Viešojoje erdvėje ryškėja viena keista tendencija: tarpusavyje kalbasi tie, kas apie migraciją, atvirai šnekant, nelabai supranta, todėl migracijos klausimai jiems - jokia problema. Aišku, masinės informacijos priemonėse demokratija nekvepia, nes panašūs straipsniai yra vienpusiški – migracija grėsmės nekelia, Lietuvoje viskas OK. Kuo norima įtikinti visuomenę?
Į panašias publikacijas, žinodamas jų „vertę“, nekreipiau dėmesio. Tačiau į gegužės 16 dieną svarbiausiuose Lietuvos tinklalapiuose paskelbtą informaciją, kuriai pretekstą davė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, kalbėdamas migracijos tema, nereaguoti negalėjau. „Emigracijos burbulas sprogo“, „Emigracijos problema nebevadina“, – klykte klykė antraštės. Pagalvojau: ar mes šioje šalelėje jau visi galvą pametėm, taip lengvabūdiškai atsirinkdami sau palankius faktus ir taip neatsakingai pasidalindami savo „atradimais“ su kitais? Apie skaitytojų nuomonę, kam įdomu, galite susidaryti nuomonę iš šių straipsnių komentarų.
Apibendrinti ir daryti išvadas iš tų skaičių, kaip tai daro N. Mačiulis, yra nekorektiška. Tai tas pats, kaip virti kavą iš jau kartą virtos kavos tirščių, pridedant kavos pakaitalo „Inka“. Visuomenė buvo „pagirdyta“ intelektualiniu erzacu ir tiek, o problemos, deja, liko.
Nutylima tai, kad ne visi 2012 metais į Lietuvą atvykę daugiau nei 20 tūkstančių žmonių yra Lietuvos piliečiai (arba reemigrantai). Į šį skaičių yra įskaičiuoti ir trečiųjų šalių piliečiai, atvykę į mūsų šalį laikinai gyventi, dirbti ar mokytis. Taigi, tiesos dėlei turime atimti užsieniečius.
Antra tezė. „Grynoji emigracija... jau artėja link žemiausio lygio nuo 2003 m. Jei pastaroji emigracijos tendencija tęsis ir šiemet, jau šiemet emigracija bus žemiausiame lygyje per 10 metų ir sieks apie 15 tūkst. per metus... Tai rodo, kad šiuo metu emigracija nėra didžiausia Lietuvos problema, o apie ją diskutuojama daugiau iš inercijos“, – tvirtina ekonomistas.
Na, nežinau, kaip jums, bet man ši išvada atrodo tiesiog „geniali“. Nemanau, kad galima šnekėti apie kokią nors tendenciją ir daryti išvadas po vienerių metų ir dar pridėti vienerių metų norų porciją. Jeigu viskas šioje srityje būtų taip paprasta, kaip mano ponas Nerijus, šis atradimas tikrai galėtų pretenduoti ir į Nobelio premiją.
O štai 23 metų emigracijos rodikliai rodo, kad mažiausi emigracijos skaičiai buvo 2002-iais (21 586 emigravusieji). Tačiau daryti išvadas, remiantis vien šiais skaičiais, taip pat negalima. Ir štai kodėl. Realią situaciją atspindi ne natūriniai skaičiai, o migracijos indeksas.
2003 metais imigravo 4 728 žmonės, emigravo - 33 732. Migracijos balansas -29 004. Tūkstančiui gyventojų teko 1,4 imigranto ir 3,2 emigranto, migracijos indeksas sudaro -1,8. 2012 metais imigravo 21 400, emigravo 43 000 žmonių. Migracijos balansas -21 600. Tūkstančiui gyventojų teko 7,1 imigranto ir 14,3 emigranto, migracijos indeksas sudaro -7,2.
Taigi, realią migracijos padėtį Lietuvoje atspindintis migracijos indeksas 2003-iais buvo -1,8, o 2012-iais – -7,2. Tai kur čia tas gerėjimas? Padėtis 2012 metais yra net 4 kartus blogesnė, nei 2003-iais. 2012 metų migracijos indeksas pagal savo dydį (blogumo prasme) yra trečias eilėje: 2010 – -24,1; 2011 – -12,08; 2012 – -7,2. Per visus kitus metus nuo 1990-ųjų jis kito nuo -0,6 (2002) iki -6,7 (1994). Kaip matyti, visi šie metai – buvusios vyriausybės kadencijos, kai migracija buvo palikta savieigai. Šioje vietoje, kaip sako p. Nerijus, tendencijos ir patvirtina rezultatą.
Štai Eurostat agentūra prognozuoja, kad 2060 metais Lietuvoje gyvens 2,5 milijono žmonių. Kiek reali ši prognozė? Deja, elementarūs aritmetiniai skaičiavimai rodo dar niūresnę situaciją. Tam, kad išsipildytų Eurostato prognozė, nuo 1990 metų iš Lietuvos kasmet turėjo emigruoti po 16 714 žmonių. O Lietuvos faktinis metinis emigracijos vidurkis nuo 1990-ųjų – po 37 916 žmonių kasmet! Tai kiek mūsų bus 2060-iais? Kiek laiko prireiks, kad pasiektume Eurostato prognozių lygį, nes reikia, kad Eurostato prognozės dydis tolygiai pasidalintų (po 16 – 17 tūkstančių) nuo 1990 metų? Tai tikrai bus ne vienerių metų tendencija, gal dešimtmečio ar dar ilgesnė.
Nebūčiau toks įsitikinęs ir dėl tokio, kaip sako p. Nerijus, imigracijos augimo. Vien todėl, kad dauguma trečiųjų šalių piliečių pratęsė leidimus laikinai gyventi, o naujai atvyko tik nedidelė jų dalis, kad daug savų tautiečių sėdi be darbo, bei todėl, kad Lietuva yra visiškai neatlikusi savo namų darbų. Užsieniečių integracijos klausimais esame tik švarus popieriaus lapas: nei specialistų, nei patirties, nei pinigų, nei politinės valios spręsti šiuos klausimus. Nei per vieną dieną, nei per metus integracijai nepasiruoši. Jeigu elgsimės „kaip iki šiol“ – gausime prancūziškų, angliškų, itališkų ar olandiškų pamokų. Tik jau ne iš laikraščių, kaip dabar, o iš įvykių savose gatvėse.
Deja, požiūriu į migracijos problemas Lietuva primena girtuoklį medžiotoją, kuris į medžioklę eina su nevalytu šautuvu, įsispyręs į kambarines šlepetes, vedinas nepalakintu šunimi ir - didžiausia bėda - eina ne į girią, o į parką, kuriame žvėrių nėra. Maždaug taip ir migracijos klausimus sprendžiame, o tiksliau - ignoruojame.
Visus kitus, tik jau ekonominius, p. N. Mačiulio „argumentus“, kad emigruoti nebeapsimoka, nes „mažėja atotrūkis tarp Lietuvos ir kitose ES šalyse mokamo darbo užmokesčio“, tą pačią dieną visiškai paneigė profesoriaus Boguslavo Gruževskio paviešinta informacija apie tikruosius Lietuvos ekonominius „pasiekimus“.
Tikrai gerbčiau bankus, jeigu jų ekspertai, dažnai besireiškiantys viešumoje, krizės pradžioje būtų pareiškę: “kol vyks krizė, mūsų bankai stabdys gyventojų kreditų, paimtų gyvenamųjų patalpų statybai, grąžinimą“. Manau, šiandien Lietuvoje turėtume bent 50 000 mažiau emigrantų. Štai tokių bankų tarnautojų, bankininkų ir bankų reikėtų Lietuvai. Net ir dabar bankai galėtų atlikti valstybei naudingus darbus: pavyzdžiui, atlikti skaičiavimus, kiek valstybei pinigine išraiška kainuoja parengti gyvenimui vieną žmogų? Tuomet bent žinotume tikrąją finansinę savo praradimų kainos išraišką ir galėtume kelti klausimą, kodėl nemokamai kredituojame žymiai turtingesnes šalis? Gal tuomet valstybei (politikams) kiltų noras susigrąžinti iššvaistytus kreditus, nes tai būtų žymiai pigiau, nei įsivežti trečiųjų šalių piliečius ir dar skolintis tarptautinėse rinkose?
Esu prieš Lietuvos užsisklendimą nuo pasaulio. 3 procentų migracija – tai pasaulio migracijos vidurkis, riba, kurios nereikėtų peržengti. Į tokios migracijos upės krantus ir turi sugrįžti Lietuva (dabar turime 17-18 procentų). Ir tai būtų pakankamai dideli skaičiai – beveik 100 000 mūsų tautiečių nuo 1990 metų. Ir būtų idealu, kad šie žmonės būtų išvykę laikinai, be šeimų ir ypač vaikų. Atgal grįžtų patirtis, uždirbti pinigai, intelektualinis potencialas, augtų ir tautos, ir šalies gerovė. Tai reikštų ne tik emigravusiųjų sugrįžimą į Lietuvą (tegul ir ne visų), bet ir protingą globalizacijos teikiamų galimybių bei potencialo panaudojimą: ne ištirpimui pasaulyje, o atvirkščiai – savo šalies ir tautos stiprinimui. O dabar... retorinis klausimas: kur buvo (yra, bus) mūsų išrinktieji, kai Dievas žmonėms protą dalino (dalina, dalins)?
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]