Kodėl aš „sirgau“ už Rusijos olimpinę rinktinę?

Donaldo Trumpo ir Bernie Sanderso figūros JAV prezidento rinkimų kampanijoje, referendumas Didžiojoje Britanijoje dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos, „Nacionalinio fronto“ stiprėjimas Prancūzijoje ir kitų euroskeptiškų partijų populiarumo augimas ES šalyse, migrantų krizė Europoje ir joje islamo vardu vykdomas teroras, popiežiaus Pranciškaus neoliberalizmo kritika, didžiausia po komunizmo žlugimo Vakarų ir Rusijos santykių krizė bei daug kitų ženklų liudija 1991 m. atsiradusios globalios neoliberalios pasaulio tvarkos (kurios vienas mažų fragmentų yra ir neoliberali Lietuvos valstybė) eižėjimą. Tarp tokių ženklų yra ir pasibaigusios vasaros olimpinės žaidynės Rio de Žaneire. Ši olimpiada įeis į istoriją kaip, be jokios abejonės, labiausiai politizuota po 1980 m. žaidynių Maskvoje ir 1984 m. Los Andžele. Nepriklausomai nuo realaus masto problemos (kuri, aišku, yra rimta ne tik Rusijos, bet ir apskritai pasaulio sporto problema), bandymas neleisti dalyvauti olimpiadoje visai Rusijos komandai, be abejo, buvo politinis aktas, skirtas pažeminti šalį, kuri daugiau už kitas pastaruoju metu kelia problemų globalaus neoliberalaus status quo šeimininkams. Aš anaiptol nesižaviu šiuo status quo. Todėl šiomis lietingomis rugpjūčio dienomis aš dariau tai, ko nedarydavau niekada anksčiau. Aš „sirgau“ už Rusijos olimpinę komandą.

„Sirgau“ ne už kokios nors konkrečios sporto rūšies atstovus – „sirgau“ būtent už olimpinę rinktinę kaip visumą. Aišku, taip, kad nenukentėtų Lietuvos piliečiui prideramas patriotizmas. Laimei, Lietuvos ir Rusijos sportininkų keliai šioje olimpiadoje beveik nesusikirto, o ten, kur būta potencialaus susikirtimo (plaukime ir penkiakovėje), mūsų olimpinės viltys pasirodė taip prastai, kad jų nesėkmėse ieškoti kokio nors „rusiško pėdsako“ nesiryžtų, ko gero, net labiausiai odioziniai rusofobai. Nesu vienas tų, kurie savo „religija“ laiko vieną iš komandinio sporto rūšių, kurio atstovai mūsų taip pat nenudžiugino. Manau, kad visumoje mūsų olimpinės rinktinės pasirodymas vertintinas pozityviai. Lietuvos rezultatas geresnis už tokių Europos šalių, kaip Austrija, Portugalija, Suomija. Pas estus – vienas bronzos medalis. Pas latvius – išvis nė vieno. Keturi olimpiniai medaliai – ne taip blogai šaliai, išgyvenančiai gilią demografinę krizę, net ne krizę – tragediją. Su skausmu širdyje sakau – šaliai-degeneratui. (Tai – ne įžeidimas, tai tiesiogine žodžio prasme – diagnozė.) Aš esu šios šalies-degeneratės patriotas. Bet negaliu būti (tai būtų tiesiog logiškai absurdiška) patriotu tos globalios tvarkos, kurios provincialūs rusofobiški sargybiniai pavertė mano šalį degenerate.

Šviesos spinduliu tamsioje oficialios rusofobijos karalystėje šio „eretiško“ teksto autoriui tapo Lietuvos nacionalinio olimpinio komiteto prezidentės (ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinės čempionės) Dainos Gudzinevičiūtės pozicija, palaikanti Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimą leisti Rusijos komandai dalyvauti olimpiadoje. Tokia pozicija verta to, kad jos reiškėja būtų apipilta pamazgomis provincialioje rusofobiškoje vietinio interneto erdvėje!

Ypač įsiminė Rusijos fechtuotojų – geriausių šios sporto rūšies atstovų olimpiadoje – triumfas. Fechtuotojai ir imtynininkai uždirbo Rusijos rinktinei daugiausia aukso medalių. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, pats kelis metus praktikavau šią sporto rūšį, kuri leido man su mano gimtosios Klaipėdos komanda dalyvauti varžybose Rusijos Sankt-Peterburge (tuomet dar Leningrade), Estijos Pernu, Baltarusijos Breste ir Gomelyje, Ukrainos Lvove – miestuose, šiandien atskirtuose geopolitinių barikadų. Tai buvo vienas tų laikotarpių, apie kuriuos sakoma, jog juose „kuriama istorija“. Niekada nepamiršiu, kaip, grįždamas iš vienos tokių sportinių kelionių, drėgną 1988 m. spalio vakarą ant aukščiausio pastato Klaipėdos centre – ant muzikinio teatro bokšto – pirmą kartą pamačiau plevėsuojančią 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos vėliavą. Kokia graži, kokia sodri ir šilta apsiniaukusio rudens dangaus fone atrodė ta, prožektorių apšviesta, geltonai-žalia-raudona vėliava palyginti su blankia Lietuvos TSR vėliava! Jeigu 1988–1991 m. daugiatūkstantinių mitingų dalyviams kas nors pasakytų, kad po 25 „nepriklausomybės“ metų Lietuvoje neliks nė 3 milijonų žmonių, esu tikras – absoliuti jų daugumą taip pasakiusį palaikytų arba nevispročiu, arba provokatoriumi.

Rusijos istorikas Andrejus Fursovas viena TSRS pralaimėjimo „Šaltajame kare“ priežasčių laiko tai, jog nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio TSRS buvo liautąsi rimtai tyrinėti kapitalizmą, ir buvo „pramiegotas“ naujos agresyvios kapitalistų klasės frakcijos – „korporatokratijos“, nustūmusios į antrą planą valstybinį-monopolinį kapitalą – gimimas. Tragiška likimo ironija buvo ta, kad 1988–1991 m. nacionaliniai judėjimai Baltijos šalyse, siekę nacionalinių valstybių atkūrimo, net neįtarė, kad tapo vienu iš Vakarų korporatokratijos įrankių kuriant neoliberalią pasaulio tvarką, kurioje nacionalinėms valstybėms buvo numatytas visiškai kitoks (daug menkesnis) vaidmuo, negu laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų. Buvo naiviai (jei nepasakyti daugiau – savo ir savo vaikų atžvilgiu nusikalstamai kvailai) tikima, kad, sugriovus kolūkius ir uždarius okupanto pastatytus, gamtą teršiančius pramonės „monstrus“, sugrįš sena, gera „smetoninė Lietuva“, tik – savaime suprantama – be pastarosios trūkumų, tokių kaip neraštingumo paplitimas arba valstybės teritorijos defektai (Vilniaus ir Klaipėdos atvejai). Buvo tikima, kad bus „kaip prie Smetonos“ – tik daug geriau. O gavosi blogiau. Nes 1918–1940 m. Lietuvos respublikos istoriją, nepaisant visų anos respublikos trūkumų, visose srityse – žemės ūkio, pramonės, transporto, laivyno, aviacijos, švietimo, kultūros – reikia įvertinti kaip vystymosi istoriją. 1991–2016 m. Lietuvos respublikos istoriją visose minėtose ir daugelyje nepaminėtų sričių tenka vertinti kaip degeneracijos istoriją. Svarbiausias Lietuvos valstybės išsigimimo požymis – joje gyvenančios lietuvių tautos biologinis nykymas.

Apie visišką nesupratimą to, kaip funkcionuoja šiuolaikinis (t.y. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios) pasaulis, liudija anuomet gerai žinomas atsakymas į klausimą: „Kada gyvensime taip, kaip Vakaruose?“ Atsakymas skambėjo taip: „Praėjus 10 metų po to, kai pradėsime dirbti.“ Šie žodžiai priklauso Kovo 11-osios akto signatarui, tikrai garbingam žmogui, ekonomistui ir akademikui, kurio vardo čia neminėsiu, nes „apie mirusius – arba gerai, arba nieko“. O kontekstas, kuriame tenka prisiminti šiuos žodžius, tikrai nėra teigiamas. Jų autorius, ko gero, net nepastebėjo, kad juose susipynė du dalykai – panieka „tarybinio žmogaus“ darbui (tarsi pastarasis, skirtingai nuo žmogaus Vakaruose, nedirbo) ir nesuvokimas, jog tokie dalykai, kaip „Švedijos modelis“ (ir apskritai visas Vakarų „viduriniosios klasės“ gerbūvis), buvo įmanomi, be viso kito, dar ir todėl, kad TSRS pavidalu egzistuojančios, su kapitalizmu konkuruojančios sistemos buvimas vertė Vakarų kapitalizmą daryti nuolaidas dirbančiai klasei, t.y. vertė būti kapitalizmu „su žmogišku veidu“. Štai toks paniekos Lietuvos TSR laikotarpio Lietuvos žmonių darbui ir analfabetizmo šiuolaikinio kapitalizmo atžvilgiu kokteilis glūdi neoliberalios (per nacionalinių švenčių minėjimus „nacionaline“ apsimetančios) Lietuvos Respublikos ištakose. Ar galėjo iš tokio pasipūtusio neišmanymo (vienas įspūdingiausių jo pavyzdžių yra keistas įsitikinimas, kad Lietuva – o radikaliausi šio įsitikinimo šalininkai net teigia, kad vienas Lietuvos žmogus – sugriovė TSRS) išeiti kas nors gero? Aišku, negalėjo.

„Jie akli aklųjų vadai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris.“ (Mt 15, 14) Taip sakė Jėzus apie savo tautiečius ir jų vadus. O „Dainuojančios revoliucijos“ vadai ir paskui juos sekusios minios? Ar dabar tos – jau labai susitraukusios minios – nėra gilioje duobėje? Demografinėje, moralinėje. Ar jos praregės? Ar praregės vadai? Kai kurie, regis, praregėjo. Kai kurie Sąjūdžio pirmeiviai. Kai kurie Kovo 11-osios akto signatarai. Kai kurie buvę liberalizmo apologetai. Praregėjimui labai trukdo tragiška Lietuvos naujausios istorijos aplinkybė – su tautiniais šūkiais vykdoma provinciali (neįžeidžiančia, bet tiesiog geografine prasme) „Dainuojanti revoliucija“ labai greitai buvo praryta ir suvirškinta globalios neoliberalios revoliucijos, todėl tautą prikelti turėjusi nacionalinė revoliucija pradėjo ne tautos atgimimo, o tautos degeneracijos laikotarpį. Šitame revoliuciniame vyksme ypatingą reikšmę Lietuvai (ir ne tik jai) turėjo ir tebeturi dvi galingos valstybės – JAV ir Rusija. Nacionalinė (Sąjūdžio) revoliucija buvo nukreipta prieš iš TSRS (kurios paveldėtoja laikoma dabartinė Rusijos Federacija) atėjusią komunistinę okupaciją, tačiau provinciali nacionalinė revoliucija labai greitai buvo praryta ir suvirškinta iš JAV sklindančios globalios neoliberalios revoliucijos, kurios pasekmė yra ne nacionalinė, o neoliberali Lietuvos valstybė, kaip rodo demografinės tendencijos – bloga vieta gyventi lietuvių tautai. 1988–1991 m. nacionalinės revoliucijos simbolinis kapitalas ir visi neigiami Lietuvos ir Rusijos santykių istorijos momentai neoliberalios Lietuvos valstybės propagandos yra naudojami tam, kad, nuolat palaikant piliečių sąmonėje Rusijos kaip grėsmės Lietuvos „nacionaliniam“ saugumui įvaizdį, ugdyti jų lojalumą neoliberaliam globaliam režimui ir to režimo fragmento – neoliberalios Lietuvos valstybės – valdžiai, vykdančiai vidaus ir užsienio politiką, diametraliai priešingą Lietuvos nacionaliniams interesams. Bet kas bus, jeigu JAV – jei ne po šių, tai po kitų rinkimų – viršų paims jėgos (dabar joms atstovavo Bernie Sandersas ir tebeatstovauja Donaldas Trumpas), kurių prioritetas bus ne neoliberalaus globalaus režimo, pavertusio Detroitą miestu-vaiduokliu ir nuskurdinusio dešimtis milijonų amerikiečių šeimų, palaikymas, o nacionaliniai JAV interesai?

„Kokio gyvulio akis Jūs turite?“, – buvo paklausta ekspertai.eu puslapiuose. Gal šio klausimo adresatų atžvilgiu beprasmiška klausti, ar jie kada nors praregės? Nelaimingas regionas tarp Baltijos ir Juodosios jūrų yra viena tų vietų planetoje, kuriose neoliberalus globalus režimas ir jo vietiniai statytiniai sėkmingai vykdė ir tebevykdo, jau minėto istoriko Fursovo žodžiais tariant, „trijų-D“ programą: deindustrializacija, depopuliacija, deracionalizacija. (Su didžiausiu įkarščiu ši programa dabar vykdoma Ukrainoje. Kaip žinome, ją įgyvendinti padeda visas tuntas „specialistų“ iš užsienio. Taip pat ir iš Lietuvos.) Ačiū Dievui, ir šiame regione randasi praregėjimo ženklų. Ryškiausias – Vengrijoje.

Dabartinė – beje, savo ekonominėje politikoje taip pat neoliberali (ir tai yra tikrų Rusijos patriotų kritikos objektas) – Rusija turi daugybę problemų, taip pat ir moralinių, dvasinių. Bet tai, jog ji kuria problemų neoliberalios globalios tvarkos architektams – jau neblogai. Ir todėl aš „sirgau“ už Rusijos olimpinę rinktinę.