Kas nutiko

Jie, sovietiniai kolaborantai, atkūrus nepriklausomybę iš valdžių neišėjo ir nebuvo išvaryti, tik suvaidino „persitvarkymą“, persigrupavo ir su ypatingu atkaklumu pratęsė sovietiniam klanui būdingą veiklą, žalingą valstybei ir naudingą šiam klanui.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje lankėsi doktorantė iš Vakarų, rinkusi duomenis daktarinei disertacijai „Socialiniai procesai posovietinėse šalyse“. Pasiteiravus, ką aptiko mūsų šalyje, ji atsakė: „Tą patį, kaip ir kitur - sovietinė nomenklatūra valdė šalies turtą tarsi savo, bet dėl dogmos, kad tai visaliaudinis turtas, negalėjo juo laisvai disponuoti. Jie siekė atsikratyti tos dogmos ir Maskvos kontrolės. Pasinaudojus atsiskyrimu nuo Maskvos, jiems tai pavyko. Tačiau tai nėra žmonės, kurie sugebėtų tinkamai šeimininkauti - jie sugriaus ūkį ir šalių ekonomiką. Tai truks tol, kol valdys jie patys ar jų statytiniai“.

Iš tiesų taip vyko ir tebevyksta, nieko naujo nenutiko, nes beveik visų lygių valdžiose išliko ir tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart pakeitęs Komunistų partijos pavadinimą. Ir veikia jis taip, kaip jam būdinga. Todėl visuomenės reiškiamas nusivylimas - „ne dėl tokios nepriklausomybės kovojome...“ - yra pagrįstas.

Dar pirmosios kadencijos metu viename iš savo metinių pranešimų Seimui prezidentas Valdas Adamkus konstatavo, kad Lietuvoje susikūrė ne demokratinė, o biurokratinė valstybė. Iš tikrųjų, buvusi sovietinė nomenklatūra prichvatizavo šalies turtą ir išsiskirstė į įvairias partijas, kad galėtų vaidinti demokratiją. Taip apiplėšta tauta ne savo noru tapo tariamos demokratijos spektaklio dalyve ir šių partijų rinkiminės reklamos rėmėja. Sovietmečiu užaugusi ir atitinkamai ugdyta tauta, dar vis tikinti, kad šalį gali valdyti ir melžėja, liko patiklia „buvusiųjų“, kurie pralobo „partijos auksu“ ir prisigrobtu turtu, įkaite, pasidavė jų rinkiminei propagandai ir atvėrė kelią į valdžias. O išrinktieji virto paklusniomis magnatais tapusių savo rėmėjų marionetėmis, todėl yra ne rinkėjų, bet magnatų atstovai valdžiose. Visuomenė tokių išrinktųjų atžvilgiu yra beteisė.

Tačiau valdantiesiems Lietuvoje - išskirtinės demokratijos sąlygos. Valdininkams leista viskas, be jokios atsakomybės prieš įstatymą ir visuomenę. Jiems neegzistuoja įstatymų vykdymo mechanizmas, atsakomybė. Viename iš pasitarimų valstybinės kontrolės atstovams išvardinau per dešimt įstatymų pažeidimo pavyzdžių, o jie į tai atsakė: „Jūs dar mažai žinote...“ Taigi demokratija – tik valdantiesiems, klanui. Klanui neparankūs turto, prabangos, diferencijuotų mokesčių, demokratizuotų teismų, monopolijų ir oligopolijų išskaidymo, smulkaus verslo rėmimo valstybės garantuotais kreditais, darbo našumą keliančio minimalaus darbo užmokesčio kėlimo ir panašūs įstatymai, todėl tokie ir nepriimami. Mokesčių surinkimą valstybei taip pat tvarko klanas.

Mokesčiai nesurenkami, nes mokesčių inspekcijos netikrina pinigų apyvartos, auditorius paperka užsakovai – nuolatiniai jų samdytojai, sankcijos vertos pajuokos ir tos pačios magnatams netaikomos, klesti korupcija, už kurią nebaudžiama. Nes „demokratija“ valstybėje atiduota į magnatų-biurokratų rankas. Todėl netenka stebėtis, kad tyrimų duomenimis mūsų valdžią ir santvarką remia tik 8,5 procento apklaustųjų.

Kaip skelbia žiniasklaida, mūsų Seimas pasižymi dideliu milijonierių skaičiumi. Kai politika paverčiama verslu, kai rūpestis klano, o ne valstybės reikalais tampa svarbesnis, kitaip ir būti negali. Lyginant politines partijas, daugiausiai turtų yra sukaupę Seimo Socialdemokratų frakcijoje dirbantys milijonieriai: iš 24 šios frakcijos narių 8 yra milijonieriai, bendra jų turto vertė - 62,9 milijono litų. 10 narių parlamente turinčioje Darbo partijos frakcijoje – 7 milijonieriai. Jų bendra turto vertė – 13,1 milijono litų. Didžiausioje valdančiojoje Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijoje iš 45 narių yra 5 milijonieriai, kurių bendras turtas viršija 33 milijonus litų. Taigi, kairiaisiais save vadinantys socialdemokratai, turintys Seime dvigubai mažiau vietų už konservatorius, turtų turi sukaupę dvigubai daugiau nei didžiausia dešiniųjų partija. Tai ir parodo galios šaltinį, per kurį buvusi sovietinė nomenklatūra atėjo ir laikosi valdžioje.

Seimas lengvai priėmė nesunkiai apeinamą įstatymą, kad partijas gali remti tik fiziniai asmenys. Prichvatizacijos metu darbuotojams suteiktomis sąlygomis įsigyti akcijas pasinaudojo tik nomenklatūra, tapdama įmonių kontrolinio paketo valdytoja, ta nomenklatūra iki šiol išliko pajėgi remti ir kaip fiziniai asmenys. Tokie „fiziniai asmenys“ gali sėkmingai veikti ir per lengvai paperkamą žiniasklaidą.

Dabartinė Lietuvos padėtis primena Žečpospolitos, taip pat demokratinės valdžios bajorams, žlugimo išvakares. Valdžioje vyrauja valdininkai-politikai, o ne reikalo specialistai, teisėsauga pakrikusi, paperkama ir paklusni valdininkams. Šalis sparčiai skandinama skolose, sekant Graikijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir pačios JAV scenarijumi, tik JAV, spausdindama „pasaulinius pinigus“ dolerius, plūduriuoja skolų trilijonų paviršiuje. Žmonės iš Lietuvos masiškai bėga. Bankrotas?!

Jau atvirai žiniasklaidoje pasirodo nusišnekėjimų, esą Lietuvos padėtis panaši į carinės Rusijos padėtį prieš Spalio perversmą (viršūnės nenori keistis, apačios nebegali kęsti). Istorinė patirtis akivaizdžiai parodė, kad smurto, perversmų, revoliucinių stichijų dvasia vesdavo šalis tik į dorovinį ir ekonominį nuosmukį, todėl apie tai gali kalbėti tik mūsų valstybei priešiški balsai.

Sėsli, darbšti, per amžius kovojusi dėl nepriklausomybės ir išlikimo, pakėlusi didžiules kančias ir netektis, lietuvių tauta išliko, atkūrė savo valstybę. Rašau apie tai ne paverkšlenimo dėlei, o turėdamas tikslą parodyti, kodėl mūsų valstybėje išvešėjo blogis, kuris, deja, jau pavojingas tautos būčiai. Tarę, kad valstybė yra tautos būstas, juo ir turime susirūpinti patys - taip, kad nepaliktume gražiausių gamtos kampelių bei ištaigingų namų ir darbo vietų grobikams, o tautiečių nesiųstume darbo ir būsto ieškoti svetur. Jei esame tautiškai susivokusi pilietinė visuomenė.

Jei manome, kad padėtis yra labai bloga, reikia žinoti, kad gali būti dar blogiau. Pasigirsta kalbos apie naują krizės bangą, kurios globalizmo akivaizdoje galime neišvengti. Verkšlenimais prastos padėties nepataisysime. Reikalinga visuotinė talka Tautai ir jos valstybei gelbėti iš susidariusios padėties, apsaugoti nuo pavojų, anot poeto - išeiti „į naują vieškelį, į naują buitį“.

Nors demokratijos mechanizmas, ypač posovietinėse šalyse, kokia yra ir Lietuva, pasižymi ydomis ir grimasomis, tačiau kitokio neturime, o artėjančių rinkimų akivaizdoje susitelkę nauju Talkos valstybei ir tautai sąjūdžiu esame pajėgūs jei ne radikaliai pakeisti, tai bent pataisyti padėtį gera linkme. Pasinaudoję rinkimų mechanizmu ir eidami į rinkimus su visiškos atsakomybės nuostata, esame pajėgūs pastatyti užkardą į valdžias tiems, kas politiką laiko pelningo verslo arena ir iš to susikrovė milijonus, ir atverti kelią tiems, kurie savo žiniomis ir dora veikla jau įrodė savo pasirengimą tarnauti tautai ir jos valstybei.