Jei Dievo knygoje registruojamos visos mūsų kančios ir džiaugsmai, tai Sausio 13-oji joje tikriausiai pavadinta paprastai: S13. Ši diena Lietuvai – tarsi lakmuso popierėlis, atskaitos taškas, pagal kurį galime vertinti savo valstybės trapumą.
Juk tiek nedaug metų praėjo. Jei 1987-aisiais žmonės pradėjo rinktis į protesto mitingus, po trejų metų jau turėjome nepriklausomą valstybę, o dar po trejų – 1993 m. pabaigoje – iš Lietuvos išriedėjo paskutiniai sovietiniai tankai. Atrodytų, ko gi daugiau norėti – tapome laisvi, vadinasi, jau savaime turtingi. Iki 2004 m. gegužės 1 d. Taigi visiškai nepriklausomi buvome 10 metų.
Deja, kartu su laisve atėjo ir merkantilizmo, utilitariškumo amžius. Laisva visuomenė tapo vartotojų visuomene. Laisvai išrinkta valdžia tapo pelno siekiančia organizacija, UAB‘u, kuriame tik vienas kitas veidas mainosi, o realiai niekas nesikeičia. Valdžios lovys daug ką nuginė už tos ribos, kuri skiria sąžiningą žmogų nuo nesąžiningo.
Tačiau mes neturime skųstis. Lietuvoje yra patriotų. Ir tų, kurie kiek perlenkia lazdą, bandydami vaizduoti ultranacionalistus (iš tikro – mėgdžiodami neonacius), ir tikrų, kurie už Lietuvą iki šiol lįstų po tanku. Ir jaunoji karta – nereikia skųstis – taip pat pagauli kodui S13.
Jūs nesate beviltiški, paguodė kartą lietuvius viena turtingiausių nacijų – norvegai. O kodėl taip manome? Kodėl tiek žudomės? Kodėl pirmaujame savižudybėmis, priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotikų? Kodėl pigiai parduodame savo sielą velniui (ar užsienio spec. tarnyboms), bėgame į užjūrius, užuot statę savąjį rūmą čia, Lietuvoje?
Kai Lietuvoje vyko dainuojanti revoliucija, santūrus estai tyliai (su karštomis emocijomis viduje) kūrė būsimus įstatymus. Dabar Estija neturi skolų, jos gyventojai patenkinti savo gyvenimu. Praėjo 25 metai, ir – štai – griūva svajonės, daugiau nei milijonas emigravo, o jos tokios paprastos buvo: kad tik laisvę turėtume, visa kita užsidirbsim... Taip manė ir tremtiniai, praėję Sibirą, ir politiniai kaliniai, ir dar daug žmonių, kurių daugelis nežino ir neprisimins.
Už ką dabartinė valdžia juos nubaudė, atimdama pensijų dalį, lyg šie nebūtų nieko nusipelnę savo darbu? Lyg vaikas turėtų teisę spręsti, kiek dešros gabalėlių ant duonos gali dėti tėvas.
Senovėje, sako, kai kurie vaikai rogutėmis išveždavo tėvus į mišką, kai šie pasendavo, kad netrukdytų gyventi. Tiesa, tokius vaikus senatvėje ten pat išveždavo ir jų vaikai. Ką pasėjai – tą ir pjausi. Universalus dėsnis, nebūtina jo vadinti indiškais ar kitokiais terminais, turime ir savąsias patarles, kurios yra lietuviškoji išmintis.
Ir vis dėlto - kodėl vaikai keršija savo tėvams? Kodėl Sausio 13-osios pamoka ne visiems suprantama? Gal todėl, kad laisvės skonis sunkiai suvokiamas tiems, kurie niekada nebuvo jos praradę? Juk storažandis valdininkas vargu ar sėdėdamas minkštoje kėdėje pajus atjautą kenčiančiam benamiui. Tik leiskite priminti: visi mes esame viena Lietuva - ir tie, kurie už jūrų, ir tie, kurie dar tik pradeda vaikščioti, ir mūsų brangieji seneliai (kas dar juos turi). Pamiršti tai lengva, todėl kartokime sau kaip maldą (jei norite – mantrą) kasdieninę: nieko nėra brangiau už Laisvę!
1991-ųjų sausio 13-oji. Tada buvau labai jaunas, vos 15-metis. Bet po siaubo filmą primenančios televizijos transliacijos susapnavau tokį sakinį: „Malda yra tam, kad išmoktume žydėti“. Kad kiekvienas taptume gėle.
Tik dabar, po 25 metų, suvokiu, ką reiškia Toji diena man.
Mes tapome gėlėmis. Nežinia kieno pasodintomis. Nežinia kokiomis užaugsime. Tačiau mes – gėlės. Nepaisant to, kad kažkas negražiai kalbėjo apie Sausio 13-ąją, sukūrė sąmokslo teorijas. Netikėkime tais, kurie jas kuria.
Ironijai čia ne vieta, kaip sakė klasikas. Tačiau, deja, teks neapsieiti be jos.
Šventąją mums dieną iš kaliūzės buvo išleistas toks Mykolas B. Pats mačiau, kaip jos nelengvos durys atsivėrė Juozui J.
Teisė yra teisė. Mes privalome gerbti jos (ir mūsų) tarnų sprendimus.
Tačiau Mykolas B. tapo šou dalyviu. Cituoju: Dvylika metų kalėjime praleidęs perversmininkas Mykolas B. netrukus gali tapti turtingu žmogumi. Vakar į laisvę grįžusio buvusio komunistų partijos lyderio laukė ne tik bendražygiai su raudonais gvazdikais, bet ir geros naujienos iš Strasbūro. Europos žmogaus teisių teisme nutarta iš esmės nagrinėti nuteistų 1991-ųjų sausio 13-osios perversmininkų Mykolo B., Juozo K. bei Leono B. bylas. Mykolas B. prašo jam iš Lietuvos priteisti 3 milijonus litų moralinei ir materialinei žalai atlyginti. Suma apskaičiuota pagal kalėjime praleistas dienas.
Jei šis žmogas taip elgiasi, aš nebesuprantu – galbūt tai aš buvau išgama, o ne jis?
Apmąstant šią dieną, didžiausią įspūdį daro žmonių, kaip sako Airijos siela Nojus, kasdien išeinančių į karą, trumpas, bet nuostabiai skaidrus pareiškimas:
Šią dieną 1991 metais sovietų tankai ir armija įsiveržė į Lietuvą, norėdami susigrąžinti kontrolę šalyje. 14 žmonių buvo nužudyti, šimtai sužeisti kovoje už laisvę ir nepriklausomybę. Mažiau nei metai iki tol, 1990 metų kovą, Lietuva metė iššūkį Sovietų sąjungos galiai ir paskelbė nepriklausomybę. Šis paskelbimas buvo sovietų valdžios pabaigos pradžia.
Taigi, seserys ir broliai. Mes kasdien išeinam į karą. Ir kol kovosim, būsim gyvi.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]