimą ir visuomenę klaidinanti nuostata, esu įsitikinęs, buvo ir yra akcentuojama sąmoningai, t. y. vengiant privalaus teisinio vertinimo, o suformulavus vadinamąjį moralinį ar politinį vertinimą, jį primesti tolesniam teisiniam vertinimui, t. y. sukeisti vietomis esminius dalykus, o tai savaime jau yra nusižengimas ne tik įstatymui, bet ir moralei.

Todėl natūralu, kad komisijos patvirtintas ir Seimui teiktas tekstas yra prielaidų, įtarimų ir spėliojimų kratinys. Net ir pirmo kurso universiteto studentui akivaizdu, jog šiame tekste nėra jokio loginio ryšio tarp šio „kūrinio“ prielaidų ir jo galutinių išvadų, nes, kaip moko elementari logika, iš neapibrėžtų, nepatvirtintų prielaidų, kaip ir iš klaidingų teiginių, galima gauti bet kokią norimą išvadą.

Jeigu visa tai būtų tik logikos žaidimai, dėl jų būtų neverta sukti galvos. Tačiau politiniai žaidimai nešvaria logika yra itin pavojingi teisei ir demokratijai, itin pavojingi teise ir demokratija tikinčiai visuomenei. Nes kaip tik tokiais žaidimais remiasi manipuliacijos visuomenės nuomone, visuomenės supriešinimas ir skaldymas.

Taigi teisinio vertinimo šiame komisijos parengtame dokumente apskritai nėra, jau nekalbant apie tai, kad šiame dokumente vartojamos sąvokos „prezidentūra“, „pažeidžiamas“ ir pan. neturi būtino TEISINIO turinio...
  BAIMĖS, ĮTARUMO ATMOSFERA, kuriai sukurti talkino šios komisijos bei VSD veikla, neturi nieko bendra su demokratija ir neskatina iš tikrųjų būtino visiems, tarp jų ir aukščiausiems pareigūnams, apsivalymo. Tuo tarpu kaip tik išnaudodami baimę ir įtarumą, kai kurie politikai kartu su bulvarine žiniasklaida toliau kurstė ir kursto masinę psichozę. Tų pačių politikų ir dalies žiniasklaidos pastangomis net ir užsienio spaudoje kuriamas iškreiptas, vos ne apokaliptiškas situacijos šalyje vaizdas, darantis didžiulę žalą Lietuvos autoritetui šiuo itin svarbiu jos raidos tarpsniui.

... Sunku paaiškinti, kodėl nesuvokiami tokie akivaizdūs dalykai. Dar sunkiau paaiškinti, kokioje civilizuotoje šalyje, nepateikus teisinio valstybės vadovo veiklos vertinimo, iš Respublikos Prezidento, teisėtai einančio pareigas, kas nors galėtų, nepažeisdamas Konstitucijos, reikalauti atsistatydinimo. Kokioje civilizuotoje šalyje, o ne bananų respublikoje tai būtų įmanoma?!..

Todėl natūraliai kyla klausimas: nejau kas nors nori mus grąžinti į politinio biuro, „troikų“ laikus, kur parlamentas tėra statistų būrys? Nejau beliko surinkti dar vieną šūsnį dvaro intelektualų, buvusių SSKP ar komunizmo dėstytojų, dabar virtusių politologais, laiškų ir paskelbti Prezidento atstatydinimą? Kur čia elementariausios teisinės sąmonės likučiai?

O gal yra kitos šio įtartino skubotumo priežastys? Gal tai – ta pati baimė, kurią šiandien mėginama įskiepyti visuomenei, gal ta pati baimė veja ir slegia tuos, kurių rankos ir sielos labiausiai suteptos ir reikalauja didžiausio apsivalymo, nes jas slegia 13 metų purvas? Dar didesnė baimė prarasti gal jau paskutinę progą nugriebti kuo didesnį, dar neatriektą valstybės ar iš Europos Sąjungos ateinančių milžiniškų ir taip viliojančių lėšų kąsnį? Ir kaip tik dėl to gal net neskelbti apkaltos, o paprasčiausiai kaip turguje susitarti, susiderėti ir atstatydinti? Neskelbti apkaltos, kad ji, neduok Dieve, nesugrįžtų baisiu bumerangu?

BAIMĖ, kad pagaliau gali būti atskleista ne tai, kas su kuo ir kada gėrė kavą ir apie ką kalbėjo, bet kas iš aukštųjų pareigūnų ir su kokiais mafijozais bičiuliavosi, kas ką rėmė, kas ir kieno užsakymu sprogdino tiltus ir žmones, ir vedė vyrus į Pakaunės miškus?.. Kas nuplukdė milijonus litų iš valstybės iždo į savo kišenes ir kodėl visus tuos 13 metų taip chroniškai stigo ir stinga lėšų esminėms šalies reikmėms – švietimui, mokslui, sveikatos ir socialinei saugai?
Štai kaip atrodo tie keli fundamentalūs, su šalies nacionaliniu saugumu susiję klausimai, šalia Borisovo pilietybės ar Renatos kavos istorijų, kurios, kaip aiškėja, labiausiai rūpėjo mūsų sekliams ir seklių sekliams. Nors vieną kart norėtųsi skaidraus, ne drumzlino atsakymo, kaip tik į šiuos klausimus.

Parlamentaro Rolando Pavilionio PAREIŠKIMAS LR Seime
2003 m. gruodžio 9 d.  
Šaltinis: Respublika. 2003 m. gruodžio 11 d.



Planas, kuris buvo numatytas, yra įgyvendintas

Dar 2003 metų lapkričio pradžioje tuometis Seimo pirmininkas Artūras PAULAUSKAS pasivadino žmogumi, kuris „užsuko tą mechanizmą“. Po penkis mėnesius trukusio „pasiaukojančio“ darbo jis konstatavo: „planas, kuris buvo numatytas, yra įgyvendintas“.

Viskas įvyko būtent taip, kaip dar 2004 m. sausio 9 d. „Respublikai“ išdėstė „spalvotųjų revoliucijų“, valstybės PERVERSMŲ „specialistas“ Audrius BUTKEVIČIUS: „Iš pradžių suformuojamas negatyvus Rolando PAKSO įvaizdis – „primityvus, prietaringas provincialas, darantis gėdą Lietuvai Europoje“. Šios tezės iliustracijai puikiai tinka Lenos Lolišvili ir tualetinio popieriaus teorijos. Vėliau ataka nukreipiama į kitą valdžios ramstį – TEISĖTUMĄ. Prezidentas apkaltinamas nesuderinama su jo statusu veikla.

Visa kita operacijos dalis – TECHNIKA visuomet priklauso nuo vietos sąlygų. Lietuvos atveju perversmas vykdomas Parlamente, kitur – gatvėje, panaudojant minią. Neturint jokių teisinę kaltę patvirtinančių įrodymų teisinėje valstybėje jos vadovas viešai pasmerkiamas politinių oponentų ir propagandine kampanija patikėjusių žmonių, o vėliau šis jau de facto gyvuojantis rezultatas įforminamas de jure, tai yra komisijų ir teismo sprendimais“.