Kad vergai neugdytų vergvaldžių. 12 tezių mokyklai

Kai veidaknygėje ir net sisteminėje žiniasklaidoje plinta tipiška nuomonė „...mūsų požiūrį į švietimą (ugdymą) graužia vėžys“, pats laikas prisiminti a.a. Burgį. Taip, jis buvo kategoriškas, principingas, reiklus, griežtai besilaikantis savo kaip mokytojo pozicijos. Ir... mylimas savo mokinių, gerbiamas kolegų. Vienkartiniame „Sąjūdžio Atgimime“, skirtame savaitraščio „Atgimimas“ ir Sąjūdžio 30-mečiams bei R. Ozolo gimimo 80-mečiui, buvo įdėti ir jo samprotavimai apie mūsų švietimo sistemą. Beje, rankraštis, atsiųstas labai greitai – matyt, tos mintys buvo seniai susiklosčiusios jo galvoje. O per pusantrų metų kažin ar sistemoje kas labai pasikeitė.

Linas V. Medelis (minėto leidinio redaktorius).

Švietimo sistemą galima apibūdinti vienu žodžiu: kontrastai. Dešimtys moksleivių kasmet pelno tarptautinių olimpiadų medalius, bet 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino. Trys-keturi kandidatai į vieną vietą prestižinėse mokyklose, bet dešimtys mokyklų, kuriose nėra nei kam mokyti, nei ką mokyti. Potencialūs kandidatai Nobelio premijai gauti, bet vagis ilgai užsibūna universiteto rektoriaus poste. Sąjūdžio laikais žmonės tuo nebūtų patikėję...

Kontrastus stengiamasi užmaskuoti. Užtektų nešališkai komisijai patikrinti, kiek pasirengę studijuoti tie, kurie jau įstojo į universitetus, – visi pamatytų stulbinančius kontrastus. Užtektų surengti 100-200 atsitiktinai parinktų mokytojų objektyvią atestaciją – pamatytume, kas jau seniai neturėtų dirbti mokykloje.

Aukščiausi šalies vadovai dažnai pabrėžia, kad švietimas yra prioritetinė sritis, bet tik pažiūrėkime, kas siunčiamas vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai... Blogą keičia dar blogesnis. Mažai kas Lietuvoje abejoja tuo, kad per trisdešimt metų švietimas nusirito į duobę, tai kodėl ministerijoje dirba vis tie patys žemutinės grandies tarnautojai? Broko „gamintojai“ turėtų būti baudžiami ar bent pakeičiami sugebančiais geriau dirbti.

Švietimo struktūroje yra įvairiausių komercinių prielipų, kurie kenkia švietimui. Nedelsiant reikia panaikinti Ugdymo plėtotės centrą, Švietimo aprūpinimo centrą, Nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą, Švietimo informacinių technologijų centrą ir dar keletą panašių institucijų. Yra švietimo skyriai – to užtenka. Ir pačios mokyklos gali susirasti, kas joms padėtų. Unifikuoti ir centralizuoti – ne XXI amžiaus stilius. Mokykloms turi būti leista laisvoje rinkoje pasirinkti, kas joms teiks paslaugas, įrangą, priemones ir pan.

Valstybiniai brandos egzaminai (VBE), be abejo, turi būti patobulinti, jų turinys turi būti skaidrus ir nuspėjamas, jų laikymas turi būti išskaidytas per keletą metų, rezultatų vertinimas negali būti politizuojamas, bet viena aišku: VBE turi būti patikimiausia ir svarbiausia moksleivių atestacija. Tokia, kaip tarptautiniai TOEFL, IELTS, GRE egzaminai. Bandymai egzaminus pakeisti, „papildyti“ kūrybiniais projektais, kaupiamoju balu yra akivaizdžios pastangos užmaskuoti tikrąjį moksleivių neišprusimą, nemokytumą, atverti landas baigti mokylas, įstoti į universitetus „pro užpakalines duris“.

•••••••

Mokytojai visą gyvenimą turi mokytis bent keturių dalykų: lietuvių kalbos, užsienio kalbos, gebėjimo dirbti su informacinėmis sistemomis ir to dalyko, kurio moko. Mokyti turi tik atitinkamo dalyko profesionalai, turintys tinkamą išsilavinimą ir patirties, o ne įvairūs edukologai, vadybininkai, valdininkai. Mokytojai turi būti parenkamai tik konkurso būdu, bet tas konkursas turi būti tik toks: keli pretendentai surengia po vieną seminarą, klausytojai pasirenka, kuris lektorius turi tęsti darbą. Mokymosi rezultatai turi būti įvertinami objektyvia atestacija. Nuo atestacijos rezultatų turi priklausyti mokytojų atlyginimai. Tai realizuota daugelyje šalių, bet visam tam procesui reikia sąžiningumo ir teisingumo.

Švietime neturi būti nieko slapto! Negali būti įslaptinti egzaminų užduočių rengėjai. Kaip ir kur mokėsi tie, kurie vertina mokytojus? Turi būti žinoma, kokius atlyginimus gauna seminarų, mokymų vadovai, mokymo priemonių ekspertai, viešai skelbiama, kas dalyvauja švietimo sistemos konkursuose, kas juos laimi, kodėl. Ir netinka sakyti, kad labai norintys visa tai gali susirasti internete. Informacija turi eiti pas žmones, o ne žmonės pas informaciją. Mes juk šviesti norime, tiesa?

Mokykla – tiek vidurinė, tiek aukštoji – turi dirbti visą darbo dieną, visus metus. Nedideliame miestelyje žymiausi pastatai yra du: bažnyčia ir mokykla. Mokyklose yra bibliotekos. Prie daugelio mokyklų yra stadionai. Mokyklose yra aktų ir sporto salės. Mokyklose yra kompiuterių klasės. Nusikalstamas išlaidumas yra viso to nepanaudoti nuolat! Moksleiviams, mokytojams, visiems gyventojams. Taip galima užsidirbti ir pinigų. Mokyklos reikmėms. Į mokyklas, ypač aukštąsias mokyklas, turi ateiti verslas. Moksleiviai ir studentai turi iš arti matyti, kaip jie gyvens, dirbs ateityje. Vasara mokyklos turi būti prasmingų pramogų (krepšinio, futbolo, šokių, muzikos...), patrauklaus mokymosi (kompiuterijos, literatūrinės kūrybos...) centrai.

•••••••

Būtina pakeisti mokymo planus, mokymo programas taip, kad žengtume koja kojon su laikmečiu. Tie mokymosi motyvai (baigti aukštąjį mokslą, gauti geresnį darbą, aukštesnes pareigas, geresnį atlyginimą), kurie neblogai veikė prieš pusšimtį metų, dabar nebėra efektyvūs. Jauni žmonės mato, kad nei versle, nei politikoje, nei valstybės tarnyboje karjerą labiausiai lemia anaiptol ne išsilavinimas. Dabar svarbiausias mokymosi motyvas turėtų būti smalsumas. Giliai ir kantriai žmogus gali kuo nors domėtis vien iš smalsumo. Kitas motyvas turėtų būti toks: į studento klausimą „Kam man ta matematika?“ atsakydavau taip: „Tam, kad būtum labiau žmogus.“ Mums reikia parodyti, kokį pasitenkinimą gyvenime jaučia tie žmonės, kurie domisi ne atlyginimu, ne karjera, o giliu gamtos, technikos, visuomenės, meno, literatūros, muzikos supratimu. Moksleiviams reikia išsamiai ir suprantamai aiškinti, ką Lietuvoje sukuria lazerių specialistai, IT „guru“, kaip dabar operuoja širdies chirurgai, kaip laukai ariami nuotoliniu būdu valdomais traktoriais, kokia technika naudojasi grandiozinių koncertų rengėjai ir pan.

Mokytojai neturi įrodinėti, kad dirba. Visokių planų, programų, ataskaitų rašymas, lentelių užpildymas, vizijų ir misijų kūrimas yra akmens amžiaus atgyvena. Joks statybininkas darbo dienos pabaigoje neturi parašyti, kiek plytų įmūrijo į sieną, o mokytojas yra žeminamas, lyg jo darbo rezultato niekas negali įvertinti.

Joks darbo tikrintojas be mokytojo leidimo neturi teisės užeiti į klasę tuo metu, kai vyksta pamoka. Viešai tikrinti ir vertinti mokytoją yra labai amoralu. Kol mokytojas dirba, jis turi dirbti be jokių tikrinimų. Jei paaiškėja (o tai paaiškėja be jokių tikrinimų!), kad mokytojas dirba blogai, jis nė dienos nebeturi dirbti mokykloje. Mokytojas dirba su žmonėmis, ne su bulvių maišais...

Sąjūdžio žmonės norėjo sukurti tautinę mokyklą, bet nesugebėjo ar nespėjo paaiškinti, kad tautinė visai nereiškia katalikiška. Nuo tų laikų mūsų mokykla pasidarė tokia dvilypė, kad net moksleiviai supranta – juos moko veidmainiauti. Po tikybos pamokos yra biologijos pamoka. Sužinoję apie sutvėrimą, moksleiviai mokosi apie evoliuciją. Ar jiems kas nors paaiškina, kaip tai suderinama? Kaip suderinamos katekizme pateiktos maldos ir žymiausių pasaulio mokslininkų, mąstytojų požiūris į pasaulį?

Tas dvilypumas dar sustiprinamas mokymo ideologizavimu. Tai, ką moksleiviai randa vadovėliuose apie partijas, jų vadus, apie rašytojus, meno žmones, apie dabar gyvenančių žmonių nuopelnus, dažnai kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, ką jie randa internete, pokalbių kanaluose. O kur lieka mokykla?

•••••••

Mokytojai skundžiasi: moksleiviai keikiasi, rūko, tyčiojasi iš mokytojų. Iš kur ateina tokie moksleiviai? Iš visuomenės, šeimos? Taip, bet jie ateina ir iš jaunesniųjų klasių! Iš ten, kur mokytojai jų neišauklėjo. Kodėl neišauklėjo? Todėl, kad mokytojai bijo. Sistema tokia, kad visada lieka kaltas mokytojas, o ne tėvai, ne jų vaikai. Vergai gali ugdyti tik vergvaldžius. Reikia nedelsiant keisti valstybės požiūrį: mokytojas negali būti vergas!