Kas tu esi, mirtie?

Nuostabi saulėta 2013 metų vasaros diena. Stoviu šalia karsto laidojimo salėje. Karste – jaunas, sveikas, gražus jaunuolis. Jam tik 25-eri. Jis dar nemylėjo merginos. Jo meilė buvo motociklas. Kieme sugaudžia motociklų rikiuotė. Po karste gulinčio jaunuolio kojomis viena paskui kitą sugula bendražygių gėlės. 44 baltos rožės. Turbūt ne vienas iš tų 44 pagalvojo – kuris kitas? Salė virpa nuo artimųjų raudos...

Dar daugiau rožių buvo sukrauta ant savižudžio V. Šapranausko kapo...

Šiandien Lietuvoje daug mirčių. Per daug. Ypač savižudybių ir mirčių ne savo laiku. Žūtys keliuose, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, vaistų, interneto, sektos – taip pat savotiškos lėtinės savižudybės. Jos atima iš mūsų artimuosius ir draugus kartais „pačiame gražume, pačiame gerume“... Beprotiškai skubėdami gyventi mes vaizduojamės neturį laiko pabūti vienas šalia kito, stabtelti ir pamąstyti: o kur gi mes skubame, ką mes vejamės? Pinigus, daiktus, malonumus, laiką ar tiesiog bėgame į kompiuterinį žaidimą „pašerti“ virtualaus triušiuko? Ar mes to atėjome į Žemę? Juk išeidami neišsinešame nė vieno cento, nė vieno automobilio, namo ar brangenybių dėžutės. Išeidami išsinešame tik dvasinį kūną, jo patirtį, įgytas žinias.

Šiandien Lietuvos psichologinės pagalbos tarnybų asociacija skelbia, kad per 2013 metų sausio–birželio mėnesius nusižudė 557 asmenys. Vadinasi, kasdien nusižudo 3–4 žmonės, kas mėnesį – arti 100. Šiurpi statistika.

Beprotiškas savižudybių skaičius rodo, kad esame beviltiški nemokšos. Mes nesuvokiame, kam žmogui duota gyvybė, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis. 
  
Žmogus yra daugialypė būtybė, sudaryta iš daugelio kūnų. Jie primena svogūno lukštus, į viena kitą susidedančių dėžučių ar rusiškų matrioškų sistemą. Fizinį kūną mes visi matome, tačiau eterinį, emocinį (astralinį), minčių bei dvasios kūnus mato tik ypatingai jautrūs žmonės. Fizinis kūnas yra dvasios namai. Dvasia yra didysis AŠ. Dvasia ateina į žemę  kažko išmokti. Priimdama iššūkius ir išmėginimus, vargus ir kančias ji išsigrynina.

Mirties procese dvasinis kūnas atsiskiria nuo fizinio. Lavonas lieka lyg senas sudėvėtas drabužis, kuris per laiką virsta žemės dalimi, pelenais. Dvasinis kūnas iškeliauja į kitokių vibracijų pasaulį.

Jeigu žmogus miršta sava mirtimi, tai reiškia, kad kūnas ligotas, senas ir dvasiai pasidarė labai nepatogu jame, ankšta, ji nieko daugiau negali išmokti. Tada dvasia nuo kūno atsiskiria ir pasitraukia. Tai ir vadiname mirtimi. Dvasinis kūnas su fiziniu jungiasi tam tikra sidabrine gija, primenančia bambagyslę. Mirties akte ši gija suplonėja ir nutrūksta, dvasia (siela) nuskrieja savo keliu. Ji nemari. Aiškiaregiai tą mato. Žmogus Žemėje mirė, tačiau kitame pasaulyje – gimė.

MIRTIES AKTAS. Matantieji teigia, kad mirties procesas vyksta tris dienas. Per tris dienas nutrūksta fizinė veikla ir dvasia (siela) pamažu visiškai išsivaduoja iš fizinio apvalkalo. Ne veltui šermenims yra skiriamas būtent toks laiko tarpsnis.

Natūralus mirties aktas vyksta per tris stadijas: fizinis kūnas turi pavirsti pelenais, eterinis kūnas turi išnykti, o siela turi nukeliauti į astralinį pasaulį. Sielai paprastai visada reikia padėti nueiti ten, kur ji privalo nueiti, todėl daugelyje religijų yra mirusiųjų vedliai, kurie supranta, ką reikia daryti, ir palydi jo sielą. Ypač teisinga, kada prie mirštančiojo kažkas budi ir jį glosto, padegina žvakę, pasmilko šalaviju. Glostant galvą palengvinamas dvasios atsiskyrimas nuo kūno, tada jos išsilaisvinimas nebūna toks skausmingas.

Po paskutinio mirštančiojo atodūsio smegenys jau nebegauna deguonies, tačiau dar keletą minučių gyvena. Mirus smegenims žmogaus mirtis neišvengiama. Visos fiziologinės funkcijos sustoja. Kai smegenys nebedirba, organai lieka be valdovo, jų veikla pamažu lėtėja, kol visai sustoja. Raumenys sukietėja, vienas po kito organai pereina į irimo stadiją. Kūnas darosi vis šaltesnis.

Po paskutinio atodūsio virš nejudančio kūno pakimba eterinis gyvybės laukas. Jis primena debesėlį, kuris sukasi ir sūkuriuoja lyg sumišęs, paskui pasidaro panašus į dūmelį ar rūką, įgyjantį mirusio kūno formą ir vis dar susijęs su kūnu sidabrine gija. Gija vis plonėja. Ties ta vieta, kur ji jungiasi su  kūnu, patamsėja ir pagaliau atsiskiria. Tada neryškus žmogaus atvaizdas pakyla aukštyn. Dvasia palieka savo kevalą. Atsisveikindama ji kurį laiką stebi savo buvusį kūną, sielos buvusius namus. Dažnai astralinis kūnas lydi katafalką ir dalyvauja laidojimo procese. Jis lydi karstą lyg ant siūlo pririštas balionas ar aitvaras vaiko rankoje. Astralinis kūnas nejaučia skausmo, nes kurį laiką būna ištiktas savotiško šoko. Ypač jei mirtis buvo staigi.

SAVIŽUDYBĖ – tai mirtis ne savo laiku. Nesavalaikės mirties atveju eterinis mirusiojo kūnas turi stiprų liekamąjį magnetinį lauką. Jei mirusysis dėl kokių nors priežasčių nebuvo pasirengęs mirti, vis dar kabinasi į gyvenimą, jo eterinis antrininkas po mirties nuolatos lankosi ten, kur jį traukia stipri emocija, mylimi žmonės. Eterinį antrininką artimieji dažnai jaučia, mato ar girdi buvusiuose namuose. Girdi žingsnius, šaltuko dvelksmą, elektrinių prietaisų įjungimą ar išjungimą, žvakės liepsnos judesius ar net daikto kritimą. Savižudžiai ypač ilgai negali pasitraukti iš žemės, kadangi dar neatėjo jų tikrasis mirties laikas. Todėl savižudis neturi vietos nei žemėje, nei mirusiųjų pasaulyje, astraliniame plane. Jis būna įstrigęs lyg tunelyje tarp dvejų pasaulių ir jo būsena yra nepavydėtina. Jis labai kenčia.

SAVIŽUDYBĖ yra pats baisiausias blogis, kokį tik gali atlikti žmogus. Nei samurajų, nei kai kurių sektų ritualinės savižudybės yra nepateisinamos. Nužudymas – baisus blogis. Mirtis nepasiruošus – baisus blogis.

Gyvybė į Žemę ateina natūraliai Aukštųjų jėgų pagalba, taip pat natūraliai ir turi išeiti. Savižudis sugadina visą savo gyvenimo žemėje įdirbį ir tarytum iš mokymosi universitete vėl grąžinamas į pirmą klasę. Savižudis labai skaudžiai nubaudžia save ir ilgai kenčia be vietos. Jis atneša negarbę savo artimiesiems. Savižudybė yra silpnumas, pasidavimas, pabėgimas iš gyvenimo mokyklos. Dar ne taip seniai savižudžius laidodavo atskirai nuo visų už kapinių tvoros. Beje, visai neseniai ir tų savižudžių nebuvo tiek daug.
  
Įvairiapusiškas neraštingumas mus žudo. Nemokame gyventi, nemokame ir mirti. Tai viena priežastis.

Kita priežastis – Lietuvos piliečių visapusiškas nesaugumas, valdžios atsiribojimas nuo savo maitintojos tautos, piliečio, žmogaus. Melas karaliauja, o teisingumas –  išniekintas, sutryptas. Vieni bėga į užsienį, kiti – kapus. Kokia baisi turi būti valdžios institucija, jei savo žmones priverčia bėgti iš Tėvynės net nepaliekant lieptelio sugrįžimui. Štai ką esu girdėjusi iš emigrantų. Anykštietė moteris sako: „Dvi dienas pabūnu Lietuvoje ir imu dusti. Kai mano lėktuvas leidžiasi Londono oro uoste, širdis suspurda džiaugsmu – aš jau namie.“ Paauglys berniukas, gyvenantis Niujorke, kalbėdamas sakinį pradeda lietuviškai, baigia angliškai, o Lietuvą vertina taip: „Lietuva tai tokia pati kaip Kuba, tik Lietuvoje nėra palmių“. Kita jauna moteris iškalbingai paaiškina: „Aš gyvenu Londone, sesuo Norvegijoje, mama Švedijoje. Vasarą visi trumpam susitinkame Lietuvoje, čia atvykstame susitvarkyti dantų“...

Per paskutinį gyventojų surašymą mūsų buvo jau tik 2 milijonai 300 tūkstančių, nors oficialiai skelbiami melagingi, gerokai pagražinti skaičiai... (Marijonui teks perrašyti krepšininkų dainą). Lietuva akyse tirpsta. Ir niekam iš TŲ, sėdinčių olimpe, dėl to širdies neskauda... Mums verta pasimokyti iš Tibeto. Ten kiekvienas valdžios žmogus kiekvienais metais VIENĄ dieną privalo padirbėti liaudyje – ganyti jakus, dirbti virtuvėje, ruoštis malkas ir pan., kai šalia esantys dirbantieji turi teisę valdininkui išsakyti visas bėdas ir net iškeikti, o valdininkas neturi teisės nei supykti, nei keršyti. Šitaip vyksta abipusis supratimas ir valdžia mato tikrąją savo piliečių padėtį

Gyvybę reikia gerbti. Šiandieniniame pasaulyje kažkas atsitiko, kad pinigus žmonės garbina, o gyvybę niekina. Žmogaus protas nustojo girdėti širdį, Dievą, dvasią, didįjį AŠ. Protas apako.   

Kieno protas uždarytas ir ant jo uždėtas antspaudas, to mintys blaškosi blogio pasaulyje.

Kaip akcentavo mūsų svečias Dalai Lama – žmogui svarbiausia ATJAUTA, MEILĖ ir PROTO RAMYBĖ.

„Būk ramus ir žinok – Dievas visada šalia“.

P. S. Įspėjimas budintiems komentatoriams: tie, kas perskaitę straipsnį ruošiasi užpilti jį atgrasiomis nešvankybėmis – susivaldykite. Mirtis neatleidžia nepagarbaus elgesio. Ji duoda atkirtį.

PO  MIRTIES

Ką veikia mūsų siela, kai palieka kūną?

Kas tą gali žinoti? Ar įmanoma žinoti? Esama ypatingų žmonių, mediumų, tarpininkų tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Štai visame pasaulyje garsi mediumė bulgarė Vanga, Tibeto lamos, indėnai ir Afrikos šamanai tam tikroje būsenoje susisiekia su astraliniu pasauliu ir gauna iš ten žinių apie mirusiųjų sielų tolimesnį kelią. Tibeto lamos itin suprantamai ir gražiai aprašo gyvenimą po mirties.

Natūrali mirtis įvyksta, kai žmogaus fizinis kūnas, senas ir ligotas, pasidaro netinkamas gyvybei palaikyti, pavirsta lyg ankštu futliaru, kuris riboja nemirtingos sielos laisvę. Nepakęsdama to apribojimo siela palieka neveiksnų kūną. Ji pakliūna į kitą pasaulį, kur daug laisvės ir naujų patirčių. Tas kitas pasaulis taip skiriasi nuo žemiškojo, kad sielai iš pradžių sunku susigaudyti, kas atsitiko ir kaip reikia elgtis. Štai todėl Tibeto lamos skatina žmones sąmoningai aiškintis, kas yra mirtis, ruoštis tam, kad astraliniame pasaulyje žinotume, ką daryti.

Mirusiojo palydėjimas anapusybėn taip pat turi būti išmanus ir supratingas. Pirmiausia artimieji neturėtų be saiko gedėti ir raudoti, kad išėjusiam netrukdytų atsiskirti ir eiti „dirbti savo darbų“. Gedinčiųjų širdgėla trukdo išėjusiam, tempia atgal. Tibetiečiai labai liaudiškai situaciją lygina su rimtai susikaupusiu darbe žmogumi, kurį visą laiką kažkas kalbina, tampo už rankų, kažkur vadina, išblaško ir trukdo. Mirusysis neturi instrumentų pasiųsti šalin trukdančiojo, todėl ir blaškosi tarp dviejų vartų.

Dauguma galvoja, kad prabangios laidotuvės, kalnai gėlių ir vainikų, daug verksmo išreiškia pagarbą mirusiam. Deja. Šios dovanos mirusiam nereikalingos. Tai tik parodomasis spektaklis stebintiems auditoriams, kurie skaičiuoja artimųjų ašaras, vainikus, automobilius. Mirusiam reikia maldos, žvakių šviesos ir ramybės. Gėles dovanokime gyviesiems. Prie karsto gėlės privilioja tik neorganinio pasaulio būtybes „paskanauti“ tam tikra energija. Nereikia ir Tibeto lamų, pas mus taip pat yra žmonių, kurie tas būtybes regi. Vainikų gausybė – tai tik šiukšlės ir vargas artimiesiems tvarkant kapą. Todėl laidotuvėse kur kas naudingesnės žvakės, šalavijų smilkalai, maldos.

Fizinis kūnas guli sustingęs (arba jau pelenai), o dvasinis kūnas dar nenurimsta. Žemiškame pasaulyje mirei, astraliniame pasaulyje gimei. Tibetiečiai aiškina, kad astraliniame pasaulyje atsidūrusi siela lyg gimusi pasitinkama artimųjų ir mylimųjų taip, kaip mes pasitinkame naujagimį čia, žemėje. Ateina jo buvę šeimos nariai, draugai, tiksliau, jų sielos, kurios veda naujoką nežemiškuoju keliu.

Pirmiausia dvasinis kūnas patenka į vadinamą Atminties salę. Joje būtybė pamato visą savo gyvenimą žemėje, savo gerus ir nuodėmingus darbus. Ir čia žmogus  PATS SAU yra aukščiausio teisingumo teisėjas. Prisiėmęs nuosprendį jis patenka į atitinkamų vibracijų vietas, kur nustatoma, kiek laiko truks, kol jis vėl galės įgyti naują kūną ir grįžti į žemę.

Savižudžiams tenka ilgiausiai kentėti. Kai kas teigia, kad jie apskritai vargu ar gali grįžti į žemę žmogaus pavidalu, kiti tikina, kad labai ilgai jiems tenka valytis. Kaip ten bebūtų, išėjimas iš gyvenimo ne savo laiku, neatlikus savo paskirties yra baudžiamas skaudžiausiai.

Žinoma, kai kuriems žmonėms ši informacija nesuvokiama. Tačiau žmogui gyvenimas ir yra duotas tam, kad kažką išmoktų.

Gyvenimas ir mirtis lyg du jėgos sparnai
Kai vienas nusileidžia,
Kitas kyla.
Kada prasiveria dangaus keliai
Siela namo išeina tyliai tyliai...

Aš nežinau,
Kuri diena bus paskutinė,
Kada širdis ištars – daugiau nebegaliu –
Kada likimo deivės lyg ledinės
Nukirps gyvybės siūlą nuosprendžiu tyliu.

Tu nežinai,
Kada atodūsis bus paskutinis,
Kai liks diena be vakaro
O rytas be dienos
Ir artimieji nusiminę
Graudžiai gražius žodžius kartos...

Žodžius, kuriuos širdy turėjo,
Bet nesakė,
Susidrovėję laikė savyje.
Visi kažkur skubėjo, bėgo lyg apakę,
Dabar vėlu prakalbinti tave.
........................................................
Aš nežinau,
Kada ištarsiu žodį paskutinį
Tu nežinai,
Kada tas laikrodis sustos.

Todėl šiandien siunčiu tau meilės žinią,
Kol tu esi.
Kol aš esu.
Kol esame visi
Dar čia – o ne už tos ribos..

az

MIRTIES FILOSOFIJA

Jeigu atėjai, turėsi ir išeiti. 

Čia nebūsi amžinai.

Atėjimas ir išėjimas, gyvenimas ir mirtis yra du neatsiejami reiškiniai.

Manoma, kad pakankamai aktyviai gyventi ir būti blaivaus proto žmogui skirta 84 metai. Fiziologiškai širdis gali dirbti 120 metų. Tačiau... Pasitaiko, kad miršta vos tik gimęs. Būna – miršta kelių mėnesių, kelerių ar keliolikos metų ar pačiame gyvenimo viduryje. Esama tokių, kas gyvena 200 ar 300 metų, bet tai – atskira tema. Vis dėlto dažniausiai žmonės už Mėlynojo horizonto išeina pagyvenę, dėl ligos ar dėl senatvės, natūraliai. Šiandien mus labiausiai jaudina netikėtos, ankstyvos mirtys, tragiškos žūtys, nužudymai ir savižudybės. Jaudina. Sukrečia. Bet praeina kiek laiko ir mes kasdienos skubėjime užmirštame tai. Ir nusiteikiame – manęs DAR kol kas tai neliečia...

Tačiau mirtis yra tokia jėga, kuri liečia kiekvieną.

Kas yra gyvenimas? Kas yra mirtis? Apie gyvenimą mes daugiau ar mažiau šį tą  suprantame. Mėginame suprasti, filosofuojame, dalijamės patirtimi, aiškinamės, kalbame, klausinėjame.

Kai susiduriame su mirties faktu, pasijaučiame bejėgiai. Mes nieko apie ją nežinome. Ir bijome žinoti, nedrįstame kalbėti, vengiame gilintis. Pamenu, vaikystėje kartais girdėdavau suaugusių pajuokavimus: „Kaimyne, jeigu pirmiau už mane atgulsi į kapus, tu būtinai ateik ir papasakok, KAIP ten, o jeigu aš, būtinai tau viską atraportuosiu“. Tačiau išėjo žmogus ir nutilo. Jeigu ir pasiunčia kokius ženklus, ne visi juos pastebi, nesupranta ir ne visi juos nori matyti.

Realiai mirtis visada stovi šalia gyvenimo. Ji tiesiog nuo gyvenimo būna atsilikusi per tam tikrą nuotolį, tiktai kartais priartėja prie žmogaus, ima alsuoti į viršugalvį,  mėgina paliesti petį savo ledine ranka, bet vėl atsitraukia, nutolsta ir nematai jos, kaip nematome už posūkio atsilikusio automobilio, ką tik žibintais spiginusio mums į nugarą... Kadangi ji visada šalia, todėl išmintingiausia su ja bendrauti, kalbėtis, tartis, susidraugauti. Ir tegu ji paima mus už rankos tada, kai ateis laikas, kai mes jau pavargę, atlikę savo paskirtį ramiai ir noriai leisime jai išvesti mus už Mėlynojo horizonto.

Suvokdami, kad mirtis visada yra šalia, mes kitaip vertiname ir panaudojame savo LAIKĄ, santykius su artimaisiais ir visais sutinkamais žmonėmis, teisingai susidėliojame savo prioritetus, kasdien įvertiname savo veiksmus, savo požiūrį į pinigus, turtą, knygą, muziką, medį, gėlę...

Jeigu kasdien, šiandien, dabar PRISIMENI, kad esi mirtingas:

ar trenksi savo vaikui, žmonai ar vyrui, draugui kumščiu, lazda ar peiliu? Ne. Jei mirsi nuodėmėje, pyktyje, žiaurume, tavo sielos kelias po mirties bus itin skausmingas.

Ar lėksi automobiliu nerodydamas posūkių 250 km greičiu, kol atsitrenksi į kliūtį, nužudysi kitus ir pats žūsi? Ne. Nes mirsi nuodėmėje, kvailume, neatsakingume, tavo paties siela ilgai sirgs ir kentės tenai.

Ar apgaulės būdu iš negalinčių pasipriešinti supirkinėsi žemes, pastatus ir kitas materialias vertybes, nors pats turi du namus, o pirktos žemės jau seniai stovi piktžolėse? Ne. Nes TEN tavo vargstančiai sielai nereikia pilių, ežerų, nė vieno aro žemės ir nė vieno cento iš tavo milijonų... Tačiau tie likę milijonai labai slėgs tavo sielą anapus. Juolab kad šioje pusėje likę palikuonys draskysis tarpusavyje, vis dar manydami, kad jie yra nemirtingi. Klystate, žmonės. Mes visi mirtingi. Nemirtinga tik mūsų SIELA. Išeidama siela čia žemėje palieka kūną, artimuosius, namą, butą, drabužius, brangenybes, pinigus... Siela išsineša tik viena – tai, ką žemėje išmoko.

Išminčiai tikina, kad blogiausia – staigi mirtis. Netikėtai mirštant miego metu lovoje, dirbant prie rašomojo stalo, važiuojant kelyje, autokatastrofoje, žaidžiant sporto aikštelėje, esant nužudytam – visa tai yra IŠĖJIMAS NEPASIRUOŠUS. Tokio žmogaus siela būna labai pasimetusi, sutrikusi ir nežino, kaip elgtis kitokiame pasaulyje, kitame matavime, vadinamame astraliniame plane. Dažnas čia žemėje dar būna įkrautas stipriomis emocijomis, nesutvarkęs reikalų, neužbaigęs darbų, nespėjęs atsiprašyti ir atleisti, nespėjęs padėkoti, nespėjęs skolų grąžinti, neišmokęs paskutinės pamokos, kartais supykęs, kartais nepripažinęs savo meilės...

Pats baisiausias neatleistinas dalykas yra SAVIŽUDYBĖ. Ši silpnumo valanda tampa ilgu Dvasinio kūno kančios ir klejonių keliu.