Kinija ar Lietuva – kas teisus?

I dalis

Lietuvos „užsienio politika“ Kinijos atžvilgiu atveda mus jau ne tik prie ekonominių nuostolių. Kinijos ambasadorius Prancūzijoje Lu Shaye pareiškė, kad po TSRS žlugimo susikūrusios šalys „neturi efektyvaus statuso pagal tarptautinę teisę, nes nėra tarptautinio susitarimo, patvirtinančio jų kaip suverenių valstybių statusą“. Ar Lietuvos URM suprato Kinijos URM komentarą dėl šio įvykio: „Kinija gerbia po Tarybų Sąjungos iširimo susikūrusių šalių suverenios valstybės statusą“? Deja, tai nereiškia, kad Kinija gerbia Lietuvos suverenumą. Nes Lietuvos yra vienintelė iš 15-os tarybinių respublikų, atkūrusių nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., t. y. iki TSRS suirimo, 1991 m. gruodžio 8 d. Baltarusijai, Rusijai ir Ukrainai pasirašius Belovežo susitarimą dėl TSRS suirimo ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) sukūrimo. Susitarimą šių valstybių parlamentai ratifikavo 1991 m. gruodžio 10-12 d.d. 1991 m. gruodžio 21 d. Alma-Atos protokolu prie NVS prisijungė dar 8 valstybės. Gruzija prisijungė 1993 m. gruodžio 3 d., Moldavija - 1994 m. balandžio 8 d. TSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas atsistatydino 1991 m. gruodžio 25 d.

Tarpinė yra Latvijos ir Estijos padėtis, nes šios respublikos 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ atitikmenį dėl nepriklausomybės atstatymo paskelbė po Maskvoje žlugusio pučo. Estijos Aukščiausioji Taryba - 1991 m. rugpjūčio 20 d., Latvijos Aukščiausioji Taryba - 1991 m. rugpjūčio 21 d. Tad trys Baltijos respublikos į Kinijos URM komentarą dėl Kinijos pagarbos „po TSRS iširimo susikūrusių suverenių valstybių statusą“ nepapuola.

Kad suvoktume Kinijos ambasadoriaus Prancūzijoje Lu Shaye, manau, ne atsitiktinį komentarą, reikia suprasti Kinijos interesus ir patirtį, taip pat ir žinią paskelbusį asmenį, kuris prieš tai buvo Kinijos ambasadoriumi ne „pasaulio bamboje“ Lietuvoje, bet Kanadoje.

Kinijos Liaudies Respublika (KLR), neturinti tiesioginio Čingų imperijos, po Opiumų karų atidavusios dalį Kinijos teritorijų Vakarų kolonizatoriams, teisių perėmimo, šias teritorijas atgauna po ilgos ir kruopščios įvairiapusiškos veiklos tarpvalstybinių sutarčių pagrindu - 1997 m. Hong Kongą atgavo sutartimi su Jungtine Karalyste, 1999 m. sutartimi su Portugalija atgavo Makao. Taivano klausimas dar neišspręstas. Taivanyje įsikūrė Kinijos nacionalistai, 1949 m. pralaimėję pilietinį karą komunistams. Taivanas buvo viena iš JTO steigiančiųjų valstybių ir viena iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių iki 1971 m., kai KLR buvo paskelbta vienintele Kinijos atstove JTO. Nuo to laiko mažėja valstybių, palaikančių su Taivanu diplomatinius santykius, vis daugiau šalių užmezga diplomatinius ryšius su ekonomiškai ir politiškai stiprėjančia KLR. Kadangi tiek Taivano, tiek Kinijos vyriausybės laikosi „Vienos Kinijos politikos“, kitos pasaulio valstybės turi pasirinkti, kurią pusę pripažinti kaip tikrąją Kiniją. Dėl šios priežasties Taivano politinis statusas vertinamas nevienareikšmiškai. Šios teritorijos iš okupanto Japonijos atimtos 1951 m. rugsėjo 8 d. San Francisko taikos sutartimi tarp Japonijos ir 49 valstybių, į jos pasirašymą nebuvo pakviesta TSRS. Todėl Kinijai ir šiuo požiūriu naudinga veiksmus derinti su Rusija – TSRS teisių perėmėja. TSRS ir Japonija pasirašė tik 1956 m. rugsėjo 19 d. Taikos deklaraciją, kuria panaikinta karo padėtis tarp šių valstybių, o Kurilų salos Japonijai neperduotos. Šiemet Kinija pirmą kartą pareiškė, kad šios salos priklauso Rusijai.

Taivanį dabar pripažįsta 13 šalių, kažkada jų buvo 20. Lietuvos „užsienio politikos“ vairuotojai mums nepaaiškino, kodėl 2021 m. Lietuva pradėjo gerbti Lietuvos nepripažinusį Taivanį, aukodama diplomatinius santykius su 1991 m. rugsėjo 7 d. Lietuvą pripažinusia KLR?

Kadangi nėra tarptautinio susitarimo dėl Taivanio priklausymo Kinijai, todėl Kinija ir prakalbo apie tarptautines sutartis, nes siekia susigrąžinti šią teritoriją taikiai. Nėra valstybės, kuri viena galėtų Kinijai grąžinti Taivanį, todėl Kinijai reikia daugiašalio susitarimo. Rusijos, Kinijos, Brazilijos ir besiplečiantis ne „auksinio milijardo“ šalių ekonominis ir politinis bendradarbiavimas gali būti ir platesnis, t.y. dėl naujo pasaulio perdalijimo. Tad nenustebkime, jei KLR pasiūlytas taikus sureguliavimo dėl Ukrainos scenarijus bus paaiškintas pagal Kinijos interesus ir supratimą dėl Taivanio atsiėmimo, bet ne taip, kaip norisi mums. Šis pareiškimas atitinka ir Rusijos interesus, nes Kinijos paskelbtas neaiškumas dėl buvusių TSRS respublikų suvereniteto atveria plačias duris galimiems naujiems tarptautiniams susitarimams dėl dar vieno politinio ir ekonominio pasaulio persidalinimo. 1939 m. Europą persidalino Vokietija ir TSRS, pavadinę tai įtakų pasidalinimu. O kaip pavadinti 1938 m. Miuncheno susitarimą dėl Čekoslovakijos atidavimo Vokietijai? Kaip pavadinti Lenkijos prisijungimą prie šio Čekoslovakijos pasidalinimo? Naujausias pasaulio persidalinimo pavyzdys - po TSRS iširimo 1992 m. vasario 7 d. pasirašyta Mastrichto sutartimi Europos Ekonominė Bendrija paversta politine Europos Sąjunga. Dėl Rytų Europos persidalinimo.

Tradiciškai neskubanti skelbti savo diplomatinių tikslų Kinija šiuo metu tai daro atvirai ir skubiai. Kinijai ne tik naudingas įvairiapusiškas bendradarbiavimas su Rusija, bet ji vargu ar turi kitą pasirinkimą. Kinijai naudingas ir Rusijos kariavimas Ukrainoje, nes Vakarų šalys, visų pirma, JAV negali skirti pakankamai pastangų ir ginklų Kinijai. Nepaliaujamai intensyvūs ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizitai po visą pasaulį. Ne tik į Aziją ir Afriką, bet ir į Pietų bei Centrinę Ameriką. Kinija ir Rusija nesnaudžia.

Matyt, neatsitiktinai apie buvusių TSRS respublikų suverenitetą prakalbo KLR ambasadorius Prancūzijoje, kuri dėl akivaizdžiai blogėjančios ekonominės padėties (kaip ir visose Europos Sąjungos šalyse), atvirai pradėjo atsiribojimą nuo JAV vykdomos politikos ES atžvilgiu. Dar iki 2022 m. atviro karo Ukrainoje pradžios 2021 m. rugsėjo mėnesį Australija vienašališkai nutraukė dešimtmetį galiojusią kelių milijardų USD vertės sutartį su Prancūzija dėl naujos povandeninių laivų flotilės statybos ir tokią sutartį iškart pasirašė su JAV ir JK. Prancūzija tuomet atšaukė savo ambasadorių iš Australijos. Tad JAV ir JK apgaudinėja ES šalis nuolat, o proksi karo Ukrainoje pretekstu Rusijai paskelbtomis sankcijomis, kurių pačios JAV praktiškai nevykdo, bet reikalauja, kad ES ir kitos šalys jas vykdytų, tai daro sparčiai ir efektyviai. Iškalbingas ir balsavimas JTO dėl Rusijos siūlymo ištirti Nord Stream dujotiekių susprogdinimą – masinis susilaikymas. Dabar JAV dar spaudžia ES, kad ši (bet ne JAV) paskelbtų sankcijas Kinijai, o JAV geromis sąlygomis tuomet prekiautų su ES. Tad nereikia stebėtis, kad Kinija taip pat turi veikti ir efektyviai, ir rezultatyviai. Tą patį daro ir Prancūzija, veikianti ne tik deklaracijomis ir Prezidento E. Makrono vizitu į Kiniją, bet ir sparčiai didėjančiomis investicijomis į Kiniją. Šie aukščiausio lygio vizitai yra tik dėl paruoštų sutarčių pasirašymo ar jų vykdymo aptarimo, bet ne dėl pasipuikavimo.

Prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teisinius pagrindus, įvertinkime šiandieninę Lietuvos „diplomatiją“. Beatodairiškas dabartinių Lietuvos „komjaunuolių“ uolumas turi būti nedelsiant pažabotas, jie privalo Lietuvos žmonėms paaiškinti, ko jie siekia su tokia „užsienio politika“. Su panašiais, taip ir vadinamais komjaunuoliais, orientuotais į beatodairišką politiką su JAV, paskutiniajame Kinijos komunistų partijos suvažiavime susitvarkė po to trečiai kadencijai Kinijos Prezidentu paskirtas Si Dzinpingas. Krupščiai buvo paruoštas pirmasis perrinkto Kinijos Prezidento vizitas į Maskvą (beje, perlygiadienį) ir po to įvykę Rusijos ir Kinijos kariniai manevrai Tolimuosiuose Rytuose, Kinijos gynybos ministro trijų darbo dienų vizitas Maskvoje stačiatikių Velykų dienomis, užsienio reikalų viceministrų derybos Pekine. Tai ilgo ir kruopštaus ruošimosi rezultatas. Nepamirškime ir 2017 m. vasarą Baltijos jūroje vykusių Kinijos ir Rusijos karo laivų manevrų. Kinijai reikia Rusijos karinių technologijų, branduolinio kuro Kinijoje statomiems atominiams reaktoriams, kuriuose tarpinis produktas yra plutonis, naudojamas branduolinio ginklo gaminimui. Kad padidinti Kinijos branduolinių galvučių skaičių nuo 400 vnt. dabar turimų iki JAV ir Rusijos turimų apie 6500 branduolinių galvučių. Jei Kinija nuspręs padėti Rusijai ginkluote ar šaudmenimis, tai darys, pavyzdžiui per Šiaurės Korėją ar Baltarusiją, kurioje Kinija daug investavo ir į karinį-pramoninį kompleksą. Kinija neskuba sulaukti JAV sankcijų jos kariniam-pramoniniam kompleksui. Kinijos vadovai ir diplomatai ne tik veikia, bet ir mąsto.

Tad Kinija ruošia sau dirvą susigrąžinti Taivanį, neigdama buvusių TSRS respublikų suverenintetą ir tuo pačiu padėdama Rusijai, kuriant naujus pasaulio perdalinimo precedentus ir taisykles. Todėl Kinija su tokia logika negali nepripažinti Krymo Rusijai ir, ko gero, didesnės Ukrainos dalies. O gal ir kitų buvusių TSRS respublikų. To užuomazgų yra ir Moldovoje, Gruzijoje. Savižudiška dabartinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžių „politika“ taip pat tai stimuliuoja.

Kodėl Lietuvos valdžia neprisimena, kad 1989 m. gruodžio 24 d. II TSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1939 m. pasirašytus slaptuosius Ribentropo – Molotovo protokolus dėl Vokietijos ir TSRS įvykdyto Europos pasidalinimo pripažino negaliojančiais nuo jų priėmimo momento? Kodėl kasmet kaip Juodojo kaspino dieną minime 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir TSRS pasirašytą nepuolimo sutartį ir slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus, pagal kuriuos Lietuva buvo palikta Vokietijai, o ne 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir TSRS sienos ir draugystės sutartį, pagal kurios slaptąjį protokolą Vokietija atidavė Lietuvą TSRS įtakai? Kodėl nereikalaujame, kad ir Vokietija pripažintų šiuos slaptus sandorius negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento?

Kodėl Lietuva nedenonsuoja 1939 m. kovo 22 d. Vokietijos ir Lietuvos sutarties dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai? Ar dėl to, kad padėtume Rusijai santykiuose su Lietuva naudoti teiginį, jog TSRS Lietuvai sugrąžino Klaipėdą? Šia sutartimi Lietuva formaliai atsisakė Klaipėdos konvencijos, o kitos Klaipėdos konvencijos signatarės tokiam perdavimui neprieštaravo, nors šią konvenciją, paruoštą Tautų Sąjungos Tarybos Ženevoje sudarytos specialios komisijos, vadovaujamos JAV, 1924 m. su Lietuva pasirašė ir ratifikavo šios konvencijos signatarės Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Japonija.

Mes nesirūpiname savo klausimais, bet labai rūpinamės, kad Ukrainos nuo Rusijos agresijos negina Budapešto memorandumo šalys. Beje, pagal šį Memorandumą saugumo garantijos buvo suteiktos ne tik Ukrainai, bet ir Baltarusijai bei Kazachstanui dėl jų teritorijose buvusio branduolinio ginklo atsisakymo, šioms valstybėms prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Budapešto memorandumą pasirašė trys branduolinės valstybės Rusijos Federacija, Jungtinė Karalystė ir JAV, o vėliau Kinija ir Prancūzija atskirais dokumentais pateikė silpnesnes garantijas. Memorandumas uždraudė ne tik Rusijos Federacijai, bet ir Jungtinei Karalystei bei JAV grąsinti arba naudoti karinę jėgą ar ekonominę prievartą prieš ne tik prieš Ukrainą, bet ir Baltarusiją bei Kazachstaną, „išskyrus savigynai ar kitaip pagal Jungtinių Tautų chartijos nuostatas“.

II dalis

Aptarėme, ko verti didžiųjų valstybių susitarimai, ypač dėl silpnesnių. Todėl pabandykime suvokti teisinę padėtį, kurioje buvome prieš 1990 m. kovo 11 d. ir kurioje atsidūrėme po tos dienos vėlų vakarą paskelbto Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Esminis dalykas, lėmęs Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, bet ne paskelbimą, buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, pagal tarptautinę teisę de jure nepriklausomos, de facto buvo sudėtinėmis Tarybų Sąjungos dalimis. Baltijos valstybių aneksijos 1940 metais nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės, t. y. Paryžiaus paktas, arba Briando-Kelloggo paktas, kuriuo sutarta dėl agresijos pasekmių nepripažinimo tarptautinėje teisėje. Šio Pakto dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvos Respubliką). Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. Beje, 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti¹ II straipsnio 2 dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“. Dėl šios priežasties 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik Švedijos Karalystė santykiuose su TSRS visiškai nesilaikė šio Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo. Vokietija, dviem minėtais slaptais susitarimais 1939 metais su TSRS pasidalijusi ir persidalijusi Baltijos valstybes, savo nuomonės dėl to iki šiol nepareiškė.

Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai priimant 1990 m. kovo 11 d. teisės aktus dėl nepriklausomybės atkūrimo padėtį sunkino ir 1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas, įtvirtinęs Europos saugumo ir bendradarbiavimo principus. Šį pasitarimą inicijavo TSRS ir Varšuvos sutarties dalyvės, siekusios įtvirtinti pokarinių sienų Europoje pripažinimą, faktiškai ir Baltijos valstybių 1940 metais įvykdytą okupaciją. Vakarų šalys siekė šių sienų neliečiamumo, t. y. jų keitimo tik taikiu būdu. Už sutartą pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą ir ekonominio bendradarbiavimo įsipareigojimus Rytų blokas sutiko su Vakarų šalių reikalavimais į Helsinkio Baigiamąjį aktą įrašyti normas, reguliuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves. Tuometinis JAV Prezidentas G. R. Fordas prieš Baigiamojo akto pasirašymą patikino, kad JAV nekeis požiūrio į TSRS įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją, tačiau šį Helsinkio dokumentą vis dėlto pasirašė. Mums, Sąjūdžio žmonėms, teko spręsti ir šią painiavą.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, kurio iniciatyvinės grupės išrinkimo 35-ąsias metines minėsime š.m. birželio 3 d., ir visuomenės spaudžiama 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (AT) 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, t. y. pačios okupacinės valdžios sprendimu, teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota, bei :

„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;

– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“

Tuo buvo patvirtinta, kad Lietuva siekia likviduoti ir Antrojo pasaulinio karo pasekmes.

Be to, 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. XI-3592 jau buvo nustatyta, kad TSRS įstatymas „Dėl Konstitucinės priežiūros TSR Sąjungoje“ Lietuvos TSR teritorijoje neveikia nuo jo priėmimo dienos, AT Prezidiumui buvo pavesta neregistruoti šio TSRS įstatymo ir sudaryti komisiją Lietuvos TSR Konstitucinio Teismo įstatymui rengti. Šiuolaikinėje Lietuvos Respublikoje, kurios valdžia nesipriešina ES teisės aktams, pažeidžiantiems LR Konstituciją ir Sutartį dėl ES, tokios susitelkusios pilietinės visuomenės nebeturime.

12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. kovo 11 d. atstačiusi Lietuvos Nepriklausomybę, rėmėsi aukščiau nurodytais tarptautinės teisės aktais ir 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT nutarimais.

Paskutiniosios valandos lėmė tai, kad Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskutiniajame sakinyje atsirado dalies darbo grupės ir Lietuvos TSR teisingumo ministro Prano Kūrio siūlymas dėl neatidėliotino Nepriklausomybės paskelbimo – žodis „sieks“ (LR AT „sieks realizuoti visą Valstybės suverenitetą“) buvo pakeistas į žodį „pradedame“ („pradedame realizuoti visą Valstybės suverenitetą“). Kovo 11 dienos vakarą šį patikslintą nutarimo, jau pavadinto Aktu, projektą AT ir priėmė kaip Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Taip 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, 1990 m. kovo 11 d. tapusi Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, atkūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Nors TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose sąjunginėms respublikoms buvo suteikta teisė laisvai išstoti iš Tarybų Sąjungos be jokio reglamentavimo (jis atsirado tik 1990 m. kovo 12 d. neeiliniam III TSRS liaudies deputatų suvažiavimui priėmus atitinkamą TSRS įstatymą dėl sąjunginių respublikų išstojimo iš TSRS), tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas 1940 metais įvykdyto Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principas, Kovo 11-osios akte formaliai šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota. Lietuvos Respublikos AT Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ turinys patvirtina, kad šia teise pasinaudota teisės apie išstojimą iš TSRS nutylėjimo būdu. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priimtu Aktu, prieš pat jo priėmimą ne tik pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Šiuo įstatymu jau Lietuvos Respublikos AT, atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:

– nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;

– nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;

– nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Tam, kad galima būtų gyventi pagal to meto tikrovę, tą pačią dieną buvo priimtas Sąjūdžio deputatų parengtas LR įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. Šiuo konstituciniu įstatymu LR AT, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atkurtos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:

– sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą;

– patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą;

– nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui;

– nustatė, kad šis Įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.

Lietuvos pasirinkto valstybės Nepriklausomybės atkūrimo teisingumą patvirtino ir pati TSRS, kuri nepanaikino 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priimtų aktų, bet reikalavo, kad juos mes patys panaikintume. Pats laikas atsipeikėti ir susigrąžinti tikrąją mūsų istoriją, o ne svaigintis vieno asmens perrašytąja istorija apie tai, kaip neegzistavęs Atkuriamasis Seimas tariamai atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metais. Šis primityvus ir tiesmukas netolimos mūsų Tautos Atgimimo istorijos perrašymas, esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams, šiandien tampa mums jau gyvybiškai pavojingas.

Nepamirškime ir iki šiol nedenonsuotos Lietuvos Respublikos ir Tarybų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties, kuria buvo sutarta, kad Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“
 

Šiandien vieni save skelbia tikrais Lietuvos patriotais, kiti, nepritariantys jiems bet kuriuo klausimu, skelbiami Tautos priešais ir Kremliaus agentais. Retas nori matyti istorinius įvykius platesniame kontekste ir visapusiškai. Marcelius Martinaitis² dar 1991 metais paminėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką...“

1992 metais jis perspėjo, kad „Į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.“

1995 metų M. Martinaičio mintis verta įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: „Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. <...> Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. <...> Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems... Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“