Kasetininkas Nausėda: jei nebus valstybės, nebus nieko

Kasetinių bombų fanas, žodžio „vatinukai“ mėgėjas ir vartotojas, kariauti tinkamų ukrainiečių Lietuvoje išgaudymo ir išsiuntimo į Ukrainą šalininkas, kovos su korupcija patirties eksportuotojas, pažeidžiamas komunistas, Gerovės valstybės kūrėjas, Sąjūdžio laikais įstojęs į TSRS komunistų partiją ir taip iš jos ir neišstojęs, Ukrainos karių kraujo bučiuotojas, Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnių taisytojas, alternatyvių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių iniciatorius bei panašių nuopelnų savininkas Gitanas Nausėda perskaitė pagrindinį pranešimą 10-ojoje Vilniaus užsienio ir saugumo politikos konferencijoje.

„Gerbiamieji, prieš tris dešimtmečius nubrėžėme tris pagrindines Lietuvos užsienio politikos kryptis. Sutarėme siekti narystės Europos Sąjungoje, narystės NATO ir gerų kaimyninių santykių. Tai tapo doktrina, kurios pagrindu beveik nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo formuojama visa mūsų valstybės užsienio politika.

Prabėgus dešimtmečiui, kartu su mūsų narystės Europos Sąjungoje ir NATO pradžia atsirado nauja, platesnė vizija. Joje Lietuva matoma kaip regiono lyderė, besiremianti naryste šiose organizacijose ir aktyviai plėtojamais kaimyniniais santykiais.

Šiais metais minėjome Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO 20-metį. Šia proga natūraliai kyla klausimas: kur esame šiandien? Ką padarėme ir ką galėjome padaryti geriau?

Iš tiesų narystės Europos Sąjungoje ir NATO jubiliejai išryškino pasiekimus, kuriais galime ir turime didžiuotis. Lietuva pasikeitė daugeliu atžvilgių. Padarėme didžiulį šuolį į priekį – tapome turtingesne, inovatyvia ir atsparesne šalimi.

Lietuvos valstybės balsas vis garsiau skamba tarptautinėje erdvėje. Stipresnė Lietuva šiandien gali geriau pasirūpinti ne tik savo, bet ir kaimynų bei draugų gerove. Kai Rusija užpuolė Ukrainą, įsitikinome, kad esame solidarūs ir pasirengę ištiesti pagalbos ranką.

Mes patys šiandien turime labai konkrečių saugumo garantijų: Lietuvoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė, taip pat vykdoma JAV karinių pajėgų rotacija, NATO oro policijos misija. Susitarėme ir jau pradėjome Vokietijos brigados priėmimą Lietuvoje. NATO viršūnių susitikime Vilniuje patvirtinti nauji regioniniai gynybos planai ir rotacinis oro gynybos modelis.

Praėjęs dvidešimtmetis mums atnešė daugiau tikėjimo savo jėgomis. Po ilgo trypčiojimo vietoje pagaliau patys pradėjome investuoti į savo saugumą. Šiandien gynybai išleidžiame daugiau nei 3 proc. BVP – ir tai tikrai dar ne riba. Kaip jau ne kartą esu minėjęs, norint, jog Lietuva 2030 metais turėtų suformuotą kariuomenės diviziją, kasmet gynybai reikėtų skirti 5 proc. BVP.

Tikiu, kad turime eiti toliau. Mes tikrai galime, kai norime. Kartu mes atlaikėme koronaviruso pandemijos, energetinio saugumo ir nelegalios migracijos iššūkius. Kartu, tikiu, atlaikysime ir būsimas krizes, suvienydami savo pastangas, stiprindami saugumą bei užtikrindami reikiamą finansavimą.

Tačiau vien to nepakanka. Negalime visą dėmesį telkti į gaisrų gesinimą, ignoruodami pamatines jų priežastis. Prieš du dešimtmečius brėždami naujosios Lietuvos užsienio politikos gaires akcentavome, kad saugumas ir piliečių gerovė yra du principiniai valstybės tikslai, kurie taip glaudžiai susiję, kad neįmanoma atskirti, kur prasideda ir kur baigiasi valstybės vidaus ir užsienio politika. Girdėjome, kad įstojusi į NATO Lietuva jau išsprendė svarbiausius saugumo klausimus, todėl daugiau dėmesio galėsime skirti savo piliečių gerovei.

Praėjo 20 metų. Ar sugebėjome pastatyti šiuos „valstybės gerovės rūmus“? Pastaruosius 20 metų vijomės ES valstybes senbuves, tačiau ar padarėme viską, kad socialinė ir ekonominė atskirtis būtų praeities klausimas?

Manau, kad iki šiol padarėme nepakankamai. Ilgai buvome užmiršę ne tik gynybos finansavimą, bet ir mūsų žmones, ypač gyvenančius regionuose. Šiandien Lietuva vis dar kovoja su pajamų nelygybe. Rimta problema išlieka dideli skirtumai tarp regionų.

Štai kodėl atskirties mažinimas turi tapti esminiu siekiu visose viešojo gyvenimo srityse. Tai – tiesiausias kelias sustiprinti savo valstybę.

Visų Lietuvos žmonių gerovės augimas turi tapti priešnuodžiu nuo mus suskaldyti ir supriešinti trokštančių jėgų.

Siekdami gerovės ir ekonominio klestėjimo, iki šiol sugebėjome išsaugoti ir apginti savo vertybines nuostatas. Ir šiandien mūsų valstybei tai ne mažiau svarbu, nei augantis šalies BVP. Vertybinis pamatas padeda nepaklysti ir išlaikyti stabilų kursą, nepaisant visų pasitaikančių iššūkių. Puikiai matome, kad gerokai sunkiau sekasi kai kurioms panašaus likimo Rytų Europos šalims, kurios iki šiol blaškosi, negalėdamos apsispręsti, kas jos iš tiesų yra ir kur turėtų eiti.

Vos už 600 kilometrų nuo Vilniaus – Ukraina, kuri jau daugiau kaip 1 000 dienų prie Europos vartų atremia Maskvos ordos atakas. Rusai ir šiaurės korėjiečiai, įgalinti Kinijos išteklių ir paramos bei dengiami Irano dronų, siekia palaužti ukrainiečių valią priešintis.

Šiandien mūsų pranašumas – tai, kad galime aktyviai veikti Europos Sąjungoje ir NATO. Privalome toliau rodyti pavyzdį didindami gynybos išlaidas, telkti sąjungininkų ryžtą ir pastangas padėti Ukrainai, kurios kova suteikia mums daugiau laiko sustiprinti savo saugumą.

Akivaizdu, kad vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje Rusija kels didžiausią karinę grėsmę mūsų saugumui. Jau dabar Maskva nesislėpdama vykdo hibridinį karą prieš mus ir kitas NATO valstybes, prieš mūsų vertybes, prieš demokratiją, prieš tarptautinės teisės principais grindžiamą tvarką. Kartais pasigirstančios kalbos apie taikos išsaugojimą yra gerokai perdėtos – būtina atremti realiu laiku vykdomas atakas.

Egzistencinio pavojaus Lietuvai akivaizdoje valstybės saugumo ir atsparumo stiprinimas bei Rusijos atgrasymas turi būti svarbiausias mūsų vidaus ir užsienio politikos tikslas. Nes jei nebus valstybės, nebus nieko.

Gerbiamieji, šiandienos iššūkiai lemia, kad negalime viso dėmesio sutelkti vien į savo pajėgumų stiprinimą. Ne mažiau svarbu padėti nuosekliai remti Prezidento Zelenskio Pergalės planą ir suteikti Ukrainai visas būtinas priemones sėkmingai gynybai.

Ukrainos kova tiesiogiai prisideda prie bendro euroatlantinio saugumo. Tik Ukrainos pergalė prieš Rusijos imperializmą užtikrins taikią ir saugią Europą. Bandymai spausti Ukrainą derėtis nepalankiomis sąlygomis, atsisakant suvereniteto ir NATO saugumo skėčio, prieštarauja deklaruojamam taikos siekiui.

Karą galima laimėti tik laisvajam pasauliui suvienijus pastangas didinti paramą. Įgyvendinti savo įsipareigojimus – ne tik mūsų moralinė pareiga, bet ir strateginis saugumo interesas. Žvelgdami į ateitį ir galimas taikos derybas, turime griežtai laikytis pozicijos „Nieko apie Ukrainą be Ukrainos“.

Bendros pastangos Ukrainoje turi atnešti aiškių rezultatų karo lauke.

Daugiau ilgojo nuotolio ginkluotės padės naikinti agresoriaus puolimo pajėgumus jo paties teritorijoje.

Karių mokymai Ukrainoje arba arčiau Ukrainos sienų padidins ukrainiečių dalinių pajėgumą.

Įsigijimai iš Ukrainos gynybos pramonės sutrumpins tiekimo grandines, didins jų atsparumą ir padės geriau apginkluoti ukrainiečių karius. Prie to prisidės ir įšaldyto Rusijos turto perdavimas Ukrainos gynybos pramonei remti.

Lietuvos dvišalė parama Ukrainai nuo karo pradžios jau pasiekė 2 proc. BVP, arba 1,5 mlrd. eurų. Lietuva planuoja kasmet karinei paramai Ukrainai skirti ne mažiau kaip 0,25 proc. BVP. Neabejoju, kad galutinė Lietuvos parama bus gerokai didesnė.

Šiandien Lietuva taip pat tvirtai remia Ukrainos siekius tapti NATO nare. Tai sukurtų tvirtą Aljanso gynybos ramstį Rytų Europoje ir dešimtmečiams išspręstų Europos saugumo architektūros klausimą.

Mums visiems reikalinga stipri Europa, skirianti pakankamai dėmesio gynybai ir saugumui, taip pat stiprinanti savo sienų apsaugą. Gynybos pramonės spartus vystymas žada atnešti pridėtinės ekonominės vertės.

Tikiu, kad teigiamą postūmį duos patyrusių naujosios Europos Sąjungos Komisijos Pirmininko pavaduotojos ir vyriausiosios įgaliotinės Kajos Kallas, taip pat už gynybą atsakingo Komisijos nario Andriaus Kubiliaus paskyrimas.

Negali būti jokių abejonių, kad Europos Sąjunga nebus stipri be stipraus NATO ir tvirto transatlantinio ryšio, kuris pagrindžia mūsų bendrą saugumą. Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka ir lyderystė išlieka esminė pasaulio tvarkos, grįstos demokratinėmis vertybėmis, saugumu ir teisingumu, išlikimo sąlyga.

Todėl aukščiausios strateginės svarbos prioritetas Lietuvai visuomet buvo ir bus ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis. Lietuva buvo ir bus stiprių transatlantinių saitų ir jų nepakeičiamumo rėmėja.

Padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad JAV Prezidento Donaldo Trumpo dėmesys Lietuvai ir mūsų regionui nemažėtų. Neabejoju, kad nepertraukiamas Jungtinių Valstijų karinių pajėgų buvimas Lietuvoje išliks stipriausias ir patikimiausias atgrasymo veiksnys.

Atėjo laikas veikti. Dirbdami su naująja JAV administracija, turime susitelkti į keletą svarbiausių uždavinių.

Pirma, būtina užtikrinti stiprų ir tvarų transatlantinį ryšį. Prieštaringi signalai ir žinutės, ypač apie Europos Sąjungos veikimą atskirai nuo JAV, mums gali tik pakenkti.

Antra, kartu su kitais europiečiais turime sutelkti savo visapusę paramą ir pajėgumus, kad galėtume ne tik pasipriešinti Rusijos agresijai prieš Ukrainą, bet ir pasiekti pergalę. Amerika čia turės atlikti esminį vaidmenį.

Trečia, privalome reaguoti į ryškėjančios naujos blogio ašies – Rusijos, Baltarusijos, Kinijos, Šiaurės Korėjos ir Irano – grėsmę, tvirtai remdami JAV pasaulinę darbotvarkę, taip pat ir Indijos bei Ramiojo vandenynų regione.

Norėdami įgyvendinti šiuos uždavinius, turime ne laukti, o veikti.

Pirmiausia tai reiškia sąžiningą naštos pasidalijimą. Būtina didinti Europos gynybos išlaidas ir pajėgumus, išlaikyti karinių pirkimų lankstumą, gerinti ES ir NATO koordinavimą ir vengti pastangų dubliavimo su Aljansu.

Be to, turime pabrėžti mūsų sąjungininkams anapus Atlanto, kad jų karinė ir kita pagalba Ukrainai gyvybiškai svarbi. Svarbi ne todėl, kad Europos parama neva per maža, o todėl, kad su Amerikos pagalba galime daugiau nuveikti.

Siekdami atsverti besiformuojančią diktatūrų blogio ašį, privalome išlaikyti principingą poziciją. Būtina siekti vienodos Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių pozicijos dėl Kinijos, laikantis NATO viršūnių susitikime Vašingtone sutartos formuluotės, kad „Kinija tapo svarbiausia Rusijos karo prieš Ukrainą įgalintoja“.

Galiausiai turime glaudžiau bendradarbiauti su kitomis demokratinėmis valstybėmis ekonominio ir technologinio saugumo srityse.

Bendra darbotvarkė šiose srityse labai svarbi siekiant užtikrinti, kad JAV ir toliau bendradarbiautų prekybos ir technologijų klausimais.

Gerbiamieji, ambicingi mūsų tikslai neišvengiamai remiasi santykių su kaimynais perspektyva. Tik veikdami kartu ir kalbėdami vienu balsu galime pasiekti geriausią rezultatą.

Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad mūsų ryšiai su Lenkija, grindžiami šimtmečius skaičiuojančia bendra istorija, yra geriausi nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tikiu, kad tokie liks ir toliau. Kartu dirbame Trijų jūrų iniciatyvoje ir stiprindami NATO rytinį flangą. Prioritetą teikiame bendradarbiavimui gynybos ir saugumo srityse, tolesniam strateginių transporto ir energetikos infrastruktūros projektų su Lenkija plėtojimui. Siekiame stiprinti ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą.

Jau 2025 m. birželį Vilniuje surengsime Bukarešto devyneto viršūnių susitikimą. Tai bus graži proga mūsų sostinėje susirinkus Vidurio ir Rytų Europos vadovams paminėti šios Lenkijos ir Rumunijos iniciatyvos dešimtmetį.

Vertiname ir tvirtus Lietuvos bei kitų Baltijos šalių santykius, paremtus abipuse pagarba ir nuoširdžia draugyste. Artimi santykiai su Ryga ir Talinu – tvarus pagrindas tolesniam ekonominiam, kultūriniam ir politiniam bendradarbiavimui.

Tam padeda ir mano dar 2019 metais atgaivintas reguliarių Baltijos valstybių Prezidentų susitikimų formatas. Praėjusią savaitę Klaipėdoje drauge pažymėjome suskystintų gamtinių dujų terminalo, leidusio atsisakyti rusiškų dujų, 10-metį. Jau visai netrukus, 2025 m. vasarį, kartu sinchronizuosime Baltijos elektros energetikos sistemą su kontinentinės Europos tinklu ir užbaigsime integraciją į Europos Sąjungos elektros rinką.

Bus itin svarbu kuo greičiau užtikrinti sujungiamumą ir karinį mobilumą, kartu su Lenkija, Latvija ir Estija įgyvendinant „Rail Baltica“ projektą. Rusijos karo Ukrainoje aplinkybėmis kritiškai išaugo Šiaurės–Pietų transporto koridoriaus reikšmė.

Nuoširdžiai džiaugiamės dėl Švedijos ir Suomijos prisijungimo prie NATO. Sieksime toliau stiprinti Baltijos jūros regiono saugumą ir tęsime bendradarbiavimą įvairiose srityse su Baltijos ir Šiaurės šalimis, aktyviau išnaudodami jau esamus formatus.

Atskiro dėmesio nusipelno Lietuvos ir Vokietijos strateginė partnerystė, kurios praktinio įgyvendinimo sieksime visose srityse. Vokietijos sprendimas Lietuvoje dislokuoti brigadą dar kartą parodė mūsų partnerystės tvirtumą. Esame pasirengę toliau puoselėti tvirtus, abipusiškai naudingus santykius gynybos pramonės, mokslo, inovacijų ir kultūros srityse.

Deja, gerų žinių neturime apie kitas dvi Lietuvos kaimynes.

Rusija su Baltarusija toliau sistemingai griauna taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką, naudodamosi savo diplomatiniais, politiniais ir ekonominiais svertais, kad paveiktų, grasintų ir spaustų laisvas bei demokratiškas Vakarų pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą. Ar joms pavyksta? Kol kas ne, tačiau matome, kad euroatlantinė bendruomenė, ypač Europos Sąjunga ir NATO, vis labiau gręžiasi į vidų ir painiojasi vidaus procedūrose. Prisidengiant tariama tolesnės eskalacijos baime, vengiama kurti naujas strategines dilemas Rusijai, mesti Kremliaus režimui strateginį iššūkį.

Tradiciniai Vakarų galios ir įtakos šaltiniai – demokratija, ekonominė jėga ir kariniai pajėgumai – vis labiau varžomi mūsų pačių nustatytų raudonųjų linijų, kurios neleidžia perimti iniciatyvos ir duoti ryžtingą atkirtį. Galiu užtikrinti – toks strateginis, politinis ir moralinis bailumas tikrai prastai atrodys istorijos vadovėliuose.

Iš tiesų, kas mums šiandien draudžia atsiversti Šaltojo karo laikų Sovietų Sąjungos sulaikymo doktrinas ir vieningai imtis jas įgyvendinti? Ar pamiršome Ronaldo Reagano aiškias mintis apie blogio imperiją ir atitinkamą veikimą? Laikas tai prisiminti. Beje, tai susiję ir su tuometinio Vakarų sąjungininkų karinio potencialo atkūrimu.

Per ilgai svajojome, gyvendami savo pačių susikurtame idealizmo pasaulyje, kai su Rusija spaudėme „reset“ mygtukus ir norėjome ją matyti praktiškai Vakarų pasaulio dalimi. Stipriai suklydome. Pasirodė, kad realybė skaudžiai kandžiojasi.

Būkime atviri, šiandien kai kurios sostinės vis dar nenori, o gal jau ir nebegali, pripažinti praeities klaidų. Tai yra viena priežasčių, kodėl vis dar neturime efektyvios Rusijos ir ją remiančių autoritarinių režimų sulaikymo strategijos. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad dėl to mums pavyks sutarti kitais metais vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Hagoje.

Gerbiamieji, šiandienos iššūkių akivaizdoje ne tik Lietuvai, bet ir visai demokratinių Vakarų bendruomenei vertėtų atsigręžti į kilniadvasišką, orų, bet kartu bekompromisį ir nepalaužiamą Stasio Lozoraičio palikimą.

Geriau nei daugelis kitų ilgametis Lietuvos diplomatijos šefas suvokė vertybėmis grindžiamos užsienio politikos reikšmę ir pragmatinį svorį. Sovietų okupacijos metais, kai teisėta Lietuvos valdžia telkėsi keliose išlikusiose atstovybėse užsienio šalyse, vertybinė politika pirmiausia buvo išlikimo politika.

Taip pat ir šiandien matome, kad tvirta vertybinė politika yra ne pasirinkimas, o būtinybė. Daugėja ženklų, kad ant plauko pakibo ne tik Vakarų civilizacijos klestėjimas, bet ir jos išlikimas. Augantį spaudimą mūsų demokratinėms vertybėms galime atremti tik išlaikydami paramą demokratijos plėtrai už mūsų sienų.

Štai kodėl svarbu, kad Vilnius bėgant metams tapo kelrode žvaigžde nuo autoritarinių režimų bėgančiai opozicijai. Mūsų sostinėje puoselėjamos svajonės, kad Rusija ir Baltarusija vieną dieną taps liberaliomis, demokratinėmis valstybėmis. Tai kartu yra ir esminė saugesnės Lietuvos ateities prielaida.

Esu tikras, kad šiuo keliu ir toliau tvirtai žengsime, kad išliktume teisingoje istorijos pusėje. Tegul kiekviena demokratiją, laisvę bei pamatines vertybes ginanti šalis Lietuvoje randa patikimus sąjungininkus ir artimus draugus!“, - pasakė G. Nausėda.