Jurgis Tarabilda: „Gatvė – tai didelė nemokama galerija”

Prieš 100 metų gimusi garsi lietuvių menininkė Domicelė Tarabildienė turbūt nebūtų nė susapnavusi, jog vieną gražią dieną vyks pirmasis Vilniaus gatvės meno festivalis, kuriame menininkai iš JAV, Gruzijos, Italijos ir Lietuvos pieš ant pastatų sienų įvairiose miesto vietose. Šiame festivalyje dalyvaujantis jos proanūkis Jurgis Tarabilda savo šeimos tradicijas perkelia į naują lygmenį: šiuo metu jis paišo ant betoninės sienos Odminių gatvėje, kur sulaukia itin didelio praeivių susidomėjimo. Tiesa, užsieniečiai žymiai šilčiau sutinka tokį reiškinį mieste: menininko klausinėja apie kūrinio idėją, drauge fotografuojasi. Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą studijuojantis J. Tarabilda prasitarė, jog neprisimena, kaip pradėjo piešti – dailininkų šeimos aplinka nuo pat mažens padiktavo būsimą jo kelią. Puikiai teptuką ir dažus valdantis dailininkas teigia, kad gatvės meno idėjos jam kyla spontaniškai, o internete itin sparčiai populiarėja jo darbai.

O kokia buvo tavo kaip gatvės menininko kūrybos pradžia?

Užpraeitą vasarą labai norėjau surengti savo pirmąją parodą. Buvau neseniai grįžęs iš kelionės po Prancūziją ir kupinas įkvėpimo. Tapiau, dirbau ir pradėjau galvoti, kur būtų galima surengti parodą. Tačiau visos galerijos mokamos, į jas lengvai nepateksi. Taip mano energija nusėdo, visos drobės liko gulėti po lova ar buvo paremtos į sieną. Man iš tikrųjų labai svarbu, kad mano darbai gyventų, o ne būtų tik po lova sukišti. Todėl pagalvojau, kodėl gi neišlįsti į gatvę? Ten yra tiek vietų, juk gatvė – tai didelė nemokama galerija. Pirmą darbą sukūriau ant ledainės Sereikiškių parke ir visiems jis labai patiko, sulaukė įdomios žmonių reakcijos.

Tai pirmasis tavo gatvės meno festivalis. Kaip jautiesi jame dalyvaudamas drauge su pasaulinėmis žvaigždėmis Marku Jenkinsu ir Ernestu Zacharevič?

Gatvės menu domiuosi dar tik antrus metus. Keliaudamas užsienyje nelabai atkreipdavau dėmesį į tai, bet Londone esu matęs Banksy ir kitų garsių gatvės meno kūrėjų darbus. Nesu iki šiol dalyvavęs tokiame festivalyje, koks vyksta dabar Vilniuje, bet internete labai daug domėjausi tuo, kas vyksta pasaulyje. Kai man paskambino viena iš organizatorių Aušra Trakšelytė ir pasakė, kad norėtų mane matyti tokiame festivalyje, man buvo šokas. Šiuo metu turėjau būti Venecijos bienalėje, tačiau kai man papasakojo, jog festivalyje dalyvaus Ernestas Zacharevič ir Markas Jenkinsas, man nebekilo daugiau klausimų. Atsisakiau kelionės ir likau čia – festivalyje.

Kokį piešinį sugalvojai padovanoti miestui?

Buvau sugalvojęs visą idėjos formuluotę: ironiškai vaizduoju labiausiai nuo jaunimo nutolusį žmogų ir noriu parodyti visuomenei, kad piešinys ant sienos – nebūtinai jaunų chuliganų darbas.

Man sunku kalbėti apie savo darbus, didelę dalį palieku žiūrovų interpretacijoms. O pati darbo idėja kilo nuo to, jog jau seniai esu pastebėjęs, kad nuterliotas sienas žmonės uždažo, tik dažniausiai neatitaiko spalvos. Man tuomet kyla klausimas, ar tai nėra graffiti? Ar tas spalvų neatitaikymas nėra sienų terliojimas?

O sieną Odminių gatvėje pasirinkai pats, ar ji tau buvo paskirta?

Man ją paskyrė. Šį darbą kūriau Malūnų gatvei, bet net ir po ilgų derybų sutikimo negavome. Todėl organizatoriai greitai man surado šią sieną ir savo darbą perkėliau. Domėjausi Odminių gatve, tačiau ji man nepadiktavo jokio ryškaus konteksto.

Kaip jautiesi ant kopėčių?

Nerealiai. Kai iš pradžių turi mažą A4 formato eskiziuką ir paskui atsistoji prie didžiulės 10 metrų aukščio sienos – jausmas nuostabus.

Turbūt daugelis tavo bendraamžių yra pasirinkę kūrybą kompiuteriu, o kodėl tu likai prie senųjų technikų ir būdų?

Tai, kad moku elgtis su dažais, ko gero, atėjo iš mokyklos ir vėliau – akademijos. Tęsiu, ką pradėjau, – man tai yra tikriau, savičiau, originaliau. Daugelis gali kurti pasitelkę kompiuterį, o tą patį paveikslėlį perteikti su dažais yra visai kas kita. Tačiau džiaugiuosi, kad kažkas vyksta, tikrai neturiu neigiamos nuomonės apie kompiuteriu kuriamus darbus, yra labai daug gero virtualaus meno ir virtualių galerijų. Bet aš to nepropaguoju, to nedarau.

Tačiau tavo darbų galima įsigyti internete.

Norėjau pabandyti, ar įmanoma Lietuvoje pragyventi iš tapybos, iš kūrybos. Pabandymui įkėliau savo darbus ir juos nupirko. Pačiam tai buvo keista, bet tuo keliu daugiau neinu. Tiesiog eksperimentavau ir suveikė.

O kaip gatvės meną vertina tavo dabartiniai dėstytojai Vilniaus dailės akademijoje?

Iš tikrųjų vertina labai palankiai. Studijuoju skulptūrą pas dėstytoją Žygimantą Augustiną, turime paskaitą, skirtą vizualizacijoms plokštumoje, kurios metu galime daryti viską, ką norime. Aš su dėstytoju susitariau, kad darysiu gatvės meną ir jis į tai žiūrėjo teigiamai. Vėliau tokių darbų ėmė daugėti.

Apskritai, man drobė nesibaigia parašo padėjimu. Man norisi, kad ji irgi kažkur gyventų, kad ją matytų, man itin svarbus žiūrovas.

Ant savo buvusios mokyklos esi nupaišęs vaiką su automatu, ką turėjai omeny?

Darbas ant mokyklos atsirado po vaikų šaudynių vienoje Amerikos mokykloje. Norėjau padaryti visą seriją darbų ant mokyklų, kur mokyklos kontekste maišytųsi virtualus pasaulis ir realybė. Antrą darbą dariau ant mokyklos Užupyje, tačiau mus pamatė sargas ir teko bėgti.

Pats mano gatvės meno būdas yra labai draugiškas – iki šiol aš nei vieno savo darbo nesu tiesiog paišęs ant sienos. Aš juos tapau ant kartono arba popieriaus, tuomet pasidarau lipduką ir klijuoju. Ir mano dėstytojams patiko toks mano būdas, kuris tampa ne teiginiu, kad aš kažką purškiu, o pasiūlymu, nes jį galima lengvai nulupti. Taip mano darbas ant ledainės, išbuvęs ten gal savaitę, buvo nuluptas. Man tik įdomu, ar kas jį pasiėmė namo?

Ar turi nuomonę apie Vilniaus gatvės meną iki Vilniaus gatvės meno festivalio?

Tai yra labai gera niša, nes gatvės meno beveik nėra – su tokia mintim aš ir jį kurti ir pradėjau. Todėl tai, ką tu padarai, yra labai greit pastebima. Aišku, gatvėse yra daug graffiti, tačiau jie ir gatvės menas –  du skirtingi dalykai. Daugelis Lietuvoje dar to neskiria, gatvės menas jiems asocijuojasi su sienų terliojimu. Labai tikiuosi, kad šitas festivalis pakeis šią sampratą – juk tai gali būti profesionalūs pasaulinio garso menininkų piešiniai.

Gal turi idėjų ir galėtum išduoti, koks tavo svajonių projektas?

Taip, turiu. To Lietuvoje irgi dar nelabai yra buvę, bet užsienyje tokie dalykai vyksta dažnai. Kalbu apie meno šou (angl. art show), kuomet pakviečiamas gatvės menininkas, jo darbai perkeliami į galeriją, kur, kaip dažniausiai pasitaiko, nėra sukabintos tapybos. Tokiame renginyje būtų ir instaliacijos, ir tapyba, ir bendravimas su žmonėmis.

Kuo dar be vizualiųjų menų domiesi, su kuo eksperimentuoji?

Ko mes tik nedarome.. Turiu labai gerus draugus, su kuriais jau 10 metų draugaujame. Šią vasarą ir klipe filmavomės, ir sportuojame, ir su muzika eksperimentuojame. Nusipirkome daug aparatūros, bandėme elektroniką. Nieko mes nemokame, bet kodėl gi nepabandžius? Tai daugiau yra kaip žaidimas, esame atviri pasiūlymams, neapsiribojame tik daile.

O kokių sumanymų turi ateityje? Galbūt planuoji kur nors važiuoti toliau mokytis?

Abejoju. Labiau norėčiau kur nors išvažiuot pagyventi, o ne mokytis, laisvai kurti, o ne būti priverstas kažką padaryti. Likau Lietuvoje, nes manau, kad ir čia daug galima nuveikti. Yra tiek tų nišų, kad ir gatvės menas. Džiaugiuosi, kad niekur neišvažiavau. Šis festivalis irgi padeda įeiti į gatvės meno kontekstą.

Jurgio Tarabildos piešinį galite apžiūrėti Odminių g. 6. Ernesto Zacharevič kūrinys ant buvusio kino teatro „Lietuva“ jau sukurtas ir laukia miestiečių vertinimo. Nuo rugsėjo 6 iki spalio 16 dienos ant Šiuolaikinio meno centro stogo bus galima apžiūrėti Marko Jenkinso ir Sandros Fernandez skulptūrinę instaliaciją. Antanas Dubra nuo antradienio dirba ant buvusios Šv. Jokūbo ligoninės sienos iš J. Tumo-Vaižganto g. pusės, o simbolinį festivalio akcentą – trumpalaikę instaliaciją ant vienos Rotušės kolonos tarptautinė komanda „Upperstudio“ (Ivane Ksnelashvili, Gruzija ir Sebastiano Maiolino, Italija) įgyvendins rugsėjo 7 d.

Naujausia informacija apie festivalį ČIA.