Kada tauta praregės, arba kam skambina varpai

Taip ir norisi paklausti Seimo pirmininkės - kokius sunkumus ir kada įveikėme?

Šį pavasarį Seimo pirmininkė Irena Degutienė vienai negausiai auditorijai atskleidė baisius dalykus, kuriuos išgirdęs kiekvienas lietuvis privalėtų dar kartą – kaip Sausio 13-osios dienomis - stoti ginti savo ir savo Tėvynės laisvės. Ji kalbėjo ne iš nuogirdų, o apie tai, ką žino, būdama antruoju asmeniu valstybėje.

Valstybė – atvirai pasakojo I. Degutienė – didžiuliu tempu mutuoja į autoritarinį Aleksandro Lukašenkos tipo režimą. Seimas yra bejėgis ir virtęs apgailėtina dekoracija, kuri tik pridengia faktą, kad šalyje, vadinamoje parlamentine respublika, viskas valdoma komandomis iš „Baltųjų rūmų“ - prezidentūros. Joms – o ne įstatymams - paklūsta Generalinė prokuratūra (GP), Valstybės saugumo departamentas (VSD), teismai. VSD naudojamas kaip įrankis, įtvirtinant šią antikonstitucinę galią, ir veikia prieš savo valstybės piliečius.

Seimo nariai, kuriuos renkame kaip laisvus savo atstovus, yra įbauginti ir sekami. Sekama ne tik pati Seimo pirmininkė, bet ir jos garbaus amžiaus motina, sesuo, dukra, pusbrolis. Tai daroma demonstratyviai, siekiant priversti paklusti. Sekamas ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Baisiausia, kad tuo užsiima ne kokios nors priešiškos valstybės šnipai, bet VSD, kurio veikla yra visiškai nekontroliuojama.

Žmonės, su kuriais I. Degutienė pasidalino šiomis žiniomis apie demokratinėje valstybėje neįsivaizduojamus dalykus, ragino ją viešai kreiptis į tautą ir pasakyti piliečiams tiesą apie padėtį šalyje. Juk turime teisę žinoti, kad institucijos ir pareigūnai, privalantys tarnauti tautos interesams, juos pamina ir griauna konstitucinę mūsų valstybės sąrangą.

Deja, Seimo pirmininkė ir viena iš konservatorių partijos lyderių pasirinko tylėti. Ekspertai.eu mano, kad ši tyla yra ne tik negarbinga, bet ir nusikalstama. Ji dar kartą liudija, kad biudžetinės partijos yra galutinai užvaldytos antivalstybinių interesų ir nepajėgios atstovauti tautai net ir tada, kai kyla grėsmė jos laisvei ir demokratinei Lietuvos Respublikos santvarkai.

Skelbiame kelis fragmentus iš I. Degutienės pasakojimo, kuriuo ji pati pabijojo pasidalinti su tauta. Susitikimas vyko Seimo pirmininkės kabinete parlamente. Kalba palikta autentiška, neredaguota.

„Kadangi aš jau ne pirmą kartą kalbu šiame kabinete laisvai, ir su jumis kalbėsiu laisvai, nors čia – perspėju – viskas yra pasiklausoma. Čia įžangai. Kai man aiškina, kad pagal institucijų konstitucinę sąrangą aš, kaip institucijos vadovas, esu antras žmogus, tai čia yra blefas. O dėl pasitikėjimo ar nepasitikėjimo generaliniu prokuroru, tai aš seniai esu praradusi bet kokią viltį. Iš tikrųjų tai, ko aš pati negaliu pasakyti, pasakė mano vyras.

Apžvalgininkai, aišku, pasakė – tai namuose su juo pasišneka, o jis čia visas ir išpūliavo. Tai taip, bet kada pas Seimo pirmininką ateina arogantiškas generalinis prokuroras, arba jeigu kvietiesi Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą, ir jis atėjęs iš aukšto – ko tu, maždaug, iš manęs čia nori, tu man ne viršininkė ir pasakų nepasakok... Va yra vyrai su manimi dirbantys, jie yra liudininkai. Aišku, man užverda kraujas, tai ne tas žodis, ko aš čia jiems prišneku. Dėl to ir gaunu dabar bumerangu atgal, man tai čia viskas aišku.

Iš pirmo žvilgsnio toks įspūdis susidaro, kaip jūs pasakėt - kad visuomenė nusivylė Tėvynės sąjunga, kiti nusivylė socialdemokratais. Bet esmė yra ne tame. Jeigu jūs visą tą eigą matytumėt, kaip vyko, pavyzdžiui, dėl pareigūnų atleidimo, ir kokie buvo daromi veiksmai – mūsų jie buvo sudėlioti vienokie, bet tu nueini į „Baltuosius rūmus“ ir tu gyvenai šantaže.

Ir aš va Daliui esu sakiusi – nu kada mūsų tauta praregės. Ne čia veiksmas vyksta. Man didesnis rūpestis yra žinai kuo? Kad yra valstybės užvaldymas ir mes einam ne demokratiniu keliu, o Lukašenkos keliu. Autoritariniu keliu. Kada po vieną pasikviečia ir intrigas kuria – man sako ant Kubiliaus, Kubiliui ant manęs, trečiam dar ant kažko, supjudo tarpusavy. Labai geras metodas – skaldyk ir valdyk. Ir man atrodo, tas jau yra pasiekta. Normalioje demokratinėje valstybėje kur jūs matėte, kad jeigu premjeras nepasitiki ministru ir nuneša prezidentui, kad tu parašyk dekretą. Jai tik tiek ir reikia padaryti. Ir jinai sako – ne, aš čia politinių žaidimų nežaisiu. Kokie čia politiniai žaidimai, čia jokie ne politiniai žaidimai. Tai yra tiesiog elementarus nepasitikėjimas ministru. Todėl kad taip, mes patys kalti, per trejus metus užsileidome ant galvos. Tai čia irgi reikia savikritiškai pripažinti. Skambutis – padarykit tą, skambutis – padarykit tą. O mes kaip žiopliai viską darėm. Viską darėm. Kiek „veto“ buvo, kurie buvo nu, tokie – sakykim, migloti. Bet kaip tu – panika Seime iš karto. Veto? Reikia pakeist! Ir tie patys žmonės, kurie prieš mėnesį balsavo vienaip, staiga balsuoja kitaip - šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Visi gyvena bai-mė-je. Toliau. Kadangi aš esu nepaklusni – viešai, aišku, mes nesitaškom, tai būtų nenormalu, taškymasis viešas – bet kokios pasekmės? Aš jau nekalbu apie tai, kad čia klausosi – mano visos giminės klausosi. Iki mano senos motinos, kuriai yra aštuoniasdešimt penkeri metai.

- Taigi protestuot reikia prieš šitą!

Tai gerai, aš pasikviečiu tą patį VSD vadovą – mane atseit saugo. Yra valstybės pareigūnų apsauga... Tai ačiū Dievui, kad man proto užteko ne vieną VSD vadovą, o juos abu pasikviesti. Ir aš papasakoju apie savo seserį, kuri eiline pardavėja dirba. Nieko bendro su politika neturi. Arba mano motina, kuriai 85 metai. Pavyzdį jums papasakosiu. Mama su manimi gyvena. Grįžtu namo, ji virtuvėje kažkokias bulkaites lipdo. Ir mes su ja šnekamės, ką ji ten įdėjo... Staiga man telefono skambutis. Sesuo. Sako – viską girdėjau. Sakau – ką tu girdėjai? Sako – močiutė bulkučių keps ir tu taip džiaugiesi parėjus... Sakau – tai iš kur tu dabar?.. Sako – va tu ką tik grįžai, aš viską girdėjau. Aš tada pradedu žiūrėt – o ant stalo padėtas mano mamos mobilus telefonas... Tai pažiūrėkit, koks tinklas: mano mama pajungta, mano sesuo pajungta, kuriai net nesuskamba telefonas, o ji girdi mūsų pokalbį...

- Bet tai žioplumas jų...

Čia yra jų įžūlumas. Čia yra tipiškas kgb-istinis metodas man baimę įvaryti. Kad tu nustok, moterie, arba nešdinkis lauk. Dar geresnis atvejis. Mano dukra yra teisininkė, dirba Teisingumo ministerijoje. Bet ačiū Dievui, kad kabinete sėdi ne viena. Ji yra eilinė specialistė - sėdi trys. Padėtas, kaip ir visų, telefonas. Ir ji sako – staiga girdžiu iš savo telefono, be jokio skambučio, kaip mano pusbrolis kalbasi su savo dukra, kuri gyvena Briusely. Sako – mums žabtai nukrito visoms trims, ir nesuprantam, kaip čia taip gali atsitikti... Ir aš kaip dabar su jumis, pasikviečiu pareigūnus, kurie yra už tai atsakingi, ir viską jiems papasakoju. O žinot, koks man buvo atsakymas? Sako – tai kreipkitės į operatorių... Sako, jūsų mamos telefono koks operatorius? Sakau – atrodo, „Omnitelis“. O sesers? Sakau - nežinau, ar „Bitė“, ar „Omnitelis“... Tai tegu kreipiasi į operatorių... Palaukit, sakau, vyrai, taip kaip čia yra? Tai kokio velnio jūs mane saugojat? Namuose, sakau, prikišta visokių aparatų, aš neturiu jokios ramybės per jus, nes stebit mane kamerom iš visų kampų mūsų mylimam name, visas namas nuo manęs kenčia... ir jie sako, kad aš pati turiu aiškintis. Tai, sakau, viską panaikinkit, man jūs čia nereikalingi. Ir kaip jūs manot, kuo nors pasibaigė? Niekuo nepasibaigė. Čia yra patyčios.

Ir kas įdomiausia, kad sekamas pats Anušausas. Tokią pat istoriją Anušauskas papasakojo. Tai ką kalbėti kitiems piliečiams Lietuvos, jeigu mes čia stebimi per padidinamą stiklą.“

Pokalbyje, kurio fragmentą ką tik perskaitėte, yra ir kitų pikantiškų detalių. Pavyzdžiui, kalbėta apie tai, kad iniciatyvas, kurios padėtų pertvarkyti teisėsaugą ir įgyvendinti slaptųjų tarnybų kontrolę, Seime blokuoja Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, kurio advokatų kontora yra sudariusi ilgalaikę sutartį su VSD.

Ir visa tai žinodama, I. Degutienė tyli. Ir vėl siūlo už ją balsuoti. Bet kokia prasmė balsuoti už asmenis, kurie net ir praregėję yra neįgalūs ką nors pakeisti?

Bičių avilyje, kai bitė motinėlė priperi per daug bičių - tranų, kurie bičių bendruomenėje atlieka motinėlės apvaisintojų vaidmenį, bitės - avilio sargybinės tranus žudo ir kartu su šiukšlėmis velka už avilio ribų. Tokios skerdynės būtinos avilio išlikimui.

Klausimas: kada Lietuvos avilio sargybiniai pradės VSD tranų skerdynes? Kitas klausimas: ar Lietuvos sargybiniai dar yra?

P. S. Nors ir žinodami apgailėtiną situaciją kriminalo užvaldytoje valstybėje, konservatoriai savo rinkėjus bando užliūliuoti štai tokiais demagoginiais reklaminiais video klipais, kuriuose I. Degutienė žvaliai postringauja apie pasiekimus, nė žodžiu neužsimindama apie gyvenimą „bai-mė-je“: