Komunistas ne komunistas. II dalis

Ant tanko dešinėje: kolaborantė, Kovo 11-osios nepriklausomybės priešininkė, Mykolo Burokevičiaus bendražygė, po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo drauge su šiuo komunistu plušėjusi nepriklausomybės priešininkų pusėje, oficiali Rusijos Federacijos valstybės paslaptis, savo biografijos klastotoja (vadindama tai biografijos apibendrinimu), specialaus koronaviruso fondo (sąskaitos Finansų ministerijoje) vadovė, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Pirmoje straipsnio dalyje aptarti Respublikos Prezidentų Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės rinkimų anketose nurodyti skirtumai. Vytautui Landsbergiui atsisakius lūkesčių pačiam dalyvauti 2009 m. Respublikos Prezidento rinkimuose (Tėvynės Sąjungos – krikščionių demokratų partijos skyriai skelbė jų sprendimus iškelti jo kandidatūrą), sistema zondavo galimus Respublikos Prezidento variantus (Algirdą Brazauską, Kęstutį Čilinską, Dalią Grybauskaitę, Gediminą Kirkilą, Andrių Kubilių, Valentiną Mazuronį, Gitaną Nausėdą Kazimirą Prunskienę, Vygaudą Ušacką ir Arūną Valinską. Šie galimi kandidatai taip pat viešai kalbėjo apie tai. Vienas jų buvo G. Nausėda, kuris atsisakė kandidatavimo, paskelbus projektą „Lietuvos Dalia“.

Po A. Brazausko Prezidentais mums „įsiūlyti“ buvo Valdas Adamkus, kurio biografijoje nesimato tėvų (anot „Lietuvos aide“ Algirdo Pilvelio skelbtos versijos, šią garbę prisiėmė Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro apsaugos karininkas Adamkevičius), D. Grybauskaitė, kurios biografijoje lengva pasiklysti, ir vėl prisimintas G. Nausėda. Trys iš keturių - vienaip ar kitaip susiję su komunistų partijos klausimu ir, deja, ne tik. Spėju, kad kitas – Ignas Vėgėlė, nes D. Grybauskaitę sunkiai, bet jau ištraukėme į dienos šviesą.

Tarkime, kad V. Landsbergis teisus – nesvarbu, kuo D. Grybauskaitė buvo, svarbu, ką ji daro. Jei tai nesvarbu, tai kodėl tos slėpynės su jos biografija? Ar ne todėl prastumti D. Grybauskaitę? Aptarėme jos buvimo TSKP nare ir siuntimo 1991 m. į Džordžtauno universitetą aplinkybes. Svarbu žinoti ir tai, kaip jautėsi D. Grybauskaitė, paskelbusi, kad dirbo LTSR Mokslų akademijos atsakingąja sekretore, jei TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos kadrų skyriaus pažyma tvirtina, kad ji dirbo MA „Žinijos“ draugijos skyriaus atsakingąja sekretore ir kad MA sekretoriumi, t.y. ketvirtu pagal pareigas žmogumi po MA Prezidento Juro Požėlos ir viceprezidentų Vytauto Statulevičiaus ir Algirdo Žukausko buvo Eduardas Vilkas? Visi trys – aukščiausio lygio Lietuvos mokalininkai, o ne biurokratėliai. Kaip D. Grybauskaitė jautėsi, teigdama, kad nedirbo TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje Maskvoje, jei šios aukščiausios komunistų partijos mokslo įstaigos 1987 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr.1271 patvirtina, kad ji metams laiko buvo priimta į TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijos Politinės ekonomikos katedros etatą dėl disertacijos rašymo (rusiškai – soiskatel)? Šioje pagrindinėje TSKP kadrų kalvėje, anot LKP CK antrojo sekretoriaus Vladimiro Beriozovo, per visą Tarybų Lietuvos laikotarpį tesimokė 6-7 asmenys iš Lietuvos. 1988 m. rugsėjo 28 d. TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijos Taryba Daliai Grybauskaitei išdavė ekonomikos mokslų kandidato diplomą EK Nr. 026713, remdamasi 1988 m. balandžio 21 d. šios Tarybos protokolu Nr.3.

Todėl suprantama, kodėl D. Grybauskaitė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo išvakarėse tik ką tapusi Tarybų valdžios Maskvoje palaimintąja, buvo paaukštinta pareigose (1989 m. gruodžio 29 d. paskirta moksline sekretore – antros pareigos po rektoriaus) ir liko dirbti TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kur TSKP CK 1990 m. vasario 20 d. sprendimu darbavosi Mykolo Burokevičiaus vadovaujamas laikinasis LKP Centro Komitetas (ant TSKP platformos), su TSRS vadovybe ir kariškiais ruošęs 1991 m. sausio perversmą Lietuvoje. Todėl ir bijoma savo biografijos. Bijai, esi priklausoma (iki šiol Dalia Grybauskaitė – Rusijos Federacijos valstybės paslaptis), būk žmogus – nepretenduok vadovauti mūsų valstybei.

Todėl ir G. Nausėda turi nedelsiant paaiškinti savo stojimo į TSKP ir išsiuntimo į Vokietiją aplinkybes, nelaukdamas, kaip D. Grybauskaitė, kol koks Vaišvila parodys, kad ji meluoja. Manau, kad Ignas Vėgėlė jau dabar turėtų išsamiau paaiškinti jo dalyvavimą 2004 metais kartu su 7 jaunais politikais iš kitų Europos valstybių JAV vyriausybės organizuotoje programoje „JAV politinė sistema ateities Europos ir Eurazijos lyderiams“.

Aptariant klausimą dėl konkretaus žmogaus buvimo ar nebuvimo komunistu Atgimimo metais, skaitytojų norėčiau paklausti, kodėl dauguma Lietuvos žmonių pasirinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, bet ne Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) siūlytą kategorišką ir konfrontacinį kelią? Manau, jie pasirinko kelią be pykčio ir taikų kelią. Tai telkė žmones. Atmintis apie pokario kovas nebuvo išblėsusi. Kokie šviesūs tada buvo žmonių veidai ir nuoširdūs lūkesčiai! Net dauguma tremtinių buvo aukščiau už jiems padarytas skriaudas ir netektis. O kodėl šiandien mes tokie pikti ir susiskaldę? Kodėl primityvūs klausimai dėl priklausymo ar nepriklausymo komunistų partijai, šios partijos paskelbimo nusikalstama pakeičia klausimą dėl 75 metams nuo Tautos įslaptintų su priešiškos valstybės (jau nebeegzistuojančios TSRS) specialiosiomis tarnybomis slapta bendradarbiavusiųjų asmenų duomenų išslaptinimo klausimą? Net diskusijos apie tai vengiama.

Klausimas dėl konkretaus žmogaus buvimo ar nebuvimo komunistu Atgimimo metais net nebuvo esminis. 1988 m. birželio 3 d. LPS iniciatyvinės grupės nariai buvo išrinkti ne dėl priklausymo ar nepriklausymo komunistų partijai, bet dėl jų veiklos, darbų, žinomumo. 1988 m. birželio 3 d. sausakimšoje Lietuvos TSR MA salėje Zigmas Vaišvila į Iniciatyvinę grupę pasiūlė Justiną Marcinkevičių, kurio iki tol asmeniškai nepažinojo ir kurio buvimo ar nebuvimo komunistu klausimas nerūpėjo nei jam, nei už poetą balsavusiems. Poetas atsistojo ir ramiai ištarė: „Nežinau. Na, bet jei siūloma, tai, matyt, reikia sutikti.“ Ir susirinkusieji pritarė. Tai įvyko lūžis. Įvyko ne dėl pogrindininkų ar kitų, nuoširdžiai ir be kompromisų troškusių laisvės Lietuvai, bet dėl Justino Marcinkevičiaus apsisprendimo. Nes tai buvo Žmogus, kurį Lietuvos žmonės jautė širdimis, verkė „Mindaugo“, „Katedros“, „Mažvydo“ spektakliuose, kuriuose skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės sudarymas ir suvienijimas, tautos gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybė. O dabar valstybinė lietuvių kalba nuosekliai naikinama! Ar bent kas nors iš šiandieninių „žinovų“ Seime prisimena ir žino, kad 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1988 m. lapkričio 18 d. papildė Lietuvos TSR Konstituciją 771 straipsniu (valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba), pakeitė 168 straipsnį (Lietuvos TSR valstybinė vėliava yra tautinė vėliava) ir 169 straipsnį (Lietuvos TSR valstybinis himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“)?

Beje, anot Marijos Alseikaitės-Gimbutienės, Atgimimas – tai mūsų kultūrinis ir etnologinis raktinis žodis Tautos išlikimui, mūsų gyvasties cikliškumui nusakyti. Tačiau šiandien Lietuvos valdžios kuriama „kultūra“ – tai paminklų ir istorinės atminties naikinimas.

Tauta su Sąjūdžiu visa tai įgyvendino ir laisvę iškovojo taikiu būdu, nedalindama Sąjūdžio žmonių į komunistus ar nekomunistus, nors Sąjūdžio ir Komunistų partijos politinė dvikova vyko nuo pat LPS iniciatyvinės grupės išrinkimo ir buvo kupina permainingų įvykių – atvirų konfliktų ir bendradarbiavimo. Tai buvo sudėtingas ir daugiaplanis reiškinys.

Milicijai susidorojus su 1988 m. rugsėjo 28 d. nesankcionuoto LLL mitingo („bananų baliaus“) Vilniuje, Gedimino aikštėje, dalyviais, LKP Vilniaus miesto Lenino rajono komiteto aparato darbuotojų iniciatyvinė grupė pakvietė kovoti dėl neatidėliotino visų partinės veiklos sričių demokratizavimo ir viešumo, pasisakė už susikompromitavusių ar nesugebančių vadovauti komunistų atšaukimą iš renkamų partinių organų, kvietė paremti „Žemynos“ klubo nuomonę dėl tarptautinės ekspertų komisijos iškvietimo į Ignalinos AE, ragino atsisakyti ateistinės propagandos metodų ir įtvirtinti sąžinės ir tikėjimo laisvės principus. Šiame LKP padalinyje, vadovaujamame Janinos Gagilienės, 1988 m. spalio 11 d. pusė darbuotojų sudarė šio komiteto Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę. Renginyje dalyvauti atsisakė LPS iniciatyvinės grupės narys rašytojas Vytautas Petkevičius, tačiau dalyvavo Romualdas Ozolas. Grupės pirmininku buvo išrinktas Arvydas Domanskis, dalyvavęs ir LPS Steigiamajame suvažiavime, ir ruošęs LKP XX suvažiavimo sušaukimą.

Po šio įvykio Sąjūdžio rėmimo grupės buvo kuriamos ir Lietuvos TSR administracinėse įstaigose bei organizacijose. Šiais „Vakarų demokratijos“ laikais tai būtų neįsivaizduojamas reiškinys biurokratų tarpe. G. Nausėdai priminsiu Vilniaus valstybinio universiteto komunistų veiklą, kurioje Respublikos Prezidentas sakosi nedalyvavęs. Profesorius Bronislovas Genzelis: „Štai tokia istorija buvo nutikusi su manimi. Aš buvau partijos narys, bet aktyviai partinėje veikloje nedalyvavau. Tuo metu pirminėse partinėse organizacijose prasidėjo ataskaitiniai rinkiminiai susirinkimai. Toks susirinkimas lapkričio mėnesį įvyko ir Vilniaus universitete, kurio partinėje organizacijoje, vienoje iš didžiausių tarp mokymo įstaigų respublikoje, buvo apie 1 000 partijos narių. Šiek tiek pavėlavęs ateinu į ataskaitinį susirinkimą, įeinu į salę, o visi šaukia – jį į tribūną... Pasirodo, kad Universiteto Sąjūdžio rėmimo grupė – o joje buvo ir partiniai, ir nepartiniai – su nepartiniu Aloyzu Sakalu priešakyje pasiūlė mane rinkti partinio komiteto sekretoriumi. Aš einu į tribūną ir sakau, kad sutinku su viena sąlyga: pritarkite mano idėjai sušaukti neeilinį partijos suvažiavimą. Tuo metu dar neturėjau minties apie partijos atsiskyrimą nuo Maskvos, bet maniau, kad neeilinis suvažiavimas būtų tinkamas Algirdo Brazausko parėmimas, nes jis ką tik buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi.“

Analogiški pakeitimai vyko ir kitų aukštųjų mokyklų, Rašytojų sąjungos (partinės organizacijos vadovas Romas Gudaitis) Komunistų partijos organizacijose, kurios pradėjo siekti Komunistų partijos demokratizavimo. 1989 m. gegužės 30 d. MA Didžiojoje salėje susirinkę jų delegatai išrinko Koordinacinę tarybą LKP suvažiavimui ir atsiskyrimui nuo TSKP rengti. Koordinacinės tarybos pirmininku buvo išrinktas B. Genzelis, aktyviai šioje veikloje dalyvavo sąjūdiečiai R. Ozolas, R. Gudaitis, J. Minkevičius, minėti LKP atstovai J. Gagilienė, A. Domanskis.

Atsiskyrimo nuo TSKP idėjai LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas tuo metu priešinosi.

Daug paprasčiau Sąjūdžiui būtų buvę skelbti priešpriešą Komunistų partijai, tačiau ar tai būtų atvedę iki bendro Lietuvos laimėjimo – Nepriklausomybės atkūrimo? Būtume buvę „sterilūs“, bet vieniši. O kokie būtų buvę pasiekimai? Matyt, tokie kaip šiandieniniai Gabrieliaus Landsbergio „laimėjimai“ užsienio politikoje.

Esminė takoskyra tarp Sąjūdžio ir LKP pradėjo ryškėti prieš 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą iškart po XX LKP suvažiavimo, kuriame 1989 m. gruodžio 19-20 d.d. įvyko LKP atsiskyrimas nuo TSKP ir pasidalinimas į A. Brazausko vadovaujamą savarankiškąją LKP bei TSKP sudėtyje likusią LKP, vadovaujamą M. Burokevičiaus.

1989 m. gruodžio 24 ir 25 d. abiejų LKP atstovai buvo iškviesti Maskvon į TSKP CK plenumą, sušauktą, kad pasmerktų pirmą kartą TSKP istorijoje įvykusį respublikos Komunistų partijos atsiskyrimą ir suteiktų visokeriopą paramą LKP / TSKP. Po šio įvykio į neregėtas aukštumas šovė savarankiškos LKP ir A. Brazausko reitingai. Gruodžio mėnesio pabaigos ir sausio mėnesio pradžios visuomenės apklausos (jas vykdė ir Sąjūdis) rodė, kad 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino savarankišką LKP, o Sąjūdį – 65%, A. Brazauską – 73%, o V. Landsbergį – tik 12%.¹ Dėl naujojo LTSR AT rinkimų įstatymo 1989 m. rugsėjo 29 d. pakeitus LTSR Konstituciją, Aukščiausiosios Tarybos (AT) Prezidiumo vadovu buvo jau ne AT Prezidiumo Pirmininkas, bet AT Pirmininkas. LTSR Konstitucijos 105 straipsniu buvo nustatyta, kad „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Tarybų Lietuvos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką šalyje ir tarptautiniuose santykiuose“.

Valdžios monopolį prarandanti LKP siūlė keisti Lietuvos TSR Konstituciją ir tiesiogiai rinkti LTSR AT Pirmininką (Respublikos Prezidentą) – tai daryti 1990 m. vasario 24 d. drauge su rinkimais į 12-ojo šaukimo LTSR AT tikintis, kad A. Brazausko populiarumas padės komunistų dvikovoje su LPS. Šį užsidegimą sustabdė daugelio žmonių remiamas Sąjūdis. LPS Seimo Tarybos 1989 m. spalio 31 d. pareiškime buvo sakoma, kad „sudėtingu pereinamuoju į visišką suverenitetą laikotarpiu sukoncentruoti visą valdžią vieno žmogaus rankose yra neatsakinga. Seimo taryba mano, kad Prezidento institucijos įkūrimas galimas tik demokratinėje nepriklausomoje Lietuvoje“. LKP jau buvo pradėjusi rinkti parašus dėl referendumo už Prezidento institucijos Lietuvoje atkūrimą, o Lietuvos TSR AT, nepaisydama vieningos Laikinosios politinės konsultacinės tarybos, kurios veikloje dalyvavo ir LKP, nuomonės priešintis šiai iniciatyvai, balsų dauguma klausimą buvo įtraukusi į AT sesijos darbotvarkę.

Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse grėsė rimtas LKP ir Sąjūdžio konfliktas. Tačiau netikėtai LTSR AT 15-oje sesijoje buvo pristatytos AT Prezidiumo išvados dėl Prezidento institucijos buvo neigiamos. AT Prezidiumo Pirmininko Vytauto Astrausko nuomonė buvo tvirta: „Kol gajūs autoritarizmo įpročiai, vieno asmens rankose sukaupti valdžią būtų gana problemiška ir neatsargu.“ Ir LTSR AT atmetė šį LKP pasiūlymą! A. Brazauskas nebebuvo visagalis.

LKP atsiskyrimas nuo TSKP vertintinas ir kaip politinė neišvengiamybė prieš artėjančius 1990 m. vasario 24 d. rinkimus, ir kaip svarbus veiksmas skaldant TSKP monolitą, darant įtaką bendriems TSRS irimo procesams, lengvinant ir Lietuvos išsilaisvinimą. Antrajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime naujieną apie LKP atsiskyrimą deputatams paskelbė pats M. Gorbačiovas, deputatams iš Lietuvos pasiūlęs pietų pertraukos metu pasilikti Kremliuje ir uždaroje belangėje patalpoje šalia Suvažiavimų rūmų salės bandęs su mumis „pasitarti“ dėl to, kas įvyko. M. Gorbačiovą iš pusiausvyros išvedė Vitas Tomkus, paklausęs, ką pats M. Gorbačiovas galvoja apie LKP atsiskyrimą. Tuo „pasitarimas“ ir baigėsi – supykdytas M. Gorbačiovas pratrūko rusišku matu ir netikėtai paliko mus vienus toje belangėje. Atsikvėpėme tik išleisti iš jos.

Prieš LKP XX suvažiavimą Lietuvoje iš viso buvo 200 211 TSKP narių (šio suvažiavimo duomenys²). Lietuvos teritorijoje dislokuotos okupacinės kariuomenės Komunistų partijos nariai šiame suvažiavime turėjo savo 40 delegatų kvotą. Į suvažiavimą buvo išrinkti 1 038 delegatai. Už savarankišką LKP, turinčią savo programą ir statutą, balsavo 855 iš 1 033 balsavime dalyvavusių delegatų, 166 balsavo už savarankišką LKP, kaip atsinaujinusios TSKP sudėtinę dalį, 12 susilaikė, 6 sugadino biuletenius. 1990 m. spalio 1 d. savarankiškoje LKP liko 55 415 narių.³

Žinomiausi LKP / TSKP veikėjai – pirmasis sekretorius M. Burokevičius, sekretoriai V. Švedas, J. Kuolelis, V. Kardamavičius, taip pat J. Jermalavičius, A. Naudžiūnas, V. Šurupovas, V. Ivanovas, I. Kučerovas, V. Antonovas, L. Jankelevičius, S. Juonienė, V. Lazutka.