Kam prezidentei reikalinga "vaivorykštė"?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau primena užsikirtusią plokštelę – Darbo partija yra blogis ir ji turi būti eliminuota iš valdžios dalybų. Šiuo atveju, regis, priemonės nebėra svarbios, nes tikslas yra šventas ir moralus - išguiti iš Lietuvos „perkamą demokratiją“.

Turbūt mažai būtų mūsų šalyje žmonių, kurie nesibjaurėtų tokia keista demokratijos forma. Kova su ja turėtų vykti plačiu frontu - pasitelkus visuomenės švietimą, teisėsaugą ir politinę valią, kuri reformuotų rinkimų sistemą. Tačiau prezidentės vizija - „vaivorykštės“ koalicija.

Natūraliai kyla klausimas - kam prezidentei reikalinga „vaivorykštė“? Juk tokia koalicija, kai valdo įvairių partijų vinegretas, yra kraštutinė priemonė, kurios politinis elitas griebiasi, kai aritmetiškai neįstengia sudaryti valdančios daugumos su giminingomis partijomis. Net ir tuomet bandoma formuoti mažumos vyriausybę, nes „vaivorykštė“ yra tikras iššūkis bet kokiai partijai.

Dabar sunku apčiuopti tokios „vaivorykštės“ būtinybę, nes trys koaliciją formuojančios partijos dar prieš rinkimus buvo paskelbusios apie porinkiminius planus. Piliečiai už ją balsavo ir jai patikėjo valstybės vairą. Negana to, visos šios partijos greitai suformavo valdančią koaliciją.

Šioje trikinkėje akivaizdžiai šlubuoja Darbo partija. Ji yra partija vadinamas politinis uabas. Tačiau jos problemos buvo žinomos seniai. Niekam prieš rinkimus nebuvo paslaptis Darbo partijos apskaitos, degustacijos ir jos lyderio Viktoro Uspaskicho bei jo parankinių „kombinacijos“. Vis dėlto tai nesutrukdė net 271 520 šalies piliečių palaikyti šį darinį, o beveik visoms parlamentinėms partijoms su ja bendradarbiauti.

Nenuginčysi, kad nuo Darbo partijos smarkiai atsiduoda puvėsiais. Deja, kaip ir nuo kitų didžiųjų šalies partijų. Visgi tik didelis naivuolis arba konkrečiai partijai visa esybe atsidavęs veikėjas gali teigti, kad vien darbiečiai turi „juodąją buhalteriją“. Pavyzdžiui, prisiminkime, kad 2004 metais toks STT vadas Valentinas Junokas organizavo reidus į didžiųjų partijų būstines, ieškodamas dvigubos buhalterijos pėdsakų.

Tuometis antikorupcinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juozapavičius V. Junoko pastangas kovoti su politine korupcija įvertino kaip „labai drąsias, tačiau donkichotiškas, nes STT išdrįso tirti tuos, kurie yra labai aukštai ir labai galingi“. Kuo viskas baigėsi? „Tradicinės“ partijos pasijuto itin užgautos ir padarė viską, kad V. Junokas iš STT aukštumų atsidurtų advokatų gildijoje.

Dabar bloga yra tik Darbo partija, nors dezinfekcija būtina visoms partijoms. Tik tos dezinfekcijos niekas nenori imtis. Ir jei prezidentei būtų rūpėjusi moralinė reikalo pusė, ji jau seniai būtų pareikalavusi tos pačios STT atidžiau tirti partinę veiklą. D. Grybauskaitė nesipiktino ir tuomet, kai valdantieji konservatoriai tiesė bendrystės ranką darbiečiams, kviesdami juos bendradarbiauti Seime.

Tiesa, prezidentei turime būti dėkingi, kad ji oficialiai pripažino tai, ką ne vienas galvojome. „Nėra jokių ideologijų“, - neseniai pareiškė ji išdidžiai apie lietuviškas partijas. Užuot apgailėjusi situaciją, kai dingsta ribos tarp partijų, prezidentė ciniškai reikalauja „vaivorykštės“, nes partijos yra praradusios savo tapatybę. "Vaivorykštė“ jai būtina, nes tokia dirbtinai sulipdyta koalicija būtų kupina įtampų, prieštaravimų ir lengvai valdoma. Tiesiog šokdinama vienu rankos mostelėjimu.

Juk šalia prezidentės bet kokios vaivorykštės spalvos turi nublankti.