Kodėl NATO siekia nužudyti Muammar Gaddafi?

Wikileaks atskleisti JAV Valstybės departamento susirašinėjimo 2007 m. ir vėlesni dokumentai parodo tikrąją JAV nusiteikmo karo veiksmams prieš Libijos vyriausybę dar toli gražu prieš pilietinio karo Libijoje pradžią, priežastį.

NATO naikintuvai mėto bunkerius griaunančias bombas ant Gaddafio rezidencijos, taip siekdama jį sunaikinti. Vienas sūnus ir trys jo anūkai jau žuvo per NATO oro antskrydžius, tačiau Gaddafis išliko gyvas. JAV Valstybės departamento susirašinėjimai atskleidžia JAV ir NATO karo veiksmų, nukreiptų prieš Gaddafi, istoriją.Valstybės departamento susirašinėjime nuo 2007 m. lapkričio mėnesio (Wikileaks, Nuorodos Nr. ID 07TRIPOLI967) perspėjama apie Gaddafio vyriausybės – „didėjančius Libijos nacionalizmo šaltinius.“ 

Šie perspėjimai yra identiški JAV ir Britų vyriausybės išsakytoms kalboms prieš Irano ministrą - pirmininką  Dr. Mohammad Mossadegh, kai jis 1951 metais nacionalizavo Irano naftos telkinius. Tuometinis Irano ministras pirmininkas Mossadegh buvo sėkmingai nuverstas 1953 metais Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) pagalba. Pastaroji suorganizavo, kad jis būtų atstatydintas iš ministro – pirmininko posto. Tai leido JAV ir Britanijos  naftos kompanijoms  perimti Irano naftos telkinių elploatavimą iki pat 1979 Irano revoliucijos.

Nacionalistinės prigimties „nusikaltimai“

Smerkianti sąvoka „Libijos nacionalizmo ištekliai“ yra diplomatinė kalba. JAV vyriausybė buvo labai supykusi, kad Gaddafis dėjo pastangas sukontroliuoti ir apriboti Vakarų Europos valstybių didžiausių valdomų naftos bendrovių galią ir pelnus, kurioms Gaddafis, pasibaigus JAV prezidento George W. Bush kadencijai 2004 m. ir panaikinus ekonomines sankcijas Libijai, leido sugrižti atgal dirbti į šią šalį.

Gaddafio kalboje buvo ir šie Vakarams ir JAV administracijai nepriimtini žodžiai: „Naftos kompanijos  yra kontroliuojamos užsieniečių, kurie gauna iš to šimtus milijonų dolerių pelnus. Dabar Libija turi užimti jų vietą ir pati gauti pelną.“

Libijos naftos ištekliai yra didžiausi Afrikoje

Libija turi didžiausius naftos išteklių rezervus Afrikoje ir yra devinta pasaulyje tarp daugiausiai naftą eksportuojančių valstybių. Vien 2007 m. Libija išgavo 41.5 milijardus barelių naftos. JAV vyriausybė ir naftos atsargas tyrinėjančios kompanijos priėjo išvadų, kad Libija, su dabartinėmis naftos gavybos apimtimis, jei net nebus atrasti nauji naftos rezervai, naftos turi 63 metams.

Libija buvo didelis atradimas Vakarų Europos naftos gigantams ir dėl didelio naftos kiekio, ir, ypatingai – dėl aukštos Libijos naftos kokybės.

Tačiau Libija  daugelio naftos išteklių rezervų nusprendė neeksplotuoti. 2008 metais, remiantis kitu, iš JAV Valstybes Departamento nutekintu, susirašinėjimu, Gaddafis išsikvietė Jungtinių Valstijų naftos kompanijos giganto „Conoco-Phillips“ vykdomąjį direktorių James Mulva į susitikimą Libijos Sirto mieste.

Susitikimo metu Gaddafis grasino  išmesti JAV naftos kompaniją iš Libijos ir smarkiai sumažinti šalyje išgaunamos naftos kiekį. Kaip matosi iš nutekintų susirašinėjimų, naftos kompanijos ir JAV Valstybės departmentas buvo vis labiau kurstomi Gaddafio įsikišimo į Amerikos naftos kompanjų Libijoje veiklą.

Didžiausias JAV žiniasklaidos leidinys, šiuo metu rašantis apie JAV ir NATO bombardavimus Libijoje, „The Washington Post“, 2011 m.birželio 11 d. paskelbė straipsnį apie nutekintus iš Libijos diplomatinius susirašinėjimus: „Darbo teisė buvo patobulinta, „libijanizuota“ ekonomika, o  naftos kompanijos spaudžiamos samdytis Libijos vadybininkus, finansininkus ir žmogiškųjų išteklių direktorius, taip pat darbininkus libiečius“.

2009 m. Gaddafis pasiūlė Libijos naftos gavybą nacionalizuoti.

Kitame Wikileaks išslaptintame JAV valstybės departamento susirašinejimo datuotame 2009 m. sausio mėnesį dokumente, (Wikileaks nuorodos Nr. ID 09TRIPOLI71) aptariama Gaddafio kalba: „Muammar al-Gaddafi pasiūlė, kad Libija ir kitos naftą ekportuojančios šalys galėtų nacionalizuoti jų naftos produkciją ir smarkiai  sumažinti benzino kainas.“

Vakarų lyderiai mėgdavo spausti ranką Libijos prezidentui, kol galiausiai jo 2011 m. spalio 20 d. nenugalabijo. Nuotr. ndependent.co.uk

JAV vyriausybė paliko ramybėje Saudo Arabijos monarchiją ir Egipto prezidentą Hosnį Mubark ir sugrįžo prie Libijos ne todėl, kad Gaddafio režimas pažeidė žmogaus teises ar demokratiją, bet dėl to, kad Gaddafis stengėsi suvaržyti JAV ir vakarų Europos naftos kompanijų galias.

Naftos kompanijos, nors ir supykusios dėl to, kad turės dirbti drauge su Libijos vyriausybe ir dalintis su ja pelnais, žinoma, galėjo toliau tęsti naftos verslą.

Tačiau, 2011 vasario mėnesį Libijoje prasidejęs pilietinis karas suteikė puikią galimybę nuversti „režimą“ ir į jo vietą pastatyti vyriausybę, kuri, kaip kad tikisi kai kurios NATO šalys, joms tarnaus.

Bet kurioje valstybėje, tarp jų ir Libijoje, daugelis žmonių gali turėti teisingus ir teisėtus lūkesčius savo vyriausybių atžvilgiu bei skųstis, ar būti jomis nepatenkintais.

Netgi tie, kurie palaiko Gaddafi kovoje prieš NATO, tikriausiai turi nusiskundimų juo.

Tačiau JAV, Britanijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės kariauja, kad galėtų apsaugoti savo šalių verslo interesus.

Civilių apsauga ir demokratijos gelbėjimas greičiausiai rūpi mažiau, nei Conoco-Phillips, Exxon-Mobil ar kitų naftos gigantų interesai.

Wikileaks atskleisti JAV Valstybės departamento diplomatiniai susirašinėjimai aiškiai parodo, kad  Jungtinių Valstijų vedamo karo veiksmų prieš Gaddafio režimą pagrindas, yra kova už tai, kas valdys didžiulius Libijos naftos išteklių rezervus.

Ar juos turėtų valdyti Libija, ar Vakarų didžiųjų valstybių ir tarptautinės naftos bendrovės?

„Tie, kurie dominuoja Libijos politinėje ir ekonominėje valdžioje, siekia nacionalistinės politikos energijos sektoriuje ir gali kelti pavojų efektyviam Libijos naftos plotų bei dujų rezervų eksploatavimui“, - rašoma 2007 m. lapkričio mėnesio diplomatiniame dokumente.

Sukilėliai prieš Gaddafi Vašingtone

2011 gegužėss mėnesio viduryje, praėjus tik šešioms savaitėms po to, kai NATO pradėjo bombarduoti Libiją, sukilėlių prieš Gaddafi lyderiai nuvyko į Vašingtoną „pokalbiui“. Jie kalbėjo JAV – Libijos Verslo atstovybėje. Šiame pokalbyje dalyvavo didžiausios naftos kompanijos. Sukilėliai pasamdė Vašingtone įsikūrusią viešųjų ryšių lobistinę organizaciją „Harbour Group“.

Pagrindinį “Harbour group” darbuotojų branduolį sudaro Richard Mintz, kuris dirbo Hillary Clinton personalo direktoriumi per jos vyro Bill Clinton 1992 metų prezidento rinkiminę kompaniją; Billo Clintono prezidentavimo metu Richard Mintz dirbo Transporto Departamento viešųjų ryšių vadovu.

Kitas „Harbour group“ pagrindinis darbuotojas John Buckley yra garsaus konservatorių respublikonų klano narys ir dirbo Ronald Reagan, Jack Kemp ir Bob Dole prezidentinėse rinkimų kampanijose spaudos atstovu.

Trečdalis „Harbour group“ darbuotojų, paskutiniais demokratų kadencijos metais jau anksčiau dirbo viešųjų ryšių atstovais. Richard Marcus padėjo „sukurti medijos ryšių strategijas“ paskutinėms trims demokratų prezidentavimo kadencijoms. „Harbour Group“ firma garsi kaip turinti patirties krizių valdyme.

2006 m. Dubajaus kompanija "Dubai Ports World" mėgino nusipirkti 6 JAV jūros uostus ir sumokėjo 15 milijonų JAV dolerių viešųjų ryšių firmos "Harbour Group" vykdančiajam direktoriui Richard Mintz už trijų metų "viešos diplomatijos" atstovavimą „Dubai Ports World“ interesams.

2008 m. „Jungtinis Žydu Indėlių Fondas“ pasamdė „Harbour Group“ firmą, kad ši padėtų Fondui atremti piktą kritiką, dėl „Jungtinio Žydų Indėlių Fondo“ investuotų pinigų Bernie Madoffui.

„Dabar jūs galite isivaizduoti kas gali laimėti karą ir jo vardas ne Gaddafis”, - laikraščiui „Washington Post“ sakė Nansan Saleri, Hjustone esančios kompanijos „Quantico Reservoir Impact“ įkūrėja.

Saleri, buvusi Saudo Arabijos naftos kompanijos „Saudi Aramco“ naftos rezervų vadybininkė, paaiškino, kodėl kompanija net iki dabar nedaro biznio Libijoje.

„Libijoje viskas turėjo būti patvirtinta Gaddafi ar vieno iš jo sūnų“, - pasakojo ji laikraščiui „The Washington Post“.

Ji prognozavo, kad penkerių metų bėgyje „Libijos naftos gavyba vis didės ir bus pritraukta daug investicijų“. Šiandien Libija priešinasi naujai kolonizacijai.

Karinėms operacijoms kolonistai suteikė žinomą vardą „civilių apsauga“. Bet jų vaidmuo Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose paskutiniais amžiais ir paskutiniaisiais dešimtmečiais atėmė bet kokį tikėjimą šia propaganda.

Kolonizatoriai mano, kad korporacijų valdomos skirtingos masinės informacijos priemonės, tiražuodamos vienodo turinio straipsnius apie, taip vadinamus, karo „humanitarinius motyvus“, užmaskuos beprotiškus bei ciniškus planus Libijoje ir kitur.

P. S.

Susiję:

Išskirtinis „ekspertai.eu“ interviu su Muamaro Gadafio dukterimi