Kai piliečiai - tik balastas valstybei

Praėjusią savaitę Nepartinis demokratinis judėjimas Mokslų akademijoje surengė disputą “Kaip sustabdyti masinę emigraciją?“. Regis, ir politikai susigriebė. Spaudoje ir televizijos debatuose užvirė diskusijos. Daug patoso, daug skambių žodžių, skirtingos nuomonės, bet vieningo supratimo, kaip ją stabdyti, lyg ir nerasta.

O tai padaryti yra daugybė būdų. Pirmiausia reikėtų sukurti jei ne geras, tai bent pakenčiamas sąlygas iniciatyvai ir verslui, kad žmonės galėtų duoną užsidirbti čia, o ne vyktų jos ieškoti svetur. Bet verslui sąlygos niekada nebus geros, jei valstybė nebus teisinga savo piliečių atžvilgiu - vieniems motina, o kitiems pamotė. Būtent dėl to Lietuvoje turime iškreiptą konkurenciją - monopolininkai tyčiojasi iš smulkiųjų verslininkų, bankai lupa nuo jų devynis kailius, o valstybės institucijos reketuoja bet kurį, kas tik rodo ekonominę gyvastį.

Valstybės teisingumas piliečių atžvilgiu suprantamas kaip teismų teisingumo vykdymas, skaidrus prokuratūros, FNTT, STT ir kitų teisėtvarkos institucijų darbas, tačiau gero jų darbo nedera tikėtis, kol šių institucijų darbuotai dirba už grašius vos sudurdami galą su galu. Keistokai, net nusikalstamai atrodo iškreipta mūsų šalies atlyginimų sistema, kai bankų ir energetikos sektoriaus darbuotojai gauna milžiniškus atlygius už monopolinę veiklą, o žmonės, saugantys mūsų ramybę, tvarką, sveikatą, gyvybę, besirūpinantys mūsų vaikų švietimu (policija, prokuratūra, medicinos darbuotojai, mokytojai), negali laiku susimokėti už būsto šildymą. Taigi, politikai pirmiausiai turėtų stvertis šio darbo.

Piliečio santykis su valstybe suprantamas kaip jo dalyvavimas savosios valstybės gyvenime, savivaldoje, jo galimybė išsirinkti patikimus, kompetentingus žmones, kurie atstovautų piliečiams, o ne siaurių interesų grupei. Piliečiai turi jausti ne deklaratyvią, o realią galimybę įtakoti savo valdžią. Tai yra susiję su jų rinkimų teise ir galimybe dalyvauti priimant svarbiausius valstybės sprendimus. Piliečiai turi turėti teisę ginti savąją kalbą, kultūrą, paveldą ir kt., dalyvauti teisingumo vykdyme, žodžiu, jie turi būti reikalingi savo valstybei.

Akivaizdu, kad jie to neturi, nes referendumui inicijuoti reikalaujama 300 tūkstančių iniciatorių parašų, t. y. 12 procentų rinkėjų skaičiaus, nors kitose demokratiškose šalyse tai sudaro 1,2-1,5 procento rinkėjų. Iš piliečių atimama pilietybė, vos tik jie išdrįsta priimti kitos šalies pilietybę. Susidaro įspūdis, kad piliečiai yra balastas ir galvos skausmas mūsų valstybei, nes tų teisių, kurios įvardijamos, jie neturi. Jie negali išsirinkti savo seniūno ar seniūnaičio, vietos bendruomenė negali siūlyti savo kandidato į savivaldybės tarybą (tai gali tik politinė partija), jie negali tiesiogiai išsirinkti mero, negali siūlyti savo kandidato į Europos Parlamentą (tai tik partijų prerogatyva), negali dalyvauti teismuose tarėjais ar būti visuomenės atstovais, negali rinkti teisėjų ir kt.

Jie tegali liūdnai stebėti į nežinią plaukiantį laivą, kuris vadinasi Lietuvos valstybė. Tuomet jiems ir kyla pagrįstas klausimas: ar tai jų valstybė?

Emigracijai sustabdyti nepakanka vien gerų žodžių ir intencijų. Galiausiai intencijoms nebepakanka ir laiko. Būtina kuo sparčiau keisti valstybės įstatymus ir leisti piliečiams įsitikinti, kad jie gali realiai dalyvauti valstybės kūrimo procesuose, leisti jiems rinkti į valdžią kompetentingus, protingus ir sąžiningus žmones. Tam reikia priversti politines partijas šiek tiek „pasislinkti“ - reikia keisti rinkimų į vietos savivaldą, Seimą ir Europos Parlamentą įstatymus, leisti piliečiams dalyvauti teismuose tarėjais ar prisiekusiaisiais, leisti jiems rinkti teisėjus, merus, seniūnus ir pan. Tai ir vėl turi būti siejama su valstybės įstatymų pakeitimais.

Nėra prasmės įtikinėti valdžios atstovus, jog būtina ką nors daryti. Kas bent kiek susipažinęs su įstatymų leidybos virtuve, gali patvirtinti, jog daugelis įtakingų valdžios vyrų ir moterų puikiai supranta, kaip galima kurti pilietinę visuomenę. Jie supranta, jog pirmiausia reikia pažadinti vietos bendruomenes - tik nuo jų aktyvumo priklauso visuomenės pilietiškumas. Tačiau tie, kurie suvokia, kaip tai galima padaryti, paprasčiausiai nenori jokio visuomenės aktyvumo. Jiems keblu ar net baugu, kad bus suardytas nusistovėjęs visuomenės valdymo modelis. Štai kodėl piliečiai siūlo valdžiai įvairiausius projektus, o ši juokiasi iš jų. Net Konstitucinio Teismo sprendimų nevykdo. Bet, norėdami priversti valdžią susirūpinti tvarka šalyje, turime nusikratyti iliuzijų ir susitarti, kad tvarka ateina pirmiausiai per teisėkūrą. Mitingai, piketai, peticijos tėra ramstis tiems, kurie siekia realiai pakeisti padėtį ir įtvirtinti pokyčius teisiniu būdu, keičiant įstatymus ir teisės aktų nuostatas.

Politologai, kurie iš esmės tėra politinių partijų trubadūrai, gali žarstytis kaltinimais vieni kitiems, daug ir gražiai kalbėti apie visuomenės dalyvavimą teisingumo vykdyme, jos dalyvavimą priimant svarbiausius valstybės sprendimus, tačiau kol Teismų įstatyme nebus įtvirtintas tarėjų ar prisiekusiųjų institutas, kol Civilinio proceso kodekse ar Administracinių bylų teisenos įstatyme nebus suteikta teisė piliečiams ir visuomeninėms organizacijoms ginti viešąjį interesą, tol žodžiai liks tik geriausiais palinkėjimais. Teismai neleidžia piliečiams ginti viešąjį interesą ne todėl, kad teisėjai yra blogi, o todėl, kad to neleidžia įstatymas. Ikiteisminio tyrimo institucijos (prokuratūra, policija) pažeidinėja piliečių teises, pateikdamos jiems nepagrįstus kaltinimus taikant suėmimą ar kitaip suvaržant piliečių laisvę ne todėl, kad ten dirba blogi žmonės, o todėl, kad Baudžiamajame ir Baudžiamojo proceso kodeksuose nenumatyta jokia atsakomybė šioms institucijoms už tai, kad jos neteisėtai veikė prieš pilietį ir padarė jam žalą. Bendruomenės neaktyvios ne todėl, kad Lietuvos žmonės yra neiniciatyvūs arba neišprusę, o todėl, kad įstatymai bendruomenėms neleidžia dalyvauti rinkimuose į tą pačią savivaldą, nuo kurios priklauso bendruomenių, o kartu ir piliečių, aktyvumas. Mūsų šalies valdymas perdėm centralizuotas. Centralizuojamos netgi savivaldybių lėšos. Todėl žodžiais mes raginami būti pilietiškais ir aktyviais, o realiame gyvenime matome, jog vis smarkiau ribojamos ir varžomos mūsų pilietinės laisvės.

Ypatingas mūsų visuomenės skaudulys yra politinės partijos. Šio juridinio darinio destrukcija perdėm akivaizdi, nes šiandien jos uzurpavo svarbiausiais konstitucines piliečių teises - vietos savivaldos, Seimo ir Europos Parlamento rinkimų įstatymai, regis, sukurti išimtinai politinių partijų naudai, nors šalies Konstitucija politinėms partijoms jokių privilegijų nesuteikia. Vien Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme politinė partija minima net 117 kartų, tarsi tai būtų ne piliečių savivaldos įstatymas, o partijų savivaldos reglamentas. Beje, nelimpa prie šių žodžių netgi daugiskaita. Susidaro įspūdis, kad savo prigimtimi ir faktiniais darbais tai yra viena juridinė organizacija, kuri kaip chameleonas keičia spalvas. Būtent politinės partijos nenori išleisti iš savo rankų visuomenės ir valstybės resursų valdymo monopolio. Gal tai ir nebūtų didžiausia bėda, bet visuomenė neturi demokratiškų partijų. Formaliai turėdamos skirtingas programas, jos gali jungtis į koalicijas, būti opozicijoje, arba ir viena, ir kita vienu metu. Pvz., Lietuvos Socialdemokratų partija gali būti Seime koalicijoje su Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD) arba sudaryti parlamente šiai partijai opoziciją ir tuo pat metu būti su ja koalicijoje Kauno miesto savivaldybėje. TS-LKD partija, deklaruodama krikščioniškųjų vertybių apsaugą, neįžvelgia jokių kliūčių vienytis su Liberalų sąjūdžiu ir Liberalų ir centro sąjunga, kurių doktrinoje daugiausia deklaruojama laisvių be privalomų pareigų, įskaitant pareigas tradicinei šeimai, tautai ir valstybei. Nė vienai iš politinių partijų nekyla noras aiškintis, kaip tokios partijos, kaip Lietuvos Rusų aljansas arba Lenkų rinkimų akcija, gali veikti tautybių pagrindu. Tai tik patvirtina politinių partijų siaurų grupinių interesų prigimtį. Ir tai bene didžiausia mūsų bėda.

Tačiau rinkimų įstatymais sukūrę joms alternatyvą (išplėtę bendruomenių galimybes), galime tikėtis demokratinių permainų ir politinėse partijose, galime pasiekti, kad jos realiai atstovautų savo valstybei, o ne grupiniams interesams.

Kitas, ne mažiau svarbus visuomenės dalyvavimo valstybės valdyme baras - įstatymų vykdymo priežiūra, nes ir geri įstatymai be jų vykdymo tėra tik skambi deklaracija. Tačiau tai atskira pokalbio tema.

Neabejotina, kad jei ryžtingai pasuktume šiuo keliu, pakankamai greitai susigrąžintume piliečių pasitikėjimą savo valstybe, o tai, esu įsitikinęs - vienintelis būdas juos sulaikyti savojoje žemėje.

 Daugiau apie piliečių teisių apribojimą, suteikiant išskirtines teises politinėms partijoms, rašyta V. Budniko straipsniuose „Demokratijos ūkanos“ ir „Konstitucines teises riboja įstatymai“ bei Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos kreipimesi į prezidentę Dalią Grybauskaitę.