Kad tu gyventum tik iš algos!

Pas mus vėl formuojama vyriausybė ir vėl kalbama, kad ministrai turi gyventi tik iš algos. Visa tai tikrai kažkoks kvailas paplepėjimas. Nes juk kiekvienas žmogus, žinantis kaip funkcionuoja Ukrainos valstybinė mašina supranta, kad gyventi tik iš algos negali joks ministras. Ir jis to negali padaryti ne dėl to, kad negali, ne dėl to, kad nenori, o todėl, kad jam kyla klausimas – o kam jam visa tai? Pačios pareigos, kaip ne kaip, kainuoja didelius pinigus. Norint jas gauti, reikia finansuoti rinkiminę kampaniją, pasidalinti aktyvais arba paprasčiausiai padėti reikalingiems žmonėms patalpinti keletą milijardų baltajame ofšore. Už ačiū, jūsų niekas nepadarys ministru, čia aišku kaip diena.

90-aisias metais buvo atveju, kai ministrais tapdavo visiškai atsitiktinai. Buvo pas mus net ekonomikos vicepremjeras, kuris iš tikrųjų gyveno iš algos ir terorizavo savo pavaldinius, kad jie taip pat taip elgtųsi ir neimtų „dovanų rinkinių“. Na bet jį greitai sutvarkė. Tačiau svarbiausia visai kas kita. Tai, kad jis gyveno iš algos, niekaip neatsispindėjo Ukrainos ekonomikoje, tačiau problemų jis sukūrė tiek, kad dabar jo neprileidžia prie valstybinių pareigų per patrankos šuvį. Tegul sau gyvena iš algos, jei nemoka gyventi kaip žmogus.

Žinoma, galima vardan minios ir prieš TV kamera vieną kartą pasivažinėti metro ar troleibusu arba vardan juoko paimti į rankas pigiausią mobilų telefoną ir surinkti „psichuškės“ numerį. Tačiau jei ministras savo stotu, savo laikrodžiu už šimtą tūkstančių dolerių neatitinka nustatytų standartų, jo paprasčiausiai niekas nelaiko žmogumi. Su tokiu ministru niekas nenori turėti jokių reikalų. Net jo paties pavaldiniai iš jo juokiasi ir, svarbiausia, negerbia ir, kaip taisyklė, sabotuoja visus nurodymus. O jis, nesuprasdamas kas čia iš tikrųjų vyksta, blaškosi, daro pareiškimus, duoda interviu žiniasklaidai, važinėja į užsienį piarindamas save. Bet čia įvyksta svarbiausias dalykas: jo ministerija po truputi griūna, kol visai subyra, o tada jau ateina reikalas imti normalų ministrą su brangiu laikrodžiu, brangiai apsirengusi, važinėjančiu su normaliu „Bentley“, kurį jis visiškai atsitiktinai nuomojasi už vieną griviną iš lizingo kompanijos.

Tai ne lyrika, tai mūsų gyvenimas. Todėl nereikia tuščių žodžių apie tai ką ministras privalo. Ministras privalo uždirbti tiek, kad jau po to, kai jis nebus ministras, galėtų reikalui esant išsipirkti iš saugumo tarnybos ar prokuratūros. Jos vis tiek užsuks keletą baudžiamųjų bylų, kad gautų savo dalį. Todėl reikia tam pasiruošti ir „gerbti žmones“. Jiems gerai, ir tau gerai, ir visi patenkinti. taip pat nereikėtų pamiršti, kad šiandien tu ministras, o ryt – jau nebe. Todėl ministras turi gerai pagalvoti apie šeimą, vaikus, anūkus ir proanūkius. Kad po to proanūkis neklaustų įsižeidęs: „Ką tu ten darei, proseneli, jei nieko nesugebėjai mums uždirbti, a?“. Be visų šių reikalų, reikia dar pagalvoti ir apie būsimas pareigas. O ten – vėl pinigai ir taip, teisingai – vėl išlaidos. Todėl, jei gerai „padirbėti“ pareigose, tai galima po to „išsiderėti“ už visai normalią kainą sekančias pareigas. O jei nėra pinigų, tai nėra ir naujų pareigų. Mūsų gyvenimo paradigma.

Ir čia, iš tiesų, visai nesvarbu,kiek iš tikrųjų uždirbo ministras. Dievas ir prokuroras jo teisėjas. Svarbiausia – kaip jis organizavo darbą. Jei ministerija jam valdant dirba kaip laikrodis, jei ekonomika vystosi, jei ukrainiečių pajamos auga – tegu žmogus dirba, nereikia jam trukdyti ir, svarbiausia, skaičiuoti svetimus pinigus. Visų pinigų juk neuždirbsi ir todėl, kuo daugiau žmogus dirba, o pas ministrą darbas tikrai sunkus, - tuo daugiau jis uždirba.

Tik tada, kai pas musų ministrai dirbs teisingai ir uždirbs teisingai, tik tada ukrainiečių pajamos augs. O jei pas mus ministras ubagas, kuris gyvena nuo algos iki algos, tai ir darbas pas jį toks, kad jau geriau iš vis nedirbtų, nei dirbtų taip kaip dirba.

Šaltinis: vesti-ukr.com
 

Kova už būvį ir teisybę: